Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-05 · Administracinė byla Nr. I-3150-423/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-10-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-01-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-05
Bylos Nr.
I-3150-423/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00816-2016-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Asta Urbonienė, Natalja Zelionkienė, Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, Marijampolės pataisos namams
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
Administracinė byla Nr.1-3150-423/2016Proceso Nr. 3-62-3-00816-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 21; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 5 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko, Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Nataljos Zelionkienės,

sekretoriaujant Ritai Kinderienei,dalyvaujant pareiškėjui S. S. ,

nedalyvaujant atsakovų Marijampolės pataisos namų ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, bei trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovams,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovams Marijampolės pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Marijampolės pataisos namų 2016-03-01 sprendimą Nr. 20/07-302; Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2016-04-26 sprendimą Nr. 2S-2379; įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 30 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 14-15).

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčijamu Marijampolės pataisos namų sprendimu jam nepagrįstai atsisakyta suteikti trumpalaikę išvyką į namus, motyvuojant tuo, jog jis atlieka jam skirtą ilgesnę nei dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Akivaizdu, jog atsakovas neatsižvelgė į Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją Nr. R (82) 16, kurioje pabrėžiama, kad kalinių atostogos yra viena iš priemonių, lengvinančių socialinę kalinių reintegraciją ir rekomenduojama valstybėms - Europos Tarybos narėms suteikti kaliniams atostogas dėl medicininių, mokymosi, darbo, šeimos ir kitų socialinių pagrindų. Šiuo atveju, visos aplinkybės sudarė pagrindą, jog trumpalaikė išvyka į namus būtų suteikta, t. y. jis jau 12 metų atlieka bausmę ir nebuvo išvykęs į namus dėl ko mažėja socialiniai ryšiai su šeima, bus sunku prisitaikyti ir adaptuotis laisvėje. Atsakovas netinkamai įvertinto jam paskirtos bausmės laiką, kadangi šiuo metu jis atlieka bausmę pagal 2012-03-30 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu padarę nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 259 straipsnio l dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 64 straipsnio l ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2005-06-10 teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi bausmes iš dalies sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metai 2 mėnesiai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – LR BVK) 104 ir 9 straipsniais ir atsižvelgiant į jo elgesį bausmės atlikimo metu, nustatytų pareigų ir draudimų laikymąsi, požiūrį į darbą ir mokymąsi, reagavimą į psichologinį poveikį ir socialinės reabilitacijos priemones nustatyta tvarka galėjo būti tenkinamas jo prašymas dėl trumpalaikės išvykos į namus. Dėl šių aplinkybių jis patyrė didžiausią neturtinę žalą, kuri juntama ir pasekmės išliks visam gyvenimui - pablogėjo sveikata, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimas, jaučia padidėjusią baimę, stresą. Patirtai žalai atlyginti prašo priteisti 30 Eur. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovai Marijampolės pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, su skundu nesutinka, atsiliepime (b.l. 21-24) nurodė, jog ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais, tačiau EŽTT taip pat pripažįsta, kad tam tikros kalinčių asmenų bendravimo su išoriniu pasauliu kontrolės priemonės gali būti taikomos. Teisės į šeiminį gyvenimą įgyvendinimas kalintiems asmenims yra nustatytas LR BVK, kuriame nustatyta, kad kalintiems asmenims gali būti suteikti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, trumpalaikė išvyka į namus, trumpalaikė išvyka už pataisos įstaigos ribų, susirašinėjimas laiškais. Pareiškėjui buvo suteikti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, nėra duomenų, jog pareiškėjui yra varžoma teisė pasimatyti bei bendrauti su šeima. Leidimą išvykti į namus duoda pataisos įstaigos direktorius. Pareiškėjas 2016-02-25 pateikė Marijampolės pataisos namų direktoriui prašymą, kuriuo prašė suteikti trumpalaikę išvyką į namus. Prašymas nebuvo patenkintas, kadangi pagal LR BVK 154 straipsnio 4 dalies 2 punktą neleidžiama išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų. Šiuo atveju, pareiškėjui 2005-06-10 nuosprendžiu pagal LR BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 178 straipsnio 2 dalį paskirta 12 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Be to, atlikdamas skirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir 2012-03-30 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių, paskirtą bausmę subendrinant su 2005-06-10 teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir skiriant galutinę bausmę 5 metus 2 mėnesius laisvės atėmimo. Taigi, laikytina, kad skirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metu, todėl negali būti leista išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų, taip pat ir trims paroms išvykti į namus. Pažymėjo, kad pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal LR CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamo ginčo esmė – Marijampolės pataisos namų 2016-03-01 sprendimo Nr. 20/07-302 (b.l. 26, 47) ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2016-04-26 sprendimo Nr. 2S-2379 (b.l. 7-8, 48-49) teisėtumas ir pagrįstumas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) yra pabrėžęs, nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (1999-07-07 sprendimas Messina prieš Italiją), tačiau EŽTT taip pat pripažįsta, kad tam tikros kalinčių asmenų bendravimo su išoriniu pasauliu kontrolės priemonės gali būti taikomos (2003-07-29 sprendimas byloje Aliev prieš Ukrainą).

LR BVK taip pat nustatyta, kad kaliniai yra diferencijuojami pagal jų elgesį bausmės atlikimo metu; jog atskirų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojančiuose Bausmių vykdymo kodekso skyriuose numatytos pataisos priemonės nuteistiesiems taikomos atsižvelgiant į jų asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį (8 straipsnis); nuteistųjų teisinė padėtis, atsižvelgiant į jų elgesį bausmės atlikimo metu, nustatytų pareigų ir draudimų laikymąsi, požiūrį į darbą ir mokymąsi, reagavimą į psichologinį poveikį ir socialinės reabilitacijos priemones, Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka gali būti švelninama arba griežtinama (9 straipsnis). EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad esminė bausmės funkcija - apsaugoti visuomenę, tačiau tuo pačiu turi būti dedamos pastangos sudaryti sąlygas nuteistajam integruotis į visuomenę, ir nurodęs, jog leidimas laikinai išvykti į namus yra viena iš priemonių pasiekti minėtą tikslą (2002-10-24 sprendimas byloje Mastromatteo prieš Italiją).

Pagal LR BVK ir LR BK nuostatas bei juose įtvirtintus principus, konstatuotina, kad viena iš bausmių vykdymo proceso funkcijų yra integruoti asmenį į visuomenę. Viena iš priemonių pasiekti minėtą tikslą yra sąlygų sudarymas palaikyti ryšius su asmenimis laisvėje tam, jog atlikus bausmę asmeniui su artimųjų pagalba būtų lengviau pasiekti minėtą tikslą. Tačiau pažymėtina, kad teisė pasimatyti su artimaisiais įstatymų nustatytais atvejais gali būti varžoma, siekiant skatinti nuteistuosius laikytis disciplinos reikalavimų bei užtikrinti gerą elgesį. Be to, turi būti užtikrintas ir visuomenės saugumas. Teisės į šeiminį gyvenimą įgyvendinimas kalintiems asmenims yra reglamentuotas LR BVK - kalintiems asmenims gali būti suteikti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai (94 straipsnis), pokalbiai telefonu (102 straipsnis), trumpalaikė išvyka į namus (104 straipsnis), trumpalaikė išvyka už pataisos įstaigos ribų (105 straipsnis), susirašinėjimas laiškais (99 straipsnis). Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui buvo suteikti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui yra varžoma teisė pasimatyti bei bendrauti su šeima. Šias aplinkybes patvirtina Nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkių paketų su spauda apskaitos kortelės duomenys (b.l. 31-36).

LR BVK 154 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas pavojingiems recidyvistams; asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų; nuteistiesiems, iš kurių ši teisė buvo atimta dėl padarytų pažeidimų; užsieniečiams; ribotai pakaltinamiems, sergantiems pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamomis ligomis, kurios plinta lašaliniu būdu per orą nuteistiesiems išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų be sargybos arba be palydos. Taip pat nustatyta, kad asmenims, kurie nepatenka į LR BVK 154 straipsnio reglamentavimo sritį, trumpalaikė išvyka gali būti suteikta tik atitikus LR BVK 104 straipsnyje nustatytus kriterijus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės neturi šio Kodekso 154 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys (LR BVK 104 straipsnio 3 dalis). Leidimą išvykti į namus duoda pataisos įstaigos direktorius (LR BVK 104 straipsnio 2 dalis).

Iš bylos duomenų matyti, jog S. S. 2016-02-25 pateikė Marijampolės pataisos namų direktoriui prašymą Nr. 49/07-424, kuriuo prašė suteikti trumpalaikę išvyką į namus (b.l. 25, 42). Direktoriaus pavaduotojas laikinai einantis direktoriaus funkcijas, atsižvelgdamas į 2016-02-29 išvadą Nr. 14/07-1182 „Dėl trumpalaikės išvykos trims paroms už pataisos įstaigos teritorijos ribų nesuteikimo nuteistajam“, kurioje nurodoma, kad vadovaujantis LR BVK 154 straipsnio 4 dalies 2 punktu, neleidžiama išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų (b.l. 28, 45-46), 2016-03-01 pateikė atsakymą dėl trumpalaikės išvykos nesuteikimo (b.l. 26, 47). Pareiškėjas priimtą sprendimą apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau Kalėjimų departamentas ginčijamu 2016-04-26 sprendimu Nr. 2S-2379 pareiškėjo skundo netenkino (b.l. 7-8, 48-49).

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjas 2005-06-10 teismo nuosprendžiu nuteistas pagal LR BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 178 straipsnio 2 dalį, jam paskirta 12 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Be to, atlikdamas skirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir 2012-03-30 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių, vadovaujantis LR BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinat su 2005-06-10 teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, bausmes iš dalies sudedant ir skiriant galutinę bausmę 5 metus 2 mėnesius laisvės atėmimo.

LR BK 11 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Šiuo atveju, minėtu 2005-06-10 teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y. nužudymą iš savanaudiškų paskatų, už kurį numatyta didžiausia laisvės atėmimo bausmė yra nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjui skirta ir atliekama laisvės atėmimo bausmė viršijo dešimt metų, todėl negalėjo būti leista išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų, taip pat ir trims paroms išvykti į namus (LR BVK 154 straipsnio 4 dalies 2 punktas, 104 straipsnis).

Pareiškėjo skundo motyvas, jog jis 2012-03-30 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių prijungiant neatliktą bausmės dalį ir skiriant galutinę bausmę 5 metus 2 mėnesius laisvės atėmimo, t. y. šiuo metu jis atlieka paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kuri neviršija 10 metų, yra nepagrįstas. LR BK 64 straipsnis be kita ko numato, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti (1 dalis). Kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa neatliktos bausmės dalis (2 dalis). Kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis (3 dalis). Šiuo atveju, 2012-03-30 Alytaus rajono apylinkės teismas vadovaudamasis LR BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis paskirtą bausmę subendrino su 2005-06-10 teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi bausmes iš dalies sudedant ir paskiriant galutinę bausmę 5 metus ir 2 mėnesius laisvės atėmimo. Tai savaime nereiškia, jog šiuo metu pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, kuri neviršija 10 metų laisvės atėmimo. Šiuo atveju pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal 2005-06-10 teismo nuosprendį, prie kurio LR BK 64 straipsnio 3 dalies tvarka pridėta nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis.

Teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis minėtais teisės aktais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, surinktų įrodymų pakankamumu, jų nuoseklumu, konstatuoja, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti atsakovo Marijampolės pataisos namų 2016-03-01 sprendimą Nr. 20/07-302 ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2016-04-26 sprendimą Nr. 2S-2379, o skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus skundo reikalavimą dėl administracinių aktų panaikinimo, nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą - įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus, šis skundo reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs (pvz., administracinė byla Nr. A17-1001/2007), kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. LR CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo LR CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (LR CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Išnagrinėjus pareiškėjo nurodytus motyvus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėjas neįrodė ir žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjo skundo argumentai dėl žalos atlyginimo grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nusiskundimais, abstrakčiais argumentais, subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai ir kurių pareiškėjas nedetalizavo, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos faktui nagrinėjamoje situacijoje konstatuoti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė nei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nei to, kad jis patyrė neturtinę žalą. Nenustačius šių viešosios atsakomybės sąlygų atsakomybė pagal LR CK 6.271 straipsnį negalima. Todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu teisėjų kolegija

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Asta UrbonienėGintaras ČekanauskasNatalja Zelionkienė