- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-12
- Bylos Nr.
- ATP-415-316/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 4-23-3-00578-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Boleslovas Kalainis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Boleslovas Kalainis
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. Č. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nutarimo V. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Č. nubaustas už tai, kad 2011 m. kovo 30 d. 14.30 val. Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) medžiotojų ir žvejų būrelio „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete kaip medžiotojas kartu su G. B. ir P. T. dalyvavo M. P., šaunamuoju ginklu, sumedžiojant šernakiaulę, t. y. medžiojamiesiems nepriskiriamą žvėrį be atskiro Aplinkos apsaugos agentūros leidimo. Šiais veiksmais V. Č. padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 85 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.
2011 m. birželio 21 d. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės rajono agentūros (toliau – Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros) vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus nutarimu Nr. 33AM047406 (51 b. l.) V. Č. nubaustas už ATPK 85 straipsnio 3 dalies pažeidimą, ir už tai paskirta administracinė nuobauda – 1000 Lt bauda.
Žemesnės instancijos teismas
Kelmės rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal V. Č. skundą, 2011 m. spalio 24 d. nutartimi paliko galioti nepakeistą 2011 m. birželio 21 d. Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus nutarimą Nr. 33AM047406.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde V. Č. nurodo, kad su apylinkės teismo priimta nutartimi nesutinka, nes, jo manymu, ji buvo priimta neištyrus visų reikšmingų bylai aplinkybių, netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikius įstatymus, todėl priimta skundžiama nutartis yra neteisinga ir neteisėta, bei administracinė byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
Apeliantas mano, kad jo veiksmuose nėra pažeidimo objekto, nes ATPK 85 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laukinių gyvūnų, nepriskiriamų medžiojamiesiems gyvūnams, medžiojimas arba gyvūnų, kuriuos galiojantys teisės aktai medžioti draudžia, medžiojimas užtraukia administracinę atsakomybę. Taigi, pagal ATPK 85 straipsnio 3 dalį atsakomybę užtraukia šie veiksmai: 1) laukinių gyvūnų, nepriskiriamų medžiojamiesiems gyvūnams, medžiojimas; 2) gyvūnų, kuriuos galiojantys teisės aktai medžioti draudžia, medžiojimas. Ši teisės norma yra blanketinė, nagrinėjamu atveju nukreipianti į Medžioklės įstatymą (2004 m. sausio 1 d. redakcija), Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus (2002 m. liepos 15 d. redakcija) ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles (2009 m. sausio 1 d. redakcija). Medžioklės įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu, o įstatymo 2 straipsnio 7 dalis numato, kad medžiojamieji gyvūnai – laukiniai gyvūnai, kurie Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse yra priskirti medžiojamiesiems dėl visuomeniniais ir asmeniniais tikslais grindžiamos vertės ir atsižvelgiant į šalies medžioklės kultūros tradicijas. Teisinė atsakomybė atsiranda tik pažeidus šio įstatymo reikalavimus (įstatymo 17 straipsnis). Šernakiaulė, dėl kurios nušovimo buvo iškelta byla, yra hibridas, t. y. nėra priskiriamas prie medžiojamųjų gyvūnų ar prie gyvūnų, kurių medžioklė būtų uždrausta. Nuo 2009 metų lapkričio mėnesio Europos Sąjungos valstybėse uždrausta laikyti tokius mišrūnus. Galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys medžioklę Lietuvos Respublikoje, nenumato tvarkos ir būdų kaip turi būti sunaikinami tokie gyvūnai. Prie laukinių gyvūnų jie nepriskiriami, todėl apeliantas mano, kad šių teisės aktų reikalavimų jis nepažeidė.
