Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Ivanovienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo adv. Arūno Koskaus apeliacinį skundą dėl 2014-02-25 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d., A. R. šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su 2012-01-25 Šiaulių apygardos teismo nutartimi, kuria buvo pakeistas 2011-10-19 Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendis, paskirta bausme - 110 MGL dydžio bauda ir A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 110 MGL (14300 Lt) dydžio bauda.

Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad nuo 2011-08-22 iki 2011-10-25 būdamas UAB „Lenart technology“ direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnio 2 punkto, 10 str. 1 punkto, 11 str. 1 punkto, 21 str. 1 ir 2 punktų reikalavimus, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą, dokumentų išsaugojimą, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku paslėpė UAB „Lenart technology“ buhalterinės apskaitos dokumentus: segtuvą „Pardavimai 2011 m.“, 11 lapų, segtuvą „Sodra“ 98 lapai, segtuvą „Nurašymo aktai“, 4 lapai, segtuvą „Įvairūs gaunami-siunčiami“, 104 lapai, segtuvą „Įsakymai“, 19 lapų, segtuvą „Sutartys“, 13 lapų, segtuvą „Bankas“, 10 lapų, segtuvą „Birža“, 7 lapai, segtuvą „SAD blankų registracija“, 6 lapai, segtuvą „Atlyginimai“, 54 lapai, segtuvą „Pirkimai“, 22 lapai, segtuvą „VMI“, 127 lapai, segtuvą „Pirkimai, pardavimai 2010 m.“, 149 lapai, segtuvą „Akcininkų dokumentai“, 9 lapai, segtuvą „Atskaitingi asmenys“, 30 lapų, segtuvą „Darbo sutartys“, 118 lapų, segtuvą „Kasa“, 34 lapai, ir šių išvardintų UAB „Lenart technology“ buhalterinės apskaitos dokumentų pagal 2011-10-14 Vilniaus apygardos teismo nutarties dėl UAB „Lenart technology“ bankroto bylos iškėlimo per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bankroto administratoriui S. K. neperdavė, dėl to negalima visiškai nustatyti UAB „Lenart technology“ veiklos, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2010-2011 metus.

Savo prašymus gynėjas motyvuoja tuo, kad UAB „Lenart technology" veiklos, tuo tarpu (nuo 2011-08-22 iki 2011-10-25) kai įmonės direktorius buvo A. R., nevykdė, o specialisto išvada Nr. 140-(00581)-IS1-1336, kad negalima visiškai nustatyti UAB „Lenart techonoly" veiklos, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2010-2011 metus yra ginčytina, nes UAB „Lenart techonoly" veiklą vykdė būtent iki tol, kol UAB „Jūsų finansininkas" vedė buhalteriją ir sudarė finansinę atskaitomybę UAB „Lenart techonoly", taigi teigti, kad negalima visiškai nustatyti UAB „Lenart techonoly" veiklos, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2010-2011 metus yra nepagrįsta, nes tam nustatyti reikiamus dokumentus turėjo UAB „Jūsų finansininkas".

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad A. R. nuteistas už tai, kad jis neperdavė UAB „Lenart technology" buhalterinių apskaitos dokumentų bankroto administratoriui S. K.. Tokia pareiga nuteistajam atsirado 2011-10-14 Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį, kuria UAB „Lenart technology" iškelta bankroto bylą. Apelianto nuomone, nuteistojo veika iš esmės atitinka BK 245 str. (Teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas) nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas vis dėlto laikytų, kad A. R. pripažintas kaltu pagrįstai pagal BK 222 str. 1 d., gynėjas teigia, kad paskirta bausmė yra per griežta ir akivaizdžiai pažeidžia teisingumo principą, todėl ji keistina. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju Šiaulių apylinkės teismas, spręsdamas skirtinos bausmės dydį bei jos rūšį pirmiausia pažeidė LR BK 41 str. nuostatas, įtvirtinančias bausmės paskirtį, kadangi pernelyg suabsoliutino siekį nubausti kaltininką, tokiu būdu sumenkinant kitus bausmės paskirties aspektus. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad nuteistasis UAB „Lenart technology" direktoriaus pareigas užėmė tik nuo 2011-08-22 iki 2011-10-25, o įmonė tuo metu veiklos nevykdė; į tai, kad įmonė labai smulki, pirkta tik už 1000 litų; į tai, kad net prieš parduodant įmonę, pagal G. L. parodymus, UAB „Lenart techonoly" vykdoma veikla nesisekė, ji buvo be perspektyvos, įmonė įsipareigojimų neturėjo, turto taip pat neturėjo; bei į tai, kad nėra A. R. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apelianto nuomone, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo gynėjo skundą, daro išvadą, kad A. R. nuteistas pagrįstai, jo padaryta nusikalstama veika įrodyta ir tinkamai kvalifikuota pagal BK 222 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. R., nuo 2011-08-22 iki 2011-10-25 būdamas UAB „Lenart technology“ direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnio 2 punkto, 10 str. 1 punkto, 11 str. 1 punkto, 21 str. 1 ir 2 punktų reikalavimus, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą, dokumentų išsaugojimą, tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku paslėpė UAB „Lenart technology“ buhalterinės apskaitos dokumentus, kurių neperdavė bankroto administratoriui S. K. pagal 2011-10-14 Vilniaus apygardos teismo nutartį, dėl ko negalima visiškai nustatyti UAB „Lenart technology“ veiklos, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2010-2011 metus.

