Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. K. ir G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal minėtų ieškovų ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir išmokėti draudimo išmoką, trečiasis asmuo – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas Snoras.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. 2010 m. gruodžio 21 d. vykusiame neeiliniame visuotiniame AB banko Snoras akcininkų susirinkime buvo nuspręsta padidinti įstatinį kapitalą nuo 494 217 107 Lt iki 874 300 000 Lt, išleidžiant 380 082 893 paprastąsias vardines 1 Lt nominalios vertės akcijas. Vertybinių popierių komisija 2011 m. vasario 3 d. patvirtino AB banko Snoras prospektą (toliau – ir Prospektas), kurio 3.16 punkte numatyta, kad akcijos bus platinamos per šio banko finansų maklerio departamentą. Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą įregistruoti AB banko Snoras įstatų pakeitimą dėl kapitalo didinimo, 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu atšaukė AB banko Snoras banko licenciją, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui Snoras iškelta bankroto byla.

2. 2011 m. kovo 17 d. ieškovė G. K. su trečiuoju asmeniu AB banku Snoras sudarė akcijų pasirašymo sutartį ir įnešė į AB banke „Finasta“ esančią banko kaupiamąją sąskaitą už naujos emisijos akcijas mokėtiną sumą – 481 854 Lt. Ieškovas B. K. su trečiuoju asmeniu sudarė akcijų pasirašymo sutartį 2011 m. gegužės 5 d. ir į tą pačią sąskaitą įnešė 149 092 Lt. Ieškovų teigimu, naujos emisijos akcijų platinimo procese trečiasis asmuo AB bankas Snoras atliko ne tik emitento vaidmenį, bet ir teikė investicines paslaugas, kadangi be jokių tarpininkų platino savo išleistas akcijas.

3. Ieškovų nuomone, faktas, kad trečiajam asmeniui iškelta bankroto byla ir Lietuvos banko sprendimas atšaukti banko licenciją, patvirtina, kad įvyko draudiminis įvykis ir atsakovė VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ turi pareigą išmokėti ieškovams kaip investuotojams draudimo išmokas (Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 2 str. 2 d.; 9 str. 3 d. 1 p.). Atsakovė 2013 m. gruodžio 23 d. raštu atsisakė išmokėti atsakovams draudimo išmoką, nurodydama, kad pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, o šiuo atveju tokių faktų atsakovas nenustatė. Ieškovų teigimu, toks atsakovo atsisakymas yra nepagrįstas, kadangi Europos parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų Direktyva) nėra numatyta jokių papildomų sąlygų, kurios turėtų būti išpildomos, norint, kad atsirastų teisė į draudimo išmoką, išskyrus patį draudimo įvykį kaip faktą.

4. Pateiktame ieškinyje ieškovai prašė įpareigoti atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ paskaičiuoti tikslią ieškovams priklausančios draudimo išmokos dydį ir priteisti šiuos paskaičiuotus dydžius atskirai ieškovui B. K. ir atskirai ieškovei G. K..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė; solidariai iš ieškovų atsakovei priteisė 945 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

6. Teismas nurodė, kad emitentu esančiai kredito įstaigai tapus nemokia taikoma 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Indėlių direktyva), o ne ieškovų nurodoma Investuotojų direktyva. Pasak teismo, byloje nėra ginčo, jog ieškovai laikytini investuotojais, tačiau pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį draudimo objektais negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Teismas sprendė, kad ieškovų įsigytos AB banko Snoras akcijos laikytinos skolos vertybiniais popieriais, kurioms taikytina Indėlių direktyvos I priedo 12 punkto (kuriame nurodyta, kad indėlio garantijos išimtimi laikytini tos pačios kredito įstaigos išleisti skolos vertybiniai popieriai ir įsipareigojimai, susiję su jos akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais) išimtis, todėl ieškovai neturi teisės į draudimo išmoką. Išvados, kad AB banko Snoras akcijos yra skolos vertybiniai popieriai teismas priėjo, nustatęs, kad pagal Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo 2 straipsnio 28 dalį vertybiniai popieriai yra finansinės priemonės, nurodytos Finansinių priemonių rinkų įstatyme, o šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 1 punktas numato, kad finansinėmis priemonėmis laikomi perleidžiamieji vertybiniai popieriai, tame tarpe įmonių akcijos.

7. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovai nepateikė ir teismas nenustatė, jog ieškovų vertybiniai popieriai ir (arba) pinigai buvo perleisti ar panaudoti be ieškovų valios, kaip numatyta IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, kad bankroto bylos iškėlimas patvirtina įmonės negalėjimą vykdyti įsipareigojimų, ir kad įmonės akcininkai netinkamai valdė įmonės aktyvus, dėl ko suveikė investuotojo draudimas, apsaugantis įmonės nemokumo atveju. Teismas nurodė, kad juridinio asmens bankrotą gali lemti ne tik netinkamas įmonės akcininkų valdymas, bet ir kiti veiksniai. Ieškovų nurodomos aplinkybės, jog iš Lietuvos banko viešų pasisakymų bei teikiamų ataskaitų Seimui ir kitoms institucijoms dėl padėties AB banke Snoras, galima matyti, kad Lietuvos banko sprendimą atšaukti veiklos licenciją lėmė piniginių lėšų trūkumas dėl pagrindinių akcininkų atliktų veiksmų, kurie atlikti ir be investuotojų leidimo, teismas laikė prielaidomis, grindžiamomis ieškovų subjektyvia nuomone, nepagrįstomis jokiais įrodymais.

8. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad ieškovams kaip investuotojams draudimo išmoka nepriklauso.

9. Teismas, nustatęs, kad atsakovas patyrė 8 199,14 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, sprendė, kad yra pagrindas jas mažinti ir priteisė iš ieškovų solidariai 945 Eur išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10. Apeliaciniame skunde ieškovai G. K. ir B. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovams iš atsakovės VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisti po 22 000 Eur draudimo išmoką. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad neįregistruota AB banko Snoras akcijų emisija turėjo atlikti skolos vertybinių popierių funkciją, todėl įsipareigojimų investuotojams draudimas nėra taikomas. Skolos vertybiniai popieriai yra obligacijos, bet ne akcijos. Teismas visiškai nesigilino į tai, kad AB bankas Snoras savarankiškai ir be jokių tarpininkų platino savo naują akcijų emisiją, o tai pagal Finansinių priemonių įstatymo 3 straipsnio 13 dalies 6 punktą yra apibrėžiama kaip investicinė paslauga. Taigi naujos akcijų emisijos platinimo procese AB bankas Snoras atliko ne tik emitento vaidmenį, bet ir teikė investicinę paslaugą.

10.2. Teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad ginčo santykiams taikytina Indėlių direktyva, o ne Investuotojų direktyva. Net iš pačių direktyvų pavadinimų galima daryti išvadą, kuri iš jų skirta indėlininkų, o kuri investuotojų teisiniam reguliavimui. Teismas visiškai nesigilino, kad, nepaisant to, jog trečiasis asmuo AB bankas Snoras buvo kredito įstaiga, jis teikė ir investicines paslaugas.

10.3. IĮIDĮ nustato skirtingą teisinį reguliavimą indėlininkų ir investuotojų atžvilgiu, t. y. investuotojams numatytas perteklinis reikalavimas, kad turi būti sąlyga, jog draudėjas investuotojo pinigus arba vertybinius popierius yra perleidęs ar panaudojęs be investuotojo valios (IĮIDĮ 9 str. 1 d.). Atlikus Investuotojų direktyvos nuostatų analizę, neįmanoma surasti jokių analogiškų nuostatų, kad turi būti privalomai įrodoma, jog pinigai ar vertybiniai popieriai buvo panaudoti be investuotojų valios. Vadinasi, IĮIDĮ nuostatos gali prieštarauti Investuotojų direktyvos preambulės 4 punktui, kuris numato, kad investuotojų kompensavimo sistema veikia tada, kai investicinė įmonė negali vykdyti savo įsipareigojimų ir atitinkamai turi būti tiesiogiai taikomos Investuotojų direktyvos nuostatos. Kita vertus, toks prieštaringas nacionalinis reguliavimas gali būti pateisinamas tuo, kad pagal ĮBĮ įmonės bankrotas apibrėžiamas kaip teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena. Tai reiškia, kad įmonė yra nemoki, tas faktas konstatuojamas įmonės bankroto bylos iškėlimu, iš to seka, kad įmonės pagrindiniai akcininkai netinkamai valdė įvairius įmonės aktyvus ir dėl to suveikė investuotojo draudimas, apsaugantis įmonės nemokumo atveju. Vadinasi, užtenka vien fakto, kad įmonei yra iškelta bankroto byla, kad suveiktų investicinis draudimas. Be to, pati atsakovė yra pripažinusi, kad investiciniu draudimu siekiama apsaugoti investuotojus nuo sukčiavimo, administracinio aplaidumo ar operacijų klaidų. Kita alternatyvi aplinkybė, kai suveikia įsipareigojimų investuotojams draudimas, yra Lietuvos banko sprendimas atšaukti AB banko Snoras veiklos licenciją. Jei Lietuvos bankas atšaukė veiklos licenciją, reiškia, kad nustatė, jog AB bankas Snoras negali ir ateityje negalės vykdyti savo įsipareigojimų. Kaip matyti iš visų įvykių eigos ir analizuojant Lietuvos banko viešus pasisakymus bei teikiamas ataskaitas Seimui ir kitoms institucijoms dėl padėties AB banke Snoras, Lietuvos banko sprendimą atšaukti AB banko Snoras banko licenciją lėmė piniginių lėšų trūkumas dėl pagrindinių akcininkų atliktų veiksmų, kurie atlikti ir be investuotojų leidimo. Teismas vietoj to, kad imtų analizuoti, ar įvyko viena iš dviejų alternatyvių IĮIDĮ numatytų sąlygų, paprasčiausiai konstatavo, kad ieškovai neįrodė turinys teisę į draudimo išmoką.

