- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-22
- Bylos Nr.
- AN2-102-185/2018
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos viršininko (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 4 d. nutarimo A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skundžiamu 2018 m. gegužės 4 d. nutarimu apylinkės teismas patenkino administracine tvarka nubausto A. P. skundą ir panaikino Institucijos 2018 m. kovo 20 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo A. P. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 1 dalį ir 417 straipsnio 8 dalį buvo nubaustas subendrinta 600 Eur bauda už tai, kad 2018 m. vasario 22 d., 17.20 val., Panevėžyje, ties (duomenys neskelbtini) pastatu esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, vairuodamas automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir manevruodamas atbuline eiga, atsitrenkė į stovintį automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadindamas abu automobilius, ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus.
Apylinkės teismas administracinio nusižengimo bylos teiseną A. P. atžvilgiu dėl pažeidimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje (pasišalinimas iš eismo įvykio vietos), nutraukė, nesant pažeidimo sudėties, o pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį paskyrė 10 Eur baudą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir priimti naują nutarimą – palikti galioti Institucijos 2018 m. kovo 20 d. nutarimą, kuriuo A. P. buvo skirta subendrinta ANK 417 straipsnio 8 dalies ir ANK 426 straipsnio 1 dalies sankcijose numatyta administracinė nuobauda – 600 Eur bauda, mano, jog šis nutarimas neteisėtas ir nepagrįstas.
Institucija cituoja šioje byloje esantį administracinio nusižengimo protokolą, skundžiamą nutarimą, dėsto teisės aktus, Aukščiausiojo Teismo praktiką (nurodydama vieną 2013 m. nutartį) ir aplinkybes, kurios, jos nuomone, patvirtina A. P. kaltę padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje. Iš esmės Institucija pakartoja tuos pačius argumentus, kaip ir apylinkės teismo posėdyje, nagrinėjant A. P. skundą, naujų aplinkybių nenurodo.
Mano, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė ANK 563, 567 straipsniuose įtvirtintų administracinių teisės nusižengimų bylų teisenos uždavinių visapusiškai, pilnai ir objektyviai išaiškinti visas bylos aplinkybes, jog ji būtų išspręsta tiksliai pagal įstatymus, o kaltieji asmenys patraukti administracinėn atsakomybėn, netinkamai tyrė bei vertino surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog A. P. veikoje nėra jam inkriminuoto ANK 426 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyto administracinio nusižengimo sudėties.
Teismas A. P. paaiškinimus, kad nepajuto, jog kliudė stovėjusią transporto priemonę ir padarė turtinę žalą kitam asmeniui, todėl iš įvykio vietos išvažiavo neiškvietęs policijos pareigūnų, turėjo vertinti kritiškai, kaip mėginimą išvengti atsakomybės, nes jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Institucija mano, kad pagal S. T. automobilio apgadinimo pobūdį – įskilęs galinis bamperis, jo automobilio signalizacijos garso įsijungimą A. P. turėjo pajusti smūgį ir suprasti, jog kliudė kitą automobilį. Nors šioje byloje nebuvo nustatyti tikslūs A. P. pasišalinimo iš eismo įvykio tikslai ar motyvai, bet įrodyta, jog A. P. suprato apgadinęs kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę, todėl privalėjo vykdyti pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir iškviesti į įvykio vietą policijos pareigūnus.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Nagrinėjamu atveju ginčo dėl A. P. nubaudimo pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį nėra, skundo esmė yra tik dėl administracinės teisenos jo atžvilgiu nutraukimo pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, todėl aukštesnės instancijos teismas tik dėl šios dalies ir pasisako.
Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, EŽTT praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimai bylose Nr. 16034/90, Van de Hurk v. Netherlands; Nr. 20772/92, Helle v. Finland).
Apygardos teismas, susipažinęs su byloje surinkta medžiaga, patikrinęs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs skundžiamą nutarimą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį A. P. atžvilgiu nutraukė. Ir nors Institucija savo skunde tvirtina, kad A. P. padarė jam inkriminuojamą teisės pažeidimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje, ir todėl jis Institucijos buvo nubaustas pagrįstai, vis tik sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
ANK 567 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančių pareigūnų pareiga priimant sprendimą nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Nustatant šias teisiškai reikšmingas aplinkybes privalu įvertinti byloje surinktus įrodymus. Byloje esančių įrodymų vertinimas grindžiamas vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o bylos duomenimis pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaujantis įstatymu. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės.
Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad A. P. kaltinime nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis sukėlė eismo įvykį, dėl to padarė žalą kitam asmeniui, ir po to apie įvykį nepranešęs policijos pareigūnams iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Aukštesnės instancijos teismas pripažįsta, kad tokie A. P. veiksmai formaliai atitinka ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius. Tačiau teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog kaltė dėl ANK 426 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vadinasi, teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas pagal bylos medžiagą, vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015, 2AT-57-139/2015). Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo.
Skundžiamu nutarimu pirmosios instancijos teismas administracinę teiseną A. P. atžvilgiu pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį nutraukė, motyvuodamas tuo, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad A. P. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia (arba sąmoningai), t. y. žinodamas, jog savo veiksmais, vairuodamas automobilį, kitam asmeniui padarė žalą ir suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, kaip tai numato KET, nes tai byloje nėra neginčijamai įrodyta. Su tokia apylinkės teismo išvada, sprendimu ir jo motyvais visiškai sutinka ir aukštesnės instancijos teismas.
Apylinkės teismas skundžiamame nutarime akcentavo, jog A. P. viso tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad tyčios pasišalinti iš sukelto eismo įvykio vietos jis neturėjo, kadangi automobilis priklauso įmonei, yra apdraustas tiek Kasko, tiek ir privalomuoju civilinės atsakomybės draudimais, įvykio metu buvo blaivus, į tą vietą važiuoja nuolat, nes veža į mokyklą vaiką, važiavo ir po minimo įvykio. Taip pat nurodė, kad buvo žiemos metas, buvo sniego, kiemas, kuriame važiavo atbuline eiga, yra ilgas ir jame sudėtinga manevruoti. Manevruodamas jokių išskirtinių garsų negirdėjo ir kontakto su kitu automobiliu nepajuto, todėl nebuvo jokios svarios priežasties pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Tiesiog nesuprato, kad į kažką atsitrenkė. Teismas nurodė, jog šiais A. P. paaiškinimais neturi jokio pagrindo abejoti, konstatavo, kad šiuo atveju negalima daryti kategoriškos išvados, jog A. P. tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Teismas pažymėjo, jog tiek iš A. P., tiek ir iš Institucijos atstovo teismo posėdžio metu pateiktų eismo įvykyje dalyvavusių automobilių fotonuotraukų matyti, jog automobilis „Toyota Avensis“, kurį vairavo A. P., iš esmės apgadintas nebuvo, o automobiliui „Ford Galaxy“ padarytas apgadinimas (matomas įskilimas ant galinio bamperio) taip pat nėra žymus. Apylinkės teismas įvertino ir tai, kad automobilis „Toyota Avensis“ judėjo atbuline eiga ir jo greitis nebuvo didelis, automobiliai kontaktavo ne bamperiais, o iš esmės tik kabliais, A. P. vairuotas automobilis „Toyota Avensis“ yra priskiriamas universalų kategorijai ir yra ilgesnis už sedaną ar hečbeką, todėl nurodė, jog kontaktas galėjo būti juntamas silpniau. Dėl atsitrenkimo garso teismas pažymėjo, kad A. P. visą laiką tvirtino, jog nieko negirdėjo, o nukentėjusiojo S. T. parodymai dėl šios aplinkybės yra prieštaringi – tyrimo metu jis tvirtino girdėjęs ir signalizacijos, ir trenksmo garsą, o teisme nurodė, kad tikrai girdėjo signalizaciją, bet nežino, ar buvo trenksmo garsas. Apylinkės teismo vertinimu, šiuo atveju svarbi ir ta aplinkybė, kad A. P. po įvykio nesiekė nuslėpti automobilių kontakto pėdsakų. Jis teisme nurodė, kad grįžęs į namus automobilio nei plovė, nei jį slėpė, o apie eismo įvykį sužinojo tik iš policijos pareigūnų. Fotonuotraukos patvirtina, kad automobilis „Toyota Avensis“ nebuvo plautas ar buvo bandyta kaip nors kitaip pašalinti ant jo likusius kontakto požymius.
Įvertinęs šias aplinkybes aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai ir išsamiai išsiaiškino visas bylos aplinkybes, reikšmingas ANK 426 straipsnio 1 dalyje aprašyto administracinio nusižengimo tyčios turiniui nustatyti, ir pagrįstai A. P. atžvilgiu pradėtą teiseną dėl šio nusižengimo nutraukė, nesant jo veiksmuose šio nusižengimo subjektyviosios pusės būtinojo požymio – tyčios. Nagrinėjamoje byloje esantys ir pirmiau aptarti duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad A. P. suprato, jog sukėlė eismo įvykį ir sąmoningai, ignoruodamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, kaip tai numato KET, iš jo pasišalino. Taigi byloje nesant pakankamai duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad A. P. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kilusias abejones vertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir jo atžvilgiu pradėtą teiseną dėl šio nusižengimo nutraukė.
Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai. Nagrinėjamu atveju Institucija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarime padarytomis išvadomis, nesutikimą iš esmės grindžia tik savo subjektyviu byloje surinktų įrodymų interpretavimu ir vertinimu, nenurodydama jokių esminių faktinių duomenų, kurių pagrindu apygardos teismas galėtų padaryti priešingas, negu padarė pirmosios instancijos teismas, išvadas.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad, nagrinėjant A. P. administracinio nusižengimo bylą, pirmosios instancijos teisme buvo tinkamai ištirti ir įvertinti visi įrodymai, svarbūs bylos baigčiai, ir priimtas teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, kurį keisti ar naikinti Institucijos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 4 d. nutarimą nepakeistą ir Institucijos apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.