- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-23
- Bylos Nr.
- 2-1223-241/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Kreditorius
- V. P.
- Suinteresuotas asmuo
- R. S., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava”, I. R., I. J., V. P., V. T.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus V. P. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Administratoriai LT“ skundą atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vevira“, suinteresuotiems asmenims R. S., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava”, I. R., I. J., V. P., V. T. dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ 2016 m. sausio 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti 2016 m. sausio 26 d. kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus darbotvarkės pirmuoju, trečiuoju, ketvirtuoju, šeštuoju, septintuoju, devintuoju ir dvyliktuoju klausimais neteisėtais ir negaliojančiais ir juos panaikinti, sprendimų priėmimą perduoti nagrinėti iš naujo BUAB „Vevira“ kreditorių susirinkimui. Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. spalio 29 d. įvykusio pirmojo kreditorių susirinkimo protokolas buvo apskųstas ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi kreditorių susirinkime priimti nutarimai panaikinti. Teismas įpareigojo bankroto administratorių sušaukti kreditorių susirinkimą iš naujo. 2016 m. sausio 26 d. iš naujo buvo sušauktas pirmasis kreditorių susirinkimas, susirinkime svarstyta 14 klausimų. Susirinkime dalyvavusio R. S. reikalavimo dalis sudaro 50,70 procentų visų kreditorių reikalavimų. Vykusiame susirinkime jis turėjo balsų daugumą.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl nutarimo pirmuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo susirinkimo pirmininke išrinkta I. J., administratorė nurodė, kad nors I. J. kandidatūra neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms, tačiau nutarimas naikintinas. I. J. yra pirmos eilės kreditorė su vienu mažiausiu kreditoriniu reikalavimu, atsiskaičius su ja, kiltų kreditorių susirinkimo pirmininko rinkimo klausimas, todėl kreditorių susirinkimo pirmininku rinktinas didžiausią kreditorinį reikalavimą turtintis kreditorius. Atsižvelgiant į tai, kad bankrutavus UAB „Vevira“ I. J. perėjo dirbti į UAB „Mavex“, kur direktoriumi dirbo R. S., tikėtina, kad I. J. negali būti savarankiška, nešališka ir objektyvi kreditorių susirinkimo pirmininkė.
Dėl nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo patvirtinta informacijos teikimo tvarka, administratorius nurodė, kad R. S. ir susitarusių kreditorių grupės pasiūlytas nepagrįstai trumpas laikas informacijai pateikti, neatitinka protingo termino sąvokos, taip pat neįvertina laiko sąnaudų informacijai surasti, apibendrinti ir tinkamai ją pateikti.
Dėl nutarimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo patvirtinta kreditorių susirinkimų sušaukimo tvarka, administratorius nurodė, kad šis nutarimas naikintinas, nes R. S. pasiūlytas ir susitarusių kreditorių grupės priimtas nutarimo projektas prieštarauja ĮBĮ 22 straipsnio 3 daliai.
Dėl nutarimo šeštuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo patvirtinta kreditorių komiteto sudėtis, administratorius nurodė, kad nutarimas naikintinas, nes R. S. ir susitarusių kreditorių grupės pasiūlyti ir renkami kandidatai susirinkime nedalyvavo, sutikimo ar prašymo dalyvauti komiteto veikloje nepateikė. V. T. negali atstovauti darbuotojų, nes jo kreditorinių reikalavimų pagrindas nėra susijęs su darbo santykiais, jis gyvena Baltarusijoje, o adresas korespondencijai toks pat kaip ir R. S. deklaruota gyvenamoji vieta. V. P. kreditoriniai reikalavimai kilę iš sandorių, kurie yra ginčijami teisme. Be to, jis yra artimas R. S. giminaitis. Kreditorių komiteto pirmininkas ir didžioji dalis narių yra nuo R. S. priklausomi, gali būti jo įtakojami ir dėl to negalės objektyviai dalyvauti kreditorių komitete sprendžiant kreditoriams svarbius klausimus.
Dėl nutarimo septintuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nustatyta kreditorių komiteto kompetencija, administratorius nurodo, kad nutarimas naikintinas, nes R. S. ir susitarusių kreditorių grupės pasiūlytas ir priimtas nutarimas, tikėtina, turėjo tikslą, kad visi klausimai dėl BUAB „Vevira“ turto pardavimo, skolos išieškojimo iš R. S. asmeninio turto, būtų sprendžiami susirinkime, kur jis, turėdamas balsų daugumą, galėtų priimti palankius sau sprendimus.
Dėl nutarimo devintuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo patvirtintas administravimo išlaidų sąmatos projektas, administratorė nurodė, kad sąmatos dydis nepagrįstai mažas, neįvertinti administratorės atlikti darbai, veiksmai, jos patirtos išlaidos bei būsimos administravimo išlaidos. Tokiu būdu ribojamos administratorės galimybės ginti visų likusių kreditorių interesus, išieškant sumas iš įmonei žalą padariusių asmenų. Iki pirmojo kreditorių susirinkimo administratorė išleido 9 085,74 Eur, iš kurių 3 582,96 Eur apmokėta administratorei, o 5 502,78 Eur administratorė sumokėjo savo sąskaita.