10.4. Teismas neteisingai priteisė bylinėjimosi išlaidas, nes šios bylos nagrinėjimui atsakovė advokatams sumokėjo 355,07 Eur, o ne 8 199,14 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias teismas sumažino iki 945 Eur.

11. Trečiasis asmuo BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad IĮIDĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateiktas draustinų įsipareigojimų investuotojui apibrėžimas iš esmės sutampa su Investuotojų direktyvos turiniu. Sudarydamas akcijų pasirašymo sutartis AB bankas Snoras suteikė ieškovams investicinę paslaugą – finansinių priemonių pasirašymą, tačiau šiuo atveju AB bankas Snoras neturi prievolės grąžinti investuotojui priklausančių pinigų. Ieškovų lėšos yra investuotos, tai reiškia, kad jų nuosavybės teisė į šias lėšas yra pasibaigusi, nes sumokėti už naujos emisijos banko akcijas pinigai yra perduoti banko nuosavybėn. Taip pat AB bankas Snoras neturi pareigos grąžinti investuotojui vertybinių popierių, nes naujos emisijos banko akcijos neatsirado. Atsižvelgiant į tai, ieškovų reikalavimo teisė į AB banką Snoras nėra draudimo objektas pagal IĮIDĮ. Ši išvada visiškai nepriklauso nuo IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies, nes net sutikus su ieškovais, kad joje įtvirtinta nuostata yra perteklinė, ieškovai bet kuriuo atveju neturi teisės į investuotojų draudimo išmoką.

12. Atsakovė VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo sumažinti iš ieškovų priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 355,07 Eur, o kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsakovė nurodo, kad su teismo sprendime nurodytais motyvais sutinka, todėl jų nekartoja. Papildomai nurodo šiuos argumentus:

12.1. Ieškovai gavo maksimalias draudimo išmokas kaip indėlininkai už terminuotus indėlius ir/ar lėšas banko sąskaitose, todėl negali pretenduoti tiek į indėlių, tiek į investuotojų apsaugos sistemas vienu metu. Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 3 dalis numato, kad bet koks reikalavimas kredito įstaigai, kuriai taikoma Investuotojų ir Indėlių direktyva, nukreipiamas į vieną iš šiose direktyvose numatytų sistemų, kurią valstybė narė laikys tinkama.

12.2. Investuotojų direktyvos tikslas nebuvo apsaugoti investuotojus nuo banko nemokumo, todėl ieškovų interesai ginami bendra bankroto proceso tvarka. Investuotojų direktyvos tikslas yra apsaugoti investuotojus nuo sukčiavimo, administracinio aplaidumo ar operacinių klaidų, dėl kurių investicinė įmonė negali klientams grąžinti turto, rizikos. Taigi Investuotojų direktyva neapsaugo nuo banko nemokumo rizikos.

12.3. Ieškovai pareiškė naują reikalavimą, kurio nebuvo suformulavę ieškinyje. Ieškinyje buvo suformuluotas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, tuo tarpu apeliaciniame skunde reiškiamas reikalavimas priteisti po 22 000 Eur kiekvienam ieškovui. Tai yra naujas reikalavimas, kuris negali būti tenkinamas CPK 312 straipsnio pagrindu.

12.4. Ieškovai pagrįstai teigia, kad buvo netinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, kadangi atsakovė patyrė 355,07 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl atitinkama sprendimo motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys keistinos.

13. 2018 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovų prašymas dėl palūkanų priteisimo, kuriame ieškovai prašė teismo priteisiant draudimo išmoką išspręsti klausimą ir dėl palūkanų priteisimo, nustatant 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. liepos 30 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pasak ieškovų, toks prašymas nėra naujas reikalavimas CPK 312 straipsnio 1 dalies prasme.

