- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-04
- Bylos Nr.
- 2A-585-56/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Janovičienė Petras Jaržemskis (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus, Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB ,,Vilniaus energija“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovo atstovei J. S.
atsakovo atstovei Ž. K.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 metų vasario 4 dienos sprendimo, kuriuo iš atsakovo, Vilniaus miesto savivaldybės priteistas įsiskolinimas ieškovui UAB ,,Vilniaus energija“ už socialiniam būstui teiktą šilumos energiją.
Aprašomoji dalis
n u s tatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteisti 5670,98 Lt įsiskolinimą už šilumos energijos tiekimą nuo 2002 10 01 iki 2008 07 31 butui, (duomenys neskelbtini), 5 proc. metines palūkanas nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 173 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 170 Lt žyminis mokestis bei 3 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų parengimu.
Ieškinyje nurodoma, kad butas adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, šio buto įrenginiai prijungti prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų, butas yra šildomas, tiekiamas karštas vanduo, todėl konkliudentiniais veiksmais su atsakove yra sudaryta neterminuota šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis ir atsakovei tenka pareiga atsakyti pagal prievolę. Šilumos energijos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis su gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) nuomininku nebuvo sudaryta, todėl taikytinos 2003 07 10 LR Ūkio ministro įsakymu Nr.4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos, kurių 8 p. numato, kad tokių sutarčių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas –buitinis šilumos vartotojas, o pagal šių Sąlygų 11 p. šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal šias sąlygas tarp 8 punkte nurodytų šalių nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, jeigu iki tol šalys nesudarė šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Minėtame bute gyvenusi nuomininkė V. L. yra mirusi 2008 03 05, nuomos sutarties su buvusia nuomininke atsakovas nepateikė, nurodyto buto nuomos sutartis nėra įregistruota viešame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis (CK 6.478 str.2d.).
Atsiliepimas
Atsakovas, Vilniaus miesto savivaldybė, atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
Atsiliepime nurododma, kad ginčo teisiniai santykiai, kilę iš energijos pirkimo-pardavimo santykių, kuriems turi būti taikomas CK 6.584 str.1 d. bei LR Vyriausybės 2001 07 11 nutarimu Nr. 876 (su vėlesniais redakcijos pakeitimais) patvirtinta Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka (tvarkos aprašas -2002 05 16 Vyriausybės nutarimo Nr.658 redakcija), kuris yra Civiliniame kodekse įtvirtinta blanketinė teisės norma, nustatanti ginčo santykių dalyvių teises, pareigas ir atsakomybę. Tuo tarpu ieškovas remiasi LR Ūkio ministro įsakymais patvirtintomis taisyklėmis, kurie yra žemesnės galios teisės aktai, nei minėtas Vyriausybės nutarimas. Mano, kad svarbu nustatyti, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas, nes Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2008 01 30 nutartyje Nr.3K-3-3/2008 pripažino, kad nesant susitarimo tarp šilumos tiekėjo, patalpų savininko bei nuomininko, šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas, tačiau šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalimis gali būti ir energijos tiekėjas bei faktinis vartotojas-nuomininkas. UAB „Vilniaus energija“ atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei niekada neteikė sąskaitų už šilumos energiją, jas teikdavo nuomininkui, nors LR Šilumos ūkio įstatymas ( iki 2008 01 01 galiojusios redakcijos 12 str. 3d., naujos įstatymo redakcijos 2 str.20p.) nustatė, kad atsiskaitymo dokumentas yra sąskaita už šilumą, tai nustato ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 127.2 p., Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 47 p., t.y. nurodytais aktais šilumos tiekėjui yra nustatyta pareiga iki mėnesio 10 d. pateikti šilumos vartotojui apmokėti sąskaitą. Ieškovas per visą įsiskolinimo laikotarpį atsakovui nėra pateikęs jokių paskaičiavimų už šilumos tiekimą. Be to atsakovas 2005 10 29 raštu, UAB „Bendruva“ informavo ieškovą apie tai, kad butas išnuomotas, kas įrodo buvus konkliudentiniais veiksmais sudarytą susitarimą , jog šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi yra ne atsakovas, o buto nuomininkas. Ieškovo konkliudentiniai veiksmai įrodo, kad sutarties šalimi jis pripažino buto (duomenys neskelbtini) nuomininką, kuris vartojo butui tiekiamą energiją, pripažino sandorį ir turėjo mokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją CK 6.388 str. Pagal CK 6.584 str.1 d. mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Mokestis už šilumos energiją mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2002 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 658 patvirtinto Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašą(toliau – Tvarkos aprašas) kurio 2 punktas numato, kad šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatyta tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 01 30 nutartyje nebuvo nurodyta, koks konkrečiai susitarimas turi būti tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 1999 12 02 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr.2105V „Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Šiuo nutarimu SP AB „Vilniaus šilumos tinklų“ direktorius įpareigotas sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su bendrovėmis, eksploatuojančiomis namus. Šio sprendimo 1p. SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pavesta apskaičiuoti SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams mokesčius už šildymą ir karštą vandenį, o 4p. pavesta SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ sudaryti su SP UAB „Bendruva“ šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartį ir atitinkamas sutartis su bendrabučių gyventojais, SP UAB „Bendruva“ buvo įpareigota perduoti duomenis, reikalingus mokesčiams už šildymą apskaičiuoti bei sutartims sudaryti. V. L. bute (duomenys neskelbtini) apsigyveno 1975 m, 1999 12 01 butas perduotas atskovo nuosavybėn, duomenys apie neprivatizuotus butus ieškovui buvo perduoti 2005 10 29 , nuomininkė mirė 2006-08-22, po nuomininkės mirties kitam nuomininkui būstas nebuvo išnuomotas, skola susidarė 2002-2008 laikotarpiu.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas ir iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo naudai priteista 5670,98 Lt skola, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2008 09 19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 173 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas pažymėjo, kad butas adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų. Remdamasis formuojama teismų praktika teismas padarė išvadą, kad nesant susitarimo tarp šilumos tiekėjo, patalpų savininko bei nuomininko, šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas ir jam tenka pareiga sumokėti už abonentui (vartotojui) tiekiamą energiją tenka vartotojui.
Teismas sprendė, kad tuo atveju jeigu buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, tai nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, ir pagal jas šilumos energijos vartotoju ir, atitinkamai asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą energiją, yra buto savininkas. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė teismui nuomos sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir buto (duomenys neskelbtini) nuomininko pagal individualias sąlygas, kurioje būtų individualiai aptartos nuomininko atsiskaitymo už sunaudotą šilumos energiją sąlygos ir tvarka, be to, viešame registre nėra duomenų apie tokios nuomos sutarties įregistravimą, o nesant sudarytos ir nustatyta tvarka įregistruotos nuomos sutarties, ji negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, t. y. šiuo atveju - prieš ieškovą ( CK 6.579 str.4d.). Teismas konstatavo, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis dėl šilumos energijos tiekimo butui (duomenys neskelbtini), sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku-Vilniaus miesto savivaldybe-atsakovu (CK 1.71 str. 2d.).
Teismas atmetė atsakovo argumentus bei aiškinimus dėl LR Vyriausybės 2001 07 11 nutarimo Nr 876 taikymo ginčo teisiniams santykiams, nes tai neatitiko Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisės aiškinimo ir formuojamos teismų praktikos, išdėstytos 2008 01 30 nutartyje Nr 3K-3-3/2008, kurioje nurodoma, kad šių teisės aktų nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių teisinius santykius, t. y. nuomotojo- valstybės ar savivaldybės ir valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius.
Teismas konstatavo, kad nesiremia 1999 12 02 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr.2105V „Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“(b.l.40-41) bei 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr.356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“, nes vien sprendimų priėmimas, nesant jo vykdymo rezultatų, nevertino kaip šalių susitarimo dėl energijos pirkimo-pardavimo sąlygų, kadangi minėtu sprendimu savivaldybė, būdama specialios paskirties įmonių steigėja, nustatė pareigas šioms įmonėms, t.y. teisės aktų paskirtis juridinių asmenų veiklos reglamentavimas.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas, atsižvelgdamas į konstitucinį visų asmenų lygybės principą bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 01 30 nutartyje Nr 3K-3-3/2008, duotą savivaldybės, kaip civilinių teisinių santykių dalyvio lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviais, statusą (CK 2.36 str.1d.), neturėtų kaskart iš naujo kelti šio argumento, siekdama įrodyti, kad Vilniaus miesto savivaldybė, vykdydama socialinio būsto nuomą nekomerciniais pagrindais, negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų-socialinio būsto nuomininkų - skolas ieškovui ir nurodytus atsakovo argumentus atmetė, kaip teisiškai nereikšmingus.
Teismas netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktų, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punkto atitikties LR Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 punktams, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 7 ir 25 punktams ir CK 6.384 str.1 d., pažymėdamas, kad dėl LR Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 876 taikymo šiam ginčui teismas yra pasisakęs sprendime, o LR Ūkio ministro įgaliojimai tvirtinti LR Šilumos ūkio įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus išplaukia iš įstatymo ir LR Vyriausybės 2003-06-17 nutarimo Nr. 765, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr 3K-3-3/2008, priimdamas 2008 01 30 nutartį iš esmės pasisakė dėl teisės aktų reglamentuojančių šilumos pirkimą-pardavimą buitiniams vartotojams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovas, Vilniaus miesto savivaldybė, apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškovo ieškinį atmesti.
Nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad už susidariusį įsiskolinimą yra atsakingas buto savininkas, Vilniaus miesto savivaldybė ir netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius bei netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
Butas esantis adresu (duomenys neskelbtini), priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir nuo 1975-12-12 buvo išnuomotas nuomininkei V. L.. Iš nuomininkės mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas šiluminę energiją ir komunalines paslaugas nuomojant valstybės ar savivaldybių gyvenamasias patalpas buvo imamas atskirai nuo buto nuompinigių, o mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka (CK 6.584 str. 1 d.). Kadangi įstatymo norma blanketinė ji nukreipia į LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtintą ,,Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarką (tvarka keista 2008-05-13 LRV nutarimu Nr. 658, 2004-02-09 LRV nutarimu Nr. 137 bei 2008-01-16 LRV nutarimu Nr. 33) įtvirtinančią ginčo šalių teises, pareigas bei atsakomybę.
Teismas turėjo įvertinti kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas ir sprendime dėl to pasisakyti. Skundžiamame sprendime teismas be pagrindo rėmėsi tik 2008-01-30 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčo klausimu nėra vienareikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys civilinėse bylose 3K-3-392/2004; 3K-3-269/2005; 3K-3-211/2007). Minėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse spręndžiant šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarčių klausimą buvo akcentuota, jog būtina nustatyti galutinį (faktinį) energijos vartotoją, kuris ir privalo atsiskaityti už tiekiamą energija. Be to nagrinėjant tokio pobūdžio bylas yra formuojama ydinga teismų praktika, nes faktinis energijos vartotojas nebūtų įpareigotas apmokėti už faktiškai suvartotą energiją, nors tokia pareiga jam kyla iš teisės aktų nuostatų analizės, tiek iš teismų praktikos, nes pažeidžia teisės aktų reikalavimus, bendruosius teisės principus bei yra nesąžininga, kadangi tokia praktika vienašališkai būtų palanki socialinio būsto nuomininkams ir sudarytų salygas vengti jiems priklausančių mokesčių mokėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas skundžiamu sprendimu konstatavęs, kad nesant rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties tarp buto nuomininko ir šilumos tiekėjo, už tiekiamą šilumą turi atsiskaityti buto savininkas netinkamai pritaikė šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojančias teisės normas ir neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių.
Atsakovas 2005-10-29, raštu Nr. A51-14140 (1.11-EUD-1) ieškovui pateikė informaciją apie neprivatizuotus butus ir juose gyvenančius nuomininkus sudarydamas ieškovui galimybę išsiieškoti skolas, todėl ieškovas žinojo apie nuomininkę V. L. gyvenančią adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas ir buto nuomininkė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį sudarė konkliudentiniais veiksmais nes jų veiksmai rodė, kad tarp šalių yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas tiekė butui šilumos energiją, o nuomininkas ją vartojo t.y. pripažino sandorį ir privalėjo vykdyti prievolę atsiskaityti už suteiktą energiją.
Teismas atmetė atsakovo reikalavimą išreikalauti iš ieškovo dokumentus kurie įrodytų, kad tarp ieškovo ir nuomininkės buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl byloje nebuvo ištirtos visos faktinės aplinkybės reikšmingos bylos nagrinėjimui.
Ieškovas nepateikė atsakovui jokių sąskaitų už šilumos energiją ir atsakovas nežinodamas kokiu pagrindu, kokiais terminais ir kokios sumos turėjo būti mokamos ieškovui negalėjo atsiskaityti už nuomojamam butui adresu (duomenys neskelbtini), teikiamą šilumos energiją, nors LR Šilumos ūkio įstatymas ( iki 2008 01 01 galiojusios redakcijos 12 str. 3d., naujos įstatymo redakcijos 2 str.20 p.) nustatė, kad atsiskaitymo dokumentas yra sąskaita už šilumą. Tokio dokumento pateikimo būtinybę nustato ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 127.2 p., Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 47 p., t.y. nurodytais aktais šilumos tiekėjui nustatyta pareiga iki mėnesio 10 d. pateikti šilumos vartotojui apmokėti sąskaitą. Kadangi ieškovas neįvykdė teisės aktuose nustatytų prievolių ir nepranešė atsakovui apie mokėtinas sumas, todėl jo neteisėti veiksmai negali būti pagrindu priteisti skolą už šilumos energijos suvartojimą.
Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė į tai, kad nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje nėra konkrečiai nurodoma koks susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko turi būti.
Vilniaus miesto valdybos 1999-12-02 sprendimu Nr. 2105V „Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kuriuo SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ buvo pavesta sudaryti su su SP UAB ,,Bendruva“ šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartį ir atitinkamas sutartis su bendrabučių gyventojais. Sprendimu SP UAB ,,Bendruva“ įpareigota perduoti SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ duomenis reikalingus mokesčiams už šildymą ir karštą vandenį apskaičiuoti ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartims sudaryti. 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 356V ,,Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksplotavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ buvo patvirtinti pavyzdiniai sutarčių projektai bei SP UAB Vilniaus šilumos tinklų Generalinis direktorius iki 2001-03-31 buvo įpareigotas sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su uždarosiomis bendrovėmis eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, tačiau ieškovas jam nustatytos pareigos neįvykdė. Nurodytos aplinkybės atsakovo nuomone įrodo, kad tarp SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne atsakovas, kaip patalpų savininkas atsiskaitys su šilumos tiekėju, todėl teismo argumentas, kad 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V ,,Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksplotavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ nagrinėjant bylą yra netaikomas, nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo argumentas, kad vien sprendimų priėmimas, nesant jo vykdymo rezultatų, negali būti vertinamas kaip šalių susitarimas, nepagrįstas jokiais teisės aktais ir prieštarauja teismo padarytai išvadai, kad atsakovas nustatė atitinkamas pareigas SP UAB ,,Vilniaus šilumos tinklai“, kurios teisių perėmėjas yra UAB ,,Vilniaus energija“.
Neteisėto skundžiamo teismo spendimo priėmimą lėmė ir tai, kad teismas atsisakė kreiptis į Vyriausiajį administracinį teismą su atsakovo prašymu ištirti teisės aktų atitikimą įstatymui bei Civiliniam kodeksui. Palaiko 2008-10-13 reikalavimą dėl kreipimosi į administracinį teismą su prašymu ištirti dėl LR Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių salygų neatitikimo LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtintam Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašui, LR Šilumos ūkio įstatymui, LR CK 6.384 straipsnio 1 daliai.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti 173 lt dydžio bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas. Jeigu šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties pagal individualias salygas, laikoma, kad sutartis sudaryta pagal standartines salygas ir prievolę sumokėti už pateiktą šilumos energiją turi buto savininkas. Nagrinėjamu atveju nesant sudarytos sutarties pagal individualiai aptartas salygas buto savininkas, atsakovas, privalo sumokėti susidariusią skolą (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008). Atsakovas apeliaciniame skunde netinkamai remiasi teismų praktika, nes paminėtose civilinėse bylose kilę ginčai iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos civilinės bylos. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 3K-3-3/2008 nutartimi nurodo, kad už suvartotą šilumos energiją atsiskaito ne faktinis naudotojas, o šių patalpų savininkas. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, kadangi tokios galimybės nenumato LR ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojai standartinės salygos, kurios taikomos kol nėra nustatytos individualios energijos pirkimo-pardavimo salygos. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl 1999 ir 2001 metais Vilniaus miesto valdybos priimtų spendimų, nes šiuo metu šilumos ūkis yra reguliuojamas įstatymu bei poistatyminiais aktais, o ne savivaldybės kaip buvo sprendimų priėmimo metu. Atsakovas nepateikė duomenų, kad UAB ,,Bendruva“ eksplotuoja namą esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad atsakovo prašymas kreiptis į Vyriausiąjį administracinį teismą nepagrįstas, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra išaiškinęs dėl 2003-07-10 LR Ūkio ministro įsakymo, bei įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo salygų teisėtumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).
Byloje kilo netinkamo materialinės teisės normų reglamentuojančių šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius bei atsiskaitymo už teiktą šilumos energiją taikymo ir aiškinimo klausimai, todėl teisėjų kolegija pasisako šiuo aspektu.
Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bei įvertinęs civilinės bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus kuriais prašoma panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 metų vasario 4 dienos sprendimą (CPK 183., 185 str.) konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas iš esmės visapusiškai bei tinkamai ištyrė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, skundžiamas teismo sprendimas priimtus įvykdžius CPK 265 straipsnio 1 d. reikalavimus ir jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Dėl galutinio šilumos energijos vartotojo
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai nustatė galutinį šilumos energijos vartotoją. Su tokiu apelianto argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
Byloje nustatyta, kad buto adresu (duomenys neskelbtini), savininkė Vilniaus miesto savivaldybė jį nuo 1975-12-08 nuomojo V. L., kuri 2008-03-05 mirė (b.l. 6; 11-13). Nuomininkė mokesčių už tiekiamą šilumos energiją nemokėjo, todėl laikotarpiu nuo 2002-10-02 iki 2008-07-31 susidarė 5670,98 Lt dydžio įsiskolinimas.
Šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuoja bendrosios CK normos dėl energijos pirkimo – pardavimo sutarčių, Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, t. y. Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos.
Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 d., šilumos vartotojas, tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų.
Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 50 p. nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo, pastato savininko, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko tarpusavio teisės, pareigos, atsakomybė nustatomos sutartimis. Šių taisyklių 5 p. nustatyta, kad šilumos pirkimo – pardavimo sutartis yra šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo, vartojančio tiekiamą šilumą pastate, kuriame įrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal šių taisyklių 62 p., šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma tarp šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo. Šių taisyklių 52.1 p. nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų.
Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 p., šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas.
Vadovaujantis Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato buto savininkas – buitinis šilumos vartotojas.
Atsižvelgiant į šias teisės aktų nuostatas, šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė.
Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti, kad nuomininkas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, tačiau jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma savininkas nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija.
Pagal šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 9 p., šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis laikoma sudaryta ar pakeista pagal standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir sudaryta pagal šias sąlygas nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, jeigu iki tol šalys nesudarė šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties pagal individuliai aptartas sąlygas (8 p., 11 p.). Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko – buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, kad su nuomininke V. L. būtų sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis pagal individualiai aptartas salygas, nuomojamo buto priklausomybės atsakovas neneigia, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra patalpų kurioms tiekiama šilumos energija savininkas ir galutinis šilumos energijos vartotojas bei yra atsakinga už trečiųjų asmenų, t. y. socialinio būsto nuomininko, skolas UAB „Vilniaus energija“.
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad sandoriai gali būti sudaromi ir konkliudentiniais veiksmais (CK 1.171 str.) ir pažymi, kad pagal CK 6.384 straipsnio 1 dalį šilumos energijos sutartis gali būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais tik su fiziniu asmeniu. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje 3K-3-392/2004, kurioje nurodoma, kad šilumos-pirkimo pardavimo sutartį atsakovas gali sudaryti konkliudentiniais veiksmais.
Su tokiu apelianto argumentu kolegija nesutinka, kadangi savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (LR CK 2.36 str. 1 d.), todėl sudarydama, vykdydama ar nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose – teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms. Kai nėra sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų dienos iki šalys nesudarė šilumos pirkimo – pardavimo sutarties pagal individuliai aptartas sąlygas. Kaip minėta anksčiau byloje nėra duomenų apie tai, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis pagal individualias salygas būtų buvusi sudaryta su nuomininke.
Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teimo formuojamos praktikos šilumos energijos pirkimo-pardavimo srityje.
Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartimis civilinėse bylose 3K-3-269/2005; 3K-3-211/2007, tačiau apelianto nurodomos nutartys nagrinėjamu atveju netaikytinos, kadangi jos nuo nagrinėjamos bylos skiriasi faktinėmis aplinkybėmis bei juose keliamais teisės taikymo klausimais. Apelianto nurodytoje nutartyje 3K-3-211/2007 nagrinėjamas klausimas dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, civilinėje byloje 3K-3-269/2005 nagrinėjamas klausimas dėl daugiabučių namų bendrijos teisės išieškoti skolas iš namo gyventojų.
LR Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas fomuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.
Teismai taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vykstant ginčui tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu, 2008-01-30 nutartyje Nr. 3K-3-3/2008 išaiškinio ginčo teisinį santykį reglamentuojančių teisės aktų bei normų taikymo įpatumus, todėl pirmos instancijos teismas nagrinėdamas ginčą pagrįstai rėmėsi minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi bei joje suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo neapdairumas dėl susidariusių įsiskolinimų nuomojant socialinį būstą buvo konstatuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartyje 3K-3-3/2008. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadą, kad atsakovas neturėtų naudotis vykdoma socialinio būsto nuoma nekomerciniais pagrindais, kaip galimybe išvengti atsakomybės už trečiųjų asmenų –socialinio būsto nuomininkų skolas ieškovui.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas atsakovo prašymas kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą dėl LR Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių salygų neatitikimo LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtintam Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašui, LR Šilumos ūkio įstatymui, LR CK 6.384 straipsnio 1 daliai ir jo argumentų nebekartoja.
Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalimi ieškovui UAB ,,Vilniaus energija“ priteistinos 173,00 Lt bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra juridiškai reikšmingi ir neįtakoja apskųstosios pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Nurodytų argumentų ir išvadų pagrindu apeliacinis skundas netenkintinas.
Teisėjų kolegija vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 metų vasario 4 dienos sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės į.k. 188710061 apeliacinį skundą atmesti.
Iš atsakovo, Vilniaus miesto savivaldybės į.k. 188710061, ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ į.k. 111760831 naudai priteisti 173,00 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme.