Šiaulių apygardos teismo nutartis

2013-12-12 · Civilinė byla Nr. 2A-760-440/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-12
Bylos Nr.
2A-760-440/2013
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-06726-2011-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Valantienė (pran.), Rasa Bartašienė, Egidijus Mockevičius
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „FETARISTA“
Trečiasis asmuo
uždarosios akcinės bendrovės „Tarida“, G. S. S.
Ieškovas
„BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje
Kategorijos
  • 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-760-440/2013Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06726-2011-7Procesinio sprendimo kategorija 42.9; 44.5.1; 73.2.6.1; 121.14; 121.21 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 12 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, 2013 m. spalio 21 d. Šiaulių apygardos teismo pirmininko patvarkymu perduotoje byloje, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „FETARISTA“ apeliacinį skundą ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Tarida“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-52-251/2013, iškeltoje pagal ieškovės „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FETARISTA“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Tarida“, G. S. S. dėl draudimo išmokos grąžinimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė „BTA Insurance Company“ SE, veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, kreipėsi į teismą ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „FETARISTA“ 132527,10 Lt išmokėtą draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal su atsakove sudarytą draudimo sutartį Nr. 12 1005978 transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2009 m. balandžio 24 d. Ispanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovės darbuotojo G. S., vairavusio transporto priemonę (duomenys neskelbtini), kaltės buvo apgadinta transporto priemonė VOLVO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovė 2009 m. spalio 23 d. išmokėjo 3452,80 Lt draudimo išmoką, 2010 m. kovo 9 d. – 821,77 Lt, 2010 m. spalio 12 d. - 128252,63 Lt. Nurodė, kad atsakovė praleido draudimo sutartyje numatytus draudimo įmokos sumokėjimo terminus ir nesumokėjo už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą, todėl ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – LR TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalimi, įgijo 100 procentų draudimo išmokos dydžio reikalavimo teisę į apdraustąjį. Pažymėjo, kad atsakovės vairuotojui buvo nustatytas neblaivumas, dėl šios priežasties atsakomybė atsakovei grąžinti išmokėtas draudimo išmokas kyla ir pagal LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CPK) 6.264 straipsnio nuostatas.

