- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-67-361/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-00730-2012-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Regina Bertašienė
- Kaltinamasis
- D. M., M. S.
- Nuteistasis
- M. J.
- Nukentėjusysis
- K. Ž., G. Ž.
- Advokatai
- Julija Monakas
- Kategorijos
Teisėja K. Baškienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00730-2012-1
2015 m. kovo 5 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. J. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK ) 284 str. 1 d. 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir vieną mėnesį dalyvauti elgesio pataisos programoje;
M. S. ir D. M. išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Nukentėjusiojo K. Ž. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. J. nukentėjusiajam K. Ž. priteisti 500 Lt (arba 144 EUR) neturtinės žalos atlyginimo, kita ieškinio dalis atmesta. Nukentėjusiosios G. Ž. kaltinamajam D. M. pareikštas civilinis ieškinys taip pat atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. J. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės tvarką: 2012 m. gegužės 11 d., apie 21 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su K. Ž. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sudavė K. Ž. galva į kaktą, taip sukeldamas fizinį skausmą, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
D. M. ir M. S. buvo kaltinami, bet išteisinti už tai, kad įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: 2012 m. gegužės 11 d., apie 22.20 val., viešoje vietoje M. S. ir D. M., veikdami bendrai, prie (duomenys neskelbtini), priėję prie K. Ž., rankomis jam sudavė po du smūgius į galvą. K. Ž. pradėjus bėgti, M. S. ir D. M. jį pavijo (duomenys neskelbtini), ir M. S. jam sudavė jam ne mažiau kaip 3 smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, o D. M. sugriebė G. Ž. už dešinės rankos ir ją tempė, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir suplėšydamas 200 Lt vertės striukę. Tokiais veiksmais M. S. ir D. M. buvo kaltinami padarę nukentėjusiajam K. Ž. daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas veido kairėje pusėje, kakle, krūtinės ląstoje, abiejose alkūnėse, abiejose plaštakose, ant kairio klubo ir abiejų kelių, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą bei G. Ž. sukėlė fizinį skausmą ir sugadino jai priklausančią striukę.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendį dėl M. S. bei D. M. išteisinimo pagal BK 284 str. 1 d. dėl viešosios tvarkos pažeidimo panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti M. S. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., paskiriant jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę ir įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto, pripažinti D. M. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., paskiriant jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę ir įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto, bei tenkinti pareikštus K. Ž. bei G. Ž. civilinius ieškinius. Prokuroro manymu, Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl M. S. ir D. M. išteisinimo yra neteisėta bei nepagrįsta, kadangi padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, išteisindamas M. S. bei D. M., motyvavo tuo, jog įvertinus bylos duomenis, negalima pagrįstai manyti, kad kaltinamieji D. M. ir M. S. smurtiniais veiksmais žalojo nukentėjusįjį K. Ž. ir šiais veiksmais pažeidė viešąją tvarką. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neišsamiai vertino byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, nevertino lygindamas juos tarpusavyje, nepakankamai juos ištyrė ir išanalizavo. Ikiteisminio tyrimo metu M. S. 2012-10-24 apklausiamas parodė, jog ranka vieną kartą sudavė K. Ž. į kairės pusės žandą. 2012-03-04 ikiteisminio tyrimo pareigūnei pateikė parodymų patikslinimą, kuriame jis jau neminėjo apie suduotą smūgį K. Ž.. 2012-03-08 apklausos metu M. S. pripažino sudavęs vieną smūgį K. Ž. ir nurodė, jog pasilieka prie 2012-10-24 dieną duotų parodymų. Apklausiamas teismo posėdžio metu M. S. neigė, jog vartojo smurtą prieš K. Ž. ir smūgių jam nesudavė. M. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog vieną smūgį sudavė K. Ž., siekdamas apsiginti, tačiau liudytojas A. M. teisme parodė, kad nematė, kas įvyko tarp M. S. ir K. Ž., todėl niekas iš įvykio dalyvių negalėjo patvirtinti, jog M. S. sudavė vieną smūgį K. Ž. gindamasis nuo jo suduotų smūgių. Prokuroro manymu, M. S. parodymai yra nenuoseklūs, tačiau teismas jais rėmėsi, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Be to, M. S. tyrimo metu bei teisme parodė, kad K. Ž. aktyviai priešinosi sulaikymui. M. S. galbūt galėjo patirti sužalojimus, tačiau apie tai tyrimo metu bei teisme neminėjo ir į gydymo įstaigą nesikreipė. Nukentėjusysis K. Ž. apklausiamas teismo posėdžio metu parodė, jog „kieme buvo M. S., D. M., jie puolė mane. S. trenkė į galvą vieną kartą, tada pradėjau bėgti, mane pradėjo gaudyti. Prisivijęs dar trenkė“. Todėl, prokuroro manymu, teismas, vertindamas K. Ž. parodymus, padarė neteisingą išvadą, kad nukentėjusysis K. Ž. teisiamojo posėdžio metu net negalėjo prisiminti, ar kaltinamasis M. S. iš tiesų jam sudavė smūgius. Taip pat nurodo, jog teismas išteisinamajame nuosprendyje neaptarė ir nepagrįstai nevertino liudytojo D. B. parodymų, duotų teismo posėdžio metu, kurių metu D. B. parodė, jog M. S. mušė K. Ž., todėl nuosprendyje išdėstyta išvada, jog M. S. ir D. M. pareikštas kaltinimas dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam K. Ž. grindžiamas tik paties nukentėjusiojo K. Ž. ir jo motinos nukentėjusiosios G. Ž. nenuosekliais parodymais, yra neteisinga.
Prokuroras taip pat nurodo, jog D. M. neprisipažino vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius K. Ž. bei G. Ž., neigė suplėšęs G. Ž. striukę, tačiau jo parodymus paneigia nukentėjusioji G. Ž., kuri ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jos sūnų K. Ž. mušė M. S. ir D. M.. Pažymi, jog G. Ž. 2012-06-06, t. y. netrukus po įvykio, apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnės parodė, jog ,,D. tempė mane nuo K. paėmęs už rankos, ant kurios liko kraujosruvos, bei suplėšė striukę“, o teismo posėdžio metu nukentėjusioji G. Ž. šiuos savo parodymus patvirtino. Nurodo, jog teismas nuosprendyje neaptarė G. Ž. sukelto fizinio skausmo, kai D. M. jai sugriebė už rankos bei suplėšė striukę, o tik konstatavo, jog nukentėjusioji G. Ž. praėjus daugiau kaip 7 mėn. po įvykio tyrimui pateikė suplėšytą striukę, tačiau šių duomenų nevertino. Prokuroro manymu, teismas neįvertino surinktų įrodymų visumos, neatsižvelgė į visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, dėl šios priežasties padarė neteisingą išvadą apie tai, jog byloje nėra įrodyta, kad M. S. bei D. M. įvykdė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintasis M. S. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį dėl jo išteisinimo palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog įvykio metu tik bandė atlikti savo pilietinę pareigą, t. y. sulaikyti K. Ž., kuris, jo žiniomis, tą dieną buvo padaręs nusikaltimą. K. Ž. aktyviai priešinosi sulaikymui, bandė jam suduoti smūgius kojomis ir rankomis. Pažymi, jog policijos komisariate labai pasimetė, kai iš policijos pareigūnų sužinojo, jog jis pats yra kaltinamas nusikaltimo padarymu, todėl melagingai nurodė, jog matė, kaip K. Ž. sužalojo M. J.. Be to, jį suklaidino ir policijos pareigūnai, kurie skatino prisipažinti sumušus K. Ž., kadangi jį gerai pažįsta, ir teigė, jog jis tuoj greit važiuos už grotų už apiplėšimą, o jiems bus paskirtas tik koks nors įspėjimas. Iki minėto įvykio K. Ž. ir G. Ž. nepažinojo, todėl jokių priešiškų veiksmų prieš juos imtis tikrai neturėjo jokios priežasties. Be to, visi, išskyrus jį (ir nukentėjusieji, ir liudytojai, ir teisiamieji), įvykio metu buvo neblaivūs, todėl jų parodymai kelia abejonių dėl objektyvumo. Bandydamas sulaikyti nusikaltimą įvykdžiusį bei iš nusikaltimo vietos pabėgusį ir tuo metu vėl kartu su savo motina G. Ž. teisės pažeidimą vykdžiusį, t. y. viešoje vietoje vartojusį alkoholį, ir teismo apribojimus, skirtus dėl kito sunkaus nusikaltimo, pažeidusį K. Ž., Lietuvos Respublikos įstatymų nepažeidė, nes pats paprašė, kad jo mama nedelsdama iškviestų policijos pareigūnus.
Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintųjų gynėjos prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog tiek M. S., tiek D. M. apklausiami nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme savo kaltės, padarius šį nusikaltimą, nepripažino (b. l. 133–134, 141–142, t. 2). M. S. neigė vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį K. Ž. ir paaiškino, kad pamatęs (duomenys neskelbtini) namo kieme K. Ž. ir G. Ž., priėjo prie jų pasikalbėti apie M. J. sužalojimą, Tuo metu K. Ž. ranka smogė M. S. smūgį, o M. S. pasilenkė ir rankomis atmušė K. Ž. smūgį, po to pabandė nutverti K. Ž. už apykaklės ir rankų, tačiau K. Ž. ėmė bėgti, o tada M. S. jį nusivijo. Pavijęs, stvėrė jį už drabužių, tuo metu K. Ž. sudavė jam per rankas. Tada M. S. bandė sugriebti jo rankas, tačiau K. Ž. ėmė muštis, spardytis, o M. S. rankomis atmušinėjo jo smūgius. Tuo tarpu atbėgusi G. Ž. šaukė ir metė į vėliau atbėgusį D. M. alaus skardinę ir pataikė jam į galvą (b. l. 133–134, t. 2). Pažymėtina, jog tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme M. S. pripažino sulaikymo metu galbūt sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajam K. Ž., tačiau tai padarė siekdamas apsiginti nuo nukentėjusiojo K. Ž. suduodamų smūgių (b. l. 187, t. 2). D. M. taip pat neprisipažino vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius K. Ž. ir G. Ž. ir paaiškino, kad M. S. paklausus, kodėl K. Ž. sužalojo M. J., K. Ž. ėmė bėgti. M. S. ir D. B. pasivijo K. Ž. žalioje vejoje, tačiau nematė, ar jam buvo suduoti kokie nors smūgiai. Patikino, jog K. Ž. pargriuvęs ant žemės nebuvo. D. M. pažymėjo, jog nei K. Ž., nei G. Ž. smūgių nesudavė, G. Ž. už rankos nebuvo pagriebęs ir jos striukės nesuplėšė, beje, nurodė, jog G. Ž. įvykio metu buvo su šviesios spalvos striuke, o ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė tamsios spalvos striukę (b. l. 141–142, t. 2).
Apeliacinės instancijos teismas dar kartą apklausė išteisintuosius M. S. ir D. M., kurie iš esmės patvirtino savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, ir nurodė, jog jokio fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius K. Ž. ir G. Ž. nevartojo (b. l. 37–38, t. 4).
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog M. S. ir D. M. pareikštas kaltinimas dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam K. Ž. buvo grindžiamas tik paties nukentėjusiojo K. Ž. ir jo motinos nukentėjusiosios G. Ž. nenuosekliais parodymais, kurie viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu keitėsi. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, kadangi nukentėjusysis K. Ž. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iš tiesų net negalėjo prisiminti, ar kaltinamasis M. S. ir D. M. sudavė jam smūgius, ir negalėjo patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie smurto prieš jį vartojimą (b. l. 128–130, t. 2). Nukentėjusysis K. Ž. teismo posėdžio metu parodė, kad 2012 m. gegužės 11 d. vakare, grįžus iš policijos komisariato, kuriame rašė pareiškimą dėl M. J. veiksmų, prie jo priėjo apie 10 jaunuolių, vienas kurių metė į žemę butelį. Išsigandęs K. Ž. ėmė bėgti, bet penki vaikinai jį pasivijo ir pagavo, o tada K. Ž. pajuto smūgius į galvą. Nurodė, kad jį mušė keli vaikinai, o kaltinamasis M. S. lyg ir trenkė jam į galvą. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu patvirtino, jog dėl girtumo įvykio metu galėjo ne visai tiksliai atsiminti visas aplinkybes (b. l. 128–130, t. 2), todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusysis K. Ž. teismo posėdžio metu aiškiai prisiminė ir patvirtino, jog jam smūgius sudavė M. S.. Pažymėtina, jog nukentėjusioji G. Ž. teisiamojo posėdžio metu tvirtino mačiusi, kad pirmą smūgį jos sūnui sudavė kaltinamasis D. M., o po jo du smūgius į galvą sudavė ir kaltinamasis M. S., o pavijęs bėgantį K. Ž., jį mušė jau tik vienas M. S., o D. M. nemušė (b. l. 131–132, t. 2), o tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu G. Ž. tvirtino priešingai, t. y. kad pirmą smūgį K. Ž. sudavė M. S., o jam pradėjus bėgti, pirmas jį pasivijo M. S., kuris jam vėl smūgiavo, o pribėgęs D. M. taip pat jam sudavė kelis smūgius (b. l. 12–13, t. 1).
Kaip matyti iš anksčiau aptartų nukentėjusiųjų parodymų, jų parodymai apie konflikto aplinkybes nėra aiškūs ir nuoseklūs. Pažymėtina ir tai, kad abu nukentėjusieji – tiek K. Ž., tiek G. Ž. – nusikaltimo metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, o įvykio metu buvo tamsu. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Įvertinus bylos duomenis, remiantis vien tik nukentėjusiųjų K. Ž. ir G. Ž. nenuosekliais paaiškinimais, kad kaltinamieji M. S. ir D. M. sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, taip jam buvo padaryti sužalojimai ne tik galvoje, bet ir daugybiniai odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos kakle, krūtinės ląstoje, abiejose alkūnėse, abiejose plaštakose, ant kairio klubo ir abiejų kelių, negalima pagrįstai manyti, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo būtent šie kaltinamieji ir kad jų veiksmai nežymiai susargdino K. Ž..
Apeliaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojo D. B. parodymų, kurie patvirtina, jog M. S. mušė K. Ž.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kadangi apklausiamas teisme kaip liudytojas D. B. parodė, jog įvykio iš esmės neprisimena, gali tik patvirtinti savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. tai, kad M. S. vieną kartą sudavė K. Ž. (b. l. 131–132, t. 2). Tačiau šio vieno smūgio sudavimo, kaip buvo minėta anksčiau, neneigė ir pats M. S., kuris pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog galėjo suduoti K. Ž., gindamasis nuo jo smūgių. Tačiau pažymėtina, jog net nustačius šią aplinkybę, t. y. tai, kad M. S. galbūt vieną kartą sudavė K. Ž., negalima daryti neabejotinos ir pagrįstos išvados, jog M. S. ir D. M. padarė kaltinime nurodytus veiksmus, t. y. viešoje vietoje, veikdami bendrai, rankomis sudavė K. Ž. po du smūgius į galvą, o vėliau dar sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, taip padarydami nukentėjusiajam daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas veido kairėje pusėje, kakle, krūtinės ląstoje, abiejose alkūnėse, abiejose plaštakose, ant kairio klubo ir abiejų kelių, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Verta paminėti ir tai, jog K. Ž. ikiteisminio tyrimo metu per akistatą nurodė, jog jį sumušė ir D. B., nurodydamas, kad prie jo priėjo D. ir sudavė daugiau negu du smūgius į įvairias kūno vietas, nuo jo smūgių buvo nukritęs ant žemės (b.l.173-174, t. 1). D. B. net buvo apklaustas kaip įtariamasis, bet baudžiamoji byla prieš jį buvo nutraukta (b.l.179-181, t. 1).
Nepavykus pašalinti abejonių dėl nukentėjusiųjų duotų parodymų patikimumo, nors visos galimybės tam buvo išnaudotos, bei nesant kitų, objektyvių ir nepriklausomai nuo K. Ž. ir G. Ž. parodymų M. S. ir D. M. kaltę galinčių neginčijamai patvirtinti įrodymų, apylinkės teismas padarė atitinkančią faktines bylos aplinkybes, pagrįstą tinkamu teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų viseto analize ir vertinimu išvadą, jog nėra patikimai ir neginčijamai įrodyta, kad D. M. ir M. S. smurtiniais veiksmais sužalojo nukentėjusįjį K. Ž., sukėlė fizinį skausmą G. Ž. ir šiais veiksmais pažeidė viešąją tvarką. Kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti išteisinimo teisėtumu, pagrįstumu ir daryti dėl M. S. ir D. M. kaltės klausimo priešingas išvadas negu tos, kurias padarė pirmosios instancijos teismas, pripažinęs byloje surinktus įrodymus nepakankamais jų kaltei patvirtinti. Neperžengiant apeliacinių skundų ribų dėl M. S. ir D. M. priimtas išteisinamasis nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Atsižvelgęs į anksčiau paminėtas aplinkybes ir į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje gali būti priimamas tik tuo atveju, kai nagrinėjant bylą nelieka pagrįstų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad šioje byloje nepakanka įrodymų ir kitų teisiamojo posėdžio metu ištirtų faktinių duomenų, patvirtinančių, kad būtent kaltinamieji M. S. ir D. M. įvykdė kaltinamajame akte nurodytą jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas M. S. ir D. M. kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas ir pagrįstai išteisino juos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio dalį ar jį kitaip keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.