- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-16
- Bylos Nr.
- eI3-5153-484/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03219-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- UAB "Minijos nafta"
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Minijos nafta“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Minijos nafta“ (toliau – ir pareiškėja ar Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – atsakovas ar Departamentas) 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. AS-173 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo” (toliau – Sprendimas) ir Sprendimu patvirtintą 251 092 Eur papildomą mokesčio sumą už 2018 -2020 metais sunaudotą požeminį vandenį.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Bendrovei nuosavybės teise priklausantys vandens gręžiniai įrengti įstatymų nustatyta tvarka, jiems išduoti gręžinio pasai. Bendrovei priklausantys gręžiniai įrengti jos nuomojamose žemės sklypuose. Bendrovė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos laiku teikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas KIT708 (toliau – Deklaracija) už 2018-2020 m. I-IV ketvirčius. Bendrovė už faktiškai išgautą ir teisingai deklaruotą vandens kiekį įstatymo nustatytais terminais sumokėjo visus mokesčius. Už išgautą vandenį sumokėjo: 2018 metais 14662 Eur, 2019 metais – 7709 Eur, 2020 metais – 4373 Eur. Pareiškėjos išgautas vanduo nebuvo naudojamas pardavimui. Pareiškėja pripažįsta, kad 2018, 2019 ir iš dalies 2020 metais požeminį gėlą vandenį iš gręžinių išgavo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduotų leidimų.
Pareiškėja skunde pažymi, kad galiojusi Žemės gelmių įstatymo redakcija nenumatė, jog Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalyje nustatyta išimtis negali būti taikoma požeminio gėlo vandens naudotojams. Įstatymo leidėjas tai detalizavo tik nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalies teisės normą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas – Naudingųjų iškasenų, esančių žemės savininkų ar naudotojų žemės sklypuose, naudojimo savo ūkio reikmėms tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. D1-140/3D-141 buvo priimtas tuo metu, kai Žemės gelmių įstatymas numatė (12 straipsnio 3 dalis ir 13 straipsnio 2 dalis), jog leidimus asmenims naudoti gėlą požeminį vandenį išduoda Aplinkos ministerija jos nustatyta tvarka. Tokia tvarka nebuvo parengta. Nuo 2014 m. liepos 1 d. Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1dalis buvo pakeista taip, kad leidimas naudoti gėlą požeminį vandenį išduodamas bendra tvarka ir šio ištekliaus naudotojams taip pat tapo taikoma 12 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta išimtis. Tai, kad pakeitus Žemės gelmių įstatymą, nebuvo pakeistas poįstatyminis aktas, negalima teigti, kad dėl to įstatymo nuostata tapo negaliojanti ar netaikytina.
Pareiškėja mano, kad Bendrovės suklydimas buvo sąlygotas painiai sureguliuoto proceso, ją suklaidino Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalies nuostata, jog leidimo nereikia, jei ištekliai nenaudojami pardavimui.
Pareiškėjos teigimu,, Bendrovė į šią teisinę situaciją pakliuvo dėl painaus teisinio reguliavimo bei apmaudžios žmogiškos klaidos, o ne sąmoningai ar tyčia siekdama pažeisti teisės aktų reikalavimus bei nuslėpti mokesčius.
Pareiškėja skunde taip pat atkreipia dėmesį, jog 2020 metų pirmą ketvirtį naftos pramonę sukrėtė netikėtas pasaulinių naftos kainų kritimas iki katastrofiškai žemo lygio – daugelio veikla sutriko, taip pat ir pareiškėjos. Tvirtina, kad skundžiamo Sprendimo įvykdymas, priverstinai išieškant tokio dydžio mokestinę prievolę, lemtų Bendrovės veiklos galutinį sutrikimą ir apribotų galimybes toliau tęsti veiklą.
Pareiškėja pabrėžia, jog Bendrovė neturėjo tikslo tyčia pažeisti įstatymų nuostatas. Bendrovė visuomet vykdė išgauto požeminio vandens apskaitą ir mokėjo mokesčius, neturėjo tikslo nuslėpti kokią nors informaciją apie išgauto vandens kiekius. Bendrovė pripažįsta, kad organizuoti savo ūkinę veiklą privalo taip, jog teisės aktų nuostatos nebūtų pažeidžiamos, tačiau atkreipia dėmesį, kad Bendrovė ekonominės naudos nesiekė, padarytas pažeidimas nebuvo tyčinis. Bendrovė pažeidimą padarė dėl suklydimo ir dėl neaiškaus teisinio reguliavimo. Todėl mano, kad mokestis padidintas 10 kartų (koeficientu 10) neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų ir prašo jį panaikinti.
Šalies argumentai
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Departamentas atsiliepime nurodo, kad atliko planinį teminį UAB „Minijos nafta“ mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2018 - 2020 metus. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu, jog Bendrovė pažeidimą padarė dėl neaiškaus Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalies nuostatos reglamentavimo.
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad juridinis asmuo, vykdantis ilgametę specifinę didelės apimties ūkinę veiklą, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais. Įstatymuose yra įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga išteklius išgauti tik gavus Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarius su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėja privalėjo domėtis, ar yra priimti teisės aktai nustatantys požeminio vandens naudojimą be leidimo, o, nesant priimtų, vadovautis Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, siekti gauti leidimą. Juridinis asmuo turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas pareiškėjui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių sumokėjimą, vykdant savo ūkinę veiklą. Departamento nuomone, ūkio subjektas privalo žinoti teisinį reglamentavimą, tiesiogiai susijusį su jo veiklos vykdymu. Imperatyvios prievolės nevykdymas negali būti pateisinamas pareiškėjos nuomone ar tiesiog įstatymų nesupratimu. Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pati pareiškėja išgauna valstybinius gamtos išteklius ne vienerius metus ir teikia deklaracijas apie gamtos išteklių gavybos kiekius, moka mokesčius. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjos argumentai dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, laikytini Bendrovės gynybine pozicija ir siekiu išvengti atsakomybės. Pažymi, kad tokie pareiškėjos veiksmai laikytini sisteminiais, nes pareiškėja vykdė požeminio vandens gavybą, neturėdama privalomo turėti leidimo iš esmės visą tikrinamąjį laikotarpį.
Departamento tvirtinimu, skunde nurodomos aplinkybės, kad Bendrovė tokio pobūdžio pažeidimą padarė pirmą kartą, bendradarbiavo su Departamento pareigūnais patikrinimo metu, tinkamai vedė vandens gavybos apskaitą ir nenuslėpė duomenų, teismų formuojamoje praktikoje nėra vertinamos kaip išskirtinės sąlygos, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas įstatymo nustatytas mokestis už be leidimo išgautus požeminio vandens išteklius. Pareiškėja, kaip juridinis asmuo, vykdantis ilgametę veiklą, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, taip pat atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys.
Departamento nuomone, pareiškėjai mokestis taikant didesnį tarifą (koeficientą 10) už be leidimo išgautus valstybinius gamtos išteklius paskaičiuotas pagrįstai ir teisėtai, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad Departamentas yra Aplinkos ministerijos institucija, vykdanti kontrolę ar teisingai apskaičiuojami ir deklaruojami mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius ir iš to jam kyla pareiga taikyti didesnį mokesčio tarifą už nedeklaruotą arba deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį arba už be leidimo išgautus gamtos išteklius. Departamentas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalyje aiškiai reglamentuojama, kada imperatyviai taikomas padidintas mokesčio tarifas, t. y. už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį. Tvirtinant patikrinimo rezultatus, atsakovui nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas, atlikęs patikrinimą ir priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jo veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams dėl kurių jis buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Departamento teigimu, pareiškėja nenurodė iš esmės jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgdamas, teismas galėtų panaikinti skundžiamą Sprendimą.
Departamento tvirtinimu, pareiškėjai 251 092 Eur mokestis apskaičiuotas pagrįstai, jis neprieštarauja teisingumo ir protingumo principams, atitinka proporcingumo kriterijų. Be to, Departamento nuomone, kad vien tik pareiškėjos pageidavimus tenkinančio sprendimo priėmimas akivaizdžiai neatitiktų Įstatymo tikslo ir teismų praktikos. Viena vertus, neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą neskirti apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nes neigiami padariniai yra natūralus pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei taikant už jas didesnius mokesčius. Atsakovas atsiliepime pažymi, kad skundžiamas Sprendimas yra adekvatus, nustatytos aplinkybės aiškios, pagrįstos teisės aktais ir pakankamai motyvuotos. Sprendime aiškiai ir suprantamai yra pažymėta, kad Sprendimas priimtas ne tik vadovaujantis galiojančiais įstatymais, bet ir įvertinus pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas bei jas pagrindžiančius dokumentus. Taip pat Sprendime pažymėta, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, privalo imperatyviai taikyti teisės aktų normas ir negali atsižvelgti į rašytinėse pastabose nurodytas lengvinančias aplinkybes, netaikyti ar taikyti mažesnės (kitokios) sankcijos nei ji numatyta Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme numatytus administraciniams aktams keliamus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. AS-173 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo” teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnai, atlikę UAB „Minijos nafta” planinį teminį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (toliau – Mokesčiai) patikrinimą už 2018, 2019, 2020 metų mokestinius laikotarpius, 2021 m. birželio 29 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.8)- PA-75-3121 (toliau – Patikrinimo aktas).
Patikrinimo akte konstatuota, kad UAB „Minijos nafta” vykdo žalios naftos gavybą. Patikrinimo akte pažymėta, kad Bendrovė eksploatuoja vandens gręžinius, esančius: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini). Eksploatuojamų gręžinių, vandenvietės kodas Žemės gelmių registre (duomenys neskelbtini). Leidimas, naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2020 m. lapkričio 18 d. Lietuvos geologijos tarnybos.
Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad Bendrovė eksploatuoja vandens gręžinį, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone. Eksploatuojamo gręžinio kodas Žemės gelmių registre (duomenys neskelbtini).
Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad Bendrovė eksploatuoja vandens gręžinį, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone. Vandenvietės kodas Žemės gelmių registre (duomenys neskelbtini).
Be to, Patikrinimo akte nurodyta, kad Bendrovė eksploatuoja (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, esantį gręžinį, kurio kodas Žemės gelmių registre (duomenys neskelbtini).
Patikrinimo akte konstatuota, kad Bendrovė iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vandenviečių 2018-2020 m. išgavo gėlo požeminio vandens išteklius, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos leidimo.
Patikrinimo akte, be kita ko, pažymėta, kad Bendrovė deklaravo išgautą gamtos išteklių kiekį (požeminį vandenį) už 2018–2020 metus.
Kaip matyti iš Patikrinimo akto, Bendrovė laiku teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teisingas Deklaracijas, mokėjo mokesčius už deklaruotus išgautus gamtos išteklius.
Patikrinimo akte konstatuota, kad Bendrovė naudojo požeminį vandenį, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduotų leidimų naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes (leidimas, naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes (duomenys neskelbtini) vandenvietei išduotas tik 2020 m. lapkričio 18 d.), tuo pažeidžiant Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. Nr. 454 nutarimo „Dėl LR Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti naudingųjų iškasenų, požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.13 papunktį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį Bendrovei paskaičiuotas mokestis taikant didesni tarifą, t. y. - 251 092 Eur.
Departamentas 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. AS-173 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė patvirtinti 2021 m. rugsėjo 6 d. patikrinimo aktą Nr. (7.8)- PA-75-3121 ir juo apskaičiuotą 251 092 Eur.
Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).
Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes (Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalis).
Nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes išduodami fiziniams ir juridiniams asmenims arba šių asmenų grupėms, veikiančioms pagal jungtinės veiklos sutartis, norintiems naudoti žemės gelmių išteklius ir (ar) žemės gelmių ertmes. Leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes yra neterminuoti.
Pagal Žemės gelmių įstatymo, galiojusio iki 2020 m. birželio 30 d. bei galiojančio nuo 2020 m. liepos 1 d., nuostatas leidimus naudoti požeminio vandens išteklius išduoda Lietuvos geologijos tarnyba (Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 9 dalis, 18 straipsnio 2 dalis).
Pagal Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 621 redakcija), 5 punktą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 454 redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) Lietuvos geologijos tarnyba išduoda leidimus ir sudaro žemės gelmių išteklių (išskyrus angliavandenilius) ir ertmių naudojimo sutartis (toliau – sutartis) su fiziniais ar juridiniais asmenimis ar šių asmenų grupėmis, veikiančiomis pagal jungtinės veiklos sutartis (redakcija įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – Taisyklės).
Pagal Taisyklių (galiojusių iki 2020 m. birželio 30 d.) 13 punkto antrą pastraipą, jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas.
Byloje ginčo, jog UAB „Minijos nafta“ eksploatuoja (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vandenvietes (toliau – vandenvietės), nėra.
Pareiškėja neginčija, kad iš vandenviečių išgavo daugiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo vandens per parą. Todėl atsakovas pagrįstai Sprendime konstatavo, jog pareiškėja 2018–2020 metais iš vandenviečių išgavo apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos geologijos tarnybos leidimas.
Pažymėtina, kad pareiškėja pripažįsta, jog ji apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius iš vandenviečių išgavo, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos leidimo.
Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius administruojamas pagal Mokesčių administravimo įstatymą (Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio punktas). Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija. Dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos netaikomos. Minėtus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai (Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis).
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėja Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytu terminu Valstybinei mokesčių inspekcijai ne tik teikė Deklaracijas, bet ir mokėjo Įstatymo nustatyto dydžio mokesčius už išgautus valstybinius gamtos išteklius.
Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, jog minėtos įstatymo nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios ir ši institucija neturi diskrecijos teisės nuo jų nukrypti.
Įvertinus Patikrinimo akte nurodytus faktinius duomenis apie apskaičiuotas mokesčio didesniu tarifu sumas, kurios apskaičiuotos remiantis pareiškėjos vestos požeminio vandens gavybos apskaitos duomenimis, daroma išvada, kad Departamento atlikti apskaičiavimai atitinka Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 2 priedo 1 punkto c) papunkčio nuostatas. Pareiškėja mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčija.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu Nr. (7.8)- PA-75-3121 ir jame nurodytais duomenimis apie mokestį didesniu tarifu 251 092 Eur suma ir ją patvirtino.
Departamentas, veikdamas pagal jam teisės aktais suteiktą kompetenciją, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikytinas didesnis mokesčio tarifas.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, jog Įstatymas apskritai nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatyta, o pirmosios instancijos teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį mažina, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose yra išaiškinęs, kad teisės aktui nenustačius teisės vertinti sankcijos proporcingumo padarytam pažeidimui, laikytina, kad tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir nepagrįstai suvaržo teismo teisę priimti teisingą sprendimą, tai pažymi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2368/2011).
Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Pareiškėja Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą, t. y. tai, kad valstybinius gamtos išteklius išgavo, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, pripažįsta. Bylos duomenys rodo, jog mokestį už išgautus gamtos išteklius padidintu tarifu Departamentas apskaičiavo, remdamasis paties pareiškėjos vesta išgautų gamtos išteklių apskaita. Kaip matyti iš Patikrinimo akto, jokio nuslėptų gamtos išteklių kiekio Departamentas nenustatė. Bendrovė išgautus valstybinius gamtos išteklius deklaravo ir mokėjo mokesčius už išgautus valstybinius gamtos išteklius. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad pareiškėja neturėjo jokios tyčios nuslėpti išgautus gamtos išteklių kiekius ir taip išvengti pareigos laiku sumokėti mokesčius valstybei. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Byloje įrodymų, patvirtinančių, jog valstybės biudžetui yra padaryta esminė ir neatitaisoma žala, nėra.
Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pakanka minėtą mokestį už be leidimo išgautus valstybinius išteklius kiekius apskaičiuoti, taikant koeficientą 2.
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. AS-173 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo”, kuria pareiškėjai patvirtintas 251 092 Eur mokestis padidintu tarifu, taikant koeficientą 10, keistinas, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius iki 50 218 Eur.
Pareiškėja, prašydama panaikinti skundžiamą Sprendimą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projekto, teisės aktų registre registruoto 2021 m. lapkričio 18 d. reg. Nr. XIVP-144(4), nuostatomis. Pažymėtina, kad įstatymo projekto nuostatos nėra teisės šaltinis, nėra teisė, todėl teismas įstatymo projekto nuostatų nagrinėjamojoje byloje taikyti neturi pagrindo ir juo nesivadovauja.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Minijos nafta“ skundą tenkinti iš dalies.
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. AS-173 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ dalį, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Minijos nafta” patvirtintas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius padidintu tarifu – 251 092,00 Eur (du šimtai penkiasdešimt vienas tūkstantis devyniasdešimt du eurai) pakeisti, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius iki 50 218, 00 Eur (penkias dešimt tūkstančių dviejų šimtų aštuoniolikos eurų) eurų.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.