Apelianto teigimu, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad buvo sumedžiotas nepriskirtinas medžiojamiesiems gyvūnas. Pasak apelianto iš byloje esančių nuotraukų, filmuotos medžiagos matyti, kad buvo sunaikinta (papjauta) naminė, G. B. priklausanti, kiaulė. Nė vienas medžioklę reglamentuojantis teisės aktas nenumato naminių gyvūnų nudobimo tvarkos (nudurti, nupurtyti elektra, apsvaiginti dujomis, nušauti ar užkutenti ir pan.). Apeliantas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad kiaulės skerdiena buvo palikta savininkui, t. y. niekas neginčija, kad tai buvo jo nuosavybė, kaip ir bet kuris kitas naminis gyvūnas (gaidys, avis, kaulė, jautis ir pan.), kurių paskerdimo būdas yra kiekvieno savininko reikalas ir aplinkos apsaugos agentūros leidimas jį sunaikinti nėra reikalingas. Todėl, apelianto manymu, už savininko prašymu jam priklausančios kiaulės nudobimą jis negali būti baudžiamas pagal ATPK 85 straipsnį, kaip už teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, pažeidimą.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo nutartyje kaip neginčijamais įrodymais rėmėsi liudytojo A. G. parodymais. Tačiau, apelianto teigimu, šio liudytojo parodymai taip pat nėra objektyvūs ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kurie nėra paneigti, o pirmosios instancijos teismas juos vertino nepakankamai. Pirminiame policijos apklausos protokole A. G. teigė, kad jis stovėjo už 5 m nuo voljero tvoros ir stebėjo viską 50 m atstumu, ir matė, kad automobilis įvažiavo pro vartus 150 –200 m. į voljerą ir sustojo, bei matė, kad į gyvulį buvo šauta iš 5–10 m. Pirmosios instancijos teismo apklausos metu A. G. jau, teigia, kad buvo šauta iš 30–40 m atstumo, ir jis tai stebėjo 80 m atstumu nuo voljero esančio sandėliuko, ir matė, kaip apeliantas su M. P. išlipo iš automobilio, pasiėmė ginklus. Nurodo, kad atvykus į lupyklą jis su juo bendravo ir aiškino gyvulio nudobimo aplinkybes. Tokie jo parodymai yra neteisėti. Apelianto teigimu, nuo jo nurodytos buvimo vietos įvažiavimą į voljerą užstoja kalva. Šią aplinkybę taip pat patvirtina antstolio padarytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Apeliantas nurodo, kad nė viename policijos pareigūnų lupykloje darytame vaizdo įraše A. G. net nesimato, nes jo ten nebuvo, ir jis su juo nebendravo. Liudytojas Ž. A. parodė, kad jis buvo pasislėpęs šalia voljero aptvaro, girdėjo du šūvius, jis nematė apelianto vaikštant su iš dėklo išimtu šautuvu. Apelianto teigimu, jis šautuvo iš dėklo nebuvo net išėmęs. Apelianto teigimu, teismas remiasi tiesos neatitinkančiais A. G. parodymais, jis paaiškinime rašo, kad būdamas pasaloje žinojo, kad bus šaudomos šernakiaulės ir vykdoma neteisėta medžioklė. Apeliantas nurodo, kad stebėdamas per kalną ir per automobilį su priekaba, kaip ekstrasensas matė, kad tai balta šernakiaulė, kuri buvo šviesaus kailio, tik tankesnio plauko. Be to, per tą patį kalną ir automobilį su priekaba matė, jog jis pasidėjo šautuvą ant žemės (2011 m. kovo 31d. apklausos protokole), o jau teisme sakė, kad šautuvą pasidėjo ant kupsto, o jo toje vietoje nėra. 2011 m. kovo 31 d. apklausos protokole jis rašo, kad išvažiavus iš voljero jis nematė, kur mašina nuvažiavo (nors iš ten, kur slėpėsi, labai gerai matosi). Teismo metu A. G. sakė, kad jis paskambino R. B. ir pasakė, į kurią pusę jie nuvažiavo. Apelianto teigimu, A. G. viską neva matė kas buvo parašyta jų paaiškinimuose, jis matė, neva apeliantas turėjo šautuvą ir kur jį pasidėjo, bet negalėjo įvardyti, kas sėdėjo prie automobilio vairo išvažiavus iš voljero, nematė, kaip apeliantas ir kiti buvę asmenys remontavo automobilio padangą, nematė, kad buvo atkabinę priekabą ir ją apsuko, nes ten automobiliui su priekaba apsisukti nebuvo galima, nematė, kas sėdėjo šalia vairuotojo įvažiuojant automobiliui į voljerą. Pasak apelianto, A. G. apklausos metu kartu su liudytoju A. V. apžiūrėjo kiaulės galvą ir abu skirtingai matė šovimo vietas. A. V. matė šovimo vietą nosyje, o A. G. matė skylę už ausies. Su pataikymu į nosį, kaip tvirtino A. V., šernai ir šernakiaulės dar būtų bėgę kilometrą, o čia – nepasitraukė iš gulėjimo vietos.
