Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir pareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja R. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, (toliau – ir skundas) ir prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos skyrius) 2024 m. liepos 31 d. rašto Nr. (10.3E) DV S-50149 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo“ dalį „Dėl tremties laikotarpio“ (toliau – ir Raštas); 2) panaikinti Klaipėdos skyriaus 2024 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. VPE SP1E-56608 „Dėl socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skyrimo R. V.“ dalį, kuria pareiškėjos socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos (toliau – ir pensija) dydis apskaičiuotas neatsižvelgiant į faktinį tremties laikotarpį nuo gimimo dienos (duomenys neskelbtini) iki faktinio grįžimo į Lietuvą dienos (toliau – ir Sprendimas); 3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-10328 „Dėl faktinio tremties laikotarpio nustatymo ir šio laikotarpio įskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą“ (toliau – ir 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimas); 4) įpareigoti Klaipėdos skyrių iš naujo apskaičiuoti pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą ir remdamasis juo iš naujo apskaičiuoti R. V. skiriamos socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dydį.

2.1. Ji yra gimusi tremtinės E. K. (iki santuokos pavardė M.) (toliau – ir motina) ir politinio kalinio J. K. (toliau – ir tėvas) šeimoje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. kovo 14 d. pažymėjimu ji yra pripažinta nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijų asmeniu (tremtiniu). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 2024 m. balandžio 3 d. pateiktas prašymas dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo nuo 2023 m. lapkričio 14 d. iki 2024 m. lapkričio 13 d. ir prašymas į jos pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti faktinį tremties laiką nuo gimimo datos (duomenys neskelbtini) iki faktinio grįžimo į Lietuvą datos. Prašyme nurodė, kad į Lietuvą grįžo 1969 m. lapkričio mėnesį po tėvo, kuriam buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, mirties (duomenys neskelbtini), kad negalės pateikti dokumento apie faktinio grįžimo į Lietuvą datą, todėl prašė šį dokumentą išsireikalauti iš kompetentingos įstaigos. Klaipėdos skyriaus Rašte nurodyta, kad į stažą neįskaitytas faktinės tremties laikas, nes nėra tikslių duomenų, kada tėvas buvo paleistas iš kalinimo vietos, taip pat nerasta duomenų apie jo buvimą tremtyje, draudimą ar leidimą grįžti gyventi Lietuvoje; motinai buvo leista gyventi Lietuvoje.

2.2. Tiesiogines neigiamas pasekmes jai sukėlė Klaipėdos skyriaus Sprendimas, kuriuo jai nuo 2023 m. lapkričio 14 d. iki 2024 m. lapkričio 13 d. buvo paskirta neteisinga, mažesnė nei priklausytų pensija, nes į jos pensijų socialinio draudimo stažą nebuvo įskaitytas daugiau kaip 6 metų tremties faktinis laikas. Klaipėdos skyriaus sprendimus pareiškėja 2024 m. rugpjūčio 28 d. apskundė VSDFV ir prašė juos panaikinti, taip pat įpareigoti Klaipėdos skyrių išsireikalauti iš kompetentingos įstaigos, kurioje saugomi 1969 metų duomenys apie asmenų registraciją Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – ir TSR) Tauragės rajone, dokumentą apie jos (jos motinos) grįžimo iš Rusijos į Lietuvą datą; jei dokumentų apie jos (jos motinos) grįžimo iš Rusijos į Lietuvą datą nėra, įpareigoti Klaipėdos skyrių šia data laikyti jos tėvo mirties Rusijoje datą (duomenys neskelbtini) ir į jos pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti laikotarpį nuo gimimo Rusijoje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo laikotarpis); įpareigoti Klaipėdos skyrių pakeisti Sprendimą ir jai nuo 2023 m. lapkričio 14 d. iki 2024 m. lapkričio 13 d. paskirti pensiją, apskaičiuotą įvertinus faktinį tremties laiką. VSDFV atmetė visus pareiškėjos 2024 m. rugpjūčio 28 d. skundo reikalavimus 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu.

2.3. Klaipėdos skyriaus Raštas, Sprendimas ir VSDFV 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimas (toliau visi kartu – ir Sprendimai) yra neteisėti ir nepagrįsti. Klaipėdos skyriaus Rašto dalyje „Dėl tremties laikotarpio“ neteisėtai nenurodyta, kokios trukmės faktinės tremties laiką nuspręsta neįskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą, neteisėtai nenurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka. Klaipėdos skyriaus Sprendimo priede „Socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos apskaičiavimas“ nurodyta, kad į stažą pagal gautus dokumentus yra neįskaitytas tik mokymosi laikotarpis nuo 1981 m. rugsėjo 16 d. iki 1982 m. birželio 16 d. Sprendime neteisėtai nenurodyta, kad į pensijų socialinio draudimo stažą neįskaitytas ir faktinis tremties laikas ir jo trukmė. Klaipėdos skyriui pareiškėjos pateiktoje Lietuvos ypatingojo archyvo 2023 m. gruodžio 8 d. pažymoje apie J. K. Nr. P2-3368 (toliau – ir 2023 m. gruodžio 8 d. pažyma) nurodyta, kad J. K. Karo tribunolo 1947 m. liepos 15–16 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos (toliau – ir TFSR) Baudžiamojo kodekso 58-1a straipsnį 10 metų laisvės atėmimu, atliekant bausmę pataisos darbų lageryje, ir 5 metų teisių suvaržymu su jam priklaususio turto konfiskavimu, skaičiuojant įkalinimo laiką nuo 1947 m. balandžio 11 d. Pareiškėjos motina, tremtinė, už tėvo, politinio kalinio, ištekėjo (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1960 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 120-s (toliau – ir Nutarimas 120-s) motinai buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje, tačiau tėvas tokio leidimo neturėjo. Palaidojusi Rusijos TFSR (duomenys neskelbtini) mirusį tėvą, motina iš karto ėmė ruoštis išvykti į Lietuvą ir 1969 m. lapkričio mėnesį motina, pareiškėja bei jos seserys į ją sugrįžo. Motina mirusi.

