Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Laureta Ulbienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-412/2012 m.

Teisėja Virginija Liudvinavičienė Teisminio proceso Nr. 1-18-1-02138-2010-8

2012 m. balandžio 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės Ž. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-02 nutarties, kuria S. D., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą LR BK 187 str. 2 d., būnant nepakaltinamam, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Nukentėjusiosios – civilinės ieškovės Ž. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

S. D. buvo kaltinamas tuo, kad sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, o būtent:

sirgdamas lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu, manijos fazėje, dėl kurio jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, 2010 m. lapkričio 30 d. apie 00.00 val. viešoje vietoje – namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje – tyčia padegė buto Nr. 52, priklausančio Ž. S., duris, tuo padarydamas nukentėjusiajai Ž. S. 1200 litų turtinę žalą, taip visuotinai pavojingu būdu sugadinęs svetimą turtą.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji bei civilinė ieškovė Ž. S. prašo atlikti įrodymų tyrimą: kviesti apklausai liudytoją L. M. ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertę V. M.; Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-02 nutartį pakeisti, pripažinti S. D. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d., jį nubausti bei priteisti iš jo 1 400 Lt ieškinį bei proceso išlaidas. Tuo atveju, jeigu kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, nesutiks su aukščiau išdėstytu prašymu, prašo priteisti 1 400 Lt ieškinį bei proceso išlaidas iš su S. D. gyvenančių šeimos narių.

Nukentėjusioji Ž. S. nurodo, jog skundžiamoje nutartyje labai padrikai, nesuvokiamai išdėstyti ir visai teismo neaptarti teisiamajame posėdyje apklaustos Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertės V. M. parodymai, visai neaišku, kada S. D. susirgo, kokia ligos diagnozė, kodėl 2010-11 (nėra konkrečios dienos) negalėjo kontroliuoti ir valdyti savo veiksmų, koks 2005 m. diagnozuotas sutrikimas, kokia ligos eiga, neaišku, koks psichinis sutrikimas buvo būtent 2010-11-30, nuo ko jis nesigydė, dėl kokio psichikos sutrikimo jis negali suvokti savo veiksmų ir jų valdyti. Esant nesuvokiamiems ir nesuprantamiems ekspertės paaiškinimams, atkartotiems nutartyje, apeliantei kyla pagrįstas klausimas, ar S. D. 2010-11-30 buvo nepakaltinamas ir ar jam yra būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Nukentėjusiosios nuomone, nutartyje išdėstyti ekspertės paaiškinimai nepagrindžia asmens pripažinimo nepakaltinamu ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo būtinumo S. D., juo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu jis davė nuoseklius parodymus. Tų parodymų nuoseklumą patvirtino teismas nutartyje, tačiau apeliantei liko neaišku, ar duodamas parodymus S. D. buvo sveikas, ar ne, ir ar teismas turėjo teisinį pagrindą garsinti jo parodymus.

Apeliantės teigimu, ekspertė buvo apklausta neišsamiai ir nekonkrečiai, o teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadų, esančių byloje, anot jos, nepakanka, kad pripažinti asmenį nepakaltinamu, skiriant jam priverčiamąsias medicinos priemones, juolab, kad teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 98 str. 1 d. 1 p., o S. D. taikė priverčiamąją medicinos priemonę-stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje , nenurodyta Lietuvos Respublikos BPK 403 str. taikytos dalys ar dalis.

Taip pat nukentėjusioji Ž. S. skunde teigia, kad jos civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu nepagrįstai, nes teismas visai nebandė nustatyti kartu su S. D. gyvenančių šeimos narių ir patraukti juos atsakovais, kuo esminiai pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 10 p. nuostatas.