Apelianto teigimu, labai įdomūs ir policijos veiksmai. 2011 m. kovo 30 dienos apžiūros protokole išimant daiktus matosi, kad kiaulės kailis įrašytas vėliau ir ne to paties žmogaus, nes skiriasi raštas. 2011 m. kovo 30 d. apžiūros akte nurodyta kiaulės sunaikinimo vieta įvažiavus pro voljero vartus už 330 m, o pagal antstolio surašytą aktą tėra tik 100 m. 2011 m. balandžio 18 d. R. K. ir KPS specialistas S. S. pro vartus įvažiavę tik 25 m. (šernakiaulės nušovimo vietoje) ieškojo kulkos.
Apeliantas nurodo, kad lupimo vietoje matosi, jog kiaulės galva nupjauta jų ir padėta ant sniego, o liudininkas A. G. M. P. teisme tvirtina, kad policija nupjovė galvą. Apelianto manymu, iš visų A. G. parodymų matosi, kad jis net nebuvo įvykio vietoje, nei kiaulės sunaikinimo vietoje, nei miške, kur kiaulė buvo lupama. Tyrėjas Ž. A. sako, kad iš voljero išvežama kiaulė, o aikštelėje ji jau vadinama šernakiaule.
Apelianto teigimu, labai įdomūs Kelmės aplinkos apsaugos agentūros vyr. specialisto A. G. veiksmai. Nurodo, kad jie gavo iš Šiaulių prokuratūros medžiagą, kur prokurorė V. B. rašo nutarime, kad M. P. ir kartu veikusiems V. Č., G. B. ir P. T. veikoje dėl šernakiaulės sumedžiojimo iškeltina administracinio teisės pažeidimo byla. Apelianto manymu, yra kalbama apie vieną bylą, kadangi nutarime rašoma, jog apie šį nutarimą ir jo apskundimo tvarką reikia informuoti M. P. ir jo gynėją advokatą H. O., todėl, apelianto manymu, tuo patvirtinama, kad byla iškelta tik M. P., jį informuojant, kad galėtų apsiginti, o apie apeliantą ir kitus atsakomybėn patrauktus asmenis nieko nerašo, tai suprantama, kad jiems kaltinimai nepateiktini. Apelianto teigimu, iš to matyti, kad vyr. specialistas A. G. jam nutarimą surašė neteisėtai.
Vadovaujantis Laukinės gyvūnijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi ir Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, medžiojimas yra viena iš laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšių, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant. Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad leidimas medžiojamųjų gyvūnų ištekliams naudoti – dokumentas, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka suteikia teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius tam tikrame medžioklės plotų vienete. Šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalis nustato, kad leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik viename medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam nei 10 m. laikotarpiui. Taigi, leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius siejamas su konkrečiu medžioklės plotų vienetu ir šių plotų naudotojų, o ne su teise naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius apskritai. Todėl medžiotojų klubui (būreliui), kaip medžioklės plotų naudotojui, išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia šio klubo (būrelio) medžiotojams teisę medžioti būtent šio klubo (būrelio) medžioklės plotuose. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad panaikinus leidimą G. B. priklausančiam voljerui, šis aptvaras automatiškai pateko į medžiotojų ir žvejų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotus, prieštarauja virš minėtų įstatymų nuostatoms, nes jokių įrodymų byloje apie tai, kad šiam klubui buvo suteikta teisė medžioti minėtame voljere, nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad medžioklės lapas, suteikiantis teisę medžioti klubo „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje buvo užpildytas, jis yra pateiktas byloje, teisę medžioti tuose plotuose jie turėjo.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino byloje pateiktos Šiaulių regiono AAD komisijos 2011 m. liepos 1 d. išvados. Joje aiškiai nurodoma, kad G. B. buvo leista numarinti (sumedžiojant) voljere laikomus gyvūnus, o vykdant jų likvidavimą medžioklės taisyklės nėra pažeidžiamos. Terminas juos likviduoti nebuvo nustatytas, gamtos apsaugos pareigūnai, išduodami medžioklės lapus voljere esantiems gyvūnams sumedžioti, veikė vadovaudamiesi proporcingumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, siekdami išsaugoti įstatymais saugomas svarbesnes vertybes. Apelianto manymu, darytina išvada, kad Kelmės rajono Aplinkos apsaugos leidimas numarinti (sumedžiojant) voljere laikomus gyvūnus buvo. Apelianto teigimu, ar toks leidimas buvo duotas žodžiu, ar raštu, ar buvo tinkamai įformintas, ar ne, yra ne jo, bet institucijos problema. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokio leidimo nebuvo, yra aiškiai nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Apelianto teigimu, patys leisdami numarinti (sumedžiojant) voljere esančius gyvūnus, Kelmės rajono aplinkos apsaugos pareigūnai neturėjo teisės surašyti jam nutarimo ir bausti pagal ATPK 85 straipsnio 3 dalį, nes tokiu atveju būtų taikomi dvigubi standartai – jie teisėtai ir protingai leido medžioti voljere, o jis neteisėtai medžiojo.
