- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-02
- Bylos Nr.
- 1A-89-185/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-55385-2015-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Donatas Jatužis
- Nuteistasis
- V. M.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Donato Jatužio ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-01-20 nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 284 str. 1 d. – penkių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – vienų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta vienų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 8 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieniems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant V. M. per šį laikotarpį tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Priteista iš V. M. V. ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijai 527,08 Eur už B. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir 2000 Eur B. V. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. B. V. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nuteistas už tai, kad 2015 spalio 4 d. apie 22.00 val. viešoje vietoje – Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini), matant S. D., dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam B. V. į veidą, dėl to jam padarė galvos sumušimą, pasireiškusį kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų didžiųjų pusrutulių pjautuvo srityje, kraujo išsiliejimu po minkštuoju galvos smegenų dangalu galvos smegenų kairio pusrutulio dešinėje smilkininėje-pamatinėje srityje, kairio skruostikaulio lanko ir nosikaulių lūžiais, poodinėmis kraujosruvomis skruostuose abipus, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo surašant nuosprendį ir vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, todėl turi būti panaikintas. Teismas įrodymus ištyrė netinkamai, sąmoningai į nuosprendį neįrašė, neanalizavo ir nevertino įrodymų, kurie kelia pagrįstas abejones nukentėjusiojo parodymų teisingumu, be to, įrodymus vertino šališkai – nukentėjusiojo ir jo artimųjų (dukros D. Č., sutuoktinės V. V.) parodymus vertino kaip visiškai patikimus ir teisingus, o jo artimųjų – liudytojos S. D., J. S., D. D. parodymus vertino kritiškai, kaip siekimą padėti artimam asmeniui išvengti baudžiamosios atsakomybės, nors šių asmenų parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, jie sutampa dėl visų detalių, juos patvirtina ir bylos rašytiniai duomenys. Teigia, jog jis kaltu neprisipažino ir viso proceso metu nuosekliai teigė, jog tą vakarą niekur iš namų išėjęs nebuvo, B. V. nepažįsta, jį pirmą kartą pamatė policijoje, jokių veiksmų prieš jį neatliko. Taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo santykiai su jo uošviene D. D. yra konfliktiški, B. V. jį apkalba, kitą dieną S. D. ir pati uošvienė jam pasakojo, jog jai skambinėjo B. V., o jam (B. V.) skambino S. ir prašė, jog jis (nukentėjusysis) daugiau nebeskambintų jos motinai. Priešingai nei nurodo apylinkės teismas, jokie objektyvūs įrodymai nepatvirtina, jog 2015-10-04 jis (apeliantas) buvo išėjęs iš namų ir sumušė nukentėjusįjį. Teismas nuosprendyje analizuoja įvykio vietos apžiūros, daiktų – B. V. striukės apžiūros protokolus, tačiau šiuose protokoluose užfiksuoti duomenys tik leidžia teigti, jog B. V. buvo galimai sužalotas prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, tačiau nesuteikia jokios informacijos apie tai, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis esant galėjo jį sužaloti. Jo poziciją, kad teismas šališkai vertino įrodymus jo nenaudai, patvirtina ir nuosprendyje padaryta išvada, jog teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotas nukentėjusiajam B. V. padarytų kūno sužalojimų pobūdis ir mechanizmas bei jų lokalizacija atitinka nukentėjusiojo B. V. parodymams apie jo atžvilgiu V. M. vartoto fizinio smurto pobūdį ir mechanizmą. Tačiau kokie išvados duomenys konkrečiai patvirtina, jog būtent jis vartojo fizinį smurtą, teismas savo nuosprendyje nenurodo, akivaizdu, jog tokių duomenų išvadoje ir nėra. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo šališkumas matyti ir analizuojant S. D. naudojamo mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinę ir UAB „Bitė Lietuva“ pateiktus duomenis. Nesutinka su teismo išvada, kad išanalizavus UAB „Bitė Lietuva“ pateiktus duomenis matyti, jog S. D. 2015-10-04 20.54.25 val. nebuvo namuose adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Teismas nuosprendyje ignoruoja tą aplinkybę, jog šie duomenys rodo, kad S. D. nebuvo ir nusikaltimo padarymo vietoje (duomenys neskelbtini) (ar netoli jos). Atkreipia dėmesį į tai, jog skambutis yra užfiksuotas 20.54.25 val., t. y. daugiau nei valanda laiko iki B. V. nurodomo jo užpuolimo, todėl jokios įrodomosios reikšmės bylai teisingai išspręsti neturi. Teigia, kad jam visiškai nesuprantama teismo išvada, jog analizuojant S. D. naudojamo mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinę ir UAB „Bitė Lietuva“ pateiktus duomenis matyti, kad 2015-10-04 ji skambino ir bendravo su B. V. 20.28.44 val., 21.46.33 val., o tuo laiku jos buvimas elektroninių ryšių bazinių stočių, esančių netoli nusikaltimo vietos, veikimo zonoje, taip pat jos judėjimas kryptimi, kurią nukentėjusysis B. V. nurodė kaip S. ir M. atėjimo į įvykio vietą kryptį, duoda pakankamą pagrindą teigti, jog S. D., besinaudojanti telefono abonento minėtu numeriu, buvo teritorijoje, kurioje buvo įvykdytas nusikaltimas. Tačiau iš UAB „Bitė Lietuva“ pateiktos informacijos matyti, kad celių, prie kurių prisijungė S. D. minimi skambučiai, adresai yra tie patys – (duomenys neskelbtini), o būnant prie celių tuo adresu taip pat jungiamasi, kai S. D. skambina iš namų (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Todėl akivaizdu, jog laikotarpiu nuo 20.28 val. iki 22.00 val. pagal jos telefono skambučių duomenis S. D. buvo šiame rajone, t. y. namuose (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Teigia, kad vertinant mobiliojo ryšio operatorių duomenis svarbios yra dvi aplinkybės, t. y. UAB „Omnitel“ pateikta informacija yra radijo tinklo duomenys, atspindintys tiktai vidutinį statistinį abonentų aptarnavimą tinkle, bet nereiškiantys garantuotos abonento buvimo vietos, be to, byloje nėra jokių neginčijamų duomenų, kada buvo sužalotas B. V., nes į gydymo įstaigą ir į policiją jis kreipėsi tik kitą dieną, o nukentėjusiojo parodymai dėl skunde nurodomų priežasčių yra vertinami kritiškai. Iš bylos duomenų matyti, kad B. V. buvo padaryti skausmingi sužalojimai, bėgo kraujas, todėl visiškai nesuprantama, kodėl esant tokiems sužalojimams jis į gydymo įstaigą nesikreipė tą pačią dieną, juolab kad gyvena visai netoli Respublikinės Panevėžio ligoninės. Įvertinus šias aplinkybes, S. D. bei D. D. nurodytos aplinkybės, jog B. V. skambino neblaivus ir tikėtina ne iš namų, nes girdėjo pravažiuojančių automobilių garsus, leidžia pagrįstai abejoti B. V. parodymų patikimumu, jog jis su minėtais asmenimis telefonu bendravo būdamas namuose, girdint sutuoktinei ir būdamas blaivus. Apylinkės teismas nurodė, jog nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs. Tačiau teismas turėjo pareigą nukentėjusiojo parodymus gretinti su kitais bylos duomenimis, bet to nepadarė. Vertinant B. V. parodymus svarbu yra tai, jog visus juos jis davė po to, kai jau buvo pabendravęs su D. Č., ir kad ji, o ne ikiteisminio tyrimo pareigūnai nusprendė, jog B. V. sumušė būtent jis (apeliantas). Pažymi, jog dalis B. V. nurodytų įvykio aplinkybių yra akivaizdžiai išgalvotos, kaip pvz., jis nurodė, kad 2015-10-04 20.19 val. skambino D. D., nes rado garaže eglutę ir norėjo paklausti, ar ji jai reikalinga, o D. D. ir S. D. parodė, jog nukentėjusysis skambino neblaivus ir konfliktavo, įžeidinėjo D. D.. Atkreipia dėmesį, kad B. V. parodymai, priešingai nei S. D., neatitinka telekomunikacijų bendrovių pateiktos informacijos. Be to, kai kurių savo telefoninių pokalbių B. V. negalėjo paaiškinti, t. y. nurodyti, apie ką kalbėjo. Pažymi, jog analizuojant B. V. priklausančio telefono skambučius matyti, jog skambinant B. V. 20.19 val. ir skambinant S. D. 21.46 val. telefonas jungėsi prie tos pačios celės, nors B. V. nurodė, jog buvo skirtingose vietose. Iš pateiktų skambučių išklotinių matyti, kad S. D. nukentėjusiajam skambino 20.28 val., 20.54 val., 21.46 val. Antras skambutis (tęsėsi 2 sekundes), po kurio, pagal nukentėjusiojo parodymus, jis buvo iškart sumuštas, tačiau nukentėjusysis teigia, jog jį sumušė apie 22 val., t. y. po valandos, be to, jis dar 21.46 val. beveik tris minutes bendravo su S. D.. Pažymi, kad tą vakarą, nuo 19.42 val. iki 21.55 val., fiksuota net 16 skambučių nukentėjusiajam priklausančiu telefonu ir matyti, jog kas tam tikrą laiką pasikeisdavo celės, per kurias jungdavosi skambučiai, o tai leidžia pagrįstai manyti, jog nukentėjusysis nuolat judėjo. Tai taip pat kelia abejonių dėl jo parodymų, jog jis visą vakarą buvo namuose, patikumumo. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusiojo teisme duoti parodymai skyrėsi nuo jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismo išvada, jog nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs ir dėl esminių aplinkybių sutapo, yra visiškai nepagrįsta. Be to, teismas, pagarsinęs nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jų visiškai nevertino. Pažymi, kad nukentėjusysis ir jo žmona V. V. skirtingai prisiminė įvykio dieną, kas ką veikė ir kur buvo, o tai leidžia abejoti tiek nukentėjusiojo, tiek ir jo sugyventinės parodymų nuoširdumu ir patikimumu. Taigi byloje surinkti duomenys nors ir leidžia teigti, jog B. V. 2015-10-04, nenustatytu laiku, galimai vakare, buvo sumuštas (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje, tačiau kas jį sumušė, jokių patikimų duomenų nėra. Susiejus visus bylos įrodymus į vieną grandinę darytina išvada, kad niekas B. V. nekvietė eiti susitikti, jis buvo sumuštas eidamas galimai iš savo garažo į namus. Kritiškai vertinami B. V. parodymai, jog jis jį (apeliantą) atpažino, nes pagal jo nurodytas aplinkybes, užpuolusius asmenis jis matė trumpai, jo nepažinojo, didelė tikimybė, jog tuo metu buvo neblaivus, o tai dar labiau apsunkina jo galimybę tinkamai įsiminti ir adekvačiai įvertinti įvykio aplinkybes. Be to, duodamas parodymus pats nukentėjusysis nurodė, jog vieta, kurioje jis buvo sumuštas, yra neapšviesta, buvo tamsu, teigė, kad galbūt spėjo pamatyti užpuoliko veidą, tačiau nė vienos apklausos metu smulkiai neapibūdino jį sumušusio asmens, todėl akivaizdu, jog jo neįsidėmėjo ir atpažinti negalėjo, juolab iš nuotraukos telefone. Pažymi, jog jis policijos pareigūnų buvo sulaikytas jau kitą dieną, tačiau taip ir nebuvo parodytas atpažinti nukentėjusiajam, pats nukentėjusysis nurodė, jog kas jį sumušė, pagal jo pasakojimą nustatė jo dukra Č.. Akivaizdu, jog pareigūnai pasitenkino tuo, kad nukentėjęs nurodė jo vardą ir pavardę, tačiau net nepatikrino, ar nukentėjusysis gali jį atpažinti, byloje net nėra pateikta foto nuotrauka, iš kurios neva nukentėjusysis jį atpažino, dėl to nėra galimybės įsitikinti, ar nuotrauka yra kokybiška ir informatyvi. Iš bylos duomenų akivaizdu, jog tą vakarą nukentėjęs konfliktavo su D. D. ir S. D., apie šį konfliktą papasakojo savo dukrai bei sugretino tą faktą, kad buvo tą patį vakarą sumuštas, ir dėl to nusprendė, jog jį sumušė būtent jis (apeliantas), nes yra S. D. draugas, nors jokie objektyvūs bylos duomenys tokių aplinkybių nepatvirtina – jis su nukentėjusiuoju nebuvo pažįstami, jokios priežasties smurtauti jo atžvilgiu neturėjo, nukentėjusiajam nebuvo parodytas atpažinti, nei ant jo avalynės, nei ant drabužių nebuvo rasta nukentėjusiojo kraujo, taip pat nebuvo jokių žymių ant jo rankų, liudijančių smūgio kitam asmeniui sudavimą. Tą vakarą jis buvo namuose ir miegojo, ką patvirtina liudytojos D. D., S. D. ir J. S., o vien ta aplinkybė, jog šios liudytojos yra jam artimi žmonės, jų parodymų nedaro nepatikimais, nes jų parodymai atitinka kitas pirmiau nurodytas bylos aplinkybes. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymai apie to vakaro įvykius yra prieštaringi, dalis jų – akivaizdžiai išgalvoti, neatitinka rašytinių bylos įrodymų, o kita dalis – atlikti nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, todėl jais negalėjo būti grindžiama jo kaltė. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikaltime, byloje nėra. Nurodo, kad teismo šališkumą rodo ir motyvai, pagrindžiantys veikos kvalifikaciją pagal BK 284 str. 1 d. Teismo išvados dėl veikos kvalifikacijos grindžiamos išimtinai vien nepatikimais nukentėjusiojo parodymais. Teismo nurodyta aplinkybė, kad nukentėjęs buvo sumuštas S. D. akivaizdoje ir tai turėjo iššaukti jos reakciją, grindžiama prielaidomis. Nei pati S. D., nei kiti asmenys nenurodė, kad jų rimtis buvo sutrikdyta, juolab kad ir pats nukentėjęs parodė, jog netoli įvykio vietos jokių pašalinių asmenų nebuvo, todėl neaišku, kaip pasireiškė būtinasis viešosios tvarkos sutrikdymo požymis – pasekmės. Taip pat yra neaišku, kokiais bylos įrodymais nustatyta, kad konfliktas neva tarp jo ir nukentėjusiojo buvo dėl chuliganiškų paskatų, dėl ko veika kvalifikuojama pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. Taigi apibendrinus darytina išvada, jog apylinkės teismas vertindamas įrodymus nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nuosprendyje selektyviai rėmėsi tik dalimi parodymų, sąmoningai nevertino ir netyrė dalies įrodymų, bylos duomenis vertino turtėdamas išankstinę nuostatą, jog veiką padarė jis, nepatikrino, ar įrodymai yra patikimi, nesuklastoti, nors nustatė prieštaravimus nukentėjusiojo parodymuose, tačiau tai ignoravo, prieštaravimų nepašalino, o iškilusias abejones vertino jo nenaudai. Teismas nuosprendžio išvadas grindė prieštaringais ir nepatikimais įrodymais, sprendimą priėmė neatsižvelgdamas į įrodymų visumą, remdamasis prielaidomis, tinkamai neįvertino baudžiamojo proceso normų pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu, dėl ko padarė nepagrįstas, prieštaraujančias faktinėms bylos aplinkybėms išvadas ir dėl to nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Vadovaudamasis BPK 320 str. 3 d., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir pati atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistojo V. M. kaltė nustatyta remiantis byloje surinktų ir tinkamai ištirtų įrodymų analize, o jo padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis jokio nusikaltimo nepadarė, o apylinkės teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai ir šališkai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, nevertino jų visumos, selektyviai rėmėsi tik dalimi parodymų, vieniems įrodymams suteikė prioritetą, o kitus – nepagrįstai ir neteisėtai atmetė arba iš viso nevertino, bylos duomenis vertino turėdamas išankstinę nuostatą, jog veiką padarė jis, nepatikrino, ar įrodymai yra patikimi, nesuklastoti, nepašalino prieštaravimų, nuosprendį grindė prielaidomis, o ne patikimais įrodymais ir taip pažeidė BPK 20 str., 305 str. 1 d. reikalavimus bei nekaltumo prezumcijos principą, nes iškilusias abejones vertino jo nenaudai.
Teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 str. 3 ir 4 d. BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo kaltas. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos ir prieštarauja bylos medžiagai bei teismo sprendimo turiniui, iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis, todėl nepagrindžia skundo teiginių dėl BPK pažeidimų. Visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus bylos įrodymus (apelianto, nukentėjusiojo B. V., liudytojų V. V., R. S., E. S., D. D., J. S., S. D., J. B. teisme duotus parodymus, liudytojos D. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus ir teisme BPK 276 str. 4 d. numatyta tvarka pagarsintus parodymus, specialisto išvadą, B. V., S. D. ir D. D. naudojamų mobiliojo ryšio telefonų telekomunikacinių įvykių išklotines, UAB „Bitė Lietuva“ pateiktą informaciją ir kitą rašytinę bylos medžiagą), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 str. 1 d., išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo V. M. kaltę, taip pat nurodė išsamius motyvus, kodėl nesivadovauja ir atmeta nuteistojo bei liudytojų S. D., J. S., D. D. parodymus. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti bylos įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir bylos įrodymų bei teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab kad skundžiamo nuosprendžio turinys yra žinomas ir pačiam apeliantui. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos šališkai ir neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl apelianto kaltės ir jo nusikalstamų veiksmų kvalifikacijos yra nepagrįstos.
Nors nuteistasis V. M. viso proceso metu savo kaltę neigė, teigdamas, jog jam pareikšti kaltinimai yra išgalvoti, jis jokio nusikaltimo nepadarė, tą vakarą niekur iš namų išėjęs nebuvo ir jokių veiksmų prieš B. V. neatliko, jo nepažįsta, pirmą kartą jį pamatė policijoje, nukentėjusysis jį apkalba, turėdamas tikslą pasipelnyti, kolegija pažymi, jog tokie jo parodymai paneigti byloje surinktų duomenų visuma, todėl vertinami kritiškai, kaip jo pasirinkta gynybos pozicija. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pagal BPK įtvirtintas taisykles ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai nustatė, jog V. M. viešoje vietoje – prie naktinės parduotuvės (duomenys neskelbtini) sankryžoje, Panevėžyje, matant S. D., dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam B. V. į veidą, taip jam padarė sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šios apeliantui inkriminuotos aplinkybės įrodytos nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais bei vienas kitą patvirtinančiais ir papildančiais nukentėjusiojo B. V., liudytojų D. Č., R. S., V. V., E. S. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada apie B. V. padarytus sužalojimus, jų pobūdį, mechanizmą, lokalizaciją, nustatytą sveikatos sutrikdymo mastą, įvykio vietos, daiktų – nukentėjusiojo striukės pateikimo ir apžiūros protokolais, nukentėjusiojo B. V. ir liudytojų S. D. bei D. D. naudojamų mobiliojo ryšio telefonų telekomunikacinių įvykių išklotinėmis, UAB „Bitė Lietuva“ pateikta informacija ir kitais bylos įrodymais, kurių turinys nuosprendyje išsamiai atskleistas, išdėstyti išsamūs, aiškūs ir logiški motyvai, kodėl teismas šiais įrodymais tiki, jais remiasi ir grindžia savo išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Sistemiškai vertindama nukentėjusiojo ir liudytojų D. Č., R. S., V. V., E. S. viso bylos proceso metu duotus parodymus teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo B. V. parodymais, kad jį sumušė nuteistasis V. M., su kuriuo kartu buvo S. D. (V. M. sugyventinė), kurią, kaip parodė pats nukentėjusysis, jis įvykio vietoje pažino, nes ji yra buvusios jo sugyventinės D. D. dukra, juolab kad ji jo dar paklausė, ar „atsimeni S.?“. Iš nukentėjusiojo parodymų taip pat matyti, kad jis į įvykio vietą atėjo pakviestas merginos, o nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tą vakarą jam iš mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) tris kartus skambino S. D., ką pripažino ir ji pati, tačiau teigė, jog tai darė būdama namie (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir tą vakarą niekur išėjusi nebuvo. Kolegija šiuos S. D. parodymus vertina kritiškai, nes juos paneigia ne tik nukentėjusiojo B. V. bei pirmiau paminėtų liudytojų, kuriems iš B. V. žinoma, jog jį sumušė S. D. sugyventinis V. M., su kuriuo kartu buvo S. D., parodymai, bet ir jos pačios naudojamo mobiliojo ryšio telefono abonento įvykių išklotinė ir UAB „Bitė Lietuva“ pateikti duomenys. Iš jų matyti, kad S. D. paskutinį kartą prieš įvykį B. V. skambino 21.46.33 val. (įvykis buvo apie 22 val.) ir tuo laiku užfiksuotas jos telefono veikimas celės veikimo zonoje, į kurią nepatenka jos namas (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, tačiau patenka vieta, kurioje buvo įvykdytas nusikaltimas – prie naktinės parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini) sankryžoje, Panevėžyje, taip pat jos judėjimas kryptimi, kurią B. V. nurodė kaip S. D. ir V. M. atėjimo į įvykio vietą kryptį (nuo parduotuvių „Norfos“ ir „Maxima“, esančių prie geležinkelio, (duomenys neskelbtini) g.), kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, duoda pakankamą pagrindą teigti, jog S. D., o taip pat ir V. M., kuris tą vakarą buvo kartu su ja, besinaudojanti telefono abonento minėtu numeriu, buvo teritorijoje, kurioje buvo įvykdytas nusikaltimas, o ne namuose, kaip yra teigiama. Be to, iš S. D. naudojamo mobiliojo ryšio telefono abonento įvykių išklotinės taip pat matyti, kad tą vakarą 22.05.40 val. ji skambino savo sesei J. S. (pokalbio trukmė 50 s), nors pagal jos pačios, J. S., V. M. ir D. D. parodymus, jos abi tuo metu, kaip ir nuteistasis V. M., turėjo būti namuose (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, o tai tik dar kartą patvirtina, jog tuo metu S. D., o taip pat ir V. M., kuris tą vakarą buvo kartu su ja (S. D.), namuose nebuvo. Juolab kad ir iš UAB „Bitė Lietuva“ pateiktos informacijos matyti, jog S. D. būnant namuose ir tuo metu naudojantis telefonu, jis veikia visai kitų celių veikimo zonose nei šiuo atveju veikė celės veikimo zonoje jai skambinant sesei, o pokalbio trukmė – 50 s neleidžia spręsti buvus tik atsitiktinį telefoninį susijungimą, kaip teigia J. S.. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiojo B. V. dukros E. S. parodymų, kitą dieną po įvykio jai paskambinus D. D. ir pasiteiravus, kodėl buvo sumuštas jos tėtis, ji atsakė, jog nieko apie tai nežino ir prasitarė, jog įvykio vakarą jos dukra S. D. su savo sugyventiniu V. M. buvo išėję į parduotuvę. Tą E. S. patvirtino ir akistatos su D. D. metu. Netikėti šiais E. S. parodymais kolegija neturi pagrindo, nes jie atitinka ir kitus pirmiau jau aptartus įrodymus. Taigi šių pirmiau aptartų įrodymų kontekste teismas pagrįstai atmetė nuteistojo V. M. versiją, kad jis tą vakarą niekur nebuvo išėjęs iš namų ir jokiame įvykyje nedalyvavo, jokių veiksmų prieš B. V. neatliko, ir ją patvirtinusių liudytojų S. D., J. S., D. D. parodymus kaip prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams, pažymėdamas dar ir tai, jog visi šie asmenys gyvena kartu, nuteistasis V. M. yra S. D. sugyventinis, jos vaiko tėvas, todėl šios liudytojos yra suinteresuotos padėti artimam asmeniui – V. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat išsamiai pasisakė ir dėl V. M. versijos, jog nukentėjusysis jį apkalba, turėdamas tikslą pasipelnyti, nurodydamas, jog ji yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, priešingai, bylos duomenys ją paneigia, nes, kaip nustatyta, nukentėjusysis ir nuteistasis iki įvykio nebuvo pažįstami, tarp jų jokių tarpusavio konfliktų nebuvo, todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog nukentėjusysis būtų suinteresuotas apkaltinti apeliantą ir dėl to duoti jį šmeižiančius parodymus. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis B. V. iš karto nesikreipė į medikus ir į policiją, o tai padarė tik kitą dieną pablogėjus jo sveikatos būklei, nepaneigia V. M. atliktų veiksmų ir nešalina jo atsakomybės. Be to, ši aplinkybė, sutiktina su apylinkės teismu, irgi paneigia nuteistojo argumentą, kad nukentėjusysis būtų tyčia norėjęs jį apkaltinti.
Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo tinkamai pritaikytas ir baudžiamasis įstatymas, nes V. M. veiksmuose nustatyti visi būtini nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 str. str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., požymiai: veikos padarytos viešoje vietoje – prie naktinės parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini) sankryžoje, Panevėžyje, dėl chuliganiškų paskatų, nes nukentėjusysis buvo sumuštas be jokios dingsties, jo ir nuteistojo nesiejo jokie asmeniniai ar panašaus pobūdžio santykiai, jie netgi įvykio metu nebuvo pažįstami, įžūliais veiksmais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams, nes prieš nukentėjusįjį buvo vartojamas fizinis smurtas, o tai prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms, dėl tokių nuteistojo veiksmų buvo sukelti neigiami padariniai – sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, nes smurtiniai veiksmai buvo atliekami kitų asmenų, šiuo atveju S. D., akivaizdoje, ką patvirtina ir tai, jog ji prašė nuteistojo nespardyti B. V., todėl tai turėjo atkreipti jos dėmesį bei iššaukti jos reakciją, o dėl nuteistojo pavartoto fizinio smurto nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (konstatuota specialisto išvada), kurio neapima viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo sudėtis, todėl veikos teisingai kvalifikuotos pagal nusikalstamų veikų sutaptį.
Taigi įvertinus pirmiau aptartus ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apylinkės teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai apeliantą pripažino kaltu pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. Sprendžiant nuteistojo V. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.