Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Aiva SurvilienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-65-303/2012Teisminio proceso Nr. 1-17-1-02167-2010-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.3.(S)

2012 m. kovo 15 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnyje, ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį be teismo sutikimo nekeisti darbovietės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, t.y. už tai, kad jis, žinodamas apie pareigą pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-10 sprendimą mokėti išlaikymą sūnui M. R. K. nuo vaiko gimimo iki jo pilnametystės po 550 Lt kas mėnesį, laikotarpiais nuo 2008-08-22 iki 2009-12-03, nuo 2010-01-04 iki 2010-09-05, nuo 2010-10-06 iki 2011-01-05, nuo 2011-02-06 iki 2011-04-19 šios pareigos nevykdė, vengė išlaikyti vaiką ir teikti jam kitą būtiną turtinę (materialinę) paramą, dėl ko iki 2011-06-01 įsiskolino 5863,05 Lt.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad net ir turėdamas galimybę paslėpti jam nuosavybės teise priklausantį dviejų kambarių butą, kuriam vėliau buvo uždėtas areštas, ir taip išvengti pareigos išlaikyti savo nepilnametį vaiką, jokių aktyvių veiksmų dėl to nesiėmė. Priešingai, tikėjosi, kad 2010-01-25 antstolės J. B. į jo darbovietę UAB "V." išsiųstas patvarkymas vykdyti išskaitymus iš darbo užmokesčio, bus laiku ir tinkamai vykdomas.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismo nuosprendyje nepagrįstai įrašyta, jog pirmosios instancijos teisme apeliantą gynė advokatas Ramūnas Vanagas, kadangi joks gynėjas teismo posėdyje nedalyvavo ir jo interesų neatstovavo.

Teismo posėdyje nuteistojo G. B. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo G. B. apeliacinis skundas, jo ribose, tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis G. B. atžvilgiu keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir to pasėkoje netinkamai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 1 dalis 3 punktas, 2 dalis 2 punktas, 328 straipsnio 2, 3 punktai).

BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Objektyviai šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis apibrėžiama alternatyviais požymiais, t.y. vengimas pagal teismo sprendimą 1) išlaikyti vaiką, 2) mokėti lėšas vaikui išlaikyti, 3) teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikui. Tai reiškia, jog baudžiamajai atsakomybei kilti, esant kitiems šio nusikaltimo sudėties požymiams, pakanka, kad kaltininkas pažeidžia bent vieną iš teismo nurodytų išlaikymo būdų.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 2 punktas reikalauja, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis, teismas atmetė kitus įrodymus. Gi nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas.

Kaip jau buvo minėta, vengimas išlaikyti vaiką gali reikštis straipsnio dispozicijoje išvardintomis veikomis – vengimu pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, vengimu pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikui išlaikyti, vengimu pagal teismo sprendimą teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikui. Vadinasi, bet kurios iš šių veikų padarymas (esant visiems sudėties požymiams) sudaro pakankamą pagrindą kaltininką nubausti pagal BK 164 straipsnį. Tačiau teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 164 straipsnyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nei vienai iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-218/2009).

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad G. B. yra nuteistas už tai, kad jis, žinodamas apie pareigą pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-10 sprendimą mokėti išlaikymą sūnui M. R. K. nuo vaiko gimimo iki jo pilnametystės po 550 Lt kas mėnesį, laikotarpiais nuo 2008-08-22 iki 2009-12-03, nuo 2010-01-04 iki 2010-09-05, nuo 2010-10-06 iki 2011-01-05, nuo 2011-02-06 iki 2011-04-19 šios pareigos nevykdė, vengė išlaikyti vaiką ir teikti jam kitą būtiną turtinę (materialinę) paramą, dėl ko iki 2011-06-01 įsiskolino 5863,05 Lt.

Taigi, sprendžiant iš skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomosios dalies, nuteistojo G. B. kaltė pasireiškė trejomis atskiromis nusikalstamomis veikomis – vengimu pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti bei teikti jam kitą būtiną materialinę paramą. Todėl pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, apkaltinamajame nuosprendyje privalėjo išdėstyti įrodyta pripažintos kiekvienos alternatyvios nusikalstamos veikos aplinkybes. Šiuo konkrečiu atveju teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto reikalavimų.

BPK 301 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, baudžiamojo proceso įstatymas draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis. Todėl kiekvienas inkriminuojamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tokiu atveju, kai jo buvimą pagrindžia įrodymai, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Tokie įstatymo reikalavimai, t. y. neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną nusikalstamos veikos sudėties požymį, taikytini ir tais atvejais, kai baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje yra nurodomos kelios alternatyvios veikos, kaip ir šiuo konkrečiu atveju. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas privalėjo atskirai išdėstyti aplinkybes, pagrindžiančias kiekvieną alternatyvią BK 164 straipsnyje nurodytą veiką, t. y. vengimą pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, vengimą pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikui išlaikyti, vengimą pagal teismo sprendimą teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikui, nes, kaip jau minėta, BK 164 straipsnyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę, kas reiškia, kad kiekviena iš jų turi turėti ir savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne būti preziumuojama („išvedama“) iš kitų minėto straipsnio dispozicijoje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų.

Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas nenustatė nuteistojo G. B. pareigos išlaikyti sūnų M. R. K. ir/ar teikti jam kitą būtiną turtinę (materialinę) paramą. Pripažindamas G. B. kaltu pagal BK 164 straipsnį, teismas rėmėsi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-10 sprendimu, kuriuo G. B. nustatyta pareiga savo nepilnamečio vaiko M. R. K. išlaikymui mokėti po 550,00 Lt periodinių išmokų kas mėnesį nuo vaiko gimimo dienos iki jo pilnametystės. Tačiau nei minėtu teismo sprendimu, nei, sprendžiant iš bylos duomenų, jokiu kitu sprendimu, pastarajam pareiga išlaikyti sūnų ir/ar teikti jam kitą būtiną turtinę (materialinę) paramą nėra nustatyta (b.l. 92-94, 109-111), pažymint ir tai, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu nustatoma pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai be išlygų vykdyti, ir jis negali savavališkai pakeisti išlaikymo teikimo formos. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįrodė šių aplinkybių, iš kaltinimo šalinamos nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t. y. tai, kad G. B. žinodamas apie pareigą pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-10 sprendimą mokėti sūnui M. R. K. išlaikyti po 550 Lt kas mėnesį nuo vaiko gimimo iki jo pilnametystės, laikotarpiais nuo 2008-08-22 iki 2009-12-03, nuo 2010-01-04 iki 2010-09-05, nuo 2010-10-06 iki 2011-01-05, nuo 2011-02-06 iki 2011-04-19 vengė išlaikyti vaiką ir teikti jam kitą būtiną turtinę (materialinę) paramą.

Pažymėtina, kad vengimo išlaikyti vaiką laikotarpis kiekvienoje byloje yra nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, be kita ko, pašalinant iš kaltinimo tokius laikotarpius, kai vaiko išlaikymo įmokų nemokėjimą pateisino objektyvios aplinkybės. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-10 sprendimu G. B. nustatyta pareiga savo nepilnamečio sūnaus M. R. K. išlaikymui mokėti periodines išmokas nuo jo gimimo, t.y. 2008-08-22, iki jo pilnametystės. Tačiau laikotarpio, už kurį turi būti mokamos lėšos vaiko išlaikymui, pradžia, negali būti tapatinama su nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, pradžios momentu. Vengimu vykdyti pareigą pagal teismo sprendimą, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę, laikytinas toks asmens elgesys (veikimas ar neveikimas), kai jis visiškai ar iš dalies nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos dokumentų, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-10 sprendimas įsiteisėjo 2009-05-12 (b.l. 66), todėl būtent nuo šios datos G. B. atžvilgiu gali būti inicijuotas baudžiamasis procesas, pastarajam vengiant vykdyti teismo nustatytą pareigą mokėti lėšas vaiko išlaikymui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, iš kaltinimo šalinamas laikotarpis nuo 2008-08-22 iki 2009-05-11, G. B. inkriminuojamo nusikaltimo pradžią nustatant nuo 2009-05-12.

BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką arba mokėti lėšas vaiko išlaikyti arba teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, t.y. būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, sąmoningai, be pateisinamų priežasčių šios pareigos nevykdo. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, jei yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių, pavyzdžiui, asmuo nedirba dėl ligos, bedarbystės, esant sunkiai finansinei padėčiai ir pan. Atsižvelgiant į šias nuostatas G. B. iš kaltinimo šalintini laikotarpiai ir nuo 2010-10-06 iki 2011-01-05 bei nuo 2011-02-06 iki 2011-04-19, nustačius, jog nurodytais laikotarpiais teismo sprendimas negalėjo G. B. būti vykdomas dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, o būtent dėl to, jog atlyginimas į jo antstolio 2010-08-30 patvarkymu areštuotą sąskaitą buvo pervedamas nereguliariai (b.l. 36, 107, 112). Pastarąją aplinkybę, kaip nurodė įmonės, kurioje dirba G. B., t.y. UAB „V.“, liudytoju apklaustas buhalteris V. O., lėmė nuo 2009 m. susiklosčiusi sunki finansinė padėtis, dėl ko pinigai G. B. būdavo pervedami ne kiekvieną mėnesį, o tada, kai įmonė jų turėdavo (b.l. 86, 173-174).

Tuo tarpu, kitais laikotarpiais, t.y., kaip nustatyta, nuo 2009-05-12 iki 2009-12-03 ir nuo 2010-01-04 iki 2010-09-05, įrodyta pripažinta nusikalstama veika, t. y. vengimas pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą mokėti lėšas vaikui išlaikyti, apkaltinamajame nuosprendyje yra išsamiai atskleista, taip pat aptarti įrodymai, kuriais yra grindžiama apelianto kaltė. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog G. B. pagrįstai yra pripažintas kaltu ir nuteistas už vengimą mokėti savo nepilnamečio sūnaus M. R. K. išlaikymui periodines išmokas nuo pastarojo gimimo iki pilnametystės. Nuosprendyje yra išdėstyti ir aptarti esminiai įrodymai, patvirtinantys G. B. kaltę laikotarpiais nuo 2009-05-12 iki 2009-12-03 ir nuo 2010-01-04 iki 2010-09-05 vengus atlikti teismo sprendimu nustatytą pareigą teikti lėšas vaiko išlaikymui.

Sprendžiant iš apelianto parodymų, užfiksuotų ikiteisminio tyrimo metu, pastarasis parodė, kad nustačius, jog J. K., su kuria neneigia kurį laiką gana artimai bendravęs, gimęs berniukas M. R. K., yra jo sūnus, susitarė su J. K., jog vaiko išlaikymui kas mėnesį į pastarosios sąskaitą perves po 550 Lt. Šis judviejų susitarimas buvo patvirtintas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-10 sprendimu. Tačiau sprendime nurodyto dydžio piniginių lėšų jis nė karto nėra mokėjęs, kadangi tuo metu jis jau buvo vedęs ir, žmonai besilaukiant kūdikio, taupė pinigus gimdymui ir šeimos buičiai. Nors visą laiką dirbo, gaunamų pinigų, apelianto teigimu, nepakako išlaikyti ir naują šeimą, ir sūnų M. R. K. Išdėsčius prioritetus, lėšų sūnaus M. R. K. išlaikymui nelikdavo. Siekdamas sumažinti periodinių išmokų dydį, kreipėsi į teismą ir, kol bylinėjosi, J. K. jokių pinigų nemokėjo. Ir tik antstolei areštavus jo sąskaitas banke, visi į jas patenkantys pinigai buvo nurašomi (b.l. 101). Bylos nagrinėjimo teisme metu apeliantas taip pat paaiškino, jog išmokų vaiko išlaikymui jis nemokėjo, kadangi vyko teismai, be to, turėjo atsiskaitinėti pagal lizingo sutartį. Tik vieną kartą per antstolę įmokėjo 1000 Lt sumą (b.l. 172). Savo gynybinę poziciją nuteistasis iš esmės pakeitė tik apeliaciniame skunde, neigdamas, jog sąmoningai nevykdė teismo nustatytos pareigos teikti lėšas vaiko išlaikymui. Tačiau nuteistojo kaltę, be pastarojo parodymų, objektyviai pagrindžia ir kiti byloje surinkti duomenys, kurie leidžia atmesti apelianto pasirinktą gynybos versiją.

Analizuojant nuteistojo G. B. AB SEB banke esančios sąskaitos išrašus laikotarpiu nuo 2009-05-12 iki 2009-12-03 ir nuo 2010-01-04 iki 2010-09-05, matyti, kad pastarajam, nors ir nereguliariai, visgi piniginės lėšos buvo pervedamos. Didžioji dalis lėšų iš sąskaitos buvo nuimama, po to, kai lėšos įplaukdavo į G. B. sąskaitą (b.l. 104-107). Tačiau nei bankiniu pavedimu, nei grynaisiais pinigais, ką patvirtino ir pats nuteistasis, J. K. G. B. nemokėjo net ir dalies teismo sprendimu priteistų piniginių lėšų, prioritetą teikdamas kitiems interesams, t.y. lėšas naudojo kitiems tikslams nevykdydamas įsiteisėjusio teismo sprendimo. Ir tik pradėjus priverstinio vykdymo procesą dėl periodinių išmokų bei susidariusios 7150 Lt išieškojimo iš G. B. skolos, pastarasis 2009-10-22 kreipėsi į antstolę, prašydamas leisti mokėti periodines išmokas bei susidariusią skolą dalimis, pradedant nuo 2009-11-15 (b.l. 62, 64, 65). 2009-12-04 įmokėjo 1000 Lt sumą (b.l. 61), tačiau ir toliau jokių pinigų nei grynaisiais, nei banko pavedimu J. K. tiesiogiai ar per antstolę nemokėjo. Toks pastarojo elgesys, jam suvokiant, jog privalo vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir vaiko išlaikymui skirti lėšų, ką pripažįsta ir pats apeliantas, kitų byloje surinktų duomenų kontekste negali būti vertinamas kaip siekis bendradarbiauti su antstole, priešingai nei nurodoma skunde. Tuo tarpu ta aplinkybė, jog G. B. neslėpė jam nuosavybės teise priklausančio turto ar iš darbo užmokesčio gaunamų pajamų, nepaneigia byloje objektyviai nustatytų aplinkybių, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo G. B. nustatyta prievolė mokėti lėšas jo nepilnamečio sūnaus išlaikymui, buvo nevykdomas, ir tai G. B. darė sąmoningai, nors ir turėjo galimybę teismo nustatytą pareigą vykdyti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad G. B. inicijuoti teisminiai procesai dėl išlaikymo dydžio pakeitimo negali pašalinti pastarojo pareigos vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, pažymint ir tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-10 sprendimas dalyje dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui, t.y. G. B. sūnui M. R. K., priteisimo privalėjo būti vykdomas skubiai (b.l. 92-94).

Apelianto argumentas, jog nuo 2010-01-25 vaiko išlaikymui skirtų lėšų nemokėjo, kadangi, žinodamas, kad antstolė išsiuntė į jo darbovietę patvarkymą vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl išlaikymo išieškojimo iš darbo užmokesčio, tikėjosi, kad išskaitymai bus vykdomi tinkamai ir laiku, taipogi atmetamas. Kaip jau minėta, pats nuteistasis G. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, yra nurodęs, jog lėšų vaiko išlaikymui nemokėjo, kadangi iš darbo užmokesčio gaunamas pajamas panaudodavo kitiems, jo nuomone, pagal prioritetą svarbesniems tikslams. Kita vertus, elgdamasis kaip rūpestingas, atidus ir protingas žmogus (bonus pater familias), G. B. negalėjo nepastebėti, jog jokie atskaitymai iš jo darbo užmokesčio, kuris nuolat buvo pervedamas į pastarojo sąskaitą banke, nėra atliekami, juolab, kad, sprendžiant iš bylos duomenų, minėto antstolės 2010-01-25 patvarkymo UAB „V.“ (G. B. darbovietė) galimai negavo ir pinigai iš G. B. darbo užmokesčio vaikui išlaikyti atskaitomi nebuvo (b.l. 72, 73, 86).