Dėl nutarimo dvyliktuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nustatyta R. S. priklausančių akcijų pardavimo tvarka ir kaina, administratorė nurodė, kad nutarimas naikintinas, nes nutarimo projektas prieštarauja ĮBĮ 33 straipsnio nuostatoms, yra sąlygojamas interesų konflikto, nes R. S. savo asmeninę skolą pasiūlė parduoti neviešai, nesiekdamas gauti maksimalių pajamų, kad būtų patenkinta kuo didesnė kreditorių reikalavimo dalis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi panaikino BUAB „Vevira“ 2016 m. sausio 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimus pirmuoju, ketvirtuoju, šeštuoju, devintuoju ir dvyliktuoju darbotvarkės klausimais ir šiuos klausimus perdavė nagrinėti iš naujo kreditorių susirinkimui.
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pirmuoju darbotvarkės klausimu teismas nustatė, kad balsų dauguma kreditorių surinkimo pirmininke išrinkta I. J., ĮBĮ nustatyta kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarka formaliai nebuvo pažeista (ĮBĮ 22 str. 1 d., 24 str.), tačiau sutiko su administratorės teiginiais, kad I. J. negali būti savarankiška, neutrali, objektyvi ir nešališka kreditorių susirinkimo pirmininkė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentus dėl I. J. galimo šališkumo patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015, kuriame nurodyta, jog I. J. dirbo UAB „Vevira“ buhaltere, jos darbo laikotarpiu UAB „Vevira“ vadovu buvo R. S., o nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. ji dirbo UAB „Mevex“ buhaltere, kurios direktorė buvo R. S. žmona. Teismas pripažino pagrįstu pareiškėjo argumentą, kad naujai išrinkta kreditorių susirinkimo pirmininkė gali būti šališka ir ginti tik suinteresuotų asmenų interesus. Sutiko, kad I. J. turi tik 0,12 procentų visų kreditorių reikalavimų dalį, todėl patenkinus jos kreditorinį reikalavimą vėl kiltų kreditorių susirinkimo pirmininko rinkimo klausimas. Siekiant išvengti tolimesnių bankroto procedūrų nestabilumo bei mažųjų ir didžiųjų įmonės kreditorių interesų pusiausvyros pažeidimų, teismas sprendė, jog yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutarimą pirmuoju dienotvarkės klausimu ir perduoti kreditorių susirinkimo pirmininko išrinkimo klausimą pakartotinai spręsti kreditorių susirinkimui (ĮBĮ 23 str. 1 d. 1 p.).
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nustatyta informacijos kreditoriams teikimo tvarka, pareiškėjo argumentus dėl per trumpo dešimties dienų termino informacijai surasti, apibendrinti ir tinkamai ją pateikti teismas pripažino hipotetinio pobūdžio ir nenustatė nutarimo neteisėtumo ar jo prieštaravimo teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Teismas atkreipė dėmesį, kad bankroto administratorės pasiūlytoje informacijos teikimo tvarkoje šis terminas nežymiai skiriasi nuo kreditorių susirinkime patvirtinto termino.
Nutarimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo patvirtinta kreditorių susirinkimų sušaukimo tvarka, teismas pripažino prieštaraujančiu ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Teismas nurodė, kad minėta teisės norma numato subjektus, turinčius teisę šaukti bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimus. Šis įstatyme numatytų subjektų sąrašas yra baigtinis ir įstatymas nenumato kitokių minimos teisės normos taikymo išimčių. Teismas pažymėjo, kad ši teisės norma yra imperatyvi, jos negali pakeisti žemesnės galios teisės aktai ar kreditorių susirinkimo priimti sprendimai. Teismas sutiko su kreditoriaus R. S. teiginiais, kad kreditorių susirinkimo nutarime beveik identiškai atkartota ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostata, tačiau nurodė, kad beveik identiškai dar nereiškia, kad ši teisės norma atkartota taip, kaip nurodyta ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgęs į tai, kad kreditorių susirinkimo nutarimas yra tik beveik identiškai, tačiau netiksliai suformuluotas, teismas sprendė, kad priimtas nutarimas neatitinka ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatų, todėl skundžiamą nutarimą panaikino ir šį klausimą perdavė nagrinėti kreditorių susirinkimui.
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo šeštuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo patvirtinta kreditorių komiteto sudėtis, teismas nurodė, kad I. J. negali būti išrinkta kreditorių susirinkimo pirmininke, taigi, ir kreditorių komiteto pirmininke. Aukščiau nurodytų motyvų nebekartojo ir atskirai nebepasisakė. Atsižvelgęs į Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendį, teismas sutiko su skundo argumentais, kad V. P. yra galbūt priklausomas nuo R. S., todėl negalės dalyvauti kreditorių komitete objektyviai spręsdamas klausimus visų kreditorių naudai. Teismas atkreipė dėmesį, kad V. P. kreditorinis reikalavimas yra kilęs iš sandorių, kurie ginčijami teisme Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1820-841/2016. Teismas nurodė, kad administratorė nepateikė V. T. šališkumą patvirtinančių įrodymų, o aplinkybė, kad V. T. deklaravo savo gyvenamąją vietą R. S. gyvenamosios vietos adresu, nesudaro pagrindo pripažinti jį šališku ir negalinčiu atstovauti darbuotojų interesams. Kitų į kreditorių komitetą išrinktų narių (UAB „Saulės spektras“ ir UAB VSA Vilnius) kandidatūrų bankroto administratorė neginčijo, todėl teismas dėl jų tinkamumo nepasisakė. Nutarimą šeštuoju darbotvarkės klausimu teismas panaikino ir perdavė kreditorių susirinkimui nagrinėti iš naujo.
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo septintuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nustatyta kreditorių komiteto kompetencija, vadovaudamasis ĮBĮ 23 straipsnio 2 punktu, 5 punktu, 25 straipsnio 3 dalimi, teismas nurodė, kad kreditorių susirinkimas ne tik turi teisę išrinkti bankrutuojančios įmonės kreditorių komitetą, bet ir nustatyti šio komiteto teises. Teismas pažymėjo, kad šiuo nutarimu kreditorių komitetui buvo perduotos visos kreditorių susirinkimo teisės (įgaliojimai) sprendžiant su bankroto procedūromis susijusius klausimus, išskyrus teisę rinkti kreditorių susirinkimo bei kreditorių komiteto pirmininką, taip pat spręsti klausimus dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo. Teismas nurodė, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo ir perdavimo tvarką reglamentuoja ĮBĮ 33 straipsnis. Atsižvelgdamas į tai, kad kreditorių susirinkimui suteikta teisė visas ar dalį jam priskirtų funkcijų perduoti kreditorių komitetui, o kreditorių susirinkimui nusprendus turto pardavimo klausimus spręsti kreditorių susirinkime, o ne kreditorių komiteto posėdžiuose, teismas konstatavo, kad priimtas nutarimas neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo devintuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo patvirtintas administravimo išlaidų sąmatos projektas, teismas sprendė, kad ginčijamu nutarimu patvirtintos aiškiai per mažos administravimo išlaidos, visapusiškai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, todėl šį nutarimą panaikino ir svarstytą klausimą perdavė kreditorių susirinkimui nagrinėti iš naujo.
Tokią išvadą teismas grindė byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, byloje esančiais duomenimis apie bankrutavusios UAB „Vevira“ finansinę bei turtinę padėtį, taip pat šiuo metu teismuose nagrinėjamų civilinių bylų, kuriose bankrutavusi UAB „Vevira“ yra pareiškėja arba atsakovė, faktu.
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo dvyliktuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nustatyta skolininkui R. S. priklausančių akcijų pardavimo tvarka ir kaina, teismas sprendė, kad šis nutarimas prieštarauja ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalies nuostatoms, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.), pažeidžia kitų kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės teises bei teisėtus interesus, todėl nutarimą panaikino ir klausimą perdavė kreditorių susirinkimui nagrinėti iš naujo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Kreditorius V. P. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutarties dalį dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pirmuoju, ketvirtuoju, šeštuoju, devintuoju ir dvyliktuoju darbotvarkės klausimais panaikinimo ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti bankroto administratoriaus reikalavimus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nuosprendyje nurodyti teiginiai negali būti pagrindas I. J. tariamam šališkumui patvirtinti: I. J. UAB „Mevex” dirbo po R. S. ir R. S. ištuokos; I. J. darbo laikotarpis tiek BUAB „Vevira“, tiek ir UAB „Mevex” yra pakankamai trumpas; byloje nepateikta duomenų, jog I. J. šiuo metu dirbtų kurioje nors įmonėje, susijusioje su R. S.. Nutartyje neįvardinama, kaip galėtų pasireikšti I. J. priimamų sprendimų nesavarankiškumas ar neobjektyvumas. Įmonė vertingo turto iš esmės neturi, bankroto procedūros yra nukreiptos BUAB „Vevira“ likvidavimo link. Teismo veiksmai panaikinant šį nutarimą apribojo kreditorių apsisprendimo teisę balsuojant. Patenkinus I. J. kreditorinį reikalavimą, naujo kreditorių susirinkimo pirmininko rinkimo klausimas negalėtų būti kliūtis ar problema.
2. Lingvistinės formuluotės skirtumas negali būti pagrindas nutarimo panaikinimui. Nepaisant lingvistinio identiško nesutapimo, ketvirtuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo turinys visiškai sutampa su ĮBĮ 23 straipsnio 3 dalies turiniu. Nutarimo teksto turinys apima visus ĮBĮ 23 straipsnio 3 dalies reikalavimus, keliamus kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkai. Net ir panaikinus tokį nutarimą, jo tikslinimas yra objektyviai neįmanomas, kadangi turinio atžvilgiu būtų priimtas identiškas nutarimas.
3. Nepagrįsta teismo išvada, kad išrinkti kreditorių komiteto nariai negali sudaryti kreditorių komiteto. Teismas nepagrįstai vadovaujasi nuosprendžiu, kuris neturi reikšmės, kadangi jame nebuvo analizuota: kokių nors V. P. veiksmų neteisėtumas; nebuvo sprendžiamas V. P. atsakomybės ar sąžiningumo klausimas. Teismas nepagrįstai pabrėžia, jog V. P. kreditorinis reikalavimas yra kilęs iš sandorių, kurie ginčijami teisme. V. P. reikalavimas yra patvirtintas ir suteikia jam visas kreditoriaus teises BUAB „Vevira“ bankroto procese. Sandorių ginčijimas šiuo metu negali turėti reikšmės V. P. realizuoti turimas kreditoriaus teises. V. P. nėra susijęs su R. S. giminystės ryšiais: V. P. yra R. S. giminaitis, tačiau ne R. S., o R. S. ir R. S. yra seniai nutraukę santuoką. Nutartyje nenurodomos aplinkybės, apibūdinančios V. P. šališkumą.
4. Bankroto administratorė siekia gauti neracionaliai didelę administravimo lėšų sumą – net 22 000 Eur, o įmonė neturi turto ir kitų spręstinų klausimų. Nors administratorė pradėjo eilę procesų, abejotina tokių procesų reikalingumu ir sėkminga baigtimi, todėl jie nereikalingi ir kreditoriams neduos realios naudos. Nėra aišku, kam bankroto administratorei reikėjo pradėti procesą dėl tyčinio bankroto, kai buvęs įmonės vadovas R. S. jau yra nuteistas dėl nesąžiningo elgesio valdant įmonę ir iš jo priteista virš 200 000 Eur bankrutuojančiai įmonei.
5. ĮBĮ 33 straipsnyje nėra draudžiama kreditoriui, kuris kartu yra ir skolininkas, surasti pirkėją dėl įmonės naudai areštuoto turto pardavimo. Kreditorių susirinkimo metu nustatyta UAB „RS Logistic“ akcijų pardavimo tvarka bei kaina. Kreditoriaus teisė pasiūlyti konkretų pirkėją yra numatyta CPK 704 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad ne tik ĮBĮ 33 straipsnis, bet ir CPK normos suteikia teisę R. S. pasiūlyti areštuoto turto pirkėją. Nėra aišku, kaip pažeidžiami teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai bei kitų kreditorių ar pačios bankrutuojančios įmonės teisės bei teisėti interesai. Pardavus UAB „RS Logistics“ akcijas gauti pinigai būtų skiriami proporcingai tenkinti visų kreditorių reikalavimus bei padengti administravimo išlaidas.
Atsiliepimas
Administratorė prašo atmesti apelianto V. P. atskirąjį skundą, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą iš esmės pakartojami skunde dėl kreditorių susirinkimo nutarimų nuginčijimo nurodyti argumentai:
1. Pagrįsta teismo išvada apie galimą I. J. šališkumą bankroto procese. Įvertinus tai, kad I. J. yra pirmos eilės kreditorė su vienu iš mažiausių kreditoriniu reikalavimu, su ja atsiskaičius kiltų kreditorių susirinkimo pirmininko rinkimo klausimas, todėl kreditorių susirinkimo pirmininku rinktinas didžiausią kreditorinį reikalavimą turintis kreditorius. R. S., I. J. ir apeliantas pateikė vienodus nutarimų projektus ir už juos balsavo. Jie buvo priimti, nes R. S. turi daugiau kaip 50 proc. visų kreditorių balsų. Sprendžiant iš trijų kreditorių vienodos nutarimų projektų redakcijos, galima daryti išvadą dėl grupės kreditorių iš anksto sutartų ir suderintų veiksmų dėl pateiktų tik jiems žinomų ir palankių nutarimo projektų patvirtinimo.
Motyvuojamoji dalis
2. Nutarimas ketvirtuoju darbotvarkės klausimu panaikintas pagrįstai, kadangi prieštarauja ĮBĮ 22 straipsnio 3 daliai, siaurina ir riboja kreditorių teises.
3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad patvirtinta kreditorių komiteto struktūra yra neteisėta bei prieštaraujanti ĮBĮ nuostatoms bei kreditorių interesams.
Žemesnės instancijos teismas
4. Įvertinęs visus vykstančius teisminius procesus, teismas pagrįstai konstatavo, kad patvirtinta administravimo išlaidų suma yra per maža. ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalis aiškiai reglamentuoja, kad administratoriaus atlyginimo suma priklauso nuo vykstančių teisminių procesų, kuriuos kuruoja administratorius. Administratorės ataskaitoje buvo nurodyta ir administratorė papildomai informuoja, kad įmonė teismuose turi daugelį neišnagrinėtų bylų. Įmonei pradėta tyčinio bankroto procedūra, pareikšti atsakovės ieškiniai R. S., UAB „Mevex“ ir V. P., vykdomas išieškojimas iš R. S..
5. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nutarimas dėl turto pardavimo yra neteisėtas, todėl naikintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria panaikinta dalis kreditorių susirinkimo nutarimų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad 2016 m. sausio 26 d. vyko bankrutavusios UAB „Vevira“ kreditorių susirinkimas, kuriame kreditoriai priėmė keturiolika nutarimų tam tikrais darbotvarkėje svarstytais klausimais. Balsavimo raštu biuletenius pateikė kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma sudaro 439 791,66 Eur, t. y. 83,25 % visų teismo patvirtintų reikalavimų sumos. Byloje kilo ginčas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų. Nutarimus, priimtus pirmuoju, ketvirtuoju, šeštuoju, devintuoju ir dvyliktuoju darbotvarkės klausimais, teismas panaikino ir perdavė šiuos klausimus kreditorių susirinkimui nagrinėti iš naujo. Apeliantas su teismo nutartimi nesutinka, teigia, jog nutarimai panaikinti nepagrįstai, nesant tam teisinio pagrindo.
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pirmuoju darbotvarkės klausimu
Pirmuoju darbotvarkės klausimu nutarta kreditorių susirinkimo pirmininke išrinkti I. J.; susirinkimo sekretoriumi – bankroto administratorės įgaliotą asmenį; balsų skaičiavimo komisijos nerinkti. Teismas šį nutarimą panaikino, pripažinęs kreditorių susirinkimo pirmininke išrinktą I. J. šališka, taip pat atsižvelgęs į tai, kad jos reikalavimas sudaro tik 0,12 procentų visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos, todėl nurodė, jog patenkinus jos reikalavimą kiltų kreditorių susirinkimo pirmininko rinkimo klausimas.
Apeliantas su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, teigia, jog teismas nepagrįstai vadovavosi I. J. šališkumo nepatvirtinančiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015, kurioje R. S. pripažintas kaltu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį. Be to, skundžiama nutarties dalimi teismas apribojo kreditorių balsavimo susirinkime apsisprendimo teisę, o argumentas dėl I. J. turimo reikalavimo dydžio pažeidžia kreditorių, turinčių mažesnę dalį kreditorinių reikalavimų, teises.
ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorių susirinkimo pirmininku laikomas išrinktas asmuo, už kurį balsavo kreditoriai, kurių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų susirinkime dalyvaujančių kreditorių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų sumos. ĮBĮ 23 straipsnio 1 punkte įtvirtinta kreditorių susirinkimo teisė rinkti kreditorių susirinkimo pirmininką, kuris turi būti tik kreditorius (kai kreditorius – juridinis asmuo, jo įgaliotas atstovas). Kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) pirmininku negali būti renkamas kreditorius – buvęs įmonės vadovas (neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu ir kada jis buvo atleistas), savininkas ir šiame punkte nurodytų asmenų artimieji giminaičiai, sutuoktiniai ar asmenys, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka.
I. J. kreditorių susirinkimo pirmininke išrinkta kreditorių, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų susirinkime dalyvaujančių kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, todėl ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditorių susirinkimo pirmininko rinkimo tvarka nebuvo pažeista. Be to, I. J. nėra nei buvusi bendrovės vadovė, nei savininkė, nei tokių asmenų artima giminaitė ar sutuoktinė, ar partnerė, todėl kreditorių susirinkimo nutarimas, kuriuo I. J. išrinkta kreditorių susirinkimo pirmininke neprieštarauja nei ĮBĮ, nei kitų įstatymų nuostatoms.
Pažymėtina, kad kreditorių susirinkimo pirmininkas neįgyja teisių, kurios leistų vien dėl jo statuso nulemti kreditorių susirinkimo nutarimų turinį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad I. J. dirbo bankrutavusioje bendrovėje ar vėliau dirbo šios bendrovės direktoriaus žmonos vadovaujamoje bendrovėje, nesudaro pagrindo spręsti apie I. J. šališkumą, neobjektyvumą ir netinkamą kreditorių susirinkimo pirmininkės funkcijų vykdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Tai, kad I. J. reikalavimas sudaro tik 0,12 procentų visų kreditorių reikalavimų sumos, kad patenkinus jos reikalavimą gali kilti naujo pirmininko rinkimų klausimas, negali lemti nutarimo, kuriuo ji išrinkta kreditorių susirinkimo pirmininke, panaikinimo. Naujo kreditorių susirinkimo pirmininko rinkimai bankroto proceso neužvilkintų ir operatyvumo principo nepažeistų.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015).
Vadovaudamasis aptarta kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad teismas neturi kompetencijos paneigti kreditorių susirinkimo teisės, kurią jie įgyvendina renkant kreditorių susirinkimo pirmininką. Nenustačius ĮBĮ nuostatų šaukiant kreditorių susirinkimą, jame svarstant kreditorių susirinkimo pirmininko rinkimo klausimą, balsuojant bei priimant nutarimus, pripažintina, kad šie nutarimai yra teisėti.
Žemesnės instancijos teismas
Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, neturėdamas teisinio pagrindo, paneigdamas autonomiškumo ir savarankiškumo principais grindžiamas kreditorių susirinkimo teises, susijusias su kreditorių savivaldos organų formavimu – kreditorių susirinkimo pirmininko rinkimu, neteisėtai pripažino negaliojančiu kreditorių susirinkimo nutarimą pirmuoju darbotvarkės klausimu, todėl ši teismo nutarties dalis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjo skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pirmuoju darbotvarkės klausimu panaikinimo atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu
Ketvirtuoju darbotvarkės klausimu kreditorių susirinkimo nutarta patvirtinti administratoriaus siūlomą kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarką patikslinant 2 punktą taip: „BUAB „Vevira“ kreditorių susirinkimus šaukia teismas, bankroto administratorius arba kreditorių susirinkimo pirmininkas. Kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) kreditorinių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų Šiaulių apygardos teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos turi iniciatyvos teisę sušaukti susirinkimą“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas šį nutarimą panaikino, pripažinęs jį neatitinkančiu ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatų, nurodė, kad ĮBĮ 23 straipsnio 3 dalis yra imperatyvi, todėl jos negali pakeisti žemesnės galios teisės aktai ar kreditorių susirinkimo priimti sprendimai. Apelianto teigimu, nepaisant lingvistinio nesutapimo, nutarimo turinys visiškai atitinka ĮBĮ 23 straipsnio 3 dalies turinį. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais sutinka.
ĮBĮ 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kitus kreditorių susirinkimus šaukia teismas, administratorius arba kreditorių susirinkimo pirmininkas. Reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą turi teisę kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų šio įstatymo nustatyta tvarka teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos. Minėta nuostata įtvirtina subjektus, turinčius teisę šaukti kreditorių susirinkimą. Ginčijamas nutarimas kitiems asmenims, nei nurodyti ĮBĮ 23 straipsnio 3 dalyje, susirinkimo sušaukimo teisės nesuteikė. Apeliantas teisus, kad savo turiniu ginčijamas nutarimas yra identiškas ĮBĮ 23 straipsnio 3 dalies turiniui nors lingvistine prasme skiriasi. Atsižvelgiant į tai, kad nutarimas ketvirtuoju darbotvarkės klausimu ĮBĮ 23 straipsnio 3 daliai neprieštarauja, kad nutarimu nėra nei išplėstas, nei susiaurintas subjektų, turinčių kreditorių susirinkimo sušaukimo teisę, ratas, pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialiosios teisės normą, padarė nepagrįstą išvadą, kad minėtas nutarimas prieštarauja ĮBĮ 23 straipsnio 3 daliai, todėl ginčijamą nutarimą panaikino nepagrįstai, kas sudaro pagrindą šią nutarties dalį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu panaikinimo atmesti (CPK 330 str., 337 str. 1 d. 2 p., 338 str.).
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo šeštuoju darbotvarkės klausimu
Šeštuoju darbotvarkės klausimu svarstyta kreditorių komiteto sudėtis ir nutarta kreditorių komiteto pirmininke išrinkti I. J., nariais – V. P., UAB „Saulės spektras“ atstovą, UAB „VSA Vilnius“ atstovą, darbuotojų atstovu – V. T..
Teismas I. J. išrinkimą kreditorių susirinkimo pirmininke pripažino netinkamu dėl konstatuoto jos šališkumo, o kreditorių V. P. taip pat pripažino galbūt priklausomu nuo R. S. ir sprendė, kad jis gali būti šio įtakojamas, todėl sutiko su administratorės argumentais, kad V. P. negalės dalyvauti kreditorių komitete objektyviai sprendžiant klausimus visų kreditorių naudai. Teismas pažymėjo, kad dėl V. T. šališkumo administratorė nepateikė įrodymų, o aplinkybę, kad jo gyvenamoji vieta deklaruota R. S. adresu, vertino kaip nesudarančia pagrindo pripažinti jį šališku. Dėl kitų komiteto narių teismas nurodė, kad administratorė jų kandidatūrų neginčija, tačiau panaikino visą nutarimą ir kreditorių komiteto sudėties klausimą perdavė kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad kreditoriai I. J. ir V. P. negali sudaryti kreditorių komiteto, teigia, kad teismo nuosprendis neturi reikšmės, nes jame nebuvo analizuojamas V. P. veiksmų neteisėtumas, nebuvo sprendžiamas jo sąžiningumo ar atsakomybės klausimas, be to jis nėra susijęs su R. S. giminystės ryšiais, kadangi yra R. S., kuri jau ilgą laiką yra išsituokusi su R. S., giminaitis.
ĮBĮ 25 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorių komitetą gali rinkti pirmasis arba kiti kreditorių susirinkimai. Kreditorių susirinkimo pirmininkas yra ir kreditorių komiteto pirmininkas. Kreditorių komiteto nariu turi būti išrinktas bent vienas asmuo, kuris yra įgaliotas ginti su darbo santykiais susijusius reikalavimus, jeigu įmonė turi tenkinti darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, reikalavimus atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe. Kreditorių komitetą turi sudaryti ne mažiau kaip 5 nariai.
Teismo argumentus dėl nepagrįsto I. J. išrinkimo kreditorių susirinkimo pirmininke pripažinus nepagrįstais, nepagrįstais laikytini ir teismo argumentai dėl I. J. galimybės būti kreditorių komiteto pirmininke nebuvimo. I. J., kaip kreditorių susirinkimo pirmininkė, kreditorių komiteto pirmininke tampa pagal įstatymą – ĮBĮ 25 straipsnio 1 dalį.
Sutiktina su apelianto argumentais, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015, kurioje R. S. pripažintas kaltu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį, ir konstatavo apelianto šališkumą. Aplinkybė, kad V. P. ilgą laiką pažįsta R. S. nesudaro pagrindo spręsti, jog V. P. yra priklausomas nuo R. S. ir negalės savarankiškai ir objektyviai priimti sprendimų visų kreditorių naudai.
Atkreiptinas dėmesys, kad R. S. yra didžiausias atsakovės kreditorius, todėl kreditorių susirinkime priimant nutarimus net ir nesant sudaryto kreditorių komiteto turėtų lemiamą įtaką priimant kreditorių susirinkimo nutarimus.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditorių komiteto narių kandidatūros nesudaro pagrindo ginčijamą nutarimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti, šie asmenys yra kreditoriai, turintys vienintelį interesą bankroto byloje – patenkinti savo reikalavimą. Kreditorių komiteto priimtų nutarimų patikros procedūra užtikrinta jų teisėtumą ir pagrįstumą, todėl priimti nutarimai, manant juos pažeidžiant kreditorių teises, gali būti ginčijami teisme.
Minėta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai panaikinami, jei nustatomas prieštaravimas ĮBĮ ar kitiems teisės aktams, taip pat kreditorių interesų pažeidimas ar prieštaravimas protingumo, teisingumo ar sąžiningumo principams. Apeliacinės instancijos teismas nei vieno iš nurodytų pagrindų nenustatė, todėl teismo nutarties dalį, kuria panaikintas kreditorių susirinkimo nutarimas šeštuoju darbotvarkės klausimu, panaikina ir klausimą išsprendžia iš esmės – bankroto administratoriaus skundą dėl šio nutarimo atmeta (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo devintuoju darbotvarkės klausimu
Devintuoju darbotvarkės klausimu buvo svarstomas administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas ir nutarta patvirtinti 3 700 Eur plius mokesčiai administravimo išlaidų sąmatos projektą, iš jų 1 500 Eur administratoriui atlyginimą ir 1 200 Eur administravimo išlaidoms nuo pirmojo kreditorių susirinkimo iki įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro; teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bendrovės bankroto procedūromis ir ieškinių surašymo bei atstovavimo apmokėjimu, bus nustatomos esant poreikiui atskiru kreditorių komiteto sprendimu.
Teismas konstatavo, kad ginčijamu nutarimu patvirtintos aiškiai per mažos administravimo išlaidos, todėl nutarimą panaikino. Apeliantas nurodė, kad administratoriaus siekiama gauti 22 000 Eur išlaidų suma yra neracionaliai didelė, kadangi įmonė neturi turto ir kitų spręstinų klausimų. Nurodo, kad nors administratorius pradėjo eilę procesų, tačiau jų reikalingumu ir sėkminga baigtimi abejoja.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad administratoriaus atlyginimas turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą, ir turi būti pagrįstas veiklos sąnaudomis. Kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str. 1 d.) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010; 2013 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2013).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas, kvestionuodamas teismo nutartį šiuo klausimu, nenurodė argumentų, kurie leistų spręsti apie nepagrįstą ginčo nutarimo panaikinimą ir teismo išvados dėl patvirtintos administravimo išlaidos neatitikimo administratoriaus vykdomos veiklos apimčiai neteisingumą. Apeliacinės instancijos teismas nevertina atskirojo skundo argumentų, kad administratorius siekia per didelės administravimo išlaidų sumos, kadangi tokia sąmata nebuvo patvirtina.
Atkreiptinas dėmesys, kad iškėlęs atsakovei bankroto bylą, teismas 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi patvirtino 4 800 Lt + PVM kas mėnesį administravimo išlaidoms apmokėti, iš jų 3 500 Lt + PVM skirtą bankroto administratoriaus atlyginimui. Atsakovės bankroto procesas tęsiasi nuo 2010 metų, administratorius reiškia ieškinius dėl skolų iš bendrovės skolininkų išieškojimo, taip pat bendrovės vadovams, dalininkams ir kitiems atsakingiems asmenims dėl žalos atlyginimo. Lyginant teismo vienam mėnesiui patvirtintą administravimo lėšų sumą ir kreditorių susirinkimo nutarimu visam laikotarpiui nuo pirmojo kreditorių susirinkimo nustatytą administravimo sąmatą, akivaizdu, kad tokiu nutarimu buvo sumažintas administratoriaus atlyginimas ir administravimo sąmatos dydis, nors, kaip nurodo administratorius, jau iki pirmojo kreditorių susirinkimo jis išleido 9 085,74 Eur išlaidų, kurių dalis – 5 502,78 Eur, padengta administratoriaus sąskaita.
Tai, kad apeliantas nesutinka su bankroto administratoriaus inicijuotomis bylomis, nesudaro pagrindo nevertinti administratoriaus veiksmų ginant įmonės ir jos kreditorių interesus ir už šių veiksmų vykdymą neskaičiuoti administratoriui atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamu nutarimu nustatyta administravimo išlaidų sąmata yra per maža pagal atliktų ir atliekamų darbų apimtį. Apeliantas šios teismo išvados nepaneigė, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamos nutarties dalies (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo dvyliktuoju darbotvarkės klausimu
Dvyliktuoju darbotvarkės klausimu nutarta įpareigoti bankroto administratorių ne vėliau kaip tris dienas nuo susirinkimo dienos išduoti rašytinį sutikimą, kuriuo BUAB „Vevira“ skolininkui R. S. būtų leidžiama parduoti jo turimas UAB „RS Logistic“ 100 proc. akcijų UAB „Reglamentas“ už 4 000 Eur su sąlyga, kad visos pardavėjui pirkėjo mokamos piniginės lėšos bus pervedamos į antstolio A. N. depozitinę sąskaitą; įpareigoti administratorių ne vėliau kaip per tris dienas nuo susirinkimo dienos kreiptis į antstolį su prašymu panaikinti R. Š. turimoms akcijoms taikomą areštą.
Teismas tokį nutarimą panaikino, konstatavęs, kad jis pažeidžia bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių teisėtus interesus ir yra naudingas tik šio nutarimo projektą pasiūliusiam ir už jį balsavusiam kreditoriui R. S., taip pat konstatavo, kad nutarimas prieštarauja ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalies nuostatoms, teisingumo ir protingumo ir sąžiningumo principams.
Apeliantas su teismo išvadomis nesutinka, teigia, kad ĮBĮ 33 straipsnyje nėra draudžiama kreditoriui, kuris kartu yra ir skolininkas, surasti pirkėją dėl įmonės naudai areštuoto turto pardavimo. Be to, teismas nenurodė, kaip yra pažeidžiami teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Kreditorių susirinkimo metu buvo nustatyta bankrutavusios atsakovės skolininkui R. Š. priklausančių UAB „RS Logistic“ akcijų pardavimo tvarka bei kaina. Pasak apelianto, skolininko teisė pasiūlyti konkretų pirkėją numatyta CPK 704 straipsnio 1 dalyje, o pardavus skolininko akcijas gauti pinigai būtų skiriami proporcingai tenkinti visų įmonės kreditorių reikalavimus bei padengti administravimo išlaidas, iš tokio sandorio R. S. naudos negautų.
ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos ir kiti vertybiniai popieriai), kuriuos turi bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė, turi būti parduodami vertybinių popierių prekybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos parduodamos kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Uždarosios akcinės bendrovės, kurios akcijos yra parduodamos, akcininkai turi teisę akcijas įsigyti pirmumo tvarka. Akcijos parduodamos asmeniui, pasiūliusiam didžiausią kainą.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nurodyta teisės norma reglamentuoja bankrutuojančios įmonės turimų akcijų pardavimą. Kreditorių susirinkimo nutarimo dvyliktuoju darbotvarkės klausimu buvo spręsta ne dėl bendrovei priklausančių akcijų pardavimo, o dėl bendrovės skolininkui priklausančių kitos įmonės akcijų pardavimo, todėl nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad minėtas nutarimas pažeidžią ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalį. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčo nutarimas pažeidžia bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus ir yra naudingas tik šio nutarimo projektą pasiūliusiam ir už jį balsavusiam R. S..
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad R. S. yra tiek BUAB „Veriva“ kreditorius, tiek skolininkas. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 priimtu nuosprendžiu iš R. S. įmonės naudai priteisti 275 116,66 Eur turtinei žalai atlyginti. Nuosprendis yra įsiteisėjęs, išduotas vykdomasis dokumentas.
CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Šio straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Byloje nėra duomenų, kokia verte buvo įkainotos R. S. priklausančios UAB „RS Logistics“ akcijos jas areštuojant, nėra aišku, ar buvo paskirta ekspertizė akcijų vertei nustatyti, todėl nėra galimybės įvertinti, ar kreditorių susirinkime nustatyta akcijų kaina neprieštarauja antstolio atliktam akcijų vertinimui, ar nėra per maža ir nepažeidžia kreditorių teisėtų interesų.
Apeliantas teisus, kad pardavus skolininkui priklausančias akcijas gauta suma bus panaudota visų išieškotojos kreditorių reikalavimų tenkinimui, tačiau būtent dėl šios priežasties yra itin svarbu, kad parduodamo skolininko turto kaina būtų nustatyta objektyviai ir atitiktų jo rinkos vertę. Byloje nėra duomenų, kad kreditorių susirinkimui buvo pateikti duomenys apie skolininkui priklausančių ir bankrutuojančios įmonės reikalavimo užtikrinimui areštuotų akcijų vertę ir jos atitikimą kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytai kainai.
CPK 695 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu pagal CPK turtas gali būti realizuojamas keliais būdais, turto realizavimo būdo pasirinkimo teisė priklauso išieškotojui. CPK 700 straipsnyje reglamentuota, kad turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui šio Kodekso VI dalyje nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma. CPK 704 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti areštuoto turto pirkėją, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu iki varžytynių paskelbimo į antstolio depozitinę sąskaitą sumokama ne mažesnė pinigų suma kaip turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė arba mažesnė suma, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms, turto pardavimas iš varžytynių nevykdomas.
Byloje nėra duomenų apie teismo nuosprendžiu atsakovei iš R. S. priteistos žalos priverstinio vykdymo stadiją, apie tai, kad varžytynės nebuvo paskelbtos ir kad skolininkas galėjo pasiūlyti akcijų pirkėją iki varžytynių. Apeliantas nepateikė įrodymų, liudijančių ginčo nutarimu patvirtintos parduodamų akcijų kainos nustatyto objektyvumą ir teisingumą. Dėl nurodytų priežasčių spręstina, kad apeliantas neįrodė teismo išvados apie ginčo nutarimo prieštaravimą kreditorių teisėtiems interesams nepagrįstumo ir neteisingumo, todėl šioje dalyje nėra pagrindo tenkinti atskirojo skundo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai taikė ir aiškino sprendžiamiems klausimams aktualias ĮBĮ nuostatas bei netinkamai vadovavosi šiais klausimais formuojama kasacinio teismo praktika, todėl kreditorių susirinkimo nutarimus pirmuoju, ketvirtuoju ir šeštuoju darbotvarkės klausimais panaikino nepagrįstai. Tai sudaro pagrindą skundžiamos nutarties dalį panaikinti ir išspęsti klausimą iš esmės, o kitą nutarties dalį palikti nepakeistą (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutarties dalį, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ 2016 m. sausio 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimai, priimti pirmuoju, ketvirtuoju ir šeštuoju darbotvarkės klausimais, panaikinti ir perduoti kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo, panaikinti ir šioje dalyje klausimą išspręsti iš esmės – bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Administratoriai LT“ skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ 2016 m. sausio 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimų, priimtų pirmuoju, ketvirtuoju ir šeštuoju darbotvarkės klausimais, panaikinimo atmesti.
Kitas nutarties dalis palikti nepakeistas.