2.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 2 priedo 2.7 papunkčiu, Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670, (toliau – ir Nuostatai) 20 punktu į jos pensijų socialinio draudimo stažą turėjo būti įskaitytas jos tremties faktinis laikas nuo gimimo dienos (duomenys neskelbtini) iki faktinio grįžimo į Lietuvą dienos. Tam Klaipėdos skyriui 2024 m. balandžio 3 d. ji pateikė visus reikiamus dokumentus, išskyrus dokumentą apie grįžimo į Lietuvą datą. Šį dokumentą Klaipėdos skyriaus prašyta išsireikalauti iš kompetentingos įstaigos, bet jis neteisėtai nevykdė šio prašymo (Nuostatų 10 p.).

2.5. Klaipėdos skyrius 2024 m. balandžio 24 d. raštu Nr. (10.3E) DV S-27938 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydamas išduoti pažymėjimą dėl jos tėvo neteisėto kalinimo, kuris reikalingas išmokai skirti. Šį raštą Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2024 m. gegužės 2 d. persiuntė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (toliau – ir LAT). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. raštu Nr. 5R-39 „Dėl dokumentų įteikimo“ Klaipėdos skyriui buvo pateikta pareiškėjos tėvo pilietinių teisių atkūrimo 2024 m. gegužės 28 d. pažymėjimo Nr. (8.63)-3R-26 (toliau – ir 2024 m. gegužės 28 d. pažymėjimas) kopija, kuriame nurodyta, kad nerasta duomenų apie draudimą ar leidimą reabilituotam politiniam kaliniui J. K. grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. J. K. baudžiamoji byla yra saugoma Lietuvos ypatingajame archyve, kuris 2023 m. gruodžio 8 d. pažymoje nurodė, kad Lietuvos TSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose nerasta duomenų apie tėvo kalinimo lageryje pabaigos, tremties pradžios ir pabaigos datas, taip pat leidimo arba draudimo grįžti gyventi Lietuvoje.

2.6. Klaipėdos skyrius 2024 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (10.3E) DV S-28653 „Dėl R. V.“ kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą, prašydamas išduoti pažymą apie pareiškėjos motinos tremties laiką ir leidimą ar draudimą grįžti jai gyventi Lietuvoje, nurodydamas, kad šie duomenys reikalingi dėl faktinio tremties laiko įskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą ir išmokos skyrimo. Klaipėdos skyrius neprašė pateikti informacijos apie pareiškėjos (ar jos motinos) grįžimo iš Rusijos TFSR į Lietuvą datą, todėl šios informacijos nėra gautame atsakyme (pažymoje). Pažymoje nurodyta, kad jos motinai Nutarimu 120-s buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje, teisinės reikšmės sprendžiant pareiškėjos tremties faktinio laiko įskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą neturi, ji yra Lietuvos Respublikos pripažinta nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijų asmeniu (tremtiniu) pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktį, nes nėra archyvinių įrodymų, kad jos tėvui, reabilituotam politiniam kaliniui J. K., pasibaigus įkalinimo laikui, buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje.

2.7. VSDFV 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendime nurodyta, kad Klaipėdos skyrius teisingai konstatavo, jog nėra pagrindo įskaityti į pareiškėjos stažą tremties laiką, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos ypatingojo archyvo išduotus dokumentus apie tėvų įkalinimo ir tremties laiką, nėra laikotarpio, kuris galėtų būti prilygintas jos faktinės tremties laikui. Tokia VSDFV pozicija nepagrįsta. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

3. Atsakovas Klaipėdos skyrius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4.1. Pareiškėjos tėvas J. K. 1947 m. liepos 15–16 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Rusijos TFSR Baudžiamojo kodekso 58-1a straipsnį 10 metų laisvės atėmimu, atliekant bausmę pataisos darbų lageryje, ir 5 metų teisių suvaržymu su jam priklausančio turto konfiskavimu, skaičiuojant įkalinimo laiką nuo 1947 m. balandžio 11 d. J. K. iš įkalinimo vietos paleistas 1954 m. birželio 1 d. (1955 m. kovo 19 d.) (LAT 2024 m. gegužės 28 d. pažymėjimas). J. K. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su E. M. (po santuokos – K.). J. K. mirė (duomenys neskelbtini) Rusijos TFSR. Pareiškėjos motina ištremta iš Lietuvos TSR 1948 m. gegužės 22 d. į (duomenys neskelbtini), iš kur buvo paleista vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1960 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 120-s ir po šios datos jai buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Pareiškėja yra gimusi (duomenys neskelbtini) Rusijos TFSR. Nerasta duomenų apie pareiškėjos tėvo buvimą tremtyje, draudimą ar leidimą grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje.

4.2. Ginčas byloje kilo dėl to, ar atsakovas pagrįstai atsisakė į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti ginčo laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos gimimo data) iki (duomenys neskelbtini) (tėvo mirties data), kurio metu pareiškėja su tėvais buvo tremtyje Rusijos TFSR. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai – Lietuvos ypatingojo archyvo 2024 m. gegužės 8 d. pažyma Nr. P4-470-(4.23E) „Apie E. M. tremtį“ (toliau – ir 2024 m. gegužės 8 d. pažyma), jog pareiškėjos motina buvo ištremta iš Lietuvos TSR 1948 m. gegužės 22 d. į (duomenys neskelbtini), iš kur buvo paleista vadovaujantis Nutarimu 120-s ir po šios datos jai buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Taigi, nuo 1960 m. kovo 22 d., t. y. dar iki pareiškėjos gimimo ((duomenys neskelbtini)) jos motinai nebuvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje. Šios aplinkybės neneigia ir pareiškėja. Nors pareiškėja nurodo, jog po laisvės atėmimo bausmės atlikimo jos tėvui buvo uždrausta grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje, tačiau nepateikia šio teiginio įrodymų. Analizuojant politiniam kaliniui J. K. taikytus apribojimus, pažymėta, kad 10 metų laisvės atėmimo bausmė turėjo baigtis vėliausiai 1957 m. balandžio 11 d., kam neprieštarauja byloje dokumentais patvirtinta informacija, kad J. K. iš įkalinimo vietos paleistas anksčiau, t. y. 1954 m. birželio 1 d. (1955 m. kovo 19 d.), o (duomenys neskelbtini) J. K. sudarė santuoką su E. M. (po santuokos – E. K.). Vertinant J. K. apkaltinamuoju nuosprendžiu pritaikytą 5 metų teisių suvaržymą, pažymėta, kad 1947 m. galiojusiame Rusijos TFSR Baudžiamajame kodekse politinių ir asmeninių pilietinių teisių suvaržymas apėmė aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę, teisę eiti renkamas pareigas visuomeninėse organizacijose, teisę užimti tam tikras pareigas vyriausybėje, teisę turėti garbės vardus, tėvų teises. Minėtas suvaržymas nesiejamas su draudimu grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Taigi byloje esantiems rašytiniams įrodymams patvirtinant, kad pareiškėjos gimimo metu ir vėliau pareiškėjos motinai nebuvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvos TSR teritorijoje (nebuvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė), taip pat byloje nesant neginčijamai patvirtinančių įrodymų, kad po laisvės atėmimo bausmės atlikimo pareiškėjos tėvui buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvos TSR teritorijoje, nėra teisinio pagrindo pareiškėjos tremties (ginčo) laikotarpio arba, kaip nurodo pareiškėja, – iki grįžimo į Lietuvą 1969 m lapkričio mėnesį, prilyginti pensijų socialinio draudimo stažui, todėl skundžiami atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Sprendimai, tarp jų sprendimas dėl socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skyrimo, dalyje, kurioje pareiškėjos socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dydis apskaičiuotas neatsižvelgiant į ginčo laikotarpį, yra teisėti ir pagrįsti.

4.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2643-552/2021 (toliau – ir LVAT nutartis) išaiškino, jog asmens pripažinimas nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijų patvirtina to asmens (nagrinėjamu atveju – pareiškėjos) statusą nukentėjusiojo asmens valstybinei pensijai gauti bei faktą, kad jis yra gimęs tremtyje, tačiau nepatvirtina antrosios sąlygos, būtinos faktinės tremties laikotarpiui įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą – negalėjimo grįžti ir gyventi Lietuvoje. Įstatymas, kurio pagrindu asmeniui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjai) buvo išduotas nukentėjusio asmens (tremtinio) pažymėjimas, reglamentuoja kitokio pobūdžio teisinius santykius, todėl tiesiogiai netaikomas pensijų socialinio draudimo stažo nustatymui.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV nepateikė atsiliepimo į skundą.

II.

6. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

7. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymu bei Nuostatais ir nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

7.1. Pareiškėja 2024 m. balandžio 3 d. raštu kreipėsi į Klaipėdos skyrių ir prašė į jos pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti faktinį tremties laiką nuo gimimo datos (duomenys neskelbtini) iki faktinio grįžimo į Lietuvą datos (Nuostatų 20 p.). Pareiškėja nurodė, kad į Lietuvą grįžo 1969 m. lapkričio mėnesį po tėvo, kuriam buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą, mirties (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijoje; negalės pateikti dokumento apie faktinio grįžimo į Lietuvą datą, todėl prašė šį dokumentą išreikalauti iš kompetentingos įstaigos. Pareiškėja prie prašymo pridėjo Nukentėjusio asmens (tremtinio) pažymėjimą, Lietuvos ypatingojo archyvo 2023 m. gruodžio 8 d. pažymos kopiją, tėvo mirties liudijimo kopiją. 2024 m. balandžio 3 d. pareiškėjos vardu užpildytoje Prašymo dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo formoje nurodyta, kad pareiškėja prašo skirti negalios pensiją, pažymėta, jog buvo tremtinė, grafoje „Trūkstami pensijai skirti dokumentai“ dėl laiko tremtyje nurodyta „LR Generalinė prokuratūra, Lietuvos ypatingasis archyvas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas“.

7.2. Į pareiškėjos 2024 m. balandžio 3 d. prašymus Klaipėdos skyrius atsakė 2024 m. liepos 31 d. raštu Nr. (10.3E) DV S-50149 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo“, kurio dalyje „Dėl tremties laikotarpio“ nurodė, kad į pareiškėjos stažą neįskaitytas faktinės tremties laikas, nes nėra tikslių duomenų, kada pareiškėjos tėvas buvo paleistas iš kalinimo vietos, taip pat nerasta duomenų apie jo buvimą tremtyje, draudimą ar leidimą grįžti gyventi Lietuvoje. Klaipėdos skyriaus 2024 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. VPE SP1E-56608 „Dėl socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skyrimo R. V.“ nuspręsta pareiškėjai skirti 290,97 Eur netekto darbingumo pensiją nuo 2023 m. lapkričio 14 d. iki 2024 m. lapkričio 13 d., nurodyta, kad informacija apie netekto darbingumo pensijos apskaičiavimą pateikiama Sprendimo priede. Sprendimo priede nurodyta, kad įgytas stažas apskaičiuotas remiantis valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančiais duomenimis bei gautais dokumentais apie stažą, įgytą iki 1993 m. gruodžio 31 d., į stažą neįskaitytas pareiškėjos mokymosi laikotarpis nuo 1981 m. rugsėjo 16 d. iki 1982 m. birželio 16 d.

7.3. Nesutikdama su šiais Klaipėdos skyriaus sprendimais pareiškėja skundu kreipėsi į VSDFV, skunde nurodė, jog Rašte nenurodyta į stažą neįskaityto faktinio tremties laiko trukmė, jai paskirta mažesnė, nei priklausytų, netekto darbingumo pensija, nes į stažą neįskaitytas daugiau kaip 6 metų jos faktinės tremties laikas. Pareiškėja prašė panaikinti Klaipėdos skyriaus Raštą dėl tremties laikotarpio neįskaitymo į stažą, įpareigoti Klaipėdos skyrių pareikalauti iš kompetentingos įstaigos, kurioje saugomi 1969 m. duomenys apie asmenų registraciją Lietuvos TSR Tauragės rajone, dokumento apie jos (jos motinos) grįžimo iš Rusijos į Lietuvą datą, o jeigu dokumentų apie tokią datą nėra, įpareigoti Klaipėdos skyrių šia data laikyti jos tėvo mirties Rusijoje datą (duomenys neskelbtini) ir į jos pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti ginčo laikotarpį, įpareigoti Klaipėdos skyrių pakeisti Sprendimą ir jai paskirti socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, apskaičiuotą įvertinus faktinį jos tremties laiką.

7.4. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-10328 „Dėl faktinio tremties laikotarpio nustatymo ir šio laikotarpio įskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą“ atmetė pareiškėjos skundo reikalavimus, nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog faktinis pareiškėjos tremties laikotarpis yra ginčo laikotarpis, nėra teisinio pagrindo naikinti Klaipėdos skyriaus Rašto dalį „Dėl tremties laikotarpio“, taip pat nėra pagrindo įpareigoti Klaipėdos skyrių kreiptis į kompetentingas įstaigas dėl dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos motinos grįžimo į Lietuvą datą, pareikalavimo bei įpareigoti Klaipėdos skyrių pakeisti Sprendimą ir pensiją perskaičiuoti atsižvelgiant į ginčo laikotarpį.

7.5. Priimdama 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą VSDFV rėmėsi Lietuvos ypatingojo archyvo 2023 m. gruodžio 8 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose nerasta duomenų apie J. K. kalinimo lageryje pabaigos, tremties pradžios ir pabaigos datas, taip pat apie leidimą arba draudimą grįžti jam gyventi Lietuvoje; LAT 2024 m. gegužės 28 d. pažymėjimu, kuriame nurodyta, kad nerasta tikslių duomenų, kada pareiškėjos tėvas paleistas iš įkalinimo vietos, apie jo buvimą tremtyje, draudimą ar leidimą grįžti gyventi Lietuvos teritorijoje ir grįžimą į Lietuvą; Vidaus reikalų ministerijos 1989 m. birželio 9 d. archyvine pažyma Nr. 6/6-5926 ir Lietuvos ypatingojo archyvo 2024 m. gegužės 8 d. pažyma, kurie patvirtina, kad pareiškėjos motinos faktinis tremties laikotarpis buvo nuo 1948 m. gegužės 22 d. iki 1960 m. kovo 22 d., kai jai buvo leista grįžti gyventi į Lietuvą. VSDFV konstatavo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos gimimo momentu jos tėvas buvo tremtyje ar jam buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, motinai buvo leista grįžti gyventi į Lietuvą 1960 m. kovo 22 d., t. y. iki pareiškėjos gimimo, taigi nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos šeima ginčo laikotarpiu negalėjo faktiškai grįžti gyventi į Lietuvą dėl to, kad buvo tremtyje ir jiems buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė.

7.6. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos tėvas 1947 m. liepos 15–16 d. buvo nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme pagal Rusijos TFSR Baudžiamojo kodekso 58-1a straipsnį, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje, ir 5 metų teisių suvaržymu, įkalinimo laiką skaičiuojant nuo 1947 m. balandžio 11 d., o iš įkalinimo vietos paleistas 1954 m. birželio 1 d., šias aplinkybes patvirtina byloje esantys dokumentai (Lietuvos ypatingojo archyvo 2023 m. gruodžio 8 d. pažyma, Lietuvos generalinės prokuratūros 2024 m. gegužės 2 d. raštas, LAT 2024 m. gegužės 28 d. pažymėjimas). Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjos motina ištremta iš Lietuvos 1948 m. gegužės 22 d. į (duomenys neskelbtini) ir iki 1957 m. balandžio 26 d. buvo spec. ištrėmimo vietoje, iš kur paleista vadovaujantis TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. kovo 12 d. nutarimu, po tremties jai buvo uždrausta grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje; vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1960 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 120-s E. M. buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje (Lietuvos ypatingojo archyvo 2024 m. gegužės 8 d. pažyma). Pareiškėjos tėvai susituokė (duomenys neskelbtini) (santuokos liudijimas), pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini) (gimimo liudijimas). J. K. mirė (duomenys neskelbtini) (mirties liudijimas).

8. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, priėjo prie išvados, kad pareiškėjos motinai nuo 1960 m. kovo 22 d. buvo leista gyventi Lietuvoje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos tėvui po bausmės atlikimo būtų buvę uždrausta gyventi Lietuvoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. pažymėjime nurodyta, kad nerasta tikslių duomenų, kada J. K. paleistas iš kalinimo vietos, dokumentuose randamos ir 1954 m. birželio 1 d., ir 1955 m. kovo 19 d. datos, nerasta duomenų ir apie buvimą tremtyje, draudimą arba leidimą grįžti gyventi Lietuvos teritorijoje ir grįžimą į Lietuvos TSR. Teismas vertino, jog pareiškėjos gimimo metu ((duomenys neskelbtini)) nei pareiškėjos motinai, nei jos tėvui nebuvo uždrausta grįžti į Lietuvą ir joje gyventi.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT nutartimi) ir sprendė, jog pareiškėjos prašymas į jos socialinio draudimo stažą pensijai gauti įskaityti faktinį tremties laiką nuo gimimo datos iki faktinio grįžimo į Lietuvą datos galėtų būti tenkinamas, jei būtų nustatyta, jog pareiškėjos motinai, pasibaigus jos tremties laikui, ar jos tėvui, pasibaigus jo įkalinimo laikui, buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje arba vėliau suteiktas leidimas grįžti, tačiau byloje nėra tokių duomenų. Priešingai, byloje esantys dokumentai patvirtina, kad nei pareiškėjos motinai, nei jos tėvui gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė nebuvo apribota. Teismas teisinės reikšmės neturinčia aplinkybe pripažino pareiškėjos ir jos motinos faktinio grįžimo į Lietuvą aplinkybę, nes faktinis tremties laikas būtų skaičiuojamas tik iki 1960 m. kovo 22 d., o pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini).

10. Įvertinęs Klaipėdos skyriaus Rašto dalies „Dėl tremties laikotarpio“ turinį, teismas pripažino jį atitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus. Aplinkybę, kad Rašte nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, teismas vertino kaip nesutrukdžiusią pareiškėjai skųsti šį Raštą VSDFV. Teismas nenustatė pagrindo naikinti ir Klaipėdos skyriaus Sprendimo dalį dėl pensijos dydžio bei VSDFV 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, nes jie išsamiai motyvuoti, pagrįsti teisės aktais. Konstatavęs, kad skundžiami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, teismas atmetė reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo apskaičiuoti pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą ir skiriamos socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dydį.

11. Teismas pareiškėjos skundą atmetė, nenagrinėjo kitų proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, kurie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia teismo sprendime padarytos išvados.

III.

12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti Sprendimus ir įpareigoti Klaipėdos skyrių iš naujo apskaičiuoti pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą socialinio draudimo netekto darbingumo pensijai nuo 2023 m. lapkričio 14 d. gauti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo 33,75 Eur žyminį mokestį.

13. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartojusi skundo, teikto teismui, argumentus, susijusius su faktinėmis aplinkybėmis, nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos gimimo metu jos tėvui nebuvo uždrausta grįžti į Lietuvą ir joje gyventi. Aptarus Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktį, šios sąvokos aiškinimą Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto Pagrindinio komiteto papildomoje išvadoje (toliau – ir Pagrindinio komiteto išvada), teigiama, kad pareiškėjos tėvas politinis kalinys tebėra laikomas tremtyje, o tokiomis aplinkybėmis gimę vaikai jie (pareiškėja) laikomi gimusiais tremtyje; pagal a papunktį nereikės nustatyti juridinio fakto, nes nesant archyvinių įrodymų, kad po represijų leista grįžti gyventi į Lietuvą, teisinis statusas bus pripažįstamas. Institucija tai nustatys iš asmenų archyvinėse represavimo bylose esančių duomenų buvimo ar nebuvimo fakto; a papunktyje kalbama apie situaciją, kai nėra įrodymų, kad leista grįžti gyventi į Lietuvą, vadinasi, asmenys tebėra laikomi tremtyje. Vadinasi, leidimo grįžti data laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data. Šie argumentai taip pat yra nurodyti Įstatymo Nr. VIII-342 5 straipsnio pakeitimo įstatymo suvestiniame projekte 2019 m. liepos 10 d. Nr. XIIIP-2442(2). Aptarus Aiškinamojo rašto „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto“ 2018 m. rugpjūčio 14 d. Nr. XIIIP-2442 (toliau – ir Aiškinamasis raštas) turinį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 4 punktą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalį, teigiama, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktį yra pripažinta, kad pareiškėja gimė tremtyje. Akivaizdu, kad bent vienas iš pareiškėjos tėvų jos gimimo momentu turėjo būti tremtyje, nes, nesant archyvinių įrodymų, kad tėvui buvo po įkalinimo leista grįžti gyventi į Lietuvą, pagal aptartą teisinį reguliavimą yra preziumuojamas faktas, kad, pasibaigus įkalinimo laikui, pareiškėjos tėvas buvo toliau laikomas tremtyje. Vadinasi, jam buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje) ir tremtyje tėvas kartu su pareiškėja buvo iki mirties (duomenys neskelbtini).

13.2. Nepagrįsta teismo išvada, kad bylos dokumentai patvirtina, jog pareiškėjos tėvui gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė nebuvo apribota. Lietuvos ypatingojo archyvo 2023 m. gruodžio 8 d. pažyma, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. kovo 14 d. pažymėjimas ir Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunkčio aiškinimas yra pakankami preziumuoti faktą, kad pareiškėjos gimimo momentu jos tėvas buvo politinis kalinys, kuris pasibaigus įkalinimo laikui buvo toliau laikomas tremtyje, o gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė jam buvo apribota. Pareiškėjos vertinimu, ji atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2643-552/2021 nurodytas sąlygas.

13.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad aplinkybė, kada pareiškėja ir jos motina faktiškai grįžo į Lietuvą, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes faktinis tremties laikas būtų skaičiuojamas tik iki 1960 m. kovo 22 d., o pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini). Aptarus Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalį, 2 priedo 2.7 papunktį, teigiama, jog pareiškėja atitinka teisiniame reguliavime nurodytas sąlygas. Aptarus Nuostatų 6.4.9 papunktį, 20 punktą, atsakovui pateiktus dokumentus, teigiama, jog Klaipėdos skyrius privalėjo išsireikalauti iš kompetentingos įstaigos dokumentą apie pareiškėjos (jos motinos) grįžimo į Lietuvą datą, o jei tokio dokumento nėra, pareiškėjos sutikimu šia data laikyti jos tėvo mirties Rusijos SFSR datą (duomenys neskelbtini) arba pasiūlyti pareiškėjai kreiptis į teismą dėl grįžimo į Lietuvą datos, kaip juridinę reikšmę turinčio fakto, nustatymo (CPK 445 str.). Akivaizdu, kad aplinkybė, kada pareiškėja faktiškai grįžo į Lietuvą, nagrinėjamu atveju turi teisinę reikšmę.

13.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Klaipėdos skyriaus Rašte nepagrįstas motyvas, jog nerasta duomenų apie pareiškėjos tėvo buvimą tremtyje, draudimą ar leidimą grįžti gyventi Lietuvoje (pagal Įstatymo 5 str. 2 d. 5 p. a p. faktas preziumuojamas), o tai, kad mamai leista gyventi Lietuvoje (Nutarimas 120-s) neturi teisinės reikšmės (pareiškėja pripažinta nukentėjusia pagal Įstatymą), Raštas nėra pagrįstas įstatymais, jame neteisėtai nenurodyta, kokios trukmės faktinės tremties laiką nuspręsta neįskaityti į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą, neteisėtai nenurodyta Rašto apskundimo tvarka. Klaipėdos skyriaus Sprendimu buvo paskirta neteisinga, mažesnė nei priklausytų, socialinio draudimo netekto darbingumo pensija, pažeidžiant VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punktą nenurodyta, kad į pensijų socialinio draudimo stažą neįskaitytas pareiškėjos tremties faktinis laikas ir nenurodytas tokio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas. VSDFV 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes nenustatytas teisinis pagrindas panaikinti Klaipėdos skyriaus Rašto ir Sprendimo bei perskaičiuoti pensiją atsižvelgiant į ginčo laikotarpį.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą (Pensijų įstatymo 10 str. 7 d., Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 p., Nuostatų 20 p.), aptaria Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškoje byloje (LVAT nutarties 21–22 p.) ir pažymi, kad:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas draudimo pasirinkti gyvenamąją vietą (grįžti į gyvenamąją vietą) buvimo įrodymu laiko dokumentuose tiesiogiai nurodytą tokio pobūdžio draudimą ir (arba) vėliau suteiktą leidimą grįžti į gyvenamąją vietą, tuo pačiu akcentuodamas, kad įrodymai, patvirtinantys draudimą ar vėlesnį leidimą grįžti į gyvenamąją vietą, turi būti neginčijami.

15.2. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos gimimo metu jos tėvo laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo pasibaigęs, J. K. apkaltinamuoju nuosprendžiu pritaikytas 5 metų teisių suvaržymas taip pat buvo pasibaigęs, be to, minėtas suvaržymas nėra siejamas su draudimu grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje, o Lietuvos ypatingojo archyvo 2023 m. gruodžio 8 d. pažymoje pateikta informacija bei kiti byloje pateikiami rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad po bausmės atlikimo J. K. buvo uždrausta grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje.

15.3. LVAT nutartyje išaiškino, jog asmens pripažinimas nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijų patvirtina to asmens statusą nukentėjusiojo asmens valstybinei pensijai gauti bei faktą, kad jis yra gimęs tremtyje, tačiau nepatvirtina antrosios sąlygos, būtinos faktinės tremties laikotarpiui įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą – negalėjimo grįžti ir gyventi Lietuvoje. Asmens pripažinimas nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijų patvirtina to asmens (pareiškėjos) statusą nukentėjusiojo asmens valstybinei pensijai gauti (Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 1 d. 2 p.). Įstatymų leidėjas, nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų (tremtinio statuso) pripažinimui nustatė švelnesnę sąlygą dėl asmenims taikytų apribojimų, susijusių su leidimu grįžti ir gyventi Lietuvoje – archyvinių įrodymų apie leidimą grįžti nebuvimą, skirtingai nuo reikalavimo, keliamo tremties laikotarpius prilyginant pensijų socialinio draudimo stažui, skiriant socialinio draudimo pensiją – reikalavimas įrodymų apie apribotą teisę pasirinkti gyvenamąją vietą arba leidimą grįžti ir gyventi Lietuvoje.

