Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-06-02 · Civilinė byla Nr. 2S-397-198/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-02
Bylos Nr.
2S-397-198/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Birutė Jonaitienė
Atsakovas
B. K.
Ieškovas
A. S.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmos instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S –397–198/2015

Daina Lisaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01249-2015-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 2 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės B. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-2255-812/2015 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei B. K. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 10 136 € skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas – 152 € žyminį mokestį ir 150 € advokato teisinių paslaugų išlaidas. Ieškovas prašo bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 25 d. nutartimi ieškovo A. S. prašymą tenkino. Areštavo atsakovės B. K. nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus 10 136 € sumai, uždraudžiant atsakovei areštuotus daiktus parduoti, įkeisti ar bet kokiu kitu būdu perleisti kitiems asmenims. Atsakovei neturint areštuotinų nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų ar turint jų mažiau kaip už 10 136 € sumą, areštuoti pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar pas trečiuosius asmenis, leidžiant atsiskaityti su ieškovu civilinėje byloje Nr. 2-2255-812/2015. Materialiu turtu leisti naudotis nesumažinant areštuoto turto vertės. Piniginių lėšų areštas taikytinas paliekant atsakovei B. K. teisę kiekvieną mėnesį disponuoti 300 € pinigų suma. Teismas darė išvadą, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali pasunkėti teismo sprendimo vykdymas arba vykdymas gali tapti negalimas (LR CPK 145 str.). Nurodė, kad atsakovė nevykdo prievolės, negrąžina ieškovui 10 136 € skolos. Ieškinio suma yra didelė.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu B. K. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Netenkinus aukščiau nurodyto atsakovės prašymo, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Mano, kad teismo nutartis yra nepagrįsta, taikomos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties bei pažeidžia atsakovės teises, nes įvertinus ieškovo pateikto ieškinio esmę, teisinį pagrindą bei įrodymus, kuriais remiantis ieškovas grindžia savo ieškinį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, gali priimti ieškovui palankų sprendimą. Teismas laikinąsias apsaugos priemones skundžiama nutartimi pritaikė vadovaudamasis tik ieškovo keliamais nepagrįstais ir jokiais leidžiamais įrodymais nepatvirtintais reikalavimais. Teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nesilaikant šalių interesų pusiausvyros. Atsakovės teigimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neišvengia neigiamų pasekmių, nes neapibrėžtam laikui bus apribotos atsakovės galimybės disponuoti jai priklausančiu turtu ir/ar piniginėmis lėšomis, pablogės jos reputacija, bus sutrikdyti normalūs atsakovės šeiminiai santykiai. Teigia, jog teismas turėjo pareikalauti iš ieškovo užtikrinti atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą. Nurodo, kad šios bylos pobūdis yra susijęs su specifiniais teisiniais santykiais, tai nėra pagrindas civilinei atsakomybei pagal CK 6.263 str. atsirasti. Atsakovės teigimu prašoma priteisti suma pagal gaunamas pajamas iš darbinės veiklos ir/ar turimus kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus nėra didelė. Teismas nenurodė, kokiais ieškovo pateiktais leistinais įrodymais grindžia laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą. Priimant nutartį vien tik tuo pagrindu, kad ieškovas kreipėsi į teismą yra pažeidžiamas teisingumo bei rungimosi principas ir yra pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių išsamiai neįvertinus atsakovės teiktinų įrodymų ir paaiškinimų. Priimant skundžiamą teismo nutartį neteisingai taikytas ir proporcingumo principas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo atskirąjį skundą atmesti. Prašoma priteisti suma yra pakankamai didelė, o atsakovė skolos negrąžina jau nuo 2013 metų, kuomet suėjo jos rašytinis įsipareigojimas visą skolą grąžinti ir tai leido ieškovui spręsti, kad prievolės ji nevykdo piktybiškai ir tą aplinkybę nurodė kaip pakankamą pagrindą manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovas pateikė rašytinį įrodymą dėl atsakovės skolos ieškovui, todėl vertintina, kad ieškinio faktinį pagrindą patvirtinantį įrodymą pateikė. Atsakovė nepateikė jokių duomenų apie savo pajamas iš darbinės veiklos. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad draudimas disponuoti turtu, atitinkančiu tik reikalavimo dalį ir tokio pat dydžio piniginėmis lėšomis, paliekant teisę kiekvieną mėnesį disponuoti po 300 €, atsakovės tvirtinimu labai žalingi jos šeiminiams ryšiams, ir jos reputacijai, leidžia patikimai spręsti, kad prašoma suma ne tik ieškovui, bet ir jai yra pakankamai didelė ir siekdama išengti tokios prievolės ji gali turtą paslėpti, perleisti kitiems asmenims.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą.

Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisės normos dispozicijos akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 str.). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Nagrinėjamu atveju ieškovas A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei B. K. dėl skolos priteisimo dokumentinio proceso tvarka. 2015 m. vasario 25 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo priteisė iš B. K. 10 136 € skolą, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. vasario 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 152 € žyminį mokestį, 150 € teisinės pagalbos išlaidas A. S. naudai. Atsakovė B. K. pareiškė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais.

Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas įvertina ieškovo ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, kurie turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas. Ieškinio pagrįstumo, įrodymų vertinimo klausimus, atsakovų atsikirtimus įvertins teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės. Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo ieškinio argumentai sudaro preliminarų pagrindą manyti, jog ieškovo reikalavimai galėtų būti tenkinami.

Sutiktina su apeliante, kad vien ieškinio suma nesudaro pagrindo teigti, kad egzistuoja objektyvi grėsmė sprendimui įvykdyti. Ieškinys pareikštas 10 136 € sumai. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau tuomet, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia objektyvios grėsmės būsimam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-04-16 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 2-336/2009; 2010-04-29 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 2-472/2010; ir kt.).

Apeliantė teigia, kad prašoma išieškoti suma jos atžvilgiu nėra didelė. Tačiau apeliantė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jos gerą finansinę padėtį, todėl daryti išvadą, kad apeliantei ieškinio suma nėra didelė, negalima. Kadangi, kaip jau buvo minėta, didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tuo atveju, jei sprendimas būtų palankus ieškovui, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškinio užtikrinimui, galėtų kilti reali grėsmė jo įvykdymui, o apeliantė nepaneigė šios prezumpcijos ir egzistuojančios būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

Apeliantė teigia, kad teismas turėjo pareikalauti iš ieškovo užtikrinti atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį apeliantės argumentą, pažymi, kad tik šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė tokį prašymą būtų pateikusi. Tačiau net ir esant prašymui teismas neprivalo nutartimi pareikalauti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 str. 1 d.) .

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visais atvejais sukelia nepatogumų proceso šaliai, tačiau tai nesuponuoja išvados, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės varžo apeliantės teises daugiau nei būtina ieškinio užtikrinimo tikslui pasiekti. Teismas pažymi, kad tiek ieškovo, tiek apeliantės reikalavimai bus išnagrinėti ir išspręsti bylos nagrinėjimo iš esmės metu ir galutinai išspręsti bylą išnagrinėjus iš esmės.

Dėl nurodytų argumentų atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 290 straipsniu, teismas

nutaria

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Birutė Jonaitienė