- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-27
- Bylos Nr.
- A-146-197-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01097-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu Kauno apygardos administraciniam teismui (b. l. 15-17) ir skundo patikslinimais (b. l. 50-52, 54-55) prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 88-91) paaiškino, kad Kauno TI direktorius 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 neteisėtai nustatė, jog dokumentų kopijų darymas yra mokamas. Pareiškėjo nuomone, tuo jis yra diskriminuojamas, iš jo atimama galimybė kreiptis skundu į teismą, kadangi būdamas laisvės atėmimo vietoje ir neturėdamas darbo bei pajamų, jis ne visada gali apmokėti dokumentų kopijų parengimo išlaidas. 2010 m. rugpjūčio 13 d. ir 2010 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į Kauno TI direktorių, prašydamas parengti dokumentų kopijas iš asmens bylos. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 49 straipsnis, 15 straipsnio 6 dalis, 16 straipsnio 4 dalis, 44 straipsnis numato garantijas asmenims, esantiems laisvės atėmimo vietoje ir neturintiems darbo, pajamų ar kitokių santaupų, apskųsti valstybės įstaigos ar pareigūnų veiksmus teismui ar kitai valstybės institucijai. Nors Suėmimo vykdymo įstatymas nenumato, kad įkalinti asmenys galėtų nemokamai gauti dokumentų kopijas, tačiau mano, kad tokią jų teisę suponuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 183 straipsnio ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio nuostatos. Be to, pažymėjo, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba suteikė jam antrinę teisinę pagalbą, todėl mano, kad Kauno TI turėtų nemokamai parengti jam reikiamų dokumentų kopijas. Kauno TI darbuotojui, teikiančiam kirpėjo paslaugas, draudžiama naudotis žirklėmis. Kirpimo mašinėlė kerpa labai trumpai, o toks kirpimas žemina jo orumą. Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. VIII-810 patvirtintų Teisinės sistemos reformos metmenų IV skyriuje „Bausmių vykdymo sistemos kūrimas“ yra numatyta, jog nuo šiol panaikinami nebereikalingi apribojimai, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 237 punkte įtvirtintas draudimas reikalauti iš kalinamųjų apsikirpti plikai. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatyta nuteistųjų teisė kartą į savaitę pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, o to paties įstatymo 5 straipsnio 3 dalis draudžia žeminti kalinių orumą. Pareiškėjas teigė, kad Kauno TI pareigūnai taip pat pažeidžia jo teises, numatytas Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, 51 straipsnio 3 dalyje bei Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, nes dalyvauja medikams jį apžiūrint. Kauno TI leidžiama tik vieną kartą per savaitę dešimt minučių naudotis dušu. Tokios sąlygos pažeidžia pareiškėjo teisę palaikyti asmens higieną, ypač po fizinės mankštos. Toks laikas yra per trumpas nusiprausti. Be to, Kauno TI dienos metu išjungiamas dieninis apšvietimas, ir net esant blogoms oro sąlygoms pareigūnai kategoriškai atsisako jį įjungti, todėl kameroje yra per tamsu skaityti, rašyti, ruoštis teismo posėdžiams ir praleisti laisvalaikį. Tokios sąlygos sukelia pareiškėjui nepatogumų, dėl to jis patiria dvasines kančias, fizinį diskomfortą, blogėja regėjimas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tyčia bando pakenkti jo sveikatai, sudaro kankinančias laikymo sąlygas, atimdamas galimybę gauti įrodymus varžo pareiškėjo teisę skųsti neteisėtus atsakovo veiksmus, pažeidžia įstatymų nustatytas garantijas, verčia būti antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl to pareiškėjas išgyvena, patiria dvasines kančias, fizinį diskomfortą. Savo teisę į neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas taip pat grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu.
Šalies argumentai
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (b. l. 31-33, 60-61) bei Kauno TI atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 88-91) paaiškino, kad Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtintas Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašas (toliau – ir Kopijų parengimo aprašas) parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“ ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 42 punktu. Šiuose teisės aktuose nustatyta, kad oficialaus dokumento kopija rengiama tik pareiškėjui iš anksto atlyginus įstaigai už jos parengimą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas turėtų planuoti savo išlaidas, nes jis dažnai perka daiktus, kainuojančius kelis šimtus litų, todėl nelieka pinigų kopijoms.
Dėl suimtųjų teisės naudotis dušu paaiškino, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis įpareigoja izoliatoriaus administraciją ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Dešimties minučių prausimosi trukmę ir galimybę pasinaudoti dušu nustato Kauno TI direktoriaus 2004 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 10A-8 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į pirtį tvarkos aprašo 2 punktas bei 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašas. Pareiškėjas nuo 2010 m. gegužes mėn. kameroje Nr. 349 buvo laikomas kartu su dar vienu ar dviem asmenimis, o nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo laikomas vienas. Kauno TI dušų patalpose yra įrengta po 3-4 kabinas, todėl skirto 10 minučių laiko nusiprausti visiškai pakanka. Kauno TI administracija, suteikdama pareiškėjui galimybę kartą per savaitę 10 minučių pasinaudoti dušu, galiojančių teisės aktų nepažeidė. Įstaiga šiuo metu neturi finansinių galimybių keisti šią tvarką.
Dėl gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo dieną paaiškino, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo“ ir Kauno TI direktoriaus 2009 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 1-120 „Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus 2009 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. 1-13 „Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus lėšų taupymo patvirtinimo“ pakeitimo“, dirbtinio apšvietimo lempos gyvenamosiose kamerose šviesiu paros metu išjungiamos nuo kovo mėnesio paskutinio sekmadienio nuo 9.00 val. iki 16.00 val. ir nuo spalio mėnesio paskutinio sekmadienio nuo 9.00 val. iki 15.00 val. Kitu paros metu, išskyrus miegui skirtą laiką, apšvietimas yra įjungiamas. Kamerose yra įrengti langai, kurie užtikrina natūralią dienos šviesą. Kauno visuomenės sveikatos centro 2009 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte Nr. 36-25407(7) konstatuota, kad gyvenamosiose tardymo izoliatoriaus kamerose, išjungus dirbtinį apšvietimą, natūralaus apšvietimo koeficientas yra 0,88 proc., tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintą higienos normos HN:1999 10.3 punkto 7 lentelėje nurodytą normą, pagal kurią minėtas apšvietimas negali būti mažesnis nei 0,5 proc.
Paaiškino, kad Kauno TI veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose suimtųjų ir nuteistųjų kirpimas žirklėmis nėra numatytas, tačiau kerpant mašinėle gali būti keičiami mašinėlės antgaliai. Atsakovo nuomone, Kauno TI direktorius, reglamentuodamas izoliatoriaus vidaus tvarką pagal atskiras veiklos sferas, veikė teisėtai ir vadovavosi įstatymais. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjo skundu keliami klausimai jau yra išspręsti kitose administracinėse bylose.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 57-59) pareiškė nuomonę, kad Kauno TI yra laikomasi Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkto nuostatų, numatančių, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neatsižvelgia į Kauno TI turimus resursus bei galimybes. Suimtiesiems ir nuteistiesiems neatimta galimybė, esant ypatingoms sąlygoms, kreiptis dėl laikino dirbtinio apšvietimo įjungimo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 42 punkte nustatyta, kad jeigu suimtasis nori prie pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), peticijos ar skundo pridėti dokumentų ar kitos medžiagos kopijas, tardymo izoliatoriaus administracija privalo suimtajam padaryti prašomų dokumentų ir medžiagos kopijas.
Šios paslaugos suteikiamos, vadovaujantis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039. Pagal minėtos tvarkos 3 punktą oficialaus dokumento kopija rengiama tik pareiškėjui iš anksto atlyginus įstaigai išlaidas už jos parengimą. Kauno TI direktorius, 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinęs Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašą, galiojančių teisės aktų nepažeidė. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas siekia sušvelninti savo teisinę padėtį ir nepagrįstai pasipelnyti, neapibrėžia aplinkybių, kurios pažeidžia jo teises, garbę ir orumą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių neteisėtus atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmus, neveikimą, priežastinį ryšį tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltę, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 92-96) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 3, 4 dalių ir 6.250 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą apie valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sampratą, išdėstytą 2007 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-499/2007. Sprendžiant administracinės teisės subjekto veiklos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiamos tam tikros veikos pasekmės savaime negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1642/2005). Žalos atlyginimui būtina nustatyti visetą sąlygų: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) ir priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI pareigūnai veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti, ar buvo pažeistos atsakovo veiklą reglamentuojančios teisės normos bei kaip šie pažeidimai pasireiškė, taip pat nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimo ir pan.) atsiradimą. Iš pareiškėjo skundo ir paaiškinimo teismo posėdžio metu teismas nustatė, kad jis neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų (neveikimo): 1) reikalaujant sumokėti už dokumentų kopijas; 2) pareigūnui būnant toje pačioje patalpoje, kai pareiškėją apžiūri medikai; 3) kerpant jį mašinėle, o ne žirklėmis; 4) leidžiant maudytis duše palyginti trumpą laiką, t. y. dešimt minučių ir tik vieną kartą per savaitę; 5) išjungiant dieninį apšvietimą gyvenamosiose tardymo izoliatoriaus kamerose dienos metu.
Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Kauno TI direktorius 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtino Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašą (b. l. 44-46), kurio 8 punkte nurodoma, jog suimtieji ar nuteistieji už dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimą sumoka vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“. Kopijos išduodamos po to, kai sumokama už jų parengimą. Kopijų parengimo aprašas parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 42 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“. Teismas konstatavo, kad šie teisės aktai yra galiojantys, juose reglamentuojama dokumentų kopijų darymo paslaugos teikimo tvarka ir įkainiai, todėl padarė išvadą, kad atsakovas, reikalaudamas, jog pareiškėjas sumokėtų už jam parengtas dokumentų kopijas, veikė teisės aktų nustatytose ribose.
Teismas nustatė, kad savo teisių pažeidimą medicininės apžiūros metu pareiškėjas sieja su teisės normų, kuriose reglamentuojamas draudimas žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą, įpareigojama nuteistiesiems teikti tokios pat kokybės ir lygio gydymo bei sveikatos priežiūros paslaugas kaip ir laisvėje esantiems asmenims, nesilaikymu.Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog teikiant medicinos paslaugas jis būtų kankintas, žiauriai su juo elgiamasi ar kad jam buvo teikiamos nekokybiškos medicininės paslaugos. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 101 punkte, be kita ko, nurodoma, kad medicinos specialistui paprašius, paciento priėmimo metu asmens sveikatos priežiūros tarnybos patalpoje privalo būti tokios pat lyties kaip ir pacientas priežiūros pareigūnas. Įvertinęs pateiktus į bylą įrodymus, teismas padarė išvadą, kad Kauno TI pareigūnas, būdamas toje pačioje patalpoje su pareiškėju medicininės apžiūros metu, vykdė galiojančių teisės aktų reikalavimus ir jų nepažeidė.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad parinkdamas plaukų kirpimo paslaugos teikimo būdą (tik kirpimo mašinėle), atsakovas veikia neteisėtai, pažeidžia Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 257 punkto reikalavimus, teismas pažymėjo, kad minėtų teisės aktų normose, be kita ko, numatyta, kad ne rečiau kaip kartą į savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, ir kad pataisos įstaigų personalui draudžiama reikalauti, kad nuteistieji nusikirptų plikai, jeigu nėra gydytojo rašytinio patvirtinimo, jog tai reikalinga dėl sveikatos ar higienos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Kauno TI šias teisės normas pažeidžia, t. y. kad kirpimo paslaugas suteikia rečiau nei kartą per savaitę arba reikalauja nusikirpti plikai. Kauno TI veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra numatyta plaukų kirpimo žirklėmis paslauga ar teisė nuteistajam pasirinkti jo pageidaujamą plaukų kirpimo būdą. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad atsakovas sudaro galimybę pareiškėjui pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, o nesuteikdamas kirpimo žirklėmis paslaugos, teisės aktų reikalavimų nepažeidžia, pareiškėjo teisių nesuvaržo. Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 26 d. sprendime ir 2011 m. sausio 31 d. sprendime (administracinės bylos Nr. I-1409-406/2010, Nr. I-188-353/2011) jau yra pasisakęs, kad pareiškėjo reikalavimai dėl atsakovo įpareigojimo suteikti kirpimo žirklėmis paslaugą bei priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, kildinamą iš šios paslaugos nesuteikimo, yra nepagrįstai ir šiuos reikalavimus atmetęs.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis, be kita ko, įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Kauno TI direktoriaus 2004 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 10A-8 ,,Dėl suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į pirtį tvarkos tvirtinimo“ (b. l. 62) 2 punkte nustatyta, kad vienos kameros suimtiesiems ir nuteistiesiems yra skirta 10 minučių maudymuisi. Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno TI direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 (b. l. 63), 7-9 punktuose atitinkamai nurodyta, kad kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 10 minučių pasinaudoti dušu, ir kad šis terminas tam tikrais atvejais gali būti pratęstas iki 5 minučių. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog minėti teisės aktai būtų pripažinti neteisėtais, taigi atsakovas neturi teisinio pagrindo jų netaikyti. Todėl vertino, kad Kauno TI administracija, veikdama pagal galiojančią tvarką, t. y. sudarydama galimybę pareiškėjui kartą per savaitę po 10 minučių pasinaudoti dušu, teisės aktuose nustatytų reikalavimų nepažeidžia. Pareiškėjo skundas dėl įpareigojimo atsakovui sudaryti galimybę ne rečiau nei du kartus į savaitę apsilankyti duše ir ne trumpiau nei 30 minučių praustis yra išnagrinėtas ir Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu atmestas (administracinė byla Nr. I-1409-406/2010). Be to, Kauno apygardos administraciniame teisme 2010 m. spalio 21 d. priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. I-851-480/2010, kurioje pareiškėjas V. K., be kita ko, prašė teismą įpareigoti Kauno TI, pareiškėjui prašant, įjungti dieninį apšvietimą, tačiau šis jo reikalavimas buvo atmestas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Kauno TI direktoriaus 2009 vasario 12 d. įsakymas Nr. 1-13 „Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus lėšų taupymo plano patvirtinimo“, kuriuo buvo remtasi pirmiau minėtoje byloje, yra pripažintas neteisėtu ar panaikintas, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad veikdamas šio įsakymo ribose, t. y. atitinkamu paros laikotarpiu išjungdamas dieninį apšvietimą nuteistųjų kamerose, atsakovas elgėsi neteisėtai.
Remdamasis byloje esančiais dokumentais, teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi atitinkamai į Kauno tardymo izoliatorių ir Kalėjimų departamentą dėl kirpimo žirklėmis paslaugos suteikimo (b. l. 36, 43), dėl pareigūno buvimo toje pačioje patalpoje atliekant medicininę procedūrą (b. l. 37), dėl teisių suvaržymo leidžiant praustis duše 10 minučių kartą per savaitę (b. l. 38), dėl atsisakymo, jam prašant, įjungti dieninį apšvietimą dienos metu (b. l. 39), dėl dokumentų kopijų darymo nemokamai (b. l. 48-49). Atsakovas reagavo į kiekvieną pareiškėjo pateiktą prašymą ir pateikė motyvuotus atsakymus (b. l. 20, 21-22, 24-25, 26, 34), išsamiai paaiškindamas teisės aktuose reglamentuotą tvarką pareiškėjo keliamais klausimais. Šių atsakymų pareiškėjas neskundė, todėl atsakovo aktai (veiksmai) negali būti laikomi neteisėti ar nepagrįsti, o dėl teisėtų veiksmų neturtinė žala negali atsirasti.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatęs, kad atsakovo veiksmai, su kuriais pareiškėjas sieja žalą, buvo atlikti remiantis galiojančiais teisės aktais, t. y. buvo teisėti, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, ir byloje jos nebuvo nustatytos (ABTĮ 57 str.). Bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 str. 1 d.) ir taikomas nuteistųjų teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog dėl pareiškėjo teisių suvaržymo teisės aktų nustatytose ribose yra žeminamas jo asmens orumas. Duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, byloje nėra. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra nustatytos (įrodytos) visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).