Apelianto manymu, nurodytos aplinkybės ir teisės normos leidžia neginčytinai teigti, kad administracinio teisės pažeidimo įvykio tikrai nebuvo, ir jo veikoje taip pat tikrai nėra administracinio teisės pažeidimo sudėčiai būtinų požymių – objekto (nepažeidė jokių teisės normų reglamentuojančių medžioklę) ir objektyviosios pusės.
Apeliantas nurodo, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai remiantis byloje esančiais įrodymais yra konstatuotajama inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dublio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Apelianto teigimu, asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N9 - 990/2006). Konstatuoti tam tikro fakto būvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinis patikimumas (2007 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N1 - 1872/2007), todėl apeliantas mano, kad šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas nesilaikė, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 85 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad laukinių gyvūnų, nepriskiriamų medžiojamiesiems gyvūnams, medžiojimas arba gyvūnų, kuriuos galiojantys teisės aktai medžioti draudžia, medžiojimas užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo arba teisės medžioti atėmimą nuo vienerių iki trejų metų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu.
ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 256 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.
ATPK 257 straipsnyje yra numatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.
Iš administracinio teisės pažeidimo bylos, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės rajono agentūros vyresniojo specialisto Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje (51 b. l.), Baudžiamosios bylos Nr. 67-1-00104-11 ir Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje (115-120 Baudžiamosios bylos Nr. 67-1-00104-11, l. ) medžiagų matyti, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės rajono agentūroje iš Šiaulių apygardos prokuratūros buvo gautas 2011 m. gegužės 20 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 67-1-00104-11 su iškelta administracinio teisės pažeidimo byla G. B., M. P., P. T. ir V. Č. atžvilgiu pagal ATPK 85 straipsnio 4 dalį dėl medžioklės tvarką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo. 2011 m. birželio 21 d. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės rajono agentūros vyresniojo specialisto nutarimu V. Č. nubaustas pagal ATPK 85 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2011 m. kovo 30 d. 14.30 val. (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) apylinkių sen., Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) medžiotojų ir žvejų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete, kartu su P. T., G. B. ir M. P., kurie yra medžiotojai, t. y. neabejotinai žino medžioklės Lietuvos Respublikoje tvarką, iš anksto susitarę ir turėdami tikslą nušauti šernakiaulės patelę, veikdami bendrai su vaidmenų pasidalijimu, sumedžiojo šerno ir kiaulės mišrūną – šernakiaulę, t. y. nemedžiojamiesiems gyvūnams priskiriamą žvėrį, neturėdami atskiro Aplinkos apsaugos agentūros leidimo.
Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą ir patikrinęs įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad V. Č. 2011 m. kovo 30 d. apie 14.30 val. Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) medžiotojų ir žvejų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete, veikdamas kartu su G. B. ir P. T., M. P., medžiokliniu kombinuotu šaunamuoju ginklu „Blaser“ Nr. (duomenys neskelbtini) šūviu į galvą nušaunant, sumedžiojo ne mažiau kaip pirmos kartos šerno ir kiaulės hibrido, t. y. šernakiaulės, patelę (23 b.l.). Tai patvirtina baudžiamojoje ir administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta medžiaga. Iš ikiteisminio tyrimo metu paties V. Č. duotų parodymų (43–44 b. l.), kitų kartu su juo buvusių asmenų, G. B. ir P. T. (32–33; 41–42 b. l.), liudytojų A. G., R. B., Ž. A. (37–38; 39–40; 35 b. l.) parodymų matyti, jog G. B., M. P., P. T. ir V. Č., kurie yra medžiotojai, t. y. neabejotinai žino medžioklės Lietuvos Respublikoje tvarką, iš anksto susitarę ir turėdami tikslą nušauti šernakiaulės patelę, veikė bendrai su vaidmenų pasidalijimu. Pats V. Č. pripažino, kad šernakiaulę nušovė M. P., kuris vykti kartu pakvietė P. T.. Apklaustas tą pačią dieną policijos pareigūnų, P. T. pripažino, jog šernakiaulė buvo didelė, todėl ją į automobilio priekabą įkrovė visi kartu (41–42 b. l.). Policijos pareigūnams atvykus į (duomenys neskelbtini) medžiotojų ir žvejų klubo „(duomenys neskelbtini)“ žvėrių apdorojimo aikštelę, prie dorojamo nušauto gyvūno, rasti visi anksčiau paminėti asmenys. Šios aplinkybės (keleto asmenų vykimas kartu, turint šaunamuosius ginklus ir iš anksto žinant, jog bus medžiojamas didelio svorio žvėris, jo bendras įkėlimas į automobilį, buvimas kartu dorojant skerdieną) akivaizdžiai patvirtina, kad V. Č. iš anksto susitaręs veikė bendrai su šernakiaulę nušovusiu M. P., t. y. dalyvavo nušaunant šernakiaulę. Iš administracinėje byloje surinktos medžiagos, (duomenys neskelbtini) medžiotojų ir žvejų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vieneto ribų žemėlapio (93 b. l.) ir kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų matyti, kad šernakiaulė buvo nušauta G. B. nuosavybės teise priklausančiame 8,2200 ha. ploto žemės sklype įrengtame aptvare (voljere). 2004 m. lapkričio 12 d. G. B. buvo išduotas leidimas Nr. 29 iki 2009 m. lapkričio 19 d. įsirengti ir eksploatuoti aptvarą (voljerą) laukiniams gyvūnams – šernams ir stirnoms – laikyti (baudžiamoji byla Nr. 67-1-00104-11, 61 l.). Leidimas galiojo iki 2009 m. lapkričio 19 d., vėliau jo galiojimo terminas nebuvo pratęstas. G. B. nuosavybės teise priklausantis aptvertas žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) medžiotojų ir žvejų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotus (baudžiamoji byla Nr. 67-1-00104-11, 66; 67; 68–69 l.). Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka nurodyta teritorija nebuvo pripažinta nemedžiotina. Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo normas detalizuojančio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikoje teritorijoje taisyklių 1 p., 4 p. numatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje, medžioklės plotuose gali būti medžiojami tik šiose taisyklėse numatyti žvėrys, gyvūnai ir nustatytu jiems medžioti terminu. Medžioklės taisyklių 15 p. nurodyta, kokie gyvūnai Lietuvos Respublikoje gali būti medžiojami. Gyvūnai, nenurodyti minimame Medžioklės taisyklių punkte, negali būti gaudomi, šaudomi ar nudobiami kitokiu teisėtu būdu be išankstinio Aplinkos apsaugos agentūros leidimo. Šerno ir kiaulės hibridas (šernakiaulė) nurodytoje normoje kaip medžiotinas gyvūnas neminimas, todėl jam sumedžioti turėjo būti gautas išankstinis Aplinkos apsaugos agentūros leidimas (63 b.l.). Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad G. B. ir E. P. buvo išduoti 4 medžioklės lapai (nuo 2009-10-22 iki 2010-03-21) medžioti šernus G. B. priklausančiame voljere (baudžiamoji byla Nr. 67-1-00104-11, 112 l.) Tai, kad buvo nušauta būtent šernakiaulė, patvirtina Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto biologinių tyrimų mokslinio centro direktoriaus pažyma (46 b. l.), G. B. nubaudimo už neteisėtą šernų ir kryžminimą su kiaulėmis ir jų hibridų laikymą 2008 m. gruodžio 19 d. Šiaulių RAAD pareigūno nutarimu (baudžiamoji byla Nr. 67-1-00104-11, 112 l.) faktas ir 2011 m. kovo 30 d. (t. y. įvykio dieną) ikiteisminio tyrimo metu atliktose apklausose nurodomos aplinkybės (G. B. – jog voljere buvo naikinamas šerno ir kiaulės mišrūnas, 32–33 b. l., P. T. – jog G. B. pasakė gavęs nurodymą sunaikinti šernakiaules pasiūlė atvažiuoti su kitais asmenimis, 41–42 b. l., paties V. Č. – jog P. T. pasiūlė važiuoti pas G. B. sumedžioti šernakiaulę, 43–44 b. l.). Medžioklės taisyklių 2.3 punktas numato, kad medžioklės lapas – nustatytos formos dokumentas, kuriuo medžioklės plotų naudotojas leidžia jame nurodytam medžiotojui medžioti arba medžioklės vadovui organizuoti medžioklę nurodytuose medžioklės plotuose nurodytu laikotarpiu. Byloje esantis medžioklės lapas (31 b. l.) medžiotojams suteikė teisę medžioti taisyklių ir įstatymų leidžiamus žvėris, tačiau pagal Medžioklės taisyklių 17.2.5 punktą nuo 2011-03-28 iki 2011-04-15 buvo draudžiama medžioti šernus. Išdėstyti įrodymai paneigia apelianto teiginius, kad jo veiksmuose nėra pažeidimo objekto, kad jo sumedžiotas gyvūnas nėra priskiriamas medžiojamiesiems ir jam nereikia leidimo, bei kad jie turėjo leidimą medžioti klubo „Slanka“ teritorijoje.
Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad dėl leidimo sumedžioti šernakiaulę niekas iš medžioklėje dalyvavusių asmenų į Aplinkos apsaugos agentūrą nebuvo kreipęsis ir šio leidimo neturėjo, nors 2009–2010 metais leidimai sumedžioti aptvare laikomus hibridus buvo išduoti, o dėl šių leidimų išdavimo atlikto tarnybinio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog šie leidimai buvo išduoti neteisėtai. Todėl pripažįstama, kad V. Č., veikdamas bendrai su G. B. ir P. T., M. P. neteisėtai, t. y. neturint teisės aktų reikalaujamo leidimo, vienu šūviu į galvą nušovus, sumedžiojo medžiojamiesiems nepriskiriamą gyvūną ir tuo padarė šiurkštų medžioklės taisyklių pažeidimą (Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 74.4. p.), bei pagrįstai buvo nubaustas už ATPK 85 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą. Tai paneigia apelianto teiginius, kad nėra svarbu, kokiu būdu G. B. buvo nurodyta sunaikinti aptvare laikomus gyvūnus, ir tai yra institucijų, o ne medžiotojų problema.
Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, daro išvadą, kad apelianto teiginiai apie tai, kad apylinkės teismas priimdamas nutarimą, kaip neginčijamais rėmėsi liudytojo A. G. parodymais, yra neteisingi ir paneigti byloje surinkta medžiaga. Apylinkės teismas priimdamas nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje rėmėsi administracinio teisės pažeidimo byloje suriktų įrodymų visuma, o ne vien tik A. G. duotais parodymais, be to, byloje nėra duomenų, kad liudytojo A. G. ir kitų liudytojų duoti parodymai būtų neteisingi ar prieštarautų kitai byloje surinktai medžiagai. Teismas taip pat išanalizavo apelianto nurodytus policijos pareigūnų veiksmus ir dokumentus, surašytus įvykio vietos ir žvėrių lupimo aikštelės apžiūros metu, ir daro išvadą, kad pareigūnų atlikti veiksmai nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir buvo atlikti teisėtai, todėl šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas vertindamas liudytojų parodymus, rėmėsi antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimu tiek, kiek tai pagrindžia kiti byloje surinkti duomenys.
ATPK 262 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas nesurašomas, kai administracinę bylą iškelia teismas, teisėjas, taip pat prokuroras, atsisakius kelti baudžiamąją bylą arba nutraukus baudžiamąją bylą, jeigu yra administracinio teisės pažeidimo požymių. Todėl institucija (Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūra) gavusi administracinio teisės pažeidimo bylą administracinėn atsakomybėn patraukė V. Č., kadangi jo veiksmuose buvo ATPK 85 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymių, konstatuojama, kad V. Č. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas teisėtai. Administracinio teisės pažeidimo bylos nutarimo nuorašą V. Č. gavo, tai patvirtina jo parašas (51 b. l.).
Teismas, nagrinėjantis apeliacinį skundą, įvertinęs V. Č. asmenybę, tai, kad nėra baustas administracine tvarka, atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad pažeidimą padarė veikdamas grupėje, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, daro išvadą, kad paskirta administracinė nuobauda atitinka padaryto teisės pažeidimo pobūdį, jo pavojingumą ir pažeidėjo asmenybę, todėl jos keisti nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir V. Č. už ATPK 85 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskyrė nuobaudą, atitinkančią padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl skundžiamas Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. priimtas nutarimas yra teisėtas, pagrįstas, ir jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
V. Č. apeliacinio skundo netenkinti.
Palikti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.