15.4. Lietuvos ypatingojo archyvo 2024 m. gegužės 8 d. pažyma yra apie pareiškėjos motinos tremtį, kurioje nurodyta, kad E. M. iš tremties paleista 1957 m. balandžio 26 d., o po 1960 m. kovo 22 d. (dar iki pareiškėjos gimimo) jai buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Apeliaciniame skunde nesutinkama ne su motinos, o su politinio kalinio tėvo statuso (leidimo / draudimo gyventi Lietuvos TSR teritorijoje po bausmės atlikimo prasme) aiškinimu, tačiau tėvas nebuvo tremtinys, pažyma apie tėvo tremtį Lietuvos ypatingojo archyvo išduota nebuvo, o sprendžiant klausimą dėl ginčo laikotarpio įtraukimo į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą buvo remtasi Lietuvos ypatingojo archyvo išduota 2023 m. gruodžio 8 d. pažyma apie tėvo kalinimą.

15.5. Nesant duomenų, kad pasibaigus pareiškėjos tėvo laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikui jam buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė, taip pat rašytiniams įrodymams patvirtinant, kad pareiškėjos motinai į Lietuvą leista grįžti nuo 1960 m. kovo 22 d., pareiškėjai, gimusiai (duomenys neskelbtini) (tėvams netaikant gyvenamosios vietos pasirinkimo teisės apribojimo), jos grįžimo į Lietuvą data neturi juridinės reikšmės, apskaičiuojant pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą.

15.6. Atsakovo Sprendimo, kuriuo į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą nebuvo įskaitytas ginčo laikotarpis, teisiniai pagrindai buvo nurodyti atsakovo tos pačios dienos Rašte. Įgytas stažas netekto darbingumo pensijos apskaičiavimui nurodytas Sprendimo priede.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvais ir akcentuoja, kad pareiškėjos gimimo metu ((duomenys neskelbtini)) nei pareiškėjos motinai, nei jos tėvui nebuvo uždrausta grįžti į Lietuvą ir joje gyventi. Aptarus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2643-552/2021), teigiama, kad Įstatymas, kurio pagrindu asmeniui išduodamas nukentėjusio asmens (tremtinio) pažymėjimas, reglamentuoja kitokio pobūdžio teisinius santykius, todėl tiesiogiai netaikomas nustatant pensijų socialinio draudimo stažą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir VSDFV Sprendimų, kuriais buvo atsisakyta į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti faktinį tremties laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjos gimimo metu ((duomenys neskelbtini)) nei pareiškėjos motinai, nei jos tėvui nebuvo uždrausta grįžti į Lietuvą ir joje gyventi, o byloje skundžiami Sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus individualiam administraciniam aktui.

20. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu, laikosi pozicijos, jog pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktį ji yra gimusi tremtyje, nes nesant archyvinių įrodymų, kad jos tėvui po įkalinimo buvo leista grįžti gyventi į Lietuvą, yra preziumuojamas faktas, kad, pasibaigus įkalinimo laikui, pareiškėjos tėvas buvo toliau laikomas tremtyje. Vadinasi, jam buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje) ir tremtyje tėvas kartu su pareiškėja buvo iki mirties (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos vertinimu, ji atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2643-552/2021 nurodytas sąlygas, o pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nepagrįstai sprendė, kad Sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tai yra iki 1994 m. gruodžio 31 d., kurie yra prilyginami stažui, skiriant senatvės pensiją ar negalios pensiją pagal šio įstatymo nuostatas ir tikslinant iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų dydžius (šio įstatymo 50 straipsnis), nurodyti šio įstatymo 2 priede. Šie laikotarpiai į stažą įskaitomi kalendorine trukme. Pensijų įstatymo 2 priedo „Laikotarpiai, prilyginami stažui“ 2 punktas numato, kad asmens stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvę laikotarpiai, be kita ko, reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių (gimusių tremtyje ir kartu su jais buvusių nepilnamečių vaikų) kalinimo ir tremties faktinis laikas, jei šis laikas neįskaitytas pagal šio priedo 1 punktą (2.7. p.).

23. Nuostatų 20 punkte įtvirtinta, kad Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų asmenų faktiniu tremties laiku laikomas laikotarpis nuo asmenų ištrėmimo dienos (gimusiųjų tremtyje – nuo gimimo dienos, savo noru nuvykusių pas savo šeimas į tremtį – nuo Nuostatų 6.4.9 papunktyje išvardytuose dokumentuose nurodytos datos) iki tremties pabaigos (Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų gimusių tremtyje nepilnamečių vaikų – iki tėvų arba vieno iš tėvų, jei tremtyje buvo tik vienas iš tėvų arba jei tėvų tremtis baigėsi skirtingu metu, tremties pabaigos), o asmenų, kuriems, pasibaigus kalinimo ar tremties laikui, buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), ir kartu su jais buvusių jų nepilnamečių vaikų – iki leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje dienos (jei yra duomenų apie faktinį asmens grįžimą į Lietuvą anksčiau, nei jam leista grįžti ir gyventi Lietuvoje, – iki faktinio grįžimo į Lietuvą dienos). Jei Nuostatų 6.4.9 papunktyje išvardytuose dokumentuose nurodyta, kad nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje data laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėliau kaip 1990 m. kovo 11 d.

24. Nuostatų 6.4.9 papunktyje nurodyti dokumentai, kuriais remiantis įskaitomas asmenų kalinimo ir (ar) tremties laikas: Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo arba Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti pažymėjimai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduoti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio ar tremtinio – teisinio statuso pažymėjimai ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduoti pažymėjimai apie ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – karių savanorių – laisvės kovotojų struktūrose išbūtą faktinį laiką.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, yra išaiškinęs, kad tam, jog gimusiems tremties metu arba po juridinio tremties pasibaigimo asmenims tolesnis faktinės tremties laikotarpis būtų prilygintas pensijų socialinio draudimo stažui reikalingos dvi sąlygos: pirma – jie turi būti gimę juridinės ar faktinės tremties metu; antra – jų tėvams ar vienam iš tėvų, pasibaigus juridinės tremties laiku, turėjo būti apribota teisė pasirinkti gyvenamąją vietą (žr., pvz., 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2643-552/2021).

26. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

27. Teisėjų kolegija, pareiškėjos apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis. Tai, kad pareiškėja subjektyviai kitaip vertina ginčo situaciją, nedaro teismo sprendimo neišsamiu, neteisėtu ar nepagrįstu.

28. Nagrinėjamu atveju ginčo nėra dėl to, kad: pareiškėjos tėvas J. K. 1947 m. liepos 15–16 d. buvo nuteistas, o iš įkalinimo vietos paleistas 1954 m. birželio 1 d. (1955 m. kovo 19 d.); pareiškėjos motina E. M. (K.) ištremta iš Lietuvos 1948 m. gegužės 22 d. ir paleista vadovaujantis TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. kovo 12 d. nutarimu, po tremties jai buvo uždrausta grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje, o vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1960 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 120-s pareiškėjos motinai buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Pareiškėjos tėvai susituokė (duomenys neskelbtini), pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini), o jos tėvas mirė (duomenys neskelbtini). Lietuvos ypatingojo archyvo 2023 m. gruodžio 8 d. pažymoje, be kita ko, pažymėta, kad nerasta duomenų apie pareiškėjos tėvo kalinimo lageryje pabaigos, tremties pradžios ir pabaigos datas, taip pat apie leidimą arba draudimą grįžti jam gyventi Lietuvoje. Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. pažymėjime, be kita ko, nurodyta, kad nerasta duomenų apie pareiškėjos tėvo buvimą tremtyje, draudimą arba leidimą grįžti gyventi Lietuvos teritorijoje ir grįžimą į Lietuvos TSR.

29. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu skirti jai negalios socialinio draudimo pensiją ir prašė į jos pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti faktinį tremties laiką nuo gimimo datos (duomenys neskelbtini) iki faktinio grįžimo į Lietuvą datos (tėvo mirties datos – (duomenys neskelbtini)). Atsakovas ir VSDFV konstatavo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos šeima laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) negalėjo faktiškai grįžti gyventi į Lietuvą dėl to, kad buvo tremtyje ir jiems buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė.

30. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja neatitiko sąlygų, kurios nustatytos asmenims, gimusiems tremties metu arba po juridinio tremties pasibaigimo tam, kad jų faktinės tremties laikotarpis būtų prilygintas pensijų socialinio draudimo stažui, t. y. pareiškėjos gimimo metu ((duomenys neskelbtini)) ir vėliau pareiškėjos motinai, pasibaigus jos tremties laikotarpiui, nebuvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvos TSR teritorijoje (nebuvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė), taip pat byloje nėra neginčijamai patvirtinančių įrodymų, kad po laisvės atėmimo bausmės atlikimo pareiškėjos tėvui buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Kadangi nėra teisinio pagrindo pareiškėjos tremties (ginčo) laikotarpio arba, kaip nurodo pareiškėja, – iki grįžimo į Lietuvą 1969 m lapkričio mėnesį, prilyginti pensijų socialinio draudimo stažui, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu.

31. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Asmenų, nukentėjusiųjų nuo 1939–1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo nuostatomis, teisėjų kolegija pažymi, jog šio Įstatymo paskirtis – apibrėžti nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustatyti nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus (1 str.). Taigi, Įstatymas reglamentuoja kitokio pobūdžio teisinius santykius, nei yra nagrinėjami šioje administracinėje byloje. Tiek Įstatymo paskirtis, tiek pareiškėjos apeliaciniame skunde aptarti travaux préparatoires (parengiamieji teisėkūros darbai) (Aiškinamasis raštas, Pagrindinio komiteto išvada) patvirtina, kad įstatymų leidėjas būtent nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų (tremtinio statuso) pripažinimui nustatė švelnesnę sąlygą dėl asmenims taikytų apribojimų, susijusių su leidimu grįžti ir gyventi Lietuvoje – archyvinių įrodymų apie leidimą grįžti nebuvimą, tačiau Įstatymas tiesiogiai netaikomas pensijų socialinio draudimo stažo nustatymui, nes, kaip jau buvo minėta, šiuos teisinius santykius reguliuoja Pensijų įstatymas bei Nuostatai, kurie reikalauja įrodymų apie apribotą teisę pasirinkti gyvenamąją vietą arba leidimą grįžti ir gyventi Lietuvoje.

32. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, socialinės rūpybos ir valstybės paramos bei kompensacijų ir lengvatų skyrimo tvarką nustato įstatymai. Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisę į nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi asmenys, kuriems pripažintas atitinkamas teisinis statusas pagal, be kita ko, Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą – politiniai kaliniai, tremtiniai ir buvę beglobiai vaikai. Taigi, pareiškėjos tremtinio pažymėjimas patvirtina pareiškėjos statusą nukentėjusiojo asmens valstybinei pensijai gauti bei faktą, kad ji yra gimusi tremtyje, tačiau nepatvirtina antrosios sąlygos, būtinos faktinės tremties laikotarpiui įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą – negalėjimo grįžti ir gyventi Lietuvoje.

33. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas ir VSDFV priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus. Šie sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams aktams, jų priėmimo procedūros metu nenustatyta jokių esminių pažeidimų, galėjusių turėti įtakos objektyviam sprendimui priimti. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais ir šiuo aspektu atmetami.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

35. Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.