Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ievos svajonė“ direktorės R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ievos svajonė“ iškelta bankroto byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Ievos svajonė“ iškėlimo pagrįstumo.

2. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Ievos svajonė“ (toliau – ir bendrovė) iškėlimo.

1. Prašymas iškelti bankroto bylą buvo grindžiamas aplinkybėmis, jog atsakovė nevykdo savo prievolių ir yra skolinga valstybės, savivaldybių fondų biudžetams 6 963,64 Eur, bendrovė registruotino turto neturi, o priverstinio poveikio priemonės buvo neveiksmingos – antstolė surašė išieškojimo negalimumo aktą. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, bendrovės įsiskolinimas kitiems kreditoriams sudaro 8 735,47 Eur. Todėl pareiškėja vertino, kad bendrovė tikėtinai atitinka nemokios įmonės kriterijus ir jai turi būti iškelta bankroto byla.

3. Atsakovė teismui atsiliepimo nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartimi atsakovei iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė R. B..

2. Teismas nurodė, kad procesiniai dokumentai du kartus siųsti UAB „Ievos svajonė“ registracijos adresu, įmonės vadovės R. K. bei prokūristės V. K. deklaruotais adresais grįžo neįteikti, tačiau, vadovaudamasis CPK 123 straipsnio 3, 4 dalies nuostatomis, laikė juos tinkamai įteiktais.

3. Teismas nustatė, kad paskutinius finansinės atskaitomybės duomenis bendrovė yra pateikusi tik už 2016 metus. 2016 metų balanso duomenimis, bendrovė turto turėjo 30 625,00 Eur sumoje, kurį sudarė tik trumpalaikis turtas, o įsipareigojimai siekė 33 002,00 Eur, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 12 502,00 Eur, todėl teismas vertino, kad įmonės padėtis jau 2016 metais nebuvo gera. Teismas nustatė, kad UAB „Ievos svajonė“ įsiskolinimas valstybės biudžetui sudaro 6 963,64 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui bendrovės įsiskolinimas nuolat auga ir šiuo metu sudaro 7 279,46 Eur, be to iš atsakovės turto yra vykdomas išieškojimas kitų kreditorių naudai 8 735,47 Eur sumoje ir antstolis yra surašęs išieškojimo negalimumo aktą. Tokiu būdu teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir tai, kad yra drausti tik du bendrovės darbuotojai, pašto siuntos bendrovės registracijos adresu neįsiteikia, padarė išvada, jog įmonė galimai veiklos nevykdo, jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę balansinės turto vertės, dėl ko ji atitinka nemokios įmonės kriterijus ir jai keltina bankroto byla.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

5. Trečiasis asmuo (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti ir UAB „Ievos svajonė“ bankroto bylos iškėlimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Esą nėra jokių objektyvių prielaidų abejoti, kad įmonės pusę balansinio turto vertės viršija įsiskolinimai. Kadangi pirmosios instancijos teismas realiai neįteikė dokumentų direktorei R. K. ir prokuristei V. K., įgalioti asmenys negalėjo pateikti objektyvių įrodymų, galinčių paneigti pirmos instancijos teismo nutarties argumentų.

5.2. Atsakovės pagrindinė veikla tęsiama jau daugiau, nei 20 metų ir visos vykdytos sutartys buvo pelningos, todėl nėra jokių prielaidų teigti, jog įmonės veikla yra nuostolinga ar yra kitų priežasčių, dėl kurių ateityje numatomos gauti pajamos iš dar nepradėtų realizuoti prekių. Esą muitinės sandėlyje šiuo metu yra 70 pakuočių gėrimo „Multivitamin oral liquid“ ir 75 pakuotės gėrimo „Kleanvein oral liquid“, kurių bendra vertė yra 11 975 USD.

5.3. Kadangi UAB „Ievos Svajonė“ nėra PVM mokėtoja, direktorei nesuprantama, iš kur susidarė 6 963,64 Eur įsiskolinimas VMI. Bet kuriuo atveju, jeigu ir visi skundžiamoje nutartyje nurodyti įsipareigojimai yra neišieškotini, bendrovė turi turto už 11 985 Eur. Be to, esą pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino aplinkybių, jog atsakovė taip pat turi skolininkų, kurie su įmone yra neatsiskaitę.

6. Pareiškėja atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad bendrovė yra nemoki, o apeliantės skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti jokiais papildomais finansiniais dokumentais. UAB „Ievos svajonė“ viešajam registrui nėra pateikusi finansinės atskaitomybės už 2017 metus, šią prievolę turėjo įvykdyti iki 2018 m. gegužės 31 d., tačiau šios pareigos neįvykdė.

6.2. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių dokumentų apie įmonės ūkinę finansinę būklę ir nepaneigė teismo išvados apie jos nemokumą, akivaizdų negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais bei ketinimą nevykdyti savo įsipareigojimų. Į bylą nepateikta jokių duomenų apie tai, kad pradelstos skolos kreditoriams neviršija pusės balansinio turto vertės ir nekelia grėsmės įmonės mokumui. Apeliantė, net ir žinodama apie keliamą bankroto bylą, nesumokėjo mokestinės nepriemokos ar jos dalies. Akivaizdu, jog apeliantė nesiekia tinkamai ir laiku vykdyti mokestines prievoles, o VMI prie FM taikomi priverstinio išieškojimo veiksmai buvo neveiksmingi.

6.3. Apeliantė, prieštaraudama bankroto bylos iškėlimo faktui, turėjo į bylą pateikti įrodymus, kurie paneigtų įsiskolinimų kreditoriui aplinkybes ir patvirtintų apeliantės mokumą, tačiau tokie įrodymai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti.

7. Atsakovės BUAB „Ievos svajonė“ bankroto administratorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Esą apeliantė nepagrįstai teigia, kad apie Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį sužinojo tik 2019 m. vasario 15 d., nes 2019 m. sausio 18 d. R. K. teismui pateikė atsiliepimą, įvardintą „Atsiliepimas į Vilniaus apygardos teismo teisėjo A. I. nutartį“, kuriame nurodė, kad apie nutartį sužinojo iš interneto ir sausio 15 d. susitarė su teisėjo sekretore, kad nutartį atvyks pasiimti sausio 16 d.

7.2. Atskirajam skundui paduoti apeliantė turėjo 10 d. terminą, kuris skaičiuojamas nuo nutarties priėmimo dienos, tačiau apskundimo terminą apeliantė praleido, prašymo jį atnaujinti – nepateikė.

7.3. R. K. tiek iki bankroto bylos iškėlimo stadijos, tiek bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti tikrąją BUAB „Ievos svajonė“ turtinę padėtį ir visus jos įsipareigojimus. Esą apeliantė su bankroto administratoriumi bendrauja tik telefonu, tačiau pareigos perduoti įmonės balansą, dokumentus bei turtą nevykdo.

8. Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Visi dokumentai, susiję su bankroto bylos iškėlimu tiek ieškovo VMI, tiek teismo buvo siunčiami bendrovės UAB „Ievos svajonė“ buveinės adresu, todėl pareigos užtikrinti korespondencijos gavimą neįvykdymo rizika tenka pačiai atsakovei. UAB „Ievos svajonė“ vadovei buvo tinkamai pranešta apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei kiti procesiniai dokumentai ir teiginys, kad skundžiama teismo nutartis buvo įteikta tik 2019 m. vasario 15 d. atvykus į teismą, nėra svarbi aplinkybė atskirojo skundo padavimo terminui atstatyti. BUAB „Ievos svajonė“ vadovė praleido terminą atskirajam skundui pateikti ir teisė paduoti atskirąjį skundą išnyko. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu terminas praleistas žymiai, o šalies nurodomos priežastys negali pateisinti tokio ilgo praleidimo laikotarpio, pagrindo atnaujinti terminą nėra, nes termino atnaujinimas tokiomis aplinkybėmis prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui ir normų, reglamentuojančių procesinius terminus, tikslams.

8.2. UAB „Ievos svajonė“ nevykdo savo įsipareigojimų ir nemoka privalomųjų socialinio draudimo įmokų, įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2019 m. vasario 22 d. sudaro 8 455,89 Eur. Mokėjimo nurodymu 2018 m. spalio 2 d. buvo gauta 13,12 Eur, 2018 m. lapkričio 19 d. – 5,62 Eur, o 2019 m. sausio 15 d. 100 Eur sumokėjo pats draudėjas. 2017 m. balandžio 20 d. VSDFV Kauno skyriuje buvo sudaryta valstybinio socialinio draudimo įmokų už apdraustuosius įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartis, tačiau bendrovė nevykdė sutartyje numatytų sąlygų ir 2018 m. kovo 20 d. ši sutartis buvo nutraukta. 2015 m. balandžio 27 d. ir 2018 m. birželio 22 d. VSDFV Kauno skyrius teikė sprendimus antstoliams dėl skolų išieškojimo priverstine tvarka. UAB „Ievos svajonė“ registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi. Paskutinius finansinės atskaitomybės duomenis bendrovė yra pateikusi tik už 2016 metus, kurie patvirtina, kad jau 2016 metais bendrovės finansinė padėtis nebuvo gera. Antstoliams bendrovės kreditoriai buvo pateikę vykdyti 9 vykdomuosius dokumentus dėl skolų išieškojimo priverstine tvarka. Bendra skolų suma sudarė 23925,00 Eur, todėl UAB „Ievos svajonė“ teiginys, kad visos įmonės vykdytos sutartys buvo pelningos ir nėra prielaidų teigti, jog įmonės veikla nuostolinga, neatitinka tikrovės. Informacija, kad muitinės sandėlyje yra 145 pakuotės multivitaminų, negalėtų būti vertinama kaip atsakovo realus turtas.

8.3. UAB „Ievos svajonė“ vadovė neįrodė, kad bendrovė yra moki ir gali vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad bendrovė turi turto ar pajamų, vykdo veiklą, yra pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams ir atkurti bendrovės mokumą. Todėl teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartis iškelti įmonei bankroto bylą yra priimta tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes, yra teisėta ir pagrįsta.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

10. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB „Ievos svajonė“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ). Šis įstatymas nustato bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs.

12. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017). Nors įmonės (ne)mokumą, visų pirma, apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę. Tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, teismas apie įmonės mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1669-823/2018 ir kt.).

13. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Todėl būtent apeliantė, kaip UAB „Ievos svajonė“ vadovė, turėjo pareigą pateikti įrodymus, pagrindžiančius bendrovės stabilią ir gerą finansinę padėtį.

14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodyti UAB „Ievos svajonė“ dokumentai (įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašų, nurodant jų adresus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, paskutinių metų ir einamųjų metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinę atskaitomybę, informacijos apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, įmonės turto vertinimą), nors tokia pareiga teko būtent šios bendrovės vadovei, t. y. apeliantei. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas UAB „Ievos svajonė“ finansinę padėtį, rėmėsi informacinių sistemų ir registrų duomenimis – juridinių asmenų registrui pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais už 2016 metus, bei duomenimis apie apeliantei priklausantį turtą, įsiskolinimą VMI, VSDFV ir kitiems kreditoriams, taip pat atsižvelgė ir į tai, kad VSDFV taikytos priverstinio poveikio priemonės dėl skolos išieškojimo rezultato nedavė (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

15. Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais apeliantės argumentus, kad jai apie bankroto bylos nagrinėjimą nebuvo žinoma. CPK 123 straipsnio 4 dalis, reglamentuojanti procesinių dokumentų juridiniams asmenims įteikimo būdus, numato, kad kai procesinių dokumentų įteikti nepavyksta juridinio asmens buveinės vietoje, tai procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo. Bylos duomenimis, teismo procesiniai dokumentai UAB „Ievos svajonė“ registracijos adresu buvo išsiųsti du kartus, taip pat įmonės vadovės R. K. bei prokūristės V. K. deklaruotais adresais, todėl laikytina, kad CPK 123 straipsnio 4 dalies pagrindu bendrovei teismo siųsti procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai. Be to, apie priimtą pareiškimą ir 2019 m. sausio 10 d. vyksiantį teismo posėdį 2018 m. lapkričio 28 d. buvo paskelbta specialiame internetiniame tinklapyje. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė atskirajame skunde savo adresą, kuris sutampa su UAB „Ievos svajonė“ registracijos adresu, nurodo tą patį, kuriuo jai ir buvo siunčiami teismo procesiniai dokumentai. Todėl apeliantės argumentus, kad jai nebuvo suteikta galimybė pateikti įrodymus, galinčius paneigti pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, apeliacinės instancijos teismas vertina nepagrįstais, juolab, kad šia galimybe apeliantė galėjo pasinaudoti, ginčydama skundžiamą nutartį bei su atskiruoju skundu pateikdama jos mokumą pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis).