14. Atsakovė VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ su ieškovų prašymu dėl procesinių palūkanų priteisimo nesutiko. 2018 m. rugsėjo 19 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė nurodė, kad po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo priėmimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties priėmimo, šioje byloje nebeliko ginčo dalyko, nes ieškovams, kaip ir kitiems neįsigaliojusių akcijų turėtojams, draudimo išmokos yra išmokamos; ieškovų teisė į draudimo išmoką pagal pasirinktą indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams sistemą jau yra pripažinta. Pasak atsakovės, procesinės palūkanos negali būti priteisiamos, nes atsakovė nėra praleidusi investicijų draudimo išmokos išmokėjimo termino, atsakovė nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovų atžvilgiu. Pagal ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, tik tada, kai asmuo išreiškia valią, kokia apsauga nori pasinaudoti, tik nuo to momento pradeda egzistuoti atsakovės prievolė išmokėti draudimo išmoką konkretaus asmens atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 21 d. neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime buvo nuspręsta padidinti AB banko Snoras įstatinį kapitalą nuo 494 217 107 Lt (143 135 167,69 Eur) iki 874 300 000 Lt (253 214 782,21 Eur), išleidžiant 380 082 893 paprastąsias vardines 1 lito (0,29 Eur) nominaliosios vertės akcijas. Ieškovai su trečiuoju asmeniu AB banku Snoras 2011 m. kovo 17 d. ir 2011 m. gegužės 5 d. sudarė akcijų pasirašymo sutartis (b. l. 7, 51), pagal kurias į AB banko Snoras kaupiamąją sąskaitą pervedė lėšas už ketinamas įsigyti naujai išleidžiamos emisijos akcijas – ieškovė G. K. 481 854 Lt (139 554,56 Eur), o ieškovas B. K. – 149 092 Lt (43 180,03 Eur). Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą registruoti atsakovo įstatų pakeitimą dėl kapitalo didinimo ir nurodė, kad AB banko Snoras akcijas apmokėję asmenys įgijo teisę reikalauti, jog bankas jiems grąžintų už pasirašytas akcijas sumokėtas lėšas. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu atšaukė banko licenciją, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi bankui buvo iškelta bankroto byla. Visuotinio AB banko Snoras akcininkų susirinkimo, įvykusio 2010 m. gruodžio 21 d., sprendimas padidinti banko įstatinį kapitalą nebuvo įregistruotas Juridinių asmenų registre, todėl nuo 2011 m. gruodžio 22 d. laikomas negaliojančiu (Bankų įstatymo 41 str. 5 d.). Taigi ieškovai, už akcijas sumokėję sutartyse nurodytas sumas, neįgijo akcijų pagal pasirašytas sutartis, nes įstatų pakeitimai dėl įstatinio kapitalo didinimo nebuvo įregistruoti, akcijų emisija nebuvo įvykdyta dėl banko bankroto.

16. Šioje byloje kilęs ginčas, ar lėšoms, kurias ieškovai įmokėjo į AB banko Snoras kaupiamąją sąskaitą pagal su banku sudarytas akcijų pasirašymo sutartis, kai akcijų emisija nebuvo atlikta dėl banko bankroto, gali būti taikoma Direktyva 97/9/EB dėl investicijų kompensavimo sistemų.

17. Remiantis ESTT 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniame sprendime suformuluotais išaiškinimais, tokia situacija, kai kredito įstaiga su savo klientais sudaro sutartis dėl būsimų perleidžiamų vertybinių popierių, kurių emitentė yra ši įstaiga, pasirašymo, yra investicinė paslauga (prejudicinio sprendimo 69 punktas). Ieškovai niekada neįgijo nuosavybės teisės į akcijas, už kurias jie AB bankui Snoras pervedė lėšas pagal minėtas akcijų pasirašymo sutartis, nes šių akcijų emisija nebuvo atlikta iki banko bankroto. Pagal ESTT išaiškinimus, tokiomis aplinkybėmis ginčo esmė yra ne investuotojo turimų finansinių priemonių vertės praradimas ar šių priemonių emitento galėjimas kompensuoti investuotojui minėtų priemonių piniginę vertę, o šios kredito įstaigos, veikiančios kaip investicinė įmonė, negalėjimas išleisti tokių priemonių klientams, siekiantiems įgyti nuosavybės teisę į jas, todėl ir įvykdyti įsipareigojimų jų atžvilgiu. Taigi ši situacija susijusi su rizika, kurią apima Direktyva 97/9 (prejudicinio sprendimo 73 punktas).

18. Pagal ESTT išaiškinimus skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios buvo nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamųjų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, tokiu atveju, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų (prejudