- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-27
- Bylos Nr.
- e2A-832-852/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13177-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
- Atsakovas
- E. Ž.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 31 d. galutinio sprendimo civilinėje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos ieškinį atsakovei E. Ž. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka prašydamas iš atsakovės E. Ž. priteisti kaip nepagrįstai įgytos išmokos 873,38 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodė, kad 2019 m. kovo 14 d. raštu Nr. (6.18-07)-03-990 informavo atsakovę, kad 2019 m. vasario 4 d. jai sumokėjo 873,38 Eur išeitinę išmoką už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 31 d. Ieškovas šiame rašte nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. vasario 27 d. duomenimis atsakovė nuo 2019 m. sausio 1 d. dirba biudžetinėje įstaigoje (duomenys neskelbtini). Taip pat ieškovas informavo atsakovę, kad nuo jos priėmimo į darbą (duomenys neskelbtini) pagal Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 4 dalį atsakovei nepriklauso išeitinė išmoka, todėl paprašė grąžinti 2019 m. vasario 4 d. permokėtą 873,38 Eur išeitinę išmoką į ieškovo banko sąskaitą, tačiau ieškovė pinigų negrąžino. Ieškovas nurodė, kad prašo priteisti šią sumą remiantis CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Ieškovo vertinimu, atsakovė buvo nesąžininga, nes neatšaukė savo prašymo dėl išeitinės išmokos pervedimo, nors žinojo, kad yra perkelta į kitas pareigas ir kad dėl to jai išmoka nepriklauso. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pinigai atsakovei buvo pervesti dėl sąskaitybos klaidos, kurią nulėmė tai, kad dėl žmogiškos ar kitokios, su netinkamu įstatymo taikymu nesusijusios klaidos, lėšos atsakovei buvo pervestos klaidingai pasirinkus Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos likvidacinės komisijos 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. P-107.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019-05-10 preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės E. Ž. kaip nepagrįstai įgytos išmokos 873,38 Eur skolą, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 873,38 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-05-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 10,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos naudai.
3. Atsakovė E. Ž. pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo. Atsakovės nuomone, iš valstybės tarnybos santykių atsiradusi permoka negalėjo būti išieškoma dėl CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytų apribojimų. Nurodė, kad nesutinka, jog elgėsi nesąžiningai laikotarpiu nuo 2018-12-17 iki 2018-12-21, be to išmoka buvo pervesta tik 2019-02-04, nors ieškovė dar 2018-12-28 žinojo, kad ji įsidarbino kitoje įstaigoje ir išsaugojo valstybės tarnautojo statusą, tačiau vis tiek išmokėjo jai išmoką. Ieškovė nenurodo, kokios konkrečiai pareigos ji neatliko po 2018-12-28, kai ieškovei jau buvo žinoma apie atsakovės valstybės tarnautojo statuso išsaugojimą. Pareigos, susijusios su valstybės finansinių išteklių naudojimu, tarp jų ir konkrečiai išmokų buvusiems departamento valstybės tarnautojams mokėjimu, teisės aktais nustatomos būtent ieškovei, o ne atsakovei. Atsakovės nuomone, ieškovė neįrodė, kad 873,38 Eur dydžio išeitinė išmoką ji įgijo nesąžiningai, todėl ieškinys atmestinas kaip neįrodytas. Be to, ieškovė ieškinyje konkrečiai nenurodo, kuo nagrinėjamu atveju pasireiškė sąskaitybos klaida, kas ir kokiu būdu ją padarė. Ieškovė tik pateikė aplinkybes, nulėmusias šios klaidos atsiradimą – „žmogiškos ar kitokios, su netinkamu įstatymo taikymu nesusijusios klaidos“, taip pat šios klaidos pasekmę – klaidingai atsakovei buvo pervesta išmoka. Įstatymas reikalauja iš ieškovės įrodyti ne bet kokią klaidą, o būtent sąskaitybos klaidą. Ieškovė nurodo, kad atsakovei buvo pervesta išmoka klaidingai pasirinkus VTD likvidacinės komisijos 2018-12-21 sprendimą Nr. P-107. Tačiau iš ieškinio turinio taip ir neaišku, ar tai yra žmogiška klaida, nulėmusi sąskaitybos klaidą, ar tai ir yra pati sąskaitybos klaida. Atsakovės vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nei žmogiškosios, nei tuo labiau sąskaitybos klaidos.
Atsiliepimas
4. Ieškovė Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija nesutiko su atsakovės prieštaravimais. Atsiliepime į atsakovės pareikštus prieštaravimus nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalį (nuo 2019-01-01 48 straipsnio 4 dalį) atleistam valstybės tarnautojui, pradėjusiam eiti naujas valstybės tarnautojo pareigas, išeitinė kompensacija nepriklauso. Taigi, 2018-12-28 sprendimu atleista (2018-12-31 paskutinė darbo diena) ir 2019-01-01 į naujas pareigas perkelta atsakovė 873,38 Eur išeitinę išmoką iš ministerijos 2019-02-04 įgijo be jokio teisinio pagrindo. Išeitinė kompensacija atsakovei buvo pervesta ne siekiant pinigus padovanoti, kaip nors specialiai pakenkti atsakovei, bet suklydus, t.y. dėl sąskaitybos klaidos. Pažymėjo, kad CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nėra nuostatos, jog nustatant sąskaitybos klaidos faktą, turi būti vertinama sąskaitybos klaidą padariusių darbuotojų atsakomybė, todėl sąskaitybos klaidai nustatyti aplinkybės, susijusios su darbuotojų atsakomybės taikymu, yra teisiškai nereikšmingos. Pažymėjo, kad atsakovė neinformavo savo darbdavio apie 2018-12-21 naujai sužinotas pasikeitusias aplinkybes dėl perkėlimo, t.y. kad „2018-12-21 antroje pusėje (13:15 val.) sulaukiau skambučio iš (duomenys neskelbtini) vedėjo A. P., kuris pranešė, kad įstaigos vadovas sutinka su mano perkėlimu ir kad šiandien bus inicijuota perkėlimo procedūra“. Analogiškoje situacijoje atidus ir rūpestingas asmuo, domėdamasis perkėlimo į naują darbovietę procedūromis ir siekdamas nelikti bedarbiu 2019-01-01, 2018-12-21 iš būsimo darbdavio sužinojęs apie būsimo darbdavio pradėtą perkėlimo į naują darbovietę procedūrą, būtų ne svarstęs, ar laiku įvyks jo perkėlimas į naują darbovietę, kitaip abejojęs ar dvejojęs, bet nedelsdamas informuotų savo esamą darbdavį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. liepos 31 d. galutiniu sprendimu nusprendė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-05-10 preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.
6. Teismas nustatė, kad Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos likvidacinė komisija 2018-12-21 sprendimu Nr. P-107 „Dėl E. Ž. atleidimo iš pareigų“ nusprendė 2018-12-31 atleisti atsakovę iš užimamų pareigų, be kita ko, pavedant: Nacionalinio bendrųjų funkcijų centro (NBFC) Buhalterinės apskaitos departamentui įstatymų nustatyta tvarka išmokėti atsakovei priklausantį darbo užmokestį ir piniginę kompensaciją už 7,98 nepanaudotų kasmetinių atostogų kalendorines dienas iš valstybės biudžeto lėšų; Vidaus administravimo skyriui su šiuo sprendimu supažindinti atsakovę. Be to, šiame sprendime nurodyta, kad atsakovei priklausanti trijų mėnesių jos gauto darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka bus mokama Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta tvarka. Minėti prašymai buvo pateikti nepriėmus teigiamo sprendimo atsakovės atžvilgiu dėl jos perkėlimo į kitas pareigas.
7. Taip pat teismas nustatė, kad Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos likvidacinė komisija 2018-12-28 sprendimu Nr. P-124 „Dėl E. Ž. perkėlimo“ nusprendė perkelti atsakovę į naujas pareigas (duomenys neskelbtini), nustatant, kad paskutinė atsakovės darbo diena yra 2018-12-31. Skirtingai nuo ankstesnio likvidacinės komisijos 2018-12-21 sprendimo Nr. P-107 „Dėl E. Ž. atleidimo iš pareigų“, šiame sprendime nėra nuostatų dėl atsakovei mokėtinos trijų mėnesių jos gauto darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos.
8. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju iš tiesų buvo padaryta sąskaitybos klaida: buvo priimti du Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos likvidacinės komisijos sprendimai – 2018-12-21 sprendimas Nr. P-107 ir 2018-12-28 sprendimas Nr. P-124. 2018-12-28 sprendime Nr. P-124, skirtingai nuo ankstesnio likvidacinės komisijos 2018-12-21 sprendimo Nr. P-107, nėra nuostatų atsakovei išmokėti trijų mėnesių jos gauto darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Šiuo atveju sąskaitybos klaidą nulėmė tai, kad dėl žmogiškos ar kitos, su netinkamu įsakymo taikymu nesusijusios klaidos, atsakovei lėšos pervestos klaidingai pasirinkus likvidacinės komisijos ankstesnį 2018-12-21 sprendimą Nr. P-107. Kadangi sąskaitybos klaida yra fakto klausimas ir CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nėra nuostatos, kad nustatant sąskaitybos klaidos faktą, turi būti vertinama sąskaitybos klaidą padariusių darbuotojų atsakomybė, todėl sąskaitybos klaidai nustatyti aplinkybės, susijusios su darbuotojų atsakomybės taikymu, yra teisiškai nereikšmingos. Teismas pažymėjo, kad atsakovės argumentai dėl jai nepaaiškinto jos nesąžinigumo, ieškovo jai vertinamo nepagrindimo apie nesupratimą dėl sąskaitos klaidos yra subjektyvaus pobūdžio, logiškai, teisiškai ir faktiškai nepagrįsti ir nekeičiantys faktinės situacijos, kai bet koks vidutinių gebėjimų asmuo suprasdamas, kad tęsia nepertraukiamai darbą kitoje institucijoje pagal savo paties prašymą, neturi teisės gauti išeitinę pašalpą, o gavęs ją turi gražinti pinigus pervedusiai institucijai be jokių tarnybinių patikrinimų, nes neturi teisėto pagrindo gauti pinigus, kurie parvesti ar suklydus, ar padarius tai kitu faktiniu pagrindu. Nors ieškovas net kelis kartus raštiškai kreipėsi į atsakovę su prašymu grąžinti be pagrindo jai pervestą 873,38 Eur išmoką, atsakovė jos geranoriškai negrąžina iki šiol, todėl atsižvelgiant į aukščiau nurodytas nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog yra pagrindas ieškovo ieškinį tenkinti visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovė E. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 31 d. galutinį sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Apeliantė mano, jog teismas neteisingai pritaikė CK 6.241 str. nuostatas, numatančias apribojimus dėl su darbo santykiais susijusių permokų išieškojimo. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nepaisydamas jos pageidavimo būti išklausytai. Teismas pažeidė jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, CPK įtvirtintus proceso žodiškumo ir rungimosi principus. Teismas taip pat netinkamai vertino įrodymus, netyrė ir nenustatė reikšmingų aplinkybių. Teismas nepasisakė dėl CK 6.241 str. 1 d. 4 p. taikymui reikšmingos „sąskaitybos klaidos“ įrodinėjimo standartų, netyrė šios klaidos padarymo faktų ir todėl neatskleidė bylos esmės.
Atsiliepimas
10. Ieškovas atsiliepimu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 31 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas mano, jog teismas teisingai nustatė, kad atsakovė neturėjo teisės gauti išeitinę išmoką ir kad ši išmoka buvo padaryta esant sąskaitybos klaidai. Taip pat mano, kad atsakovė buvo nesąžininga, nes žinodama, kad įsidarbino valstybės tarnyboje, apie tai neinformavo ieškovo ir neatšaukė savo prašymo dėl išeitinės išmokos pervedimo. Mano, kad atsakovės nurodomos aplinkybės, jog dėl klaidos yra kalti ieškovo darbuotojai, nesudaro pagrindo permokos nepriteisti. Taip pat ieškovo vertinimu, byloje nebuvo pažeisti civilinio proceso principai, nes pats teismas turėjo teisę nuspręsti, ar bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, ar skirti ją nagrinėti ginčo teisenos tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
11. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su visais esminiais apeliacinio skundo argumentais.
13. Teisėjų kolegija visiška pritaria apeliantės argumentams, jog teismas pažeidė bylos nagrinėjimo žodiškumo principą. Nors ieškinys buvo nagrinėjamas dokumentinio proceso tvarka, tačiau priėmus prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, toliau bylos procesas yra tęsiamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles su CPK 430 str. 2 d. numatytomis išimtimis, taikomomis tik pasirengimo stadijai, o ne bylos nagrinėjimui teisme. Tai kad teismas bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka ir neišklausė atsakovės, yra esminis procesinis pažeidimas.
14. Be to, teisėjų kolegija pripažįsta, kad šio ieškinio nagrinėjimui dokumentinio proceso tvarka nebuvo CPK 424 str. 1 d. numatytos leistinumo sąlygos – visi reikalavimai nebuvo pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išvadas apie šio ginčo aplinkybes, lėmusias ieškinio tenkinimą, t.y. permokos išmokėjimo priežastis, padarė remdamasis ne rašytiniais įrodymais, bet ieškovo paaiškinimais. Tačiau kaip jau minėta, tokie įrodymai, t.y. šalių paaiškinimai, nebuvo betarpiškai tiriami teisme.
15. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliante, jog byloje nėra atskleista ginčo esmė. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad „sąskaitybos klaida“ reikšminga CK 6.241 str. 2 d. 4 p. nuostatų taikymui, yra fakto klausimas. Nors teismų išvados faktų klausimais neturi precedento galios, tačiau kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad išvadas apie „sąskaitybos klaidą“ teismai privalo itin kruopščiai motyvuoti, o esant dėl to abejonių, turėtų vertinti, kad sąskaitybos klaidos nėra, nes tokios klaidos įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-701/2019). Šiuo atveju manytina, kad ieškovo paaiškinimai, jog jis suklydo išmokėdamas pinigus ne pagal tą savo paties (likvidacinės komisijos) sprendimą, neatskleidžia klaidos, dėl kurios padaryta permoka, pobūdžio. Tokie paaiškinimai nėra pakankami nuspręsti, ar tai buvo sąskaitybos klaida ar teisės taikymo klaida. Apeliantė pagrįstai teigia, kad šio fakto nustatymui būtina rinkti papildomus įrodymus.
16. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 327 str. 1 d. 2 p., ir 326 str. 1 d. 4 p., teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovės E. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 31 d. galutinį sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.