- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-24
- Bylos Nr.
- 2S-676-658/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-24436-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nerijus Meilutis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Envija“
- Atsakovas
- Estijos įmonei OŪ Aravete Biogaas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-30667-615/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ ieškinį atsakovei Estijos įmonei OŪ Aravete Biogaas dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Envija“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės Estijos įmonės OŪ Aravete Biogaas 4 035,68 Eur skolos, 644,45 Eur delspinigių, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 4-6). Ieškiniui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 4680,13 Eur sumai atsakovei priklausantį nekilnojamąją ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas kredito įstaigose, įmonės kasoje bei turtines teises, esančias pas atsakovę ir trečiuosius asmenis. Prašymą grindė tuo, kad ieškinio suma yra didelė, kas savaime didina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, atsakovė neatsiskaito su ieškove, reikalavimas nėra užtikrintas įkeitimu, garantija ar laidavimu, todėl atsakovė, siekdama išvengti teismo sprendimo vykdymo, gali imtis priemonių perleisti savo turtą tretiesiems asmenims.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino (b.l. 33-36). Teismas nurodė, kad ieškinio suma kaip konkretus absoliutus dydis per se, neįvertinus atsakovo turtinės padėties, negali būti pripažįstama didele, o kartu ir objektyviai padidinančia teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką, kadangi, atsižvelgiant į asmens, kurio atžvilgiu yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinę padėtį, ta pati suma vienu atveju gali būti pripažįstama didele, o kitu ne. Todėl reikalavimo sumos dydis, vertinant jį vien tiktai absoliučiu dydžiu, negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždėti areštą atsakovo turtui. Konstatavo, jog teismui pateiktame ieškinyje ieškovė nenurodė visiškai jokių objektyvių duomenų ir teismui nepateikė visiškai jokių, netgi minimalių, įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovės, kaip ūkinės komercinės veiklos subjekto, turtinė ir finansinė padėtis šiuo metu yra arba ateityje gali būti sunki (įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė neturi pajamų, neturi jokio nekilnojamojo ir/ar kito vertingo turto, turi didelių turtinių įsipareigojimų ir/ar kt.). Taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovės prievolės įvykdymas nėra užtikrintas, pati savaime nesudaro pagrindo civilinėje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o tai, kad atsakovė neatsiskaito su ieškove, sudaro pagrindą ieškovei kreiptis su ieškiniu į teismą, tačiau nėra pakankama tam, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ieškinyje nurodomas atsakovės prievolių nevykdymo atvejis patvirtina tiktai galimą teisinio konflikto tarp šalių egzistavimą, tačiau jis neįrodo, kad dėl tokio konflikto gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Ieškovei nenurodžius jokių aplinkybių bei nepateikus jokių, netgi minimalių jas patvirtinančių įrodymų, kad atsakovė savo turtą bandė slėpti, jį slepia šiuo metu, savo turtą ketina parduoti ar perleisti kitiems asmenims artimiausioje ateityje, ar pan., teismas netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Envija“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą – taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
atsakovė yra užsienio valstybės subjektas, todėl ieškovei dėl objektyvių priežasčių yra apsunkinta galimybė gauti neginčijamus ir ieškinio teikimo dienai aktualius rašytinius įrodymus apie atsakovės finansinę būklę ir turtinę padėtį. Konkrečių duomenų apie areštuotiną turtą nepateikimas nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. CPK nenumato jokių išimčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užsienio valstybėje gyvenančio ar registruoto asmens atžvilgiu;
pagal susiklosčiusią teismų praktiką, aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas kyla dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai, padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ieškovė pareiškė reikalavimą dėl 4 680,13 Eur sumos priteisimo. Tokia suma, bet kuriam ūkio subjektui, tame tarpe ir atsakovei, laikytina didele;
atsakovė nevykdo sutartinių įsipareigojimų daugiau kaip pusę metų, nebendradarbiauja su ieškove, be to, ieškovei pasidomėjus viešai prieinama informacija apie atsakovę internete, paaiškėjo, kad atsakovė turi neįvykdytų piniginių prievolių valstybės biudžetui. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovė yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, jos turtinė padėtis nėra gera, o pareikšto ieškinio suma atsakovei yra ženkli;
prievolė nėra užtikrinta, o atsakovė jau yra atlikusi neteisėtus veiksmus – neatsiskaičiusi su ieškove;
teismas neįvertino, jog teismo sprendimo pripažinimas kitoje valstybėje gali užtrukti sąlyginai ilgą laiko tarpą, kas padidina tikimybę, jog atsakovė gali imtis veiksmų esamam turtui, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas nuslėpti. Be to, informaciją apie realią atsakovės turtinę padėtį gali išsireikalauti antstolis (ar kitas subjektas, Estijos Respublikoje turintis įgaliojimus atlikti vykdymo veiksmus).
Atsiliepimo į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.
Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos trys sąlygos, t. y. pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, trečia, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi.
Byloje kilęs ginčas dėl antrosios sąlygos – grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, buvimo.
Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, o kartu ir jų taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ką pripažįsta ir ieškovė, gausioje teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Šioje byloje ieškovė yra pareiškusi reikalavimą dėl 4 680,13 Eur sumos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apeliantės pozicijai, jog tokia suma bet kokiam ūkio subjektui yra didelė. Akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo net penkių tūkstančių eurų nesiekiantį reikalavimą pripažinti didele suma ir dėl to automatiškai preziumuoti sprendimo neįvykdymo riziką. Juo labiau, kad šioje byloje ginčas kilęs tarp dviejų verslo subjektų dėl kogeneracinės jėgainės techninio aptarnavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Iš ieškovės pateiktos Kogeneracinės jėgainės techninio aptarnavimo sutarties 1 punkto matyti, kad atsakovė yra minėtos jėgainės savininkė. Taigi nėra jokio pagrindo energetikos sektoriuje veikiančiai įmonei 4 680,13 Eur dydžio sumą, nesant byloje pateiktų jokių įrodymų apie blogą atsakovės finansinę padėtį, laikyti didele suma, ieškinio patenkinimo atveju, pareikalausiančia iš atsakovės itin didelių finansinių resursų ir dėl to objektyviai padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atskirajame skunde nepagrįstai remiamasi Šiaulių apygardos teismo 2010-10-14 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-700-154/2010. Visų pirma, apeliantės cituojamoje nutartyje buvo pasisakyta dėl ekonominės situacijos 2008 metais prasidėjusios ekonominės krizės kontekste. Šiuo metu esanti ekonominė situacija neatitinka tuometinės ekonominės situacijos. Antra, minėtoje nutartyje buvo pateikti dokumentai apie atsakovės turtinę – finansinę padėtį, ir teismas reikalavimo dydį vertino atsižvelgdamas į atsakovės finansines galimybes. Trečia, pagal Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį bei proceso kodeksus (CPK, BPK) vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kaip vienintelis kasacinės instancijos teismas Lietuvos Respublikoje.
Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, taip pat įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.), lemia, kad būtent ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad egzistuoja grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nagrinėjamoje byloje ieškovė tokių įrodymų nepateikė. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugo priemones iš esmės buvo grindžiamas vien tik deklaratyviais teiginiais apie didelę reikalavimo sumą, prievolės neužtikrinimą, vengimą atsiskaityti bei galimą vengimą vykdyti teismo sprendimą, visiškai šių teiginių nesusiejant su konkrečia situacija, su atsakovės turtine padėtimi, nenurodant jokių realių veiksmų, kurių atsakovė galimai imasi būsimo teismo sprendimo įvykdymo išvengimui. Pirmosios instancijos teismas ieškovės nurodytas aplinkybes dėl prievolės neužtikrinimo bei atsakovės neatsiskaitymo, kurios pakartojamos ir atskirajame skunde, įvertino ir pagrįstai pripažino nesudarančiomis teisinio pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Atskirajame skunde visiškai teisingai nurodoma, kad CPK nenumato jokių išimčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užsienio valstybėje gyvenančio ar registruoto asmens atžvilgiu. Būtent todėl, pagal CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintas taisykles, ieškovei teko pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą nagrinėjamoje byloje. Atitinkamai ieškovės atskirajame skunde dėstomi argumentai, jog teismas turėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi reikalavimas yra pareikštas užsienio valstybės juridiniams asmeniui, o teismo sprendimo pripažinimo procedūra gali užsitęsti, be to ieškovei sudėtinga gauti informaciją apie atsakovės turtinę padėtį, pripažintini teisiškai nepagrįstais. Atsakant į atskirojo skundo argumentą, jog konkrečių duomenų apie areštuotiną turtą nepateikimas nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ne todėl, kad ieškovė nepateikė duomenų apie turtą, kurį prašoma areštuoti, o todėl, jog ieškovė nepateikė net minimalių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie sunkią atsakovės turtinę padėtį, kad atsakovė savo turtą bandė slėpti, jį slepia šiuo metu, savo turtą ketina parduoti ar perleisti kitiems asmenims artimiausioje ateityje, ar pan. Tokių duomenų nepateikta ir su atskiruoju skundu. Nors atskirajame skunde nurodoma, kad ieškovei pasidomėjus informacija apie atsakovę internete, paaiškėjo, kad atsakovė turi neįvykdytų piniginių prievolių valstybės biudžetui, tačiau vėlgi, nepateikiama jokių, šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, netgi nenurodoma, kokio dydžio yra atsakovės galimai pradelsti įsipareigojimai Estijos biudžetui.
Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovė neįrodė egzistuojant sąlygas, sudarančias pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą. Teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus atskirąjį skundą bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.