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal šalių pasirašytą draudimo sutartį buvo nustatyta bendra 5300,00 Lt draudimo įmoka ir numatyti keturi įmokos mokėjimai po 1325,00 Lt bei paskirstyta draudimo liudijimo galiojimo trukmė – po tris mėnesius kiekvienam mokėjimui. Paskutinė draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2009 m. balandžio 12 d., atsakovė įmoką mokėjimo pavedimu apmokėjo 2009 m. balandžio 30 d. Pažymėjo, kad ieškovė draudimo įmoką priėmė, nereiškė pretenzijų ar reikalavimų dėl draudimo įmokos sumokėjimo, pranešimų, kad sustabdomas sutarties galiojimas ir / ar nutraukiama draudimo sutartis nepateikė. Draudimo įmokos sumokėjimas nesustojus ir nenutrūkus draudimo sutarties galiojimui nesuteikė draudikui teisės į 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos grąžinimą. Ieškovė reikšdama reikalavimą dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo piktnaudžiauja savo teisėmis, siekia praturtėti atsakovės sąskaita. Atsižvelgiant į tai, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimas taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, prašė taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimams teisme pareikšti. Taip pat atsakovė nurodė, jog ieškovė tinkamai nepagrindė žalos dydžio bei nepateikė atsakovės darbuotojo neblaivumą įrodančių kompetentingų institucijų priimtų sprendimų. Prašė teismo į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti UAB „Tarida“, kadangi 2010 m. rugpjūčio 30 d. pasirašytos UAB „FETARISTA“ Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu pasikeitė atsakovės akcijų savininkas ir patenkinus ieškovės ieškinį galimas regresinis reikalavimas į UAB „Tarida“.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo UAB „Tarida“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodė, jog palaiko atsakovės poziciją, mano, kad ieškinys yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad pagal 2010 m. rugpjūčio 30 d. pasirašytą UAB „FETARISTA“ akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu pasikeitė akcijų savininkas, UAB „Tarida“ negarantavo už ieškovės kreditorinį reikalavimą, nes skola šiam subjektui nebuvo nurodyta. Pabrėžė, kad pripažinus, jog ieškovės reikalavimo teisė gali būti nukreipta ir į trečiąjį asmenį, jos apimtis ribotina 4274,57 Lt suma, dėl kurios tuo metu ieškovė jau buvo kreipusis su pretenzija į atsakovę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės UAB „FETARISTA“ ieškovei 132527,10 Lt žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 132527,10 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2011 m. spalio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3976,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė 1179,75 Lt bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens UAB „Tarida“ naudai bei 21,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas remdamasis rašytiniais įrodymais nustatė, kad atsakovės darbuotojas G. S. S. 2009 m. balandžio 24 d. būdamas neblaivus vairavo automobilį (duomenys neskelbtini) ir poilsio aikštelėje darydamas manevrą atbuline eiga, puspriekabės galine dešine dalimi atsitrenkė į aikštelėje stovėjusio vilkiko VOLVO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), šoninę priekinę kairę dalį, kurioje miegojo vairuotojas. Teismas padarė išvadą, kad kito automobilio vairuotojas dėl eismo įvykio negalėjo būti pripažintas kaltu, nes jis miegojo, o jo automobilis stovėjo. Teismas sprendė, kad automobiliui VOLVO padarytą žalą ieškovė įrodė sugadinto automobilio fotonuotraukomis, dirbtuvių, atlikusių remontą, pateiktomis sąskaitomis bei remonto darbų kalkuliacijomis. Atsižvelgdamas į aplinkybes, kad automobilis (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykį sukėlė ir padarė žalą neblaivus asmuo, teismas konstatavo, kad šiuo pagrindu draudikas įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti draudimo išmoką) iš draudėjo. Teismas padarė išvadą, kad eismo įvykio metu atsakovė nebuvo sumokėjusi paskutinės draudimo įmokos, ją sumokėjo 2009 m. balandžio 30 d. Vadovaudamasis LR TPVCAPDĮ nuostatomis ir suformuotą teismų praktiką, teismas konstatavo, kad galiojant šalių sudarytai draudimo sutarčiai ieškovė, neturėdama teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, turi teisę taikyti atsakovei LR TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sankciją už draudimo sutarties netinkamą vykdymą, t. y. laiku nesumokėtą draudimo įmoką, reikšti reikalavimą atsakovei grąžinti draudiko nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką. Dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko paskutinį mokėjimą savo korespondentui, t. y. 2011-09-06 ir kadangi ieškovo pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo teisme gautas 2011-10-24 (1 b. l., 1 t.), todėl teismas sprendė, kad pateikiant ieškinį, vienerių metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Teismas nepasisakė dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų UAB „Tarida“, į bylą įtraukto atsakovo prašymu, atsikirtimų į ieškinį, nes šalys šiam trečiajam asmeniui jokių reikalavimų neteikė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „FETARISTA“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. Nr. 2-52-251/2013 ir priimti naują sprendimą – ieškovės „BTA Insurance Company“ SE, veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas žalos atlyginimo klausimą turėjo nustatyti kad eismo įvykį sukėlė neblaivus darbuotojas, kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos, nustatyti atsakovės kaltę dėl žalos kilimo, tačiau šių aplinkybių netyrė, dėl jų nepasisakė, todėl pažeidė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Teismas turėdamas duomenis apie tai, kad Ispanijoje vyksta teisminis procesas, nepagrįstai nesulaukęs galutinio procesinio sprendimo byloje, atnaujino bylos nagrinėjimą ir sprendė dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų ir atsakovės kaltės egzistavimo vadovaudamasis ne kompetentingo teismo sprendimo, bet kitais byloje surinktais duomenimis apie įvykį.Teismas konstatuodamas draudimo sutarties pažeidimą nevertino faktinės aplinkybės, kad draudiminis įvykis įvyko ieškovei gavus didžiąją dalį – 75 procentus sutartimi nustatytos draudimo įmokos, likusi draudimo įmoka buvo apmokėta tik nežymiai praleidus įmokos mokėjimo terminą. Apeliantės nuomone, draudimo įmokos sumokėjimas, nesustojus ir nenutrūkus draudimo sutarties galiojimui, nesuteikė draudikui reikalavimo teisės į 100 procentų draudimo išmokos grąžinimą. Teismas nepagrįstai netaikė LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatų ir neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes, nesumokėtos sumos dydį, praleisto termino trukmę ir kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių netyrė ir dėl jų visiškai nepasisakė.Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje pateiktos 2010 m. rugpjūčio 30 d. UAB „FETARISTA“ Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties, kurios pagrindu pasikeitė atsakovės akcijų savininkas ir kuria naujam dalyviui UAB „Tarida“ nebuvo perduotas galimas ieškovės reikalavimas. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino žalos dydžio pagrįstumo, nes tik reikalavimas dėl 37099,23 EUR sumos byloje pagrįstas rašytiniais įrodymais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė „BTA Insurance Company“ SE, veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad teismas objektyviai ir visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, priėmė pagrįstą sprendimą. Aplinkybė, kad atsakovės vairuotojas iki šiol nėra nubaustas už vairavimą neblaiviam, negali būti pagrindu atleisti atsakovę nuo atsakomybės, nes pats neblaivumo faktas yra neginčytinai įrodytas byloje esančiais įrodymais, kuria skelbia, kad vairuotojui po įvykio buvo nustatytas 0,91 promilės alkoholio kiekis. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliantė pripažino, kad visos būtinos sąlygos LR TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies taikymui yra nustatytos, todėl ieškovės nuomone, apeliantė nepagrįstai teigia, jog nėra pagrindo ieškinį tenkinti minėtos įstatymo nuostatos pagrindu. Ieškovės nuomone, akcijų pirkimo – pardavimo sutartis su trečiuoju asmeniu nėra susiję su nagrinėjamu bylos dalyku. Pabrėžė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė sumokėjo 38582,50 EUR draudimo išmoką.

Trečiasis asmuo UAB „Tarida“ prisidėjimu prie apeliacinio skundo prašo tenkinti pateiktą apeliacinį skundą visa apimtimi – panaikinti Šiaulių apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką LR TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies ir LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino motyvuodamas tuo, kad eismo įvykio metu atsakovė nebuvo sumokėjusi paskutinės draudimo įmokos, eismo įvykį sukėlė neblaivus atsakovės darbuotojas, o ieškovės rašytiniais įrodymais pagrįstas reikalavimas pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino. Atsakovė su teismo sprendimu nesutinka, mano, kad draudimo įmokos sumokėjimas tik nežymiai praleidus įmokos mokėjimo terminą, nesuteikia ieškovei reikalavimo teisės į 100 procentų draudimo išmokos grąžinimą, ginčija žalos dydį bei teigia, kad teismas nepagrįstai nesulaukęs galutinio Ispanijos teismo procesinio sprendimo konstatavo, kad eismo įvykis įvyko dėl neblaivaus atsakovės vairuotojo kaltės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. balandžio 24 d. Ispanijoje atsakovės darbuotojas G. S. S., vairavęs transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas vilkikas VOLVO FH 4x2T, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (1 t. 158-159). Iš 2009 m. gegužės 4 d. VOLVO TRUCK CENTER dirbtuvių sąskaitos matyti, kad eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės VOLVO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), remonto išlaidos iš viso sudarė 37099,23 EUR (2 t. 59-65 b.l.), užsienio draudimo įmonė Allianz, iš nurodytos sumos atskaičiusi 1000,00 EUR frančizę, 1848,74 EUR likutinę transporto priemonės vertę, 575,57 EUR už laisvų rankų pokalbio sistemos įrangą, stovėjimų žibintus, guminius stiklų intarpus ir transporto priemonės matavimus po remonto, VOLVO TRUCK CENTER pervedė 33674,92 EUR sumą (2 t. 26 b.l.). 2009 m. spalio 23 d. ieškovė pagal užsienio draudimo įmonės AVUS-SSH pateiktą prašymą dėl avansinio mokėjimo (2 t. 29 b.l.) ir draudiminio įvykio tyrimo aktą Nr. ZK/09/0794 (1 t. 23 b.l.) išmokėjo 1000,00 EUR išmoką – avansinį mokėjimą (2 t. 35 b.l.), 2010 m. kovo 9 d. pagal AVUS-SSH galutinę ataskaitą (2 t. 27-28 b.l.) ir draudiminio įvykio tyrimo aktą Nr. ZK/09/0794/2 (1 t. 24 b. l.) išmokėjo 238,00 EUR išmoką – tvarkymo mokestį (2 t. 32 b.l.), 2010 m. spalio 12 d. pagal AVUS-SSH galutinę sąskaitą faktūrą (2 t. 22 b.l.) ir draudiminio įvykio tyrimo aktą Nr. ZK/09/0794/3 (1 t. 25 b.l.) išmokėjo 37144,50 EUR išmoką, į kurią įėjo 33674,92 EUR remonto darbų išlaidos, 169,58 EUR užmokestis inžinieriui, 3300,00 EUR likutis iki maksimalaus mokesčio (2 t. 22, 33 b.l.).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas vertindamas rašytinius įrodymus, patvirtinančius draudimo išmokų išmokėjimą sprendė, kad be minėtų trijų draudimo išmokų, ieškovė eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti 2011 m. rugsėjo 6 d. dar yra išmokėjusi 200 EUR draudimo išmoką pagal 2011 m. birželio 8 d. AVUS-SSH pateiktą sąskaitą faktūrą Nr. 5413 (2 t. 28, 34 b.l.), atsižvelgiant į tai konstatavo, kad iš viso už eismo įvykio metu padarytą žalą ieškovė išmokėjo 38382,50 EUR dydžio draudimo išmoką, kurią tinkamai pagrindė. Atsakovė teigia, kad ieškovė nevykdė pareigos detalizuoti išmokėtą draudimo išmoką, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo žalos dydžio ir jos pagrįstumo

Teisėjų kolegija įvertinusi byloje pateiktus rašytinius įrodymus, iš dalies sutinka su apeliantės argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišanalizavo byloje ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, neįvertino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su tinkamu žalos dydžio nustatymu. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Pažymėtina, kad ieškinyje ir bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas nurodė, kad prašomą priteisti žalos dydį patvirtina trys mokėjimo nurodymai – 2009 m. spalio 23 d. sumokėta 1000,00 EUR suma, 2010 m. kovo 9 d. – 238,00 EUR suma, 2010 m. spalio 12 d. – 37144,50 EUR suma. 2011 m. rugsėjo 6 d. sumokėtos 200,00 EUR sumos ieškovė teismo priteisti neprašė, jos nedetalizavo (2 t. 44-45, 144-145 b.l.), tačiau iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas nesiaiškinęs šios sumos išmokėjimo pagrįstumo, ją į bendrą atlygintinos žalos dydį įtraukė ir ieškinio senaties termino pradžią siejo su 200,00 EUR išmokos išmokėjimo data, t.y. 2011 m. rugsėjo 6 d. Remiantis bylos duomenimis, tiek 238,00 EUR suma, tiek 200,00 EUR suma užsienio draudimo bendrovei buvo sumokėtos už tvarkymo mokestį, 3300,00 EUR suma sumokėta už suteiktas administravimo paslaugas, tačiau motyvuotų ir detalizuotų paaiškinimų ir įrodymų, patvirtinančių kokie mokesčiai įeina į nurodytas sumas byloje nėra pateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės kelia abejonių kokias administravimo sąnaudas apima 3300,00 EUR suma ir ar į šią sumą neturėjo būti įtrauktas ir tvarkymo mokestis, be to byloje nesant išsamaus žalos dydžio detalizavimo, neaišku kokiu pagrindu tvarkymo mokestis buvo mokėtas du kartus, taip pat neaišku į kokią sumą yra įskaičiuota avansu sumokėta 1000,00 EUR išmoka. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino, neįpareigojo ieškovės paaiškinti ir konkretizuoti kokiu pagrindu už galimai tą patį tvarkymo mokestį buvo mokėtos dvi draudimo išmokos, kas sudaro administravimo sąnaudas, už ką buvo sumokėtas 1000,00 EUR avansas. Taip pat nemotyvavo kokiu pagrindu į bendrą žalos dydį įtraukė 200,00 EUR sumą, nors ieškovė tokio reikalavimo nereiškė.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo byloje pateiktų įrodymų vertinimu ir išvadomis, kad nagrinėjamu atveju ieškovė reikalaudama grąžinti išmokėtą draudimo išmoką turėjo pagrindo remtis LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuris numato, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesulaukęs Ispanijos teismo sprendimo, remdamasis policijų pareigūnų pateiktais paaiškinimais ir ataskaitomis sprendė, kad eismo įvykis kilo dėl neblaivaus atsakovės darbuotojo kaltės.

Pažymėtina, kad pasisakydamas dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo tenkinimo sąlygų, kasacinis teismas išaiškino, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-78/2010).

Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų Ispanijos policijos pareigūnų pranešimų ir ataskaitų matyti, jog atsakovei priklausančio vilkiko vairuotojui G. S. S. po eismo įvykio buvo atliktas neblaivumo patikrinimas, gautas teigiamas rezultatas, viršijantis leidžiamą 0,15 mg/l iškvėpto oro alkoholio koncentraciją - pirmojo testo, atlikto 4 val. 42 min., rezultatas buvo 1,07 mg/l iškvėpto oro, antrojo testo, atlikto 4 val. 56 min., rezultatas buvo 0,91 mg/l iškvėpto oro (1 t. 138-160 b.l.). Iš Mataro tyrimo teismo Nr. 2 2011 m. balandžio 18 d. nutarties matyti, kad teismas nusprendė patvirtinti G. S. S. pateiktą kaltinimą dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio ir pradėti teisminį bylos nagrinėjimą (1 t. 174-175 b.l.). 2012 m. balandžio 17 d. Šiaulių miesto apylinkės teismas priėmė nutartį sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Ispanijos Mataro tyrimo teisme bus išspręsta baudžiamoji byla G. S. S. atžvilgiu (2 t. 95-96 b.l.). 2012 m. gruodžio 12 d. teismas išsiuntė Ispanijos Mataro teismui prašymą pateikti informaciją apie G. S. S. atžvilgiu nagrinėjamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo eigą (2 t. 115 b.l.). Duomenų iš Ispanijos Mataro teismo gauta nebuvo. 2013 m. kovo 8 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas remiantis proceso koncentruotumo principu (2 t. 120-121 b.l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš pradžių sprendęs, kad tolimesnis civilinės bylos nagrinėjimas netikslingas ir negalimas tol, kol Ispanijos Mataro teisme nebus išspręsta baudžiamoji byla G. S. S. atžvilgiu, vėliau, negavęs jokių papildomų įrodymų ir duomenų, nutaręs bylos nagrinėjimą atnaujinti, nepagrįstai rėmėsi pareiga civilinę bylą išnagrinėti per kuo trumpesnį laiką ir neatsižvelgė į prašomo gauti įrodymo svarbumą ir tiesioginę reikšmę nagrinėjamai bylai. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nesant trečiojo asmens G. S. S. paaiškinimų apie įvykusio eismo įvykio aplinkybes, nesant pateikto Ispanijos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, iškeltoje pagal G. S. S. pateiktą kaltinimą dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, priimto sprendimo, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino nurodytų faktinių aplinkybių, negavęs atsakymo iš Ispanijos Mataro teismo, nepagrįstai pakartotinai nesikreipė į minėtą teismą dėl informacijos pateikimo, taip pat nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija ir tokiais veiksmais neužtikrino tinkamo ir objektyvaus faktinių bylos aplinkybių ištyrimo.

Dėl ieškovės teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas LR TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino minėtą nuostatą bei nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo formuojama praktika nagrinėjamu klausimu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal ieškovės ir atsakovės pasirašytą draudimo sutartį Nr. 12100578, bendra atsakovės mokėtinų draudimo įmokų suma sudarė 5300,00 Lt, šalys numatė keturis įmokos mokėjimus po 1325,00 Lt (1 t. 46 b.l.). Atsakovė paskutinę 1325,00 Lt dydžio draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2009 m. balandžio 12 d. (1 t. 46 b.l.), tačiau įmoką sumokėjo 2009 m. balandžio 30 d. (1 t. 27, 48). Nagrinėjamu atveju, ieškovė, remdamasi tuo pagrindu, kad draudimo įmoka sumokėta pavėluotai, reiškia reikalavimą atlyginti 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Pažymėtina, kad vadovaujantis LR TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalimi, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aiškinant ir taikant LR TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį turi būti taikomi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijai, taip pat kiti kriterijai, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2013).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas konstatavęs esminį sutarties pažeidimą, visiškai nevertino aplinkybių, kad draudiko teisė reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo nėra absoliuti, bet santykinė. Teismas nevertino ir nesiaiškino kokią reikšmę sprendžiant grąžintinos draudimo išmokos dydį turėjo atsakovei nustatytos pareigos laiku mokėti draudimo įmoką pažeidimas, taip pat aplinkybės, jog iki eismo įvykio dienos buvo sumokėta 75 procentai draudimo įmokos, kad atsakovė nežymiai pavėlavo sumokėti likusią draudimo įmoką, kad ieškovė pretenzijų dėl nesumokėtos draudimo įmokos atsakovei nereiškė, be to teismas netyrė priežastinio ryšio tarp nustatytų pareigų pažeidimo, eismo įvykio ir dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydžio, nenurodė kokiais argumentais remiantis nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kad minėtos ir kitos nagrinėjamoje bylose svarbios aplinkybės sprendžiant grąžintinos draudimo išmokos dydį turi būti vertinamos ir analizuojamos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir kasacinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai neištirdamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, neužtikrino, kad byla būtų išsamiai išnagrinėta, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias visapusišką ir objektyvų įrodymų vertinimą ir tyrimą bei neatskleidė bylos esmės.

LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose nurodydamas, kad ieškovė tinkamai pagrindė išmokėtos draudimo išmokos dydį bei pagrįstai reikalauja atlyginti 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, tokių išvadų tinkamai nemotyvavo, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias visapusišką ir objektyvų įrodymų vertinimą ir tyrimą, neištyrė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių bei nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo formuojama praktika.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti pažeidimai galėjo nulemti, kad byla galėjo būti neteisingai išspręsta, be to bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys įgalina padaryti išvadą, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, įpareigoti šalis pateikti bylai reikšmingus įrodymus.

Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

Dėl ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui 132527,10 Lt sumos apimtyje (2 t. 187 b.l.) , teisėjų kolegija pažymi, kad grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, šis prašymas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmos instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Šiaulių apylinkės teismui.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims.

Teisėjai Vilija ValantienėRasa BartašienėEgidijus Mockevičius