Nors nuteistasis savo kaltę kategoriškai neigia, pateikdamas savo versiją, tačiau jo kaltė pilnai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais bei įvertintais įrodymais: liudytojų R. N., S. K., G. L. parodymais, 2012-02-27 specialisto išvada Nr. 140-(00581)-IS1-1336, 2011-11-10 dokumentų priėmimo-perdavimo aktu, 2011-11-01 dokumentų ir daiktų priėmimo-perdavimo aktu, 2012-06-05 Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos informacija, 2012-06-08 Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos informacija, 2011-10-14 Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria iškelta bankroto byla UAB „Lenart Technology“, paskirtas įmonės administratorius S. K., UAB „Lenart Technology“ valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą ir visus dokumentus, VĮ Registrų centro Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio išrašu, iš kurio matyti, kad UAB „Lenart technology“ A. R. išrinktas direktoriumi nuo 2011-08-22, registruota nuo 2011-08-29 iki 2011-10-28, S. K. kaip bankroto administratorius buvo nuo 2011-10-25, registruota nuo 2011-10-28.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė A. R. versiją apie tai, kad jis visus dokumentus perdavė D. T., paso Nr. NC 668958, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad toks asmuo neegzistuoja. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistasis teismui pateikė dar vieną dokumentų perdavimo-priėmimo aktą, t. y. 2011-11-01 dokumentų ir daiktų priėmimo-perdavimo aktą, kuriame užfiksuota, kad UAB „Lenart technology“ buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė I. R., paso Nr. N49866494 (4 t. 134 b. l.). Iš dokumento turinio matyti, kad jis sudarytas Rygoje, tačiau jau su kitu asmeniu ir kitą dieną, vėl neva perduodant iš esmės tuos pačius UAB „Lenart technology“ dokumentus ir įmonės antspaudą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos įrodymus pripažino abejotinais ir jais nesirėmė.

Kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl specialisto išvados Nr. 140-(00581)-ISI-1336 ginčytinumo, kadangi ji yra išsami, nuosekliai išnagrinėti visi klausimai. Kolegijos nuomone, ja abejoti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išsamiai ir nuosekliai ištyrė visus A. R. inkriminuotos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir, kaip minėta, teisingai jo veiką kvalifikavo pagal LR BK 222 str. 1 d. (Apgaulingas apskaitos tvarkymas). Kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl nuteistojo veikos perkvalifikavimo pagal LR BK 245 str. (Teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas) arba pagal LR BK 223 str. 1 d. (Aplaidus apskaitos tvarkymas), kadangi nuteistojo padaryta veika neatitinka minėtų nusikalstamų veikų požymių. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šiais aspektais nėra pagrindo.

Kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus dėl nuteistajam paskirtos per griežtos bausmės. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas laikėsi LR BK 54 str. išdėstytų bausmės skyrimo pagrindų ir nuteistajam paskyrė bausmę, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę bei į tai, kad atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

Skiriant bausmės rūšį, buvo atsižvelgta į tai, kad A. R. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą būdamas teistas tris kartus, teistumui neišnykus. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai jam, kaip recidyvistui, paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 27 str. 1 d., kurioje numatyta, kad asmuo laikomas recidyvistu, jei jis, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (LR BK 56 str.). Būtent laisvės atėmimo bausmės paskyrimas recidyvistui paprastai leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį. Tik išskirtiniais, netipiškais atvejais ir nustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama švelnesnė, nei laivės atėmimas bausmė. Iš bylos duomenų matyti, kad A. R. teisiamas ketvirtą kartą už analogiškus nusikaltimus, už kuriuos jam buvo paskirtos kitos rūšies, nei laisvės atėmimo bausmės: baudos ir areštas. Tačiau, kaip matyti, nuteistasis išvadų nepadarė, savo elgesio nepakeitė. Iš to seka išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę.

Nustatant laisvės atėmimo bausmės terminą, buvo atsižvelgta į nuteistojo asmenybę, į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta ir teisingai paskirta bausmė, mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Kolegijos nuomone, ši bausmė nėra per griežta, jos švelninti nėra pagrindo. Bendrinant paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė bausmių bendrinimo taisykles ir paskyrė teisingą galutinę bausmę, kurios švelninti nėra pagrindo.

Kitų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. R. kaltės ir taikytos atsakomybės, apeliaciniame skunde nėra nurodyta, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. R. gynėjo adv. A. Koskaus apeliacinį skundą atmesti.