Tačiau, kaip pagrįstai skunde pastebi apeliantas, tai, kad pastarasis ilgą laiką nesidomi savo vaiku ir nesistengia ne tik finansiškai, net ir kitais būdais prisidėti prie vaiko išlaikymo ir auklėjimo, nėra teisiškai reikšmingi pastarojo veiksmus kvalifikuojant pagal BK 164 straipsnį, dėl ko teisėjų kolegijos sprendimu, kaip nurodyta aukščiau, iš G. B. kaltinimo aplinkybės, jog pastarasis vengė išlaikyti vaiką ir teikti jam kitą būtiną turtinę (materialinę) paramą, pašalinamos, pažymint, kad byloje esant pakankamai kitų G. B. kaltės pagal BK 164 straipsnį neginčijamų įrodymų, minėtų aplinkybių pašalinimas pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės nekeičia.

Aptarinėti apelianto nurodytą aplinkybę, kad skundžiamame nuosprendyje užfiksuotas advokato R. Vanago dalyvavimas, nėra pagrindo, pažymint, kad ši klaida Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-14 nutartimi ištaisyta, nutarties nuorašas išsiųstas proceso dalyviams, tame tarpe ir nuteistajam G. B. (b.l. 180, 181).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, bei įvertinus surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, jog G. B. veiksmų juridinis vertinimas pagal BK 164 straipsnį yra teisingas, teisinio pagrindo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra.

Tačiau, sumažėjus G. B. inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų apimčiai, svarstytinas pastarajam paskirtos bausmės dydžio sumažinimo klausimas.

BK 54 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

Skirdamas nuteistajam G. B. bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes ir pastarajam pagrįstai paskyrė laisvės apribojimo bausmę, savo dydžiu artimą šios bausmės rūšies vidurkiui (BK 48 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, G. B. buvo inkriminuoti laikotarpiai nuo 2008-08-22 iki 2009-12-03, nuo 2010-01-04 iki 2010-09-05, nuo 2010-10-06 iki 2011-01-05 ir nuo 2011-02-06 iki 2011-04-19. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, kaip jau buvo aptarta, iš kaltinimo turi būti pašalinti laikotarpiai nuo 2008-08-22 iki 2009-05-11, nuo 2010-10-06 iki 2011-01-05 ir nuo 2011-02-06 iki 2011-04-19, taip pat iš kaltinimo šalintinas G. B. nuteisimas už tai, kad jis vengė išlaikyti vaiką ir teikti jam kitą būtiną turtinę (materialinę) paramą. Tokiu būdu, sumažėjus G. B. pareikšto kaltinimo apimčiai, pastarajam, teisėjų kolegijos vertinimu, turi būti skirta ir švelnesnė bausmė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistajam G. B. skirtinas trumpesnis laisvės apribojimo bausmės terminas, jį sumažinant iki šešių mėnesių, paliekant pirmosios instancijos teismo paskirtą įpareigojimą – per laisvės apribojimo laikotarpį be teismo sutikimo nekeisti darbovietės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 3 punktais,

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies G. B. nuteisimą už tai, kad jis, žinodamas apie pareigą pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-10 sprendimą mokėti išlaikymą sūnui M. R. K. nuo vaiko gimimo iki jo pilnametystės po 550 Lt kas mėnesį, laikotarpiais nuo 2008-08-22 iki 2009-05-11, nuo 2010-10-06 iki 2011-01-05, nuo 2011-02-06 iki 2011-04-19 šios pareigos nevykdė, bei už tai, kad jis, nuo 2008-08-22 iki 2009-12-03, nuo 2010-01-04 iki 2010-09-05, nuo 2010-10-06 iki 2011-01-05 ir nuo 2011-02-06 iki 2011-04-19 vengė išlaikyti vaiką ir teikti jam kitą būtiną turtinę (materialinę) paramą.

G. B. šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, padarymą, sumažinti iki laisvės apribojimo šešiems mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinio skundo ribose, palikti nepakeistą.