Dėl pareiškėjo prašymo ištirti Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašo teisėtumą (b. l. 18) teismas nurodė, kad šis pareiškėjo prašymas pagrįstas bendro pobūdžio samprotavimais, taip pat nenurodyta dėl kokių būtent šio akto nuostatų atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams abejojama. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 110 straipsnyje apibrėžtą subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, ratą. ABTĮ 110 straipsnyje nenumatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo sietina išimtinai su tais atvejais, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais (ABTĮ 111 str. 1 d.). Pareiškėjas byloje nėra pareiškęs reikalavimų dėl konkrečių atsakovo aktų, priimtų vadovaujantis Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-99, panaikinimo, t. y. nekelia materialinio teisinio reikalavimo, kuris būtų susijęs su prašomo ištirti administracinio akto taikymu. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas prašymo dėl norminio teisės akto ištyrimo netenkino.
III.
Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 101) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Mano, kad skundžiamas teismo sprendimas yra šališkas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas siekė pateikti situaciją savo naudai, motyvuodamas Kauno TI veiksmus taupymo sumetimais, nepagrindė savo veiksmų įstatymais.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 109-110) nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes. Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnyje yra reglamentuotos suėmimo vykdymo rėžimo užtikrinimo priemonės, šio straipsnio 5 dalis tardymo izoliatoriaus direktoriui nustato pareigą savo įsakymais tvirtinti tardymo izoliatorių vidaus tvarkos aprašus, taip pat ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 3 punktas įpareigoja tardymo izoliatorių vadovus parengti ir patvirtinti reikiamus teisės aktus Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėms įgyvendinti. Kauno TI direktorius, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, savo įsakymais patvirtino Suimtųjų ir nuteistųjų kirpimosi tvarką, Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarką, Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašą. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 punktą suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuose nustatytos tvarkos. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad Kauno TI direktorius, savo įsakymais tvirtindamas paminėtus tvarkų aprašus ir tokiu būdu reglamentuodamas izoliatoriaus vidaus tvarką pagal atskiras veiklos sferas, veikė teisėtai ir pagal įstatymus. Nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų atlikęs veiksmus, kuriais būtų siekęs pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ar skriaudą. Kauno TI nuomone, apeliantas pateikia abstrakčius ir neaiškius argumentus, tačiau konkrečių teisės aktų, kuriuos pažeidė atsakovas, nenurodo, todėl mano, kad pareiškėjas naujų aplinkybių ir argumentų apeliaciniame skunde nepateikė. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2245-11 V. K. apeliacinį skundą atmetė, o Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nurodytoje administracinėje byloje vienas iš pareiškėjo reikalavimų buvo įpareigoti Kauno TI dienos metu, pareiškėjui prašant, įjungti dieninį apšvietimą.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl neturtinės žalos, kurią kildino iš Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.
Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų aktų (CK 6.271 str.) gali būti tenkinamas tik tuo atveju, yra nustatoma civilinės atsakomybės pagal šį įstatymo straipsnį sąlygų visuma: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas; žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės deliktinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.
Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.). Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų laikėsi.
Atsižvelgdamas į pareiškėjo argumentus ir prie skundo bei jo patikslinimų pridėtus dokumentus bei pareiškėjo teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš šių, pasak pareiškėjo, atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo): 1) reikalavimo sumokėti už dokumentų kopijas; 2) įstaigos pareigūno dalyvavimo kai pareiškėją apžiūri medicinos darbuotojai; 3) plaukų kirpimo būdo nustatymo (plaukų kirpimo mašinėle, o ne žirklėmis); 4) leidimo maudytis duše ribojimo (10 minučių vieną kartą per savaitę); 5) dieninio apšvietimo gyvenamosiose patalpose išjungimo dieną.
Iš bylos dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas atvyko į Kauno TI 2010 m. gegužės 13 d. ir buvo laikomas šioje įstaigoje iki 2010 m. spalio 28 d. (išvykimo į pataisos namus). Nagrinėjamoje byloje skundą pirmosios instancijos teismui ir patikslintus skundus pareiškėjas pateikė būdamas Kauno TI, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo laikomas pataisos namuose, kur atlieka laisvės atėmimo bausmę. Taigi nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti reikšmingi atitinamu tik šiuo laikotarpiu atsakovo atlikti vienkartiniai ar pasikartojantys veiksmai. Iš pareiškėjo skundo argumentų ir jo priedų (susirašinėjimo su Kauno TI ir Kalėjimų departamento administracija) matyti, kad pareiškėjas skundžiasi dėl laikotarpio nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2010 m. rugsėjo 13 d.
Pažymėtina tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atitinkamų teisės aktais nustatytų taisyklių, kurios skirtos tardymo izoliatoriaus, atsižvelgiant į jo specifinę paskirtį, vidaus tvarkai užtikrinti. Visi atsakovo veiksmai dėl kurių skundžiasi pareiškėjas, reglamentuoti pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais teisės aktais, kurie nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu, ką teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, buvo galiojantys ir atsakovas privalėjo jais vadovautis. Šie aktai buvo privalomi ne tik įstaigos administracijai, bet ir pareiškėjui. Tardymo izoliatoriuose laikomi suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos (SVĮ 32 str. 1 d. 1 p.). Suimtųjų materialinio buitinio aprūpinimą reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas. Minėta įstatymo norma, be kita ko nustato, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas (SVĮ 44 str.1 d.). Ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus (SVĮ 44 str.4 d.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno TI administracija pareiškėjui dėl maudymosi duše ir naudojimosi kirpėjo paslaugomis sudarė teisės aktų nustatytas galimybes. Šią įstatymo normą įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai dėl maudymosi duše trukmės nustatė net palankesnes sąlygas, kadangi buvo numatyta galimybė tam tikrais atvejais pratęsti nustatytą maudymosi trukmę iki 5 min. Pareiškėjas neneigia, kad atsakovas jam sudarė sąlygas kartą per savaitę pasinaudoti dušu, o tai reiškia, kad atsakovas veikė, kaip to reikalauja įstatymas.
Pareiškėjas neneigia ir to fakto, kad tardymo izoliatoriaus administracija jam sudarė sąlygas pasinaudoti kirpėjo paslaugomis naudojant plaukų kirpimo mašinėlę, tačiau teigia patyręs neturtinę žalą atsakovui neleidžiant pasirinkti plaukų kirpimo būdą žirklėmis. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad plaukų kirpimo būdo nustatymas ir reikalavimas, kad suimtieji apsikirptų būtent šiuo būdu, negali būti vertinama kaip įstatymų aktų pažeidimas ir pareiškėjo teisių suvaržymas, nes pareiškėjo teisė naudotis kirpėjo paslaugomis nėra varžoma. Atsakovas, kaip matyti iš bylos medžiagos, sudaro galimybę naudojantis kirpėjo paslaugomis pasirinkti plaukų kirpimo ilgį keičiant kirpimo mašinėlės antgalius. Pareiškėjo argumentai apie draudimą reikalauti kirptis plikai nagrinėjamai bylai nėra aktualūs, kadangi nei iš byloje esančių pareiškėjo prašymų bei skundų, nei iš kitos bylos medžiagos nėra duomenų apie tai, kad Kauno TI administracija reikalavo, kad pareiškėjas kirptųsi plikai.
Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nusprendė, kad atsakovo reikalavimas laikytis galiojančio teisės akto dėl dokumentų kopijų išdavimo tvarkos negali būti traktuojamas kaip neteisėtas veiksmas.
Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytoje Kauno apygardos teismo administracinėje byloje Nr.I-851-480/2010, kurioje pareiškėjas, be kita ko, prašė teismo įpareigoti Kauno TI dienos metu, pareiškėjui prašant, įjungti dieninį apšvietimą taip pat reiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, teismo priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 26 d. nutartimi Nr. A858-2245/2011 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Kauno TI dienos metu, jam prašant, įjungti dieninį apšvietimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju taikytinos Kauno TI direktoriaus 2009 vasario 12 d. įsakymu Nr. 1-13 „Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus lėšų taupymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Lėšų taupymo plano nuostatos, kuriose numatyta suimtųjų ir nuteistųjų kamerose šviesiu paros laiku išjungti dirbtinio apšvietimo lempas. Atkreiptas dėmesys į tai, kad 2009 m. lapkričio 17 d. Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. 36-25407 (7) yra padaryta išvada, jog Kauno TI kamerose, išjungus dirbtinį apšvietimą, natūralus apšvietimo koeficientas yra 0,88 proc., o tai atitinka Lietuvos Higienos normos HN 76: 1999 10.3 punktą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi Kauno TI veiksmų teisėtumas dėl gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo dieną yra nustatytas minėtoje byloje.
Pareiškėjas skunde apibendrintai nurodė, esą buvo žeminamas jo orumas, nes įstaigos pareigūnai dalyvaudavo kai pareiškėją apžiūrėdavo medicinos darbuotojai. Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2010 m. liepos 28 d. skundu kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl orumo pažeidimo, nurodydamas, kad 2010 m. liepos 28 d. 9.40 val. medicinos darbuotojai atliekant procedūrą dalyvavo du įstaigos pareigūnai. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 101 punktas numato, kad medicinos darbuotojui paprašius, paciento apžiūros metu patalpoje privalo būti tokios pat lyties kaip ir pacientas priežiūros pareigūnas. Būtent toks pareigūnų dalyvavimo motyvas nurodytas Kauno TI administracijos 2010 m. rugpjūčio 11 d. atsakyme pareiškėjui Nr.49/177. Tai, kad medicininės procedūros (suleidžiant vaistus) metu dalyvavo tos pačios lyties kaip ir pareiškėjas priežiūros darbuotojai, nurodyta ir pareiškėjo skunde. Duomenų apie kitus atvejus, kuriais būtų pažeista medicininės apžiūros tvarka, pareiškėjas nenurodė, o jo nurodytu atveju teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pažeista.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Analogiškas sąlygas valstybė turi užtikrinti ir suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nenurodė nė vieno atsakovo veiksmo, kad atsakovas jam taikė galiojančių teisės aktų nenumatytus reikalavimus, ar kad teisės aktus taikė ne taip, kaip juose numatyta ir žemino pareiškėjo orumą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodytos institucijos – Kauno TI neteisėtus veiksmus, t.y. CK 6.271 straipsnyje numatytą būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.). Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis pagrįsta teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma ir teisės normomis, atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus.
Apelianto argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nepagrįstas jokiais konkrečiais įrodymais ir argumentais, kurie patvirtintų, jog byla buvo išnagrinėta esant bent vienam iš ABTĮ 47 straipsnyje numatytų pagrindų. Pareiškėjas bylą nagrinėjusiai pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai nušalinimo nereiškė. Byloje nustatyta, kad teismas du kartus nutartimis pasiūlė pareiškėjui pašalinti skundo trūkumus. Tai patvirtina, kad teismas padėjo pareiškėjui (ABTĮ 10 str.) pasinaudoti įstatymu numatytomis teisėmis.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.