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Ievos svajonė“ savo mokumo neįrodinėjo – nei atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nei ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatytų dokumentų (žr. nutarties 14 punktą) pirmosios instancijos teismui nepateikė. Minėtų dokumentų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, nors akivaizdu, kad jai yra žinomos skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės apie UAB „Ievos svajonė“ turimus pradelstus įsipareigojimus, siekiančius 22 978,57 Eur. Nepaisydama jai tenkančios UAB „Ievos svajonė“ mokumo įrodinėjimo naštos, apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė tik įrodymus apie muitinės sandėlyje saugomas bendrovės prekes, kurių vertė, apeliantės teigimu – 11 985 Eur, tačiau jokių kitų įrodymų apie UAB „Ievos svajonė“ priklausantį turtą ir įrodymų, paneigiančių nustatytus bendrovės pradelstus įsipareigojimus, teismui nepateikė. Todėl nepagrįstais pripažįstami apeliantės argumentai, kad pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į UAB „Ievos svajonė“ balansą įrašyto turto vertės. Be to, byloje esantys įrodymai suponuoja išvadą, kad apeliantės faktiškai turimas (realus) turtas galimai yra žymiai mažesnis, nei jos turimi įsipareigojimai.

17. Apeliantė nors ir teigia, kad yra moki įmonė, tačiau mokumą pagrindžiančių įrodymų bei tai, kad apeliantė nėra nutraukusi ūkinės – komercinės veiklos nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Apeliantė atskirąjį skundą grindžia deklaratyviais, jokiomis aplinkybėmis bei jas pagrindžiančiais įrodymais neparemtais teiginiais. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, turimą turtą bei esamus įsipareigojimus kreditoriams, todėl darytina išvada, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi vykdyti įsipareigojimus bei spręsti finansinius sunkumus (CPK 178 straipsnis).

18. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad UAB „Ievos svajonė“ atitinka nemokios įmonės būseną (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

19. Byloje dalyvaujantys asmenys kėlė klausimą dėl termino paduoti atskirąjį skundą praleidimo. Bylos duomenys patvirtina, kad atskirąjį skundą apeliantė teismui išsiuntė 2019 m. vasario 25 d., t. y. praleidusi nutarties apskundimo terminą. Vadovaujantis CPK 78 straipsnio 1 dalimi bei CPK 307 straipsnio 2 dalimi, kuriame nustatytos taisyklės taikomos ir atskiriesiems skundams (CPK 338 straipsnis), praleistas terminas atskirajam skundui paduoti gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (nagrinėjamu atveju turėtų būti paduodamas atskirasis skundas), kuriam atlikti praleistas terminas (CPK 78 straipsnio 1 ir 3 dalys). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors apeliantė praleido terminą atskirajam skundui paduoti, tačiau pirmosios instancijos teismas atskirąjį skundą rezoliucija priėmė (CPK 310, 315 straipsniai) ir jį persiuntė nagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teismui, t. y. tokiu būdu faktiškai rezoliucija terminą skundui paduoti atnaujino (CPK 78 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

20. Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad apeliantės finansinė padėtis atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatytą nemokumo sampratą, tinkamai nustatė bankroto bylos iškėlimo pagrindus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą – iškelti apeliantei bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktas). Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad įmonės bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, t. y. visiems kreditoriams atsisakius savo reikalavimų ir teismui priėmus nutartį priimti atsisakymus, bankrutuojančiai įmonei atsiskaičius su visais kreditoriais ir administratoriui pateikus teismui tai įrodančius dokumentus arba pasirašius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus. Taigi, bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad apeliantė yra pajėgi įvykdyti prievoles, jos bankroto byla gali būti nutraukta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.