- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-04
- Bylos Nr.
- e2-56-790/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01420-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Eurorita“
- Atsakovas
- S. G.-F.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurorita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurorita“ ieškinį atsakovei S. G.-F. dėl be teisinio pagrindo įgyto turto grąžinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Eurorita“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės S. G.-F., gyvenančios (duomenys neskelbtini), 115 000 Eur be teisinio pagrindo įgytą sumą, 15 149,03 Eur palūkanų, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji po reorganizacijos nuo 2020 m. rugsėjo 23 d. perėmė visas WB21 UAB teises ir pareigas. Pastaroji bendrovė 2018 m. balandžio 6 d., 2018 m. balandžio 11 d., 2018 m. balandžio 23 d. ir 2018 m. gegužės 23 d. iš savo sąskaitos į atsakovės sąskaitas, esančias įvairiuose bankuose, pervedė 115 000 Eur sumą. Ieškovės teigimu, tarp WB21 UAB ir atsakovės nebuvo susiklostę jokie civiliniai teisiniai santykiai, nebuvo priimtas joks viešosios valdžios institucijos sprendimas, kurio pagrindu minėta suma galėjo būti pervesta atsakovei.
3. Ieškovės teigimu, nors ieškinys reiškiamas (duomenys neskelbtini) gyvenančiam fiziniam asmeniui, tačiau jis teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal įvykio, kurio pagrindu kildinama žala, atsiradimo vietą. Ieškinio pareiškimas ir bylos nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teisme, ieškovės įsitikinimu, užtikrintų proceso operatyvumo ir ekonomiškumo įgyvendinimą, kadangi Lietuvoje yra daugumos įrodymų buvimo vieta ir juridinių faktų, sudarančių reikalavimo pagrindą, atsiradimo vieta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.
5. Teismas nurodė, kad sprendžiant bylos teismingumo klausimą taikytina 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Lugano konvencija). Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teismas nurodė, kad aiškinant ir taikant Lugano konvencijos nuostatas turi būti remiamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimais, priimtais bylose, kuriose buvo aiškinamas ir taikomas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (reglamentas „Briuselis I“) bei 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo Nr. 1215/2012 (reglamentas „Briuselis I bis“), tiek, kiek šių teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis.
6. Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, laikantis šios konvencijos nuostatų, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal šios antraštinės dalies 2 – 7 skirsniuose nustatytas taisykles (Lugano konvencijos 3 straipsnio 1 dalis).
7. Ieškovė savo reikalavimo dėl be teisinio pagrindo įgyto turto grąžinimo teismingumą grindė vienu iš specialiosios jurisdikcijos pagrindų – Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ieškinį pareikšti vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Teismas, vadovaudamasis ESTT praktika, sprendė, kad vieta, kurioje lėšos buvo pervestos ir įskaitytos į atsakovės sąskaitas (duomenys neskelbtini), yra vieta, kurioje atsirado tiesioginė žala (ką, be kita ko, pagrindžia ir aplinkybė, jog atsakovės ir M. T. R. G. atžvilgiu (duomenys neskelbtini) prokuratūra, remdamasi pinigų plovimo nusikaltimų registracijos įstaigos pranešimais apie įtarimą, išdavusi įsakymą areštuoti sąskaitų, atidarytų atsakovės ir M. T. R. G. vardu, finansinį turtą ir blokuoti sąskaitas, atidarytas jų vardu), todėl netenkinus Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 punkte nustatytos specialiosios jurisdikcijos taikymo sąlygų, teismas pripažino (duomenys neskelbtini) teismų jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimus.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Ieškovė UAB „Eurorita“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas neįvertino, kad ieškovė nėra patyrusi žalos jokioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje arba (duomenys neskelbtini). Teismas neįvertino, kad ieškovė patyrė žalą tik Lietuvoje, o ji buvo padaryta taip pat Lietuvoje, išsiunčiant iš Lietuvoje esančio banko ieškovės lėšas į (duomenys neskelbtini), t. y. ieškovė patyrė žalą Lietuvoje dėl veiksmų, kurie buvo atlikti Lietuvoje (ieškovės buveinėje).
8.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad vien finansiniai nuostoliai, kurių atsiranda tiesiogiai ieškovės banko sąskaitoje, savaime negali būti laikomi „reikšminga sąsaja“ pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktą (atitinkamai, Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalį). Tuo atveju, jei kitos ypatingos bylos aplinkybės taip pat prisideda prie jurisdikcijos suteikimo finansinių nuostolių atsiradimo vietos teismui, tokia žala galėtų ieškovui pagrįstai leisti pareikšti ieškinį šiame teisme (ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendimo byloje Universal Music International Holding BV, C-12/15, 38, 39 punktai). Šiuo atveju teismas neįvertino, kad reikšminga sąsaja su Lietuva yra ne tik finansiniai nuostoliai, patirti Lietuvoje, bet ir šiuos nuotolius nulėmusių veiksmų atlikimas (lėšų išsiuntimas) Lietuvoje, o ne kitoje valstybėje narėje.
8.3. Nesuprantamas teismo motyvas, kad (duomenys neskelbtini) teismų jurisdikciją patvirtina aplinkybė, jog atsakovės atžvilgiu (duomenys neskelbtini) kantono prokuratūra yra išdavusi 2018 m. lapkričio 27 d. įsakymą areštuoti konkrečias sąskaitas. (duomenys neskelbtini) kantono prokuratūros įsakymas nėra įvykis, sukėlęs ieškovei žalą, kadangi ginčo lėšos buvo pervestos gerokai anksčiau, nei priimtas minėtas įsakymas. Nesuprantama, kokias pasekmes (duomenys neskelbtini) kantono prokuratūros įsakymas galėtų sukelti ieškovei dėl 50 000 Eur lėšų pervedimo į atsakovės sąskaitą (duomenys neskelbtini) esančiame banke, kuriai nėra ir negali būti taikomas (duomenys neskelbtini) kantono prokuratūros įsakymas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti ieškinį, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
10. Teismingumo taisyklių laikymasis reiškiant ieškinį yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas laikantis teismingumo taisyklių, o būtent, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas. Teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis).
11. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-248-611/2020 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
12. Visus jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose, kylančius tarp Europos Sąjungos valstybių narių (išskyrus Daniją) ir Europos laisvosios prekybos asociacijos narių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės reglamentuoja 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, pakeitusi iki tol galiojusią 1988 m. Lugano konvenciją. Ši konvencija (duomenys neskelbtini) įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d., o Lietuvos Respublikai galioja kaip Europos Sąjungos valstybei narei, todėl nustatant konkrečios valstybės ((duomenys neskelbtini) ar Lietuvos) teismų jurisdikciją, nagrinėjamoje civilinėje byloje turi būti vadovaujamasi šioje konvencijoje įtvirtintomis taisyklėmis.
13. Lugano konvencijos 2 straipsnis nustato bendrąją jurisdikcijos taisyklę, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Išskyrus nuostatas dėl išimtinės jurisdikcijos pagal Lugano konvencijos 22 straipsnį, kurios nagrinėjamos bylos atveju nėra taikomos, nuo bendrosios jurisdikcijos taisyklės gali būti nukrypstama specialiosios jurisdikcijos atvejais. Tokie atvejai nurodyti konvencijos II antraštinės dalies 2–7 skirsniuose (Lugano konvencijos 3 straipsnio 1 dalis).
14. Vienas specialiosios jurisdikcijos pagrindų numatytas Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje, kurioje įtvirtinta galimybė bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ieškinį pareikšti vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose.
15. Byloje nėra ginčo dėl nagrinėjamu atveju taikytino teisės akto, tačiau, ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies formuluotę „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“. Ieškovės teigimu, ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams, kadangi veiksmai, kurie sukėlė žalą (iš Lietuvoje esančios banko sąskaitos pervestos ginčo lėšos), atlikti Lietuvoje, taip pat būtent nuo tada, kai buvo pervestos lėšos, ieškovė patyrė pirminę žalą.
16. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ESTT nuoseklia jurisprudencija bei jos pagrindu formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, su aukščiau nurodyta ieškovės pozicija nesutinka. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką minėta specialiosios jurisdikcijos taisyklė pagrįsta itin glaudžia sąsaja tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismų, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastariesiems dėl gero teisingumo administravimo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių (ESTT 2014 m. birželio 5 d. sprendimo byloje Coty Germany, C‑360/12, 47 punktas; 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, 73 punktas ir jame nurodyta praktika). Formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kokią vietą, kur galėtų būti jaučiamos įvykio, dėl kurio žala jau faktiškai atsirado kitoje vietoje, žalingos pasekmės (ESTT 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo byloje Marinari, C‑364/93, 14 punktas). Minėta formuluotė neapima ieškovo gyvenamosios vietos, kur yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, vien dėl to, kad joje jis patyrė finansinių nuostolių, susidariusių dėl turto dalies praradimo kitoje valstybėje narėje (ESTT 2004 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Kronhofer, C‑168/02, 21 punktas). Vien finansiniai nuostoliai, kurių atsiranda tiesiogiai ieškovo banko sąskaitoje, savaime negali būti laikomi „reikšminga sąsaja“ pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktą (atitinkamai, Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalį). Tik tuo atveju, jei kitos ypatingos bylos aplinkybės taip pat prisideda prie jurisdikcijos suteikimo vien finansinių nuostolių atsiradimo vietos teismui, tokia žala galėtų ieškovui pagrįstai leisti pareikšti ieškinį šiame teisme (ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendimo byloje Universal Music International Holding BV, C‑12/15, 38, 39 punktai).
17. Taigi, pagal ESTT formuojamą praktiką vieta, kurioje buvo padaryta žala, nėra ta vieta, kurioje ieškovas gyvena arba kuri yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, jeigu ten jis patyrė vien tik finansinę žalą, kurios priežastis buvo turto praradimas, patirtas kitoje šalyje. Vieta, kurioje buvo padaryta žala, yra tik ta vieta, kurioje buvo padaryta pirminė, tiesioginė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018).
18. Nagrinėjamu atveju vertintina, kad tiesioginė žala ieškovei atsirado tose valstybėse, į kurias buvo pervestos ir įskaitytos į atsakovės sąskaitą ieškovės lėšos (atitinkamai, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu vieta, kurioje ieškovė turi buveinę arba kuri yra pagrindinė jos turto buvimo vieta, jeigu ten ji patyrė vien tik finansinę žalą, negali būti prilyginama vietai, kurioje buvo padaryta žala. Šiuo atveju ieškovė jokių kitų ypatingų aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti jurisdikcijos suteikimą Lietuvos Respublikos, kaip vietos, kurioje ieškovė patyrė finansinę žalą (pvz., atsakovės Lietuvoje atliktų veiksmų, lėmusių lėšų pervedimus ar pan.), nenurodo. Taigi, ieškovės pareikštas ieškinys dėl be teisinio pagrindo įgyto turto grąžinimo, kurio reikalavimai nukreipti į (duomenys neskelbtini) gyvenantį fizinį asmenį ir kurie grindžiami bankinių pavedimų atlikimu bei atitinkamais ieškovės turtiniais praradimais Lietuvos Respublikoje, pagal aptartą ESTT ir kasacinio teismo praktiką negali būti pripažįstamas teismingu Lietuvos Respublikos teismams remiantis specialiosios jurisdikcijos pagrindu, numatytu Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje.
19. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje nenurodė jokių kitų faktų dėl su atsakove susiklosčiusių tarpusavio teisinių santykių ir negrindė Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškinį pagal kitus Lugano konvencijoje nustatytus specialios jurisdikcijos pagrindus. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakęs priimti ieškinį, tinkamai įvertino ginčo aplinkybes, pagrįstai vadovavosi ESTT jurisprudencija ir tinkamai taikė Lugano konvencijos nuostatas. Ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.