Teismo posėdyje prokuroras bei pasiųsto priverstiniam gydymui S. D. gynėja prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios Ž. S. atstovė skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės Ž. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismo nutartis, priimta asmens, kuriam paskirta priverčiamoji med. priemonė, S. D. atžvilgiu, yra pagrįsta ir teisėta, teismo išvados grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais, nutartyje aptartais įrodymais, kurie yra patikimi ir teisėti, šie faktiniai duomenys buvo tinkamai teisiškai įvertinti. Byloje nustatyta, kad S. D., sirgdamas lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu, manijos fazėje, dėl kurio jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, 2010 m. lapkričio 30 d. apie 00.00 val. viešoje vietoje – namo, esančio V. V. g. 5, Vilniuje, laiptinėje – tyčia padegė buto Nr. 52, priklausančio Ž. S., duris, tuo padarydamas nukentėjusiajai Ž. S. 1400 Lt turtinę žalą, taip visuotinai pavojingu būdu sugadinęs svetimą turtą. Taip jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 187 str. 2 d.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigia, jog išnagrinėjus bylą, jai liko neaišku, kada S. D. susirgo, ar 2010-11-30 buvo nepakaltinamas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į byloje esančio teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-358/2011 išvadas, kur aiškiai nurodoma, jog S. D. nusikalstamos veikos padarymo metu dėl lėtinio psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (b. t. 1, b. l. 64-67). Apklausta teisiamajame posėdyje Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertė V. M. taip pat patvirtino, jog S. D. sirgo lėtiniu sutrikimu, todėl veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Ekspertė rekomendavo stacionarinį gydymą (b. t. 1, b. l. 83-85). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą pavojingą veiką (2010-11-30) S. D. buvo nepakaltinamas. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, jame suformuluotos išvados yra aiškūs, išsamūs, atitinka ekspertizių atlikimui bei jų surašymui keliamus reikalavimus, teismui minėtame ekspertizės akte išdėstytos išvados nekelia jokių abejonių jų teisingumu. Teismo posėdyje apklausta minėtą ekspertizę atlikusi ekspertė V. M. savo paaiškinimais patvirtino ekspertizės akte išdėstytus argumentus bei išvadas, kolegija, vertindama ekspertės paaiškinimus, priešingai, nei nurodė apeliantė , mano, kad jie yra patikimi ir objektyvūs. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija mano, kad teismas pagrįstai pripažino, kad S. D. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo psichine liga, dėl ko jis negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.

LR BK 17 str. numato, jog nepakaltinamas asmuo, padaręs baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nebaudžiamas (BK 17 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas, Vilniaus miesto 2 teismas pagrįstai S. D. taikė priverčiamąją medicinos priemonę (BK 98 str.).

Pagrįstai pirmosios instancijos teismas paliko nenagrinėtu ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės Ž. S. pateiktą civilinį ieškinį. Bylos įrodymais yra nustatyta, jog S. D. nukentėjusiosios Ž. S. turtą sugadino būdamas nepakaltinamumo būsenoje, todėl žalos, padarytos nepakaltinamo asmens veika, atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje. Sutinkamai su LR BPK 109 str. nuostatomis, baudžiamajame procese sprendžiami žalos atlyginimo klausimai tik tada, kai ta žala yra padaroma kaltinamojo nusikalstama veika. Nagrinėjamu atveju, S. D. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika nėra nusikaltimas, nes nėra visų nusikaltimo požymių (nėra subjekto, subjektyvinės pusės), veiką padaręs asmuo nėra kaltinamasis. Dėl šių motyvų tokio asmens neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimai gali būti nagrinėjami tik civilinio proceso tvarka, todėl nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjant baudžiamajame procese civilinės ieškovės Ž. S. civilinis ieškinys pagrįstai buvo paliktas nenagrinėtu.

Kolegijos nuomone, byloje įrodymai ištirti pilnai ir tinkamai, tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir tinkamai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė.

Dėl šių motyvų nėra teisinio pagrindo tenkinti nukentėjusiosios – civilinės ieškovės Ž. S. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais.

Nukentėjusioji -civilinė ieškovė Ž. S. apeliaciniame skunde pastebėjo teismo padarytas klaidas dėl neteisingai nurodytų materialinės ir procesinės normų, skiriant priverstinį gydymą , tačiau kolegija mano, kad tai tėra tik teismo rašytinis apsirikimas, kai vietoje Lietuvos Respublikos BK 98 str. 1 d. 2 p., buvo nurodytas BK 98 str. 1 d. 1 p., ir netikslumas, nenurodžius BPK 403 str. dalies. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti motyvai bei sprendimas taikyti S. D. priverčiamąją medicinos pobūdžio priemonę-stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje akivaizdžiai rodo, kad teismas taikė Lietuvos Respublikos BK 98 str. 1 d. 2 p., o ne šios normos 1 p. Priimdamas procesinį sprendimą, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos BPK 403 str., o tai, kad nenurodė šios normos dalies, sprendimo esmės nekeičia , tai vertintina kaip netikslumas. Dėl išdėstytų motyvų paminėtas rašymo apsirikimas bei netikslumas ištaisytini, nekeičiant nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutarė :

atmesti nukentėjusiosios – civilinės ieškovės Ž. S. apeliacinį skundą.

Ištaisyti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012-02-02 nutarties, priimtos S. D. atžvilgiu, rašymo apsirikimą ir netikslumą , nurodant , kad teismas , priimdamas procesinį sprendimą , vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 98 str. 1 d. 2 p. ir BPK 403 str. 1 d. 1 p., 2d.2p.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.