- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-06
- Bylos Nr.
- 1A-351-185-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00017-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus (pirm.), Valdas Petras Meidus, Sigitas Bagdonavičius
- Nuteistasis
- G. R.
- Advokatai
- Žyginamtas Rutkauskas
Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-351-185-2013
Teisėja Rita Bilevičienė Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00017-2013-5
Procesinio dokumento kategorija 2.4; 2.4.9.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. birželio 6 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 1 d., 284 str. 1 d. ir nubaustas:
pagal BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;
pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams penkiems mėnesiams;
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., 5 p., 7 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį pradėti dirbti ir neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
G. R. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad 2013 m. sausio 3 d., apie 10 val., būdamas nukentėjusiosios E. B. bute, adresu (duomenys neskelbtini) , tyčia sumušė E. B., tai yra sudavė du smūgius ranka į veidą ir spyrė vieną kartą į dešinės kojos blauzdą, tuo E. B. sukėlė fizinį skausmą.
G. R. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad 2013 m. sausio 5 d., apie 17.30 val., būdamas neblaivus (nustatytas 2,23 promilių girtumas), Panevėžyje, adresu (duomenys neskelbtini) , tyčia iš chuliganiškų paskatų, būdamas namo bendrojo naudojimo patalpoje – laiptinėje, išlaužė buto Nr. 31 duris bei patekęs į buto vidų, sumušė E. B., tai yra E. B. vieną kartą koja spyrė į veido sritį bei du kartus ranka sudavė į veidą, tuo padarydamas poodines kraujosruvas dešiniame smilkinyje, nosies nugarėlėje, dešinėje blauzdoje, muštinę žaizdą ir pogleivio kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais veiksmais G. R. sutrikdė visuomenės rimtį bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo:
jo 2013 m. sausio 5 d. padarytą veiką iš BK 284 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 140 str. l d., Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendį panaikinti ir, vadovaujantis BPK 327 str. 1 p., 416 str. 3 d., bylą nutraukti privačiam kaltintojui ir kaltinamajam susitaikius arba pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendį, jo 2013 m. sausio 5 d. padarytą veiką iš BK 284 str. 1 d. perkvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d., už nusikalstamų veikų padarymą paskirti švelnesnę straipsnio sankcijoje numatytą bausmę - areštą, savo dydžiu mažesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, arba skirti piniginę baudą, jei bus palikta veikos kvalifikacija pagal BK 284 str. 1 d.
Šalies argumentai
G. R. taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę - veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Apeliantas nurodo, kad, teismas, pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamas veikas, tinkamai neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, dėl ko padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, kad jo 2013 m. sausio 5 d. padaryta veika - smurto vartojimas E. B. atžvilgiu atitinka BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimo sudėtį. Apeliantas teigia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d. atsiranda tada, kai kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, realiai sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Sprendžiant klausimą, ar padaryti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, atsižvelgtina į tokio elgesio paskatas. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės tvarka ar rimtis ir to norėtų. Nuteistasis skunde tvirtina, kad byloje nėra nustatytas nei vienas viešosios tvarkos pažeidimui būtinas požymis: įvykio vieta yra privatus E. B. butas, konfliktas tarp E. B. ir jo kilo dėl asmeninių paskatų (norėjo išsiaiškinti asmeninius santykius su E. B.), byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų savo veiksmais siekęs demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, kad dėl atliktų veiksmų būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tik konstatavo, kad įvykio metu viešoje vietoje jis įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smurto vartojimu bei nežymiu sveikatos sutrikdymu ir turto sužalojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Kuo pasireiškė visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas teismas visiškai neargumentavo.
Apeliantas teigia, kad jis su E. B. buvo gerai pažįstami, net kurį laiką draugavo, nukentėjusiosios atžvilgiu smurtą vartojo dėl asmeninių santykių. Pašaliniai asmenys įvykio nematė, kadangi jos atžvilgiu smurtą vartojo ne bendro naudojimo laiptinėje, o nukentėjusiosios privačiame bute. Konfliktas kilo dėl asmeninių paskatų - norėjo su E. B. išsiaiškinti jų tarpusavio santykius, o ji neįsileido į butą. Kadangi dar 2013 m. sausio 3 d. konfliktas tarp jo ir nukentėjusiosios kilo dėl jos bendravimo internetu su kitais vyrais, tai ir 2013 m. sausio 5 d., nukentėjusiajai E. B. atsisakius jį įleisti į butą, kilo įtarimas, kad ji bute gali būti su kitu vyriškiu ir dėl šių priežasčių nusipirko laužtuvą ir išlaužė duris. Išlaužęs duris, kitų asmenų bute nerado, tačiau smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu vartojo todėl, kad buvo labai supykęs, kad ji neįsileidžia į butą.
Skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl durų laužimo ir smurto vartojimo, būtų sutrikdyta visuomenės rimtis. Liudytojas V. J. nurodo, kad jo nepasitenkinimą sukėlė laiptinėje girdimas triukšmas, dėl ko jis išėjo ir pamatė jį daužant E. B. buto duris ir prašant, kad ji jį įsileistų. Tačiau, apeliantas tvirtina, kad jis tuo metu nei laužė duris, nei smurtavo E. B. atžvilgiu, t.y. neatliko veiksmų, dėl kurių yra pripažintas kaltu. Nors V. J. nurodo, kad triukšmas kėlė jam nepasitenkinimą, tačiau žmonai liepus nesikišti, jis daugiau nekreipė į tai jokio dėmesio. Tai, kad jo tyčia nebuvo nukreipta į visuomenės rimties sutrikdymą, patvirtina ir tas faktas, kad jis, užėjęs pas liudytoją V. J., apgailestavo dėl sukelto triukšmo ir patikino, kad daugiau nebetriukšmaus. Apeliantas tvirtina, kad šių jo veiksmų pašaliniai asmenys nematė ir dėl smurto panaudojimo nukentėjusios atžvilgiu pašaliniams asmenims jokių pasekmių nekilo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, dalyje dėl pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Nuteistojo manymu, jo veika atitinka BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimo sudėtį, nes E. B. sveikatą nežymiai sutrikdė dėl asmeninių paskatų.
Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad perkvalifikavus jo 2013 m. sausio 5 d. padarytą veiką iš 284 str. 1 d. į 140 str. 1 d., abi jo padarytos veikos, vadovaujantis BPK 407 str., yra priskiriamos privataus kaltinimo bylų kategorijai (šioms veikoms netaikytinas LR „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje" 2011-05-26 įstatymas Nr. XI-1425, nes su nukentėjusiąją buvo tik geri pažįstami, jų nesiejo jokie artimi giminystės ryšiai, kartu negyveno, bendro ūkio nevedė, tik kurį laiką susitikinėjo). BPK 416 straipsnyje numatyta nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) teisė iki baigiamųjų kalbų pabaigos atsisakyti kaltinimo arba susitaikyti su kaltinamuoju. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, su nukentėjusiąją E. B. susitaikė, ji atleido, ieškinio nereiškia, jokių pretenzijų neturi. Įvertinus minėtas aplinkybes ir vadovaujantis BPK 416 str. 3 d., bylos procesas yra nutrauktinas.
Skunde pateikiami argumentai ir dėl paskirtos bausmės. Jame nurodoma, kad vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas, pagal kurį bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Apeliantas nurodo, kad teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį už nusikalstamų veikų padarymą, iš esmės atsižvelgė tik į tai, kad jis praeityje teistas, teistumas neišnykęs, padarė naują nusikalstamą veiką, todėl vadovaujantis BK 56 str. 1 d., paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas mano, kad tokia teismo išvada nėra teisinga, nes įstatyme vartojama sąvoka „paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė", reiškia, kad netipiškais atvejais, nustačius atsakomybę lengvinančias aplinkybes, recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą tikslinga skirti ne laisvės atėmimo, o švelnesnę bausmę. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismo yra pripažintas kaltu už dviejų nesunkių nusikaltimų padarymą. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nesistengė išvengti atsakomybės, nuoširdžiai gailėjosi ir tai teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Savanoriškai atlygino žalą teritorinei ligonių kasai, atsiprašė nukentėjusiosios, ji jam atleido. Yra dirbantis, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Visos šios byloje nustatytos aplinkybės, rodo mažesnį jo, kaip kaltininko, pavojingumą, todėl mano, kad jam paskirtoji laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi, bei dydžiu yra aiškiai per griežta, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka BK 41 str. įtvirtintos bausmės paskirties. Atsižvelgiant į tai, G. R. mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus švelnesnę straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – areštą arba piniginę baudą.
Skunde nurodoma, kad teismas visiškai nemotyvuotai nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, tai, kad 2013 m. sausio 5 d. veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nors po įvykio nuteistajam buvo nustatytas girtumas, tačiau, kaip ir nurodė teisme, ši aplinkybė jokios įtakos veikos padarymui neturėjo. Ant E. B. buvo supykęs, dar nuo 2013 m. sausio 3 d., kai jos kompiuteryje „Skype" adresuose rado jam nepažįstamų vyriškių vardus, todėl duris išlaužė, manydamas kad ji neįsileidžia, nes yra neviena. Nors buvo nustatytas vidutinis girtumas, nesijautė labai apsvaigęs, puikiai orientavosi aplinkoje, jo neteisėtų veiksmų niekaip neįtakojo išgertas alkoholis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veikos padarymo metu buvo neblaivus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti, nuteistasis G. R. skundu pateikė kelis alternatyvius prašymus, iš kurių vienas prašymas yra perkvalifikuoti jo 2013 m. sausio 5 d. padarytą veiką iš BK 284 str. 1 d. į BK 140 str. l d., Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendį panaikinti ir, vadovaujantis BPK 327 str. 1 p., 416 str. 3 d., bylą nutraukti privačiam kaltintojui ir kaltinamajam susitaikius.
Nuteistasis G. R. neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių – tai, kad 2013 m. sausio 5 d., būdamas neblaivus, Panevėžyje, adresu (duomenys neskelbtini) , namo bendrojo naudojimo patalpoje – laiptinėje, išlaužęs buto Nr. 31 duris, pateko į buto vidų ir, sumušęs E. B., nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Tačiau nuteistasis nesutinka su šios veikos teisiniu įvertinimu. G. R. skunde tvirtina, kad byloje nėra nustatytas nei vienas viešosios tvarkos pažeidimui būtinas požymis, nes įvykio vieta yra privatus E. B. butas, konfliktas tarp E. B. ir jo kilo dėl asmeninių paskatų (norėjo išsiaiškinti asmeninius santykius su E. B.), byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų savo veiksmais siekęs demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, kad dėl šių veiksmų būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Jo manymu, padaryta veika atitinka BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Tačiau, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su joje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai G. R. nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.
Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad 2013 m. sausio 5 d. G. R. padarytos veikos vieta yra privatus E. B. butas, kuri, jo manymu, nėra laikoma vieša. Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vieta, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nukentėjusioji E. B. parodė, kad 2013 m. sausio 5 d., apie 17 val. neblaivus G. R. laiptinėje prie jos durų garsiai šaukė, kad įsileistų jį į vidų. E. B., pasakiusi, kad jo neįsileis, išgirdo trenksmus į duris. Po 20 minučių nukentėjusioji vėl išgirdo laiptinėje rėkiantį G. R., kuris grasino išlaužti duris. E. B. neatidarius durų, G. R. jas išlaužė ir, įėjęs į butą, sumušė nukentėjusiąją: koja spyrė jai į veido sritį bei du kartus sudavė ranka į veidą. Teisiamojo posėdžio metu G. R. pripažino, kad prieš išlaužiant duris, laiptinėje triukšmavo, o patekęs į butą, sumušė nukentėjusiąją (b.l. 110). Taigi, nusikaltimo padarymo vieta yra laiptinė ir butas. Laiptinė yra ta vieta, kurioje turi teisę lankytis kiti asmenys. Viešąją tvarką galima pažeisti ir privačioje aplinkoje (bute), jei pažeidžiama kaimynų teisė į ramią aplinką (nutartis Nr. 2K-670/2002). Liudytoju apklaustas E. B. kaimynas V. J. parodė, kad G. R. sukeltas triukšmas laiptinėje buvo stiprus ir kėlė jo nepasitenkinimą. G. R., ignoruodamas kaimyno nurodymą liautis daužyti duris ir eiti lauk iš laiptinės, toliau jas daužė, keldamas triukšmą. V. J. ketino iškviesti policiją, tačiau sulaikė žmona. Taigi, nėra abejonių, kad šiais įžūliais veiksmais nuteistasis pažeidė namo gyventojų teisę į normalią ir ramią aplinką, sutrikdė visuomenės rimtį bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams.
Nuteistasis apeliaciniame skunde neigia nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., jo veiksmuose sudėties buvimą konflikto su E. B. asmeniniu pobūdžiu, teigia, kad norėjo išsiaiškinti su ja jų abiejų santykius. Tačiau BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nėra nustatyti šio nusikaltimo padarymo motyvai, susiformavusia teismų praktika pripažįstama, kad BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių, o ne tik dėl chuliganiškų paskatų, todėl ir asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jeigu tokia veika akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (Nr. 2K-242/2009, Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009 ir kt.). Šiuo atveju nuteistasis savo asmeninius santykius bei ambicijas agresyviai priešpastatė merginos nenorui įsileisti jį į butą, elgėsi įžūliai, rėkaudamas laiptinėje, daužydamas jos duris bei išlauždamas jas, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Įvertinus G. R. pasirinktą asmeninių santykių aiškinimosi būdą ir vietą, veikos padarymo motyvas negali paneigti nusikaltimo - viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties buvimą G. R. veiksmuose.
G. R. skunde teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog jis savo veiksmais būtų siekęs demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, tačiau ši aplinkybė nusikaltimo kvalifikavimui įtakos neturi. Kaip ir nurodyta skunde, viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti ir apibrėžta, ir neapibrėžta. Neapibrėžta tyčia yra tuomet, kai kaltininkas viešoje vietoje elgiasi įžūliai aplinkinių žmonių akivaizdoje, naudoja smurtą prieš kitą asmenį, nekonkretizuodamas, kokį poveikį visuomenei turės jo veiksmai, bet bendrais bruožais numato arba, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, privalo numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta, tačiau sąmoningai nepradeda elgtis taip, kad tokie padariniai nekiltų. Esant neapibrėžtai tyčiai, baudžiamoji atsakomybė kyla už nusikalstamais veiksmais realiai sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009). Kaip jau minėta, G. R. rėkaudamas laiptinėje, daužydamas bei išlauždamas nukentėjusiosios duris ir panaudodamas smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, elgėsi įžūliai, pažeidė namo gyventojų teisę į normalią ir ramią aplinką. Nėra abejonių, kad jis suvokė, kad savo veiksmais trikdo ramybę ir tvarką, tačiau, net sudrausmintas vieno iš laiptinės gyventojo, toliau tęsė nusikalstamus veiksmus. Tai rodo, kad G. R. buvo abejingas savo veiksmais keliamiems padariniams.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo G. R. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinio skundo prašymas perkvalifikuoti ją pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentu, kad jo smurtiniams veiksmams netaikytinas Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje 2011-05-26 įstatymas Nr. XI-1425, nes su nukentėjusiąją buvo tik geri pažįstami, jų nesiejo jokie artimi giminystės ryšiai, kartu negyveno, bendro ūkio nevedė, tik kurį laiką susitikinėjo. Minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikta „artimos aplinkos“ sąvoka, pagal kurią artima aplinka yra tokia aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Kaip matyti, šiame apibrėžime pateiktų asmenų sąrašas nėra baigtinis, tačiau nurodytas šio įstatymo taikymo kriterijus – ryšiai tarp asmenų turi būti artimi. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji teigė, kad jie kartu negyveno, bendro ūkio nevedė - tik susitikinėjo. Tai, kad G. R. ir E. B. buvo daugiau, nei geri pažįstami, kaip tai teigiama skunde, rodo G. R. pyktis ant nukentėjusiosios dėl bendravimo su kitais vyrais. Jis manė turintis teisę ją kontroliuoti, patekti bet kada į jos butą. Iš šių aplinkybių visumos matyti, kad E. B. ir G. R. nusikalstamų veikų metu buvo pora, taigi, susieti artimais ryšiais, todėl baudžiamasis procesas pagrįstai pradėtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pagrindu. Nors pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji iki baigiamųjų kalbų pabaigos G. R. atleido, bendra tvarka pradėtas baudžiamasis procesas dėl veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., vadovaujantis BPK 416 straipsniu, reglamentuojančiu šalių susitaikymą privataus kaltinimo tvarka, negalėjo būti nutrauktas. Jeigu nagrinėjant baudžiamąją bylą bendra tvarka nukentėjęs asmuo susitaiko su kaltininku, teismas gali vertinti, ar yra sąlygos atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį. Šiuo atveju, nors nuteistojo padaryti du nesunkūs nusikaltinai atitinka BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytą sąlygą, tačiau pagal to paties straipsnio 2 dalį šis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas recidyvistui negali būti taikomas.
Kolegija nesutinka su nuteistojo gynėjo išsakytu argumentu apeliacinės instancijos teisme, jog G. R. nėra recidyvistas, nes nusikalstamų veikų padarymo metu buvo neteistas. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. R. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas už nesunkaus tyčinio nusikaltimo, numatyto 284 str. 1 d., padarymą 7 MGL, t.y. 910 Lt dydžio bauda, kurią sumokėjo 2009 m. spalio 8 d. BK 97 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmenys, nuteisti už tyčinius nesunkius nusikaltimus laikomi teistais bausmės atlikimo laikotarpiu ir trejus metus po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo. G. R. 2009 m. rugpjūčio 2 d., neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, padarė naują nusikalstamą veiką, numatytą 178 str. 2 d., t.y. turėdamas teistumą. Už šią naują veiką Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėjo dvejiems metams. To paties teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartimi G. R. buvo atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės, pasibaigus jos vykdymo atidėjimo laikui. Vadovaujantis BK 97 str. 8 d., G. R. teistumo pagal pirmąjį nuosprendį išnykimo eiga nutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo, todėl jo terminas skaičiuojamas nuo atleidimo nuo bausmės, skirtos antru nuosprendžiu, dienos, t.y. nuo 2012 m. birželio 15 d. Taigi, kaip ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, G. R. tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 140 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., padarė būdamas teistas už tyčinius nusikaltimus, todėl laikomas recidyvistu.
Bausmės G. R. paskirtos teisingai, jos atitinka padarytų veikų pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės išlaikyta teisinga pusiausvyra. Teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Baudžiamojo kodekso VIII skyriuje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų.
Kaip minėta, G. R. tyčinius nusikaltimus padarė būdamas recidyvistu, todėl teismas, vadovaudamasis BK 56 str. 1 d., kuris šiuo atveju tipine bausme laiko laisvės atėmimo bausmę, pagrįstai jam paskyrė šią griežčiausią bausmės rūšį. Apeliantas teisus teigdamas, jog įstatymas neįpareigoja teismą recidyvistui skirti tik laisvės atėmimo bausmę - išskirtiniais, netipiškais atvejais ir nustačius atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teismas motyvuotai gali skirti švelnesnę bausmės rūšį. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad G. R. praeityje ne kartą teistas, tačiau išvadų nedaro, nusikalstamo gyvenimo būdo nekeičia. Skirtomis bausmėmis – bauda bei laisvės atėmimu, kurios vykdymas buvo atidėtas, BK 41 straipsnyje numatyti bausmių tikslai pasiekti nebuvo. Todėl teismas pagrįstai už abu nusikaltimus paskyrė laisvės atėmimo bausmes.
Bausmių dydžius pirmosios instancijos teismas individualizavo taip pat tinkamai, įvertinęs BK 54 str. 2 d. numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nors G. R. padarytos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.), jo atsakomybę lengvina prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis bei savanoriškas žalos teritorinei ligonių kasai atlyginimas, tačiau ne mažesnę reikšmę turi tai, kad nuteistasis turi polinkį daryti nusikalstamas veikas bei administracinius teisės pažeidimus (b.l. 87), atsakomybę sunkina tai, kad viešosios tvarkos pažeidimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai apsvaigimą nuo alkoholio pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes tai neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui - 2013 m. sausio 5 d. nusikalstami veiksmai buvo iššaukti pykčio dėl E. B. kompiuteryje „Skype" adresuose rastų nepažįstamų vyriškių vardų. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad G. R. pripažino, kad girtumas, kuris siekė net 2,23 prom., nusikaltimo padarymui įtakos turėjo, todėl šis skundo argumentas vertintinas kaip siekis sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Įvertinus minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo pagal BK 140 str. 1 d. paskirta sankcijos vidurkiui artima šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir pagal BK 284 str. 1 d. paskirta didesnė, nei sankcijos vidurkis vienerių metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, negali būti laikomos per griežtomis.
Bendrindamas bausmes, teismas įstatymo taip pat nepažeidė. Šiuo atveju BK 63 straipsnis suteikia teismui galimybę bendrinti bausmes, jas visiškai ar iš dalies sudedant (bausmių apėmimui sąlygų nėra). Teismas, parinkęs nuteistajam palankesnį – dalinį bendrinimo būdą, paskyrė galutinę vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri taip pat negali būti laikoma per griežta. Padaręs išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, pirmosios instancijos teismas jos vykdymą atidėjo vieniems metams šešiems mėnesiams (BK 75 str.).
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
NUTARĖ:
Nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.