Kauno apylinkės teismo sprendimas

atsakovo UAB „Ruukki Lietuva“ atstovams advokatui Stasiui Drazdauskui, direktoriui Artūrui Barysui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Ž. ieškinį atsakovui UAB „Ruukki Lietuva“ dėl įsakymų ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtais, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2011 m. vasario 25 d. teismui pateiktu ieškiniu ieškovė prašė 2011-02-23 atsakovo įsakymą Nr. KA-2, kuriuo ji atleista iš UAB „Ruukki Lietuva“ marketingo skyriaus Kaune, rinkodaros direktorės Lietuvai pareigų pagal LR Darbo Kodekso (toliau –DK) 127 str. 1 d. (pačiai prašant) ir jos atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtais; pripažinti neteisėtu atsakovo 2011-01-07 priimtą įsakymą Nr. KA-6; grąžinti ją į darbą; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką; priteisti 5000 litų neturtinės žalos; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė ieškinyje, kad nuo 2005-12-16 dirbo UAB „Ruukki Lietuva", rinkodaros direktoriaus pavaduotojos pareigose. Nuo 2008-05-28 pagal neterminuotą darbo sutartį Nr. 221 dirbo marketingo skyriuje Kaune, rinkodaros direktorės Lietuvai pareigose. 2011-02-03 įsakymu Nr.KA-2 ji buvo atleista iš darbo pagal LR Darbo kodekso 127 str. l d. Mano, kad iš darbo buvo atleista neteisėtai. Nurodė tokias atleidimo iš darbo aplinkybes: 2010 m. gegužės mėn. atsakovas visiems UAB „Ruuki Lietuva" administracijos darbuotojams davė neoficialų nurodymą kiekvieną mėnesį po dvi dienas eiti nemokamų atostogų. Jai buvo pakankamai aiškiai pasakyta, kad turi rašyti prašymus eiti nemokamų atostogų už metus į priekį. Jos tokia situacija netenkino, nes reikalaudamas eiti nemokamų atostogų po dvi darbo dienas per mėnesį, atsakovas mokėjo mažiau, nei sulygta darbo sutartyje. Todėl 2011-01-05 ji parašė prašymą atleisti iš užimamų Rinkodaros direktorės Lietuvai pareigų nuo 2011-01-24 dienos. Tačiau 2011-01-05 prašymas atleisti iš darbo visiškai neapėmė aplinkybių, dėl kurių ji buvo priversta nutraukti darbo santykius, todėl 2011-01-06 nusprendė jį atšaukti ir 2011-01-06 parašė prašymą „Dėl atleidimo iš darbo 2011-01-05 dienos prašymo atšaukimo". Tuo pačiu parašė naują 2011-01-06 prašymą atleisti iš darbo, kuriame nurodė aplinkybes, kurios verčia ją rašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo bei paprašė atleisti iš užimamų Rinkodaros direktorės Lietuvai pareigų nuo 2011-01-17 vadovaujantis LR Darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalimi - tai yra dėl to, kad darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį. Šiuos prašymus 2011-01-06 atsakovui nusiuntė faksu, o vėliau 2011-0l-07 išsiuntė ir registruotu paštu.

2011-01-07 atsakovas, motyvuodamas tuo, kad ji pakeitė prašymo atleisti iš darbo motyvus, nenurodydamas įstatyminio pagrindo, priėmė 2011-01-07 įsakymą Nr. KA-6 „Dėl pasitikėjimo praradimo", kuriuo nušalino ją nuo einamų pareigų, atimant teisę vykdyti bet kokius sandorius kompanijos vardu bei kitaip atstovauti kompaniją, bei įpareigojo grąžinti atsakovui priklausančias komunikavimo priemones bei automobilį iki 2011-01-07 16 val. Šis nušalinimas jai buvo labai netikėtas ir labai ją paveikė - buvo viešai pažeminta kolegų akyse, tapo apkalbų objektu bendrovėje. To pasėkoje sutriko miegas, buvo priversta pradėti vartoti raminamuosius vaistus bei kreiptis pagalbos į atitinkamas gydymo įstaigas. Nuo 2011-01-10 dėl itin pablogėjusios sveikatos būklės tapo nedarbinga. Mano, kad minėtas įsakymas yra priimtas be teisėto pagrindo, prieštarauja įstatymo reikalavimams.

Teismo posėdyje ieškovė ir jos atstovė ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Tačiau pareiškė, jog prašo taikyti alternatyvų ieškovės pažeistų teisių gynimo būdą – į darbą negrąžinti, nes jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

Be ieškinyje išdėstytų aplinkybių, ieškovė paaiškino, kad atsakovo steigėjas yra Suomijos įmonė. Ji buvo pavaldi ir generaliniam direktoriui R. D., ir prekybos direktorei D. S., ir Baltijos šalių viceprezidentui D. G.. Pagal įgaliojimus Lietuvoje vyriausias buvo generalinis direktorius. Nurodymai buvo duodami iš Suomijos. Marketingo direktorė R. K. paskirdavo darbus. Ji pritaikydavo planus Lietuvos rinkai. Prekybos direktore D. S. taip pat buvo pavaldi D. G.. Tai jo idėja ir nurodymas buvo dėl nemokamų atostogų. Buvo surengta telekonferencija. Susirinkimo metu Guntis sakė mažinti biudžetą, eiti nemokamų atostogų, kad nebūtų naujų atleidimų, nes dalis darbuotojų jau buvo atleista. Po to parašė el. laišką dėl ėjimo nemokamų dienų už metus į priekį. Ji sakė D. S. kad nesutinka, kad tai neteisinga, o ir susirgus tai turėtų įtakos nedarbingumo pašalpai. D. S. žadėjo tai perduoti G., tačiau sakė, kad vadovas visada teisus. Ji prašymus nemokamoms atostogoms parašė, nuo 2010 m. gegužės iki 2011 m. sausio nemokamų atostogų ėjo. Išėjimas nemokamų atostogų buvo priverstinis, nes taip atsakovas siekė sutaupyti. Dėl nemokamų atostogų jos darbo krūvis nesumažėjo, kaip ir anksčiau ji turėjo atlikti visas jai pavestas funkcijas, nes nebuvo ją pavaduojančio asmens, o atlyginimo dalies negaudavo. Dirbti buvo labai sunku, tekdavo dirbti ir po darbo, ir atostogų metu. Sausį apsisprendė išeiti iš darbo. Ką toliau darys konkrečiai nebuvo numačiusi, galvojo ieškoti kito darbo. Pirmąjį prašymą parašė dėl atleidimo iš darbo pačiai prašant, nenurodydama jokių priežasčių. Nunešusi jį generaliniam direktoriui R. D., sakė, kad neteisėta darbuotojus versti eiti nemokamų atostogų, kad už tokį darbą mokamas per mažas darbo užmokestis. R. D. sutiko, kad darbo užmokestis iš tiesų mažas. Tai girdėjo ir finansininkė B. L.. Kitą dieną ji apsigalvojo ir nusprendė atšaukti minėtą pareiškimą ir nutraukti darbo sutartį dėl minėtų darbdavio daromų pažeidimų. 2011-01-06 ji parašė prašymą dėl pareiškimo atšaukimo. Taip pat parašė pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d. 2011-01-06 į darbo pabaigą, apie 16-17 val. iš savo darbinio kompiuterio abu pareiškimus (atšaukimą ir naują pareiškimą) išsiuntė el. paštu generaliniam direktoriui R. D., Artūrui Barysui ir žmogiškųjų išteklių specialistei (personalo vadovei), dirbusiai Klaipėdoje. Taip pat tuos pačius dokumentus atspausdintus ir pasirašytus išsiuntė faksu Prekybos skyriui. Tai nebuvo du analogiški dokumentai, ji pati juos atspausdino ir siuntė faksu ir paštu, atkreipdama dėmesį į jų turinį. Išsiuntusi faksu paskambino į Prekybos skyrių Vilniuje, darbuotoja patvirtino, kad gavo ir nunešė generaliniam direktoriui R. D.. Kitą dieną, sausio 07 d., atšaukimą ir naują pareiškimą sudėjo į vieną voką ir išsiuntė registruotu paštu. 2011-01-10 prašymo atšaukimą pakartotinai išsiuntė faksu, el.pašu ir registruotu paštu. Byloje pateikti abu pareiškimai yra iš el. laiško. Tačiau nepaisant to, kad pareiškimą atleisti iš darbo savo noru ji atšaukė, vis tiek tuo pagrindu buvo atleista. Todėl mano, jog atsakovas ją iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. atleido neteisėtai.

Gavęs jos prašymą dėl pirmojo pareiškimo atšaukimo ir atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 2 d., atsakovas 2011-01-07 įsakymu nušalino ją nuo pareigų. Tą dieną ji ruošėsi darbų perdavimui. Kadangi A. Barysas jai įteikė įsakymą dėl nušalinimo ir paėmė dokumentus, kompiuterį, mobilųjį telefoną, automobilio raktelius, ji toliau negalėjo vykdyti savo pareigų, nes darbai buvo vykdomi kompiuteryje, telefonu. Laidiniu telefonu prekybos skyriuje ji nesinaudodavo. Teoriškai gal ir galima planus sudaryti popieriuje. Tačiau visa reikalinga informacija buvo segtuvuose, ten buvo dalis ataskaitų, sutarčių, nešiojamajame kompiuteryje buvo visi kontaktai. Paėmus kompiuterį ir dokumentus, ji negalėjo tęsti darbo, t.y. ruošti informaciją perdavimui. Informacijos kiekis buvo didelis. Be to, buvo metų pradžia, vyko susirašinėjimas dėl kitų metų reklamos, bendradarbiavimo su spauda. Toliau dirbti su stacionariu kompiuteriu ji taip pat negalėjo, nes jame nebuvo nė vienos jos duomenų bazės, kompiuterį reikėjo paruošti. Be to, paėmus jos darbo priemones ir nušalinus nuo darbo, būtų buvę keista ateiti ir sakyti, kad būtų suteiktos kitos darbo priemonės. Jai nebuvo aišku, kokiu pagrindu ją nušalino, ji norėjo aiškumo, klausė kodėl, ką daryti su pas ją likusiais raktais ir telefono pakrovėju. Tačiau iš jos buvo pasityčiota, tai matyti iš R. D. atsakymų. A. Barysas parašė tarnybinį pranešimą, surinko dokumentus. Nušalinimas nuo pareigų ją paveikė morališkai. Sausio 7 d. pasijuto blogai. Pradžioje buvo peršalimas. Vėliau prasidėjo skrandžio skausmai, nemiga, dvylikapirštėje atsirado žaizdos, refliuksas. Jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, o darbdavys sakė, kad bus pravaikšta, apskundė biuletenį, buvo sušaukta gydytojų komisija. Ji pasijautė nesaugiai, teko lankytis pas psichiatrą. Jai padaryta neturtinė žala, kurią vertina 5000 litų ir prašo priteisti iš atsakovo, nes sveikatos sutrikimus sukėlė nušalimas nuo darbo ir neteisėtas atleidimas. Iki tol ji neturėjo problemų su skrandžiu, asmenybės sutrikimais.

DK 127 straipsnio 2 dalis leidžia darbdaviui, laikantis teisės aktų nuostatų, kiekvienu konkrečiu atveju nuspręsti dėl neterminuotos darbo sutarties nutraukimo pagrindo elemento - konkrečių svarbu priežasčių (priežasties). 2011-01-06 prašyme ieškovė teigia, kad darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, naudodamas subtilią psichologinę prievartą verčia darbuotoją imti nemokamų atostogų, pažeidžia įstatymus, įpareigojančius darbdavį taip nesielgti. Atsakovas su šiais ieškovės įrodymais nesutinka ir laiko juos visiškai nepagrįstais. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė yra pateikusi prašymus kiekvieną mėnesį suteikti po dvi dienas nemokamų atostogų laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės iki darbo sutarties nutraukimo. Toks rašytiniais įrodymais pagrįstas ieškovės valios išreiškimas patvirtina, kad darbdavys nemokamas atostogas ieškovei suteikdavo nepažeisdamas DK 184 straipsnio nuostatų. Ieškovei nemokamos atostogos buvo suteikiamos jos prašymu, todėl teigti, kad suteikdamas nemokamas atostogas atsakovas pažeidė įstatymus nėra jokio pagrindo.

Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovė neteisingai aiškina DK 297 straipsnio 3 dalį, prašydama, kad teismas pripažintų jos atleidimą neteisėtu ir grąžintų į darbą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbdaviui netinkamai nurodžius darbo sutarties nutraukimo įstatyminį pagrindą ir taip netinkamai įforminimus dokumentus apie darbo sutarties nutraukimą, savaime nėra pagrindas atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-238/2005). Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje yra kilęs ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo teisinio pagrindo ir su tuo susijusių pasekmių taikymo, bet ne dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, ieškovės teisių gynimui DK 297 straipsnio 3 dalis netaikytina.

Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Darbdaviui atstovauja įmonės vadovas, ir jis turi teisę pagal savo kompetenciją duoti privalomus nurodymus sau pavaldiems darbuotojams (DK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi darbdavio vadovo teisėtiems reikalavimams darbuotojas privalo paklusti, ir tai tiesiogiai įtvirtinta DK 228 straipsnyje. Darbdavio atstovui tenka pareiga aiškiai ir nedviprasmiškai formuluoti savo nurodymus ir reikalavimus darbuotojams. 2011-01-07 atsakovo atstovas įsakymu Nr. KA-6 iki darbo sutarties pasibaigimo nušalino ieškovę nuo pareigų, patikslindamas, jog taip visiškai apribojama ieškovės teisė vykdyti sandorius atsakovo vardu, taip pat nurodė ieškovei grąžinti komunikavimo priemones ir automobilį. Įsakyme paaiškinama, kad ieškovės teisės ribojamos siekiant apsaugoti kompanijos interesus nuo galimai prieš kompaniją nukreiptų ieškovės vardu. Įsakymas priimtas atsižvelgiant į ieškovės einamas aukštas pareigas ir turimą galimybę veikti atsakovo vardu.

Atkreiptinas dėmesys, kad įsakymu ieškovei buvo apribotos ne visos, o tik dalis pareigų, ir tik tos pareigos, kurias vykdydama ieškovė atstovautų darbdavį santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Suprasdamas, kad ieškovės prašymu netrukus reikės nutraukti su ja darbo sutartį, atsakovas tikėjosi, kad likusį darbo laiką ieškovė skirs darbų užbaigimui ir neužbaigtų darbų perdavimui. Po skundžiamo įsakymo priėmimo ieškovei buvo toliau mokamas priklausantis darbo užmokestis, o atsakovo susirašinėjimas su ieškove nesuteikia pagrindo teigti, kad ieškovė buvo nušalinta nuo darbo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad 2011-01-07 įsakymas Nr. KA-6, kuriuo suformuluoti konkretūs darbdavio nurodymai ieškovei, nelaikytinas įsakymu dėl nušalinimo nuo darbo pagal DK 123 straipsnį. Dėl to 2011-01-07 įsakymui Nr. KA-6 netaikytini DK 123 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Vien tik ta aplinkybė, kad įsakyme pavartotas žodis „nušalina", nesuteikia pagrindo vertinti atsakovo įsakymą pagal DK 123 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir šiuo pagrindu pripažinti įsakymą neteisėtu. Dėl to šis ieškovės reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl šių atsiliepime išdėstytų argumentų, atsakovas prašė atmesti ieškovės reikalavimą dėl pripažinimo darbo sutarties nutraukimo neteisėtu, taip pat atmesti ir išvestinius ieškinio reikalavimus, priteisiant iš ieškovės atsakovo naudai išlaidas advokato pagalbai ir kitas bylinėjimosi išlaidas. (b.l. 84-90).

Kai jis atvežė nušalinimo raštą ir paėmė ieškovės kompiuterį, telefoną, jam susidarė įspūdis, kad ieškovė kovoja prieš įmonę. Jis negali pasakyti, kokiu tikslu buvo paimtas kompiuteris, tačiau mano, jog dėl to ir buvo paimtas, kad kovodama prieš įmonę nesinaudotų įmonės duomenimis. Tačiau stacionariu kompiuteriu ieškovė dirbti galėjo, taip pat galėjo prieiti prie duomenų bazės, nes yra įdiegta klientų informacine sistema. Visi duomenys, archyvai, kontaktai yra centriniame serveryje. Jis jai nesakė, kad gali naudotis stacionariu kompiuteriu, nes ieškovė didesnė viršininkė už jį, jis tik atvežė įsakymą. Kokia jo esmė nežino. Taip pat nežino kaip buvo spręstas antrasis ieškovės prašymas dėl atleidimo iš darbo.

Liudytoja B. L. paaiškino, kad dirba pas atsakovą vyr. finansininke. Ji matė ieškovę kai ji atnešė prašymą R. D. dėl atleidimo iš darbo. Pamačiau ieškovę, užėjo į gen. direktoriaus kabinetą, norėjo pasisveikinti su ja. Ieškovė padavė prašymą, R. D. surado straipsnį, uždėjo vizą. Klausė jos, kodėl išeina iš darbo, sakė, kad nori save išbandyti kitoje srityje. Kas daugiau vyko nežino, girdėjo, kad po trijų dienų atsakovas gavo kitą prašymą. Dėl nemokamų atostogų žino, kad buvo toks pasiūlymas. Buvo kalbėta per susirinkimą, kad padėtis bloga, reikėtų eiti nemokamų. Kas tai pasiūlė nepamena. Ji taip pat ėjo nemokamų atostogų. Šiuo metu padėtis pagerėjo, nuo 2011 m. balandžio mėn. darbuotojai neina nemokamų atostogų. Tačiau jai žinoma, kad nemokamų atostogų ėjo ne visi darbuotojai.

Liudytojas R. D. paaiškino, jog jis yra buvęs bendrovės generalinis direktorius. Šiuo metu įmonėje nebedirba. 2011-01-05 ieškovė atėjo su pareiškimu dėl išėjimo iš darbo, jis jos prašymą tenkino. Ieškovė norėjo save realizuoti kitur. Į jo kabinetą tuomet buvo užėjusi B. L.. Prašymą jis tenkino tą pačią dieną, uždėjo vizą, prašymas turėjo būti perduotas Personalo skyriui ir ieškovė atleista nuo prašyme nurodytos datos. Kitą dieną, t.y. 2011 m. sausio 06 d., ieškovė paskambino, sakė nori pakeisti pareiškimą, nes bendrovė nesilaikė darbo sutarties, kad jai priklauso 2 mėn. kompensacija. Jis pasakė, kad tai neįmanoma, kad jos motyvas nėra toks, jog galima būtų pripažinti, kad buvo nesilaikoma darbo sutarties. Manė, kad tai tik bandymas, kad būtų išmokėta 2 mėn. išeitinė kompensacija, nes buvo toks atvejis, kad buvo išmokėta kompensacija buhalterei, kuri išėjo tokiu pagrindu. Tačiau ieškovės motyvacija jį suneraminto, nes ji buvo žmogus, užimantis pareigas. Taupymas nemokamų atostogų sąskaita lietė visą įmonę. Darbuotojai norėjo likti dirbti, žmonės buvo motyvuoti bendrovės išlikimu. Tai buvo kolektyvinė sutartis, tik nerašyta.

Gavęs antrąjį ieškovės pareiškimą suprato, kad ji kompanijos atžvilgiu nusiteikus negeranoriškai. Kadangi ieškovės pareigybė leido jai pasirašyti sutartis, o ji prarado pasitikėjimą, nenorėdamas, kad kompanija nukentėtų, priėmė sprendimą nušalinti ją nuo pareigų. Kadangi ieškovė pagal užimamas pareigas galėjo komunikuoti su klientais, nutarė apriboti jos bendravimą, paimti kompiuterį, telefoną, automobilį. Kompiuterį paėmė, kad ieškovė neprieitų prie duomenų, klientų bazių. Tačiau įmonės viduje jai nebuvo uždrausta dirbti. Ką ji gali vykdyti atskiro nurodymo nebuvo, tačiau ieškovė pati turėjo tai suvokti. Ji galėjo ateiti į darbą ir bendrauti su kolegomis, galėjo sutvarkyti komandiruotės dokumentus.

Liudytojas R. D. taip pat nurodė, kad jis per tris dienas negavo pirmojo ieškovės prašymo dėl atleidimo iš darbo savo noru atšaukimo. Paštu gavo gerokai vėliau, dienos nepamena. Todėl personalo skyrius ir jis sprendė, kad galioja pirmasis pareiškimas. Elektroninių laiškų buvo keli, jų nepamena. Tačiau mano, kad elektroninis paštas yra netinkamas pareiškimo atšaukimo būdas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė D. Ž. 2005-12-16 sudarytos neterminuotos darbo sutarties Nr. 221 pagrindu nuo 2005-12-19 dirbo UAB „Ruukki Lietuva“ rinkodaros direktoriaus pavaduotojos pareigose, jai nustatytas 3500 Lt per mėnesį darbo užmokestis, dirbant penkių darbo dienų savaitę, 8 val. darbo dieną, 40 val. darbo savaitę (b.l. 9-11). 2008-05-28 darbo sutartis Nr. 221 pakeista, nustatant, jog ieškovės darbo vieta yra UAB „Ruukki Lietuva“ marketingo skyrius, Kaune, ir jai nustatomas 4600 Lt mėnesinis darbo užmokestis. Taip pat nustatyti papildomi ieškovės įsipareigojimai, susiję su konfidencialios informacijos neatskleidimu. 2011-02-03 darbo sutartis nutraukta darbuotojos pareiškimu, pagal LR Darbo kodekso 127 str. 1 d., remiantis įsakymu Nr. KA-2 (b.l. 15-17). Iš VSDFV Kauno skyriaus pažymos apie ieškovės valstybinį socialinį draudimą (b.l.40-41) bei pateiktų prašymų dėl neapmokamų atostogų, matyti, kad laikotarpiu buo 2010 m. gegužės mėnesio iki atleidimo iš darbo, ieškovei dešimt kartų buvo suteiktos nemokamos atostogos, po dvi dienas iš eilės. Prašymai dėl nemokamų atostogų surašyti ir tokiomis datomis, kai ieškovė jau nebedirbo pas atsakovą (b.l. 37,38, 39). 2011-01-05 ieškovė parašė prašymą dėl atleidimo iš darbo nuo 2011 metų sausio 24 pačiai prašant, kuriame yra bendrovės generalinio direktoriaus R. D. viza „atleisti pagal DK 127 str.“ (vizos ir atleidimo data nenurodyta) (b.l. 42), o 2011-01-06 ieškovė parašė prašymą dėl minėto prašymo atšaukimo, kuriame vadovaudamasi DK 127 str. 4 d. nurodė, jog atšaukia savo prašymą dėl atleidimo pagal 127 straipsnį, nes jis nėra juridiškai išbaigtas, o taip pat neatitinka faktinių aplinkybių, kurios verčia nutraukti darbo santykius su darbdaviu (b.l. 43, 47). Iš Lietuvos pašto kvito Nr. 153984/23 matyti, kad 2011-01-07 14:30 val. Kauno 41 –ajame pašte priimta registruota korespondencija Nr. RN232191973LT gavėjui UAB „Ruukki Lietuva“ (b.l.45), taip pat 2011-01-10 21:24 val. Vilniaus 11-asis pašte priimta registruota korespondencija Nr. RN251398595LT gavėjui UAB „Ruukki Lietuva“. (b.l.45). Iš pašto siuntos išsiuntimo ir įteikimo pranešimo matyti, kad iš D. Ž. 2011-01-10 Vilniaus 11-ajame pašte priimta registruota korespondencija Nr. RN251398595LT gavėjui UAB „Ruukki Lietuva“ 2011-01-12 įteikta vadybininkei M. C. (b.l. 44). Iš 2011-01-10 20:15 val. fakso išsiuntimo pranešimo matyti, kad atsakovui buvo išsiųstas paštu 2011-01-06 D. Ž. prašymas dėl atleidimo iš darbo 2011-01-05 dienos prašymo atšaukimo (b.l. 47). 2011-01-06 ieškovė parašė prašymą dėl atleidimo iš darbo nuo 2011-01-17 d. pagal DK 127 str. 2 dalį, nurodydama priežastis, kad darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, tai yra, naudodamas subtilią psichologinę prievartą verčia imti nemokamų atostogų, dėl ko nukenčia tiek darbuotojas, negaudamas darbo sutartimi sulygto atlyginimo dalies, tiek ir valstybė, negaunanti atitinkamos mokesčių dalies, be to, pažeidžia įstatymus, įpareigojančius darbdavį taip nesielgti (b.l. 49).

Iš 2011-01-07 d. atsakovo generalinio direktoriaus įsakymo Nr. KA-6 matyti, kad ieškovė, kaip praradusi pasitikėjimą, iki darbo sutarties pabaigos buvo nušalinta nuo einamų pareigų, atimant teisę vykdyti bet kokius sandorius kompanijos vardu bei kitaip atstovauti kompaniją. Taip pat ji buvo iki 2011 ai-07 16:00 valandos įpareigota grąžinti kompanijai priklausančias komunikavimo priemones bei automobilį. Įsakyme taip pat nurodyta, kad jis priimtas remiantis siekiant apsaugoti kompanijos interesus nuo galimai prieš kompaniją nukreiptų ieškovės veiksmų, remiantis jos prašymais atleisti iš darbo (gautais sausio 5 ir 6 dienomis), bei pakeistais prašymo atleisti motyvais, darant išvadą, kad darbuotoja taip siekia gauti jai nepriklausančią išeitinę kompensaciją, taip padaryti žalą darbdaviui, o taip pat, remiantis pareikštas atleidimo iš darbo motyvais, diskredituoti darbdavį. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuota, kad ji gali kenkti darbdaviui ir kitais būdais. (b.l. 50).

Kaip matyti iš 2011-10-10 rašto, gavusi minėtą įsakymą, D. Ž. kreipėsi į atsakovą, prašydama nurodyti teisinį nušalinimo nuo pareigų pagrindą, papildomai nurodydama, kad ji nesiekia diskredituoti darbdavį, tiek 2010-01-05 tiek ir 2010-01-06 raštų ji nėra išsiuntusi nei darbdavio partneriams, nei darbuotojų teises ginančioms institucijoms. Taip pat nurodė, kad žalos padarymas galimas tik neteisėtais veiksmais, o jos reikalavimas atleisti iš darbo pagal DK 127 str. 2 d. tėra pasinaudojimas Darbo kodekso darbuotojams suteikiamomis teisėmis (b.l. 53).

Atsakydamas į šį raštą, atsakovas 2011-01-11 elektroniniame laiške nurodė, kad nušalino ją ne nuo darbo, o nuo pareigų, kurioms eiti reikalingas darbdavio pasitikėjimas. Taip pat nurodė, jog 2011-01-24 ji bus atleista iš darbo remiantis jos sausio 5 d. pareiškimu, kuris įstatymo nustatyta tvarka nebuvo atšauktas, taip pat kad pasitikėjimo praradimo motyvai nurodyti pačiame įsakyme, kad jos pareiškime nurodyta priežastis, kad darbdavys naudojo subtilią psichologinę prievartą yra absoliučiai neatitinkanti tikrovės. Netiesos sakymas yra pakankama priežastis nepasitikėti darbuotoju ((b.l. 56).

2011-01-12 ieškovė parašė dar vieną laišką, jog ji taip ir negavo išsamaus paaiškinimo, kokiu teisiniu pagrindu ji nušalinta nuo pareigų. Todėl jį vertina kaip neteisėtą, kuriuo jai daromas psichologinis spaudimas, neigiamas poveikis sveikatai. Taip pat prašė įvardinti, kokias pareigas atsakovas jai siūlo jai grįžus į darbą po nedarbingumo, vietoje jos eitų rinkodaros direktorės Lietuvai pareigų, kokiomis darbo priemonėmis ji bus aprūpinta (b.l. 59, 61).

2011-01-12 atsakovas elektroniniu laišku išaiškino ieškovei, jog sustabdytos jos tik tam tikros darbinės funkcijos (bendravimas su klientais, naujų klientų paieška ir t.t. ), tačiau įmonės įsipareigojimai ir socialinės garantijos dėl to nebus keičiamos. Taip pat nurodė, kad dėl konkrečių darbo funkcijų atlikimo iki atleidimo iš darbo dienos bus aptarta jai grįžus po nedarbingumo (b.l. 57).

2011-01-14 ieškovė dar kartą laišku kreipėsi į atsakovą, prašydama nurodyti išsamų sustabdytų darbinių funkcijų sąrašą, taip pat pranešti, ar panaikintas ar pakeistas 2011-01-07 įsakymas Nr. KA -6 dėl nušalinimo nuo pareigų. Taip pat klausė, kokiu pagrindu atsakovas rengiasi ją atleisti iš darbo sausio 24 dieną, nes jos 2011-1-05 prašymas yra atšauktas 2011-01-06 prašymu, kuris buvo išsiųstas 2011-01-06, taip pat pakartotinai 2011-01-10 (b.l. 62, 63).

Iš pateikto išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad nuo 2011-01-10 ieškovė susirgo, atsirado bendras silpnumas, sloga, o po poros dienų atsirado nemiga, apetito stoka, širdies permušimas, nuo 01-18 prasidėjo galvos skausmai, juosmens ir skrandžio skausmai. Diagnozuota gastropatija, dvylikapirštės žarnos erozijos, lėtinės opos, refliuksas. Paskirtas gydymas. Taip pat ieškovė nukreipta į GKK, rekomenduota psichiatro konsultacija. Psichiatro išvados: adaptacijos sutrikimas. Paskirtas gydymas vaistais. (b.l. 51-52, 74-79).

Grįžusi į darbą po nedarbingumo, 2011-02-04 ieškovė raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama iki darbo dienos pabaigos išduoti pažymą apie jos darbą pas atsakovą (nurodant funkcijas), o jei darbo sutartis nutraukta – įstatyminį pagrindą ir darbo sutarties nutraukimo datą (b.l. 67). Į šį prašymą atsakovas 2011-02-04 raštu pranešė, kad ji jau vakar, t.y. 2011-02-03, iš darbo atleista pagal LR DK 127 str. 1 d. pagal jos 2011-01-05 pareiškimą (pačiai prašant). Nurodė, kad kadangi ji nuo 2011-01-05 iki 2011-02-02 sirgo, jos pareiškimą patenkino iš karto, kai ji grįžo į darbą po ligos. Rašte atsakovas taip pat nurodė, kad atleidimo iš darbo dokumentai jai buvo įteikiami per įgaliotą darbuotoją, tačiau ji atsisakė pasirašyti. Taip pat nurodė, kad būti buvusioje darbo vietoje ji nebeturi jokio teisinio pagrindo ir jos veiksmai atvykstant į darbą yra nesuprantami (b.l. 68).

Nustatyta, jog pagrindinis ginčas byloje yra kilęs dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal 127 str. 1 dalį pagrįstumo. Ieškovės teigimu, tokio pagrindo nebuvo, kadangi ji per DK 127 str. 4 d. nustatytą trijų darbo dienų terminą atšaukė savo 2011-01-05 prašymą nutraukti darbo sutartį pačiai prašant. Teigė, kad ji galėjo būti atleista tik pagal jos pateiktą naują pareiškimą, pagal DK 127 str. 2 d., nes toks atleidimo pagrindas buvo.

Kaip matyti iš aptarto šalių susirašinėjimo, atsakovas iki pat ieškovės atleidimo iš darbo nepripažino, jog ieškovė per įstatymo nustatytą terminą atšaukė savo pradinį pareiškimą. Tačiau parengiamajame teismo posėdyje (b.l. 123) ir teisme atsakovo atstovai neginčijo, jog ieškovė nepraleidusi įstatyme nustatyto trijų darbo dienų termino atšaukė prašymą dėl atleidimo iš darbo pačios prašymu. Tačiau teigė, kad dėl to jos valia nutraukti darbo sutartį nepasikeitė, atleidimas vyko ieškovės iniciatyva, nes atšaukusi minėtą pirminį prašymą ji nesiekė tęsti darbo santykius, o pateikė naują prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., kuris yra visiškai nepagrįstas, taip siekdama materialinės naudos. Teigė, kad darbdavys vykdė įsipareigojimus pagal darbo sutartį, jokios prievartos eiti nemokamų atostogų netaikė, ieškovė savo noru rašė prašymus ir ėjo nemokamų atostogų. Todėl jos pareiškimas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 str. 2 d. pagrindu yra apsimestinis. Atsakovo vertinimu, darbo sutartis su ieškove pagrįstai nutraukta DK 127 str. 1 d. pagrindu.

Kaip matyti iš aptartų įrodymų ir paaiškinimų, atsakovas teisme pakeitė savo poziciją, neneigdamas, kad ieškovė per nustatytą terminą atšaukė savo 2011-01-05 prašymą dėl atleidimo iš darbo pačiai prašant, taip pat neneigia, jog jam buvo visiškai aiškios naujojo prašymo (2011-01-06) dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 2 d. priežastys, tik atsakovas su jomis nesutiko.

Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės valia nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu buvo aiškiai išreikšta ir atsakovas teisingai ją suprato, tačiau su tokiu darbo sutarties nutraukimo pagrindu nesutiko.

Vertinti darbuotojo nurodytų darbo sutarties nutraukimo priežasčių svarbą ir sutikti su jomis ar nesutikti yra darbdavio prerogatyva. Tačiau nesutikimas nesudaro pagrindo nutraukti darbo santykius su darbuotoju kitu, nei jo nurodytas pagrindas. Ieškovei atšaukus 2011-01-05 pareiškimą, atsakovas negalėjo savo iniciatyva, neesant atitinkamo ieškovės prašymo, priimti sprendimą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Pagal suformuotą Aukščiausiojo Teismo kasacinę praktiką, toks darbuotojo atleidimas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį yra pažeidžiantis jo teises, todėl neteisėtas (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2009).

Teismas laiko nepagrįstais atsakovo argumentus, kad ieškovės pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 2 d. yra pagrindas vertinti kaip apsimestinį sandorį ir laikyti, jog tikroji ieškovės valia buvo nutraukti darbo sutartį pačios pareiškimu, neesant svarbių priežasčių. Visų pirma, darbuotojo teisė atšaukti pareiškimą yra numatyta įstatyme (DK 127 str. 4 d.). Taip pat DK numato galimybę nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu, esant svarbioms priežastims arba darbdaviui nevykdant įsipareigojimų pagal darbo sutartį ar pažeidžiant įstatymus (DK 127 str. 2 d.). Todėl esant tiesioginėms normoms, reglamentuojančioms darbuotojo pareiškimo atšaukimo tvarką ir darbo sutarties nutraukimo darbuotoju pareiškimu pagrindus, nėra jokio pagrindo taikyti kitų teisės šakų normas ir spręsti ginčą vadovaujantis sandorio negaliojimo taisyklėmis.

Pažymėtina, kad DK 127 str. nuostatos ar kitos DK normos nedraudžia darbuotojui, nustatytu terminu atšaukusiam prašymą nutraukti darbo sutartį, iš naujo kreiptis į darbdavį dėl darbo sutarties nutraukimo tuo pačiu ar kitu pagrindu ir toks pareiškimas turi būti sprendžiamas. Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai siaurinamai supranta ir aiškina DK 127 str. 4 dalį.

Teismas konstatuoja, kad DK 127 str. 4 d. nustatyta tvarka ieškovei atšaukus pirmąjį pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 str. 1 d. pagrindu ir padavus antrąjį, dėl atleidimo DK 127 str. 2 d. pagrindu, atsakovui nesutinkant su ieškovės pareiškime nurodytų priežasčių buvimu, atsakovas turėjo teisę atsisakyti jį tenkinti ir netrukdyti atsakovei dirbti toliau. Nes nutraukiant darbo santykius pagal DK 127 str. 2 d., suėjus pranešime apie darbo sutarties nutraukimą nurodytam terminui, darbo sutartis nepriklausomai nuo darbdavio valios nepasibaigia. Darbdaviui nesutikus su darbo sutarties nutraukimo pagrindu ir nenutraukus darbo sutarties, darbo santykiai tęsiasi, o darbuotojui su tuo nesutinkant, kyla individualus darbo ginčas, kuriam taikytina privaloma išankstinė jo nagrinėjimo ne tesme (darbo ginčų komisijoje) tvarka.

Kaip matyti, ieškovė neturėjo galimybės kreiptis į darbo ginčų komisiją, nes atsakovas, nesutikęs su darbo sutarties nutraukimo pagrindu, ją neteisėtai atleido, taip užkirsdamas kelią ginčo nagrinėjimui darbo ginčų komisijoje. Nors pagal DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktą nutrūkus tarp šalių darbo santykiams, tokie ginčai gali būti nagrinėjami tiesiogiai teisme, tačiau teismas sprendžia, jog konstatavus, jog ieškovė iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. atleista neteisėtai, neesant jos pareiškimo šiuo pagrindu nutraukti darbo sutartį, t.y. neesant jos išreikštos valios ir darbo santykiams faktiškai nutrūkus ne ieškovės, o atsakovo valia, nėra pagrindo vertinti, ar buvo svarbios priežastys darbo sutarties nutraukimui pagal DK 127 str. 2 dalį, nes šioje byloje pareikšto ieškinio esmė yra atleidimo iš darbo teisėtumas ir pagrįstumas ir su neteisėtu atleidimu susijusių pasekmių taikymas, o ne atleidimo formuluotės pakeitimas.

Teismas vertina, jog taip pat yra pagrįstas su neteisėtu atleidimu susijęs ieškovės reikalavimas pripažinti neteisėtu atsakovo generalinio direktoriaus 2011-01-07 priimtą įsakymą Nr. KA-6. Šiuo įsakymu nuspręsta iki darbo sutarties pabaigos nušalinti ieškovę nuo darbo, kaip praradusią pasitikėjimą, atimant teisę vykdyti bet kokius sandorius kompanijos vardu bei kitaip atstovauti kompaniją. Kaip nustatyta byloje ir nurodyta pačiame įsakyme, minėtas įsakymas priimtas darant išvadą, kad darbuotoja taip siekia gauti jai nepriklausančią išeitinę kompensaciją, padaryti žalą darbdaviui, o taip pat remiantis pareikštas atleidimo iš darbo motyvais, diskredituoti darbdavį. Taip pat konstatuota, kad ji gali kenkti darbdaviui ir kitais būdais. (b.l. 50).

Nušalinimo nuo darbo pagrindai ir tvarka yra reglamentuota DK 123 straipsnyje. Nors minėto straipsnio 1 d. nurodyta, jog nušalinti darbuotoją nuo darbo darbdavys gali ir kitais, negu išvardinta šiame straipsnyje, atvejais, tačiau pažymėta, jog toks nušalinimas galimas tik įstatymų nustatytais pagrindais.

Teismas konstatuoja, kad darbuotojo prašymas atleisti jį iš darbo, paduotas laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, nėra ir negali būti laikomas teisėtu pagrindu darbdaviui nušalinti darbuotoją nuo visų ar dalies jo atliekamų darbo funkcijų vykdymo. Pažymėtina, kad DK 35 str. draudžia darbdaviui piktnaudžiauti savo teise ir įpareigoja laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.

Šiuo atveju pripažintina, jog atsakovas piktnaudžiavo savo teise ir nurodytų principų nesilaikė, taip pažeisdamas ieškovės teisę į darbo sutartimi sulygtą darbą iki darbo santykių pasibaigimo.

Taip pat yra pagrindas pripažinti, kad atsakovas, gavęs ieškovės pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 2 d., tačiau jo nespręsdamas, o minėtais neleistinais ir neadekvačiais veiksmais nušalindamas ieškovę nuo pareigų, atimdamas darbo priemones ir tokiu būdu viešai pažemindamas gerą ir kompetentingą darbuotoją, taip pat konkrečiai nepaaiškindamas tokio nušalinimo masto ir teisinio pagrindo, nepripažindamas pareiškimo atšaukimo gavimo ir versdamas jau sergančią ieškovę nerimauti dėl tolimesnių darbo funkcijų bei numatomo atleidimo ne jos prašomu pagrindu, sukėlė įtampą, stiprius neigiamus išgyvenimus, sąlygojusius nemigą, kitus diagnozuotus psichinės sveikatos sutrikimus ir tuo neabejotinai padarė jai neturtinę žalą.

Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio.

LR DK 250 str. numato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis LR CK.

Tačiau nustatant neturtinės žalos dydį yra reikšmingos ne tik teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, tačiau ir pažeistų teisių apgynimas teismo sprendimu, kitos aplinkybės. Šiuo atveju teismas sprendžia, jog ieškovei padarytą neturtinę žalą iš dalies kompensuoja kiti jos pažeistų teisių gynimo būdai - priteisiama išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką iki sprendimo byloje įsigaliojimo dienos. Dėl šių aplinkybių prašomos priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas iki 500 litų.

Ieškovė grįžti į darbą nepageidauja. Prašo taikyti DK 297 str. 4 d. numatytas teisines pasekmes. Toks ieškovės reikalavimas pagrįstas ir tenkintinas, nes atsižvelgiant į kilusio konflikto mastą, jo esmę, yra pagrindas manyti, jog ieškovei būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Todėl laikytina, kad ieškovė atleista iš darbo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Jai priteistina keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kadangi ieškovės darbo stažas bendrovėje viršija 60 mėnesių, bet yra mažesnis nei 120 mėnesių (DK 140 str. 1 d. 4 p., 297 str. 4 d.).

Taip pat iš atsakovo priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ( DK 97 str. 4 d. ).

Iš atsakovo pateiktos pažymos (b.l. 103) matyti, kad ieškovės vidutinis darbo dienos užmokestis buvo - 223,86 Lt. (priskaityta suma). Vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 4745,83 Lt (priskaityta suma), (223,86 x 21,2 padauginta iš 21,2 vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus 2010 metais). (2003 m. gegužės 27 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 650 patvirtinto “Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo“ 8 punktas).

Ieškovei taip pat priteistinas iš atsakovo vidutinis darbo užmokestis už 9 mėnesius - 42712,47 Lt (priskaityta suma), (4745,83 Lt x 9) ir 13 darbo dienų – 2910,18 Lt (priskaityta suma) (223,86 Lt x 13) priverstinės pravaikštos laiko, t.y. iš viso 45622,65 Lt (priskaityta suma), už laikotarpį nuo sekančios po neteisėto atleidimo iš darbo dienos (2011-02-04) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (2011-11-22) imtinai, ir po 223,86 Lt (priskaityta suma) vidutinio darbo dienos užmokesčio už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, pradedant po teismo sprendimo paskelbimo dienos (2011-11-23) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.).

Sprendimas dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 4745,83 Lt (priskaityta suma) priteisimo ieškovei iš atsakovo vykdytinas skubiai (CPK 282 str. 2 d.).

Sprendžiant ieškovės advokato pagalbai apmokėti išlaidų dydį, teismas atsižvelgia į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas. (LR CPK 98 str. 2 d.).

Rekomendacijos dėl užmokesčio priteisimo civilinėse bylose už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintos Lietuvos advokatų Tarybos 2004-03-26 nutarimu bei LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85, numato maksimalaus dydžio darbo užmokestį advokatams. Teismas, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, trukmę, į tai, kad ieškovės ieškinys iš esmės patenkintas, o advokatės pateiktos išlaidos neviršija maksimalaus dydžio išlaidų, sprendžia, jog iš atsakovo priteistinos visos ieškovės turėtos advokato išlaidos, susijusios su ieškovės atstovavimu byloje - 2000 Lt. (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str., b.l. 139-143).

Iš esmės pilnai patenkinus ieškinį, iš atsakovo taip pat priteistinas žyminis mokestis valstybei nuo kurio ieškovė buvo atleista - 135 Lt neturtinių reikalavimų dalyje ir 1953 Lt turtinių reikalavimų dalyje, iš viso 2088 Lt, taip pat 10,17 Lt pašto išlaidų (CPK 79 str., 80 str., 96 str. 1 d).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti pilnai.

Pripažinti neteisėtu atsakovo UAB „Ruukki Lietuva“, į. k. 111529447, 2011-01-07 priimtą įsakymą Nr. KA-6;

Pripažinti neteisėtu ieškovės D. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo atsakovo 2011-02-02 įsakymu Nr. KA-2 nuo 2011-02-03 pagal LR DK 127 str. 1 d. Pripažinti, kad darbo sutartis tarp ieškovės D. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo UAB „Ruukki Lietuva“, į.k. 111529447, pagal LR DK 127 str. 1 d. nutraukta neteisėtai. Į darbą ieškovės negrąžinti. Nustatyti, kad minėta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Priteisti ieškovui D. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo UAB „Ruukki Lietuva“, į. k. 111529447, buveinės adresas Pramonės g. 16, Vaidotų k., Vilniaus r. sav., 18983,32 Lt (aštuoniolika tūkstančių devynis šimtus aštuoniasdešimt tris litus ir 32 ct) išeitinės išmokos (priskaityta suma); vidutinį darbo užmokestį už 9 (devynis) mėnesius ir 13 (trylika) darbo dienų, iš viso 45622,65 Lt (keturiasdešimt penkis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt du litus ir 65 ct, priskaityta suma), už laikotarpį nuo sekančios po neteisėto atleidimo iš darbo dienos (2011-02-04) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (2011-11-22) imtinai, ir po 223,86 Lt (du šimtus dvidešimt tris litus 86 ct, priskaityta suma) vidutinio darbo dienos užmokesčio už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, pradedant po teismo sprendimo paskelbimo dienos (2011-11-23) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinės žalos, 2000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai.

Priteisti iš atsakovo UAB „Ruukki Lietuva“, į. k. 111529447, buveinės adresas Pramonės g. 16, Vaidotų k., Vilniaus r. sav., valstybei 2088 Lt (du tūkstančius aštuoniasdešimt aštuonis litus) žyminio mokesčio, taip pat 10,17 Lt (dešimt litų 17 ct) pašto išlaidų, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.

Sprendimą dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio - 4745,83 Lt (keturi tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt penki litai ir 83 ct, priskaityta suma) priteisimo ieškovei iš atsakovo vykdyti skubiai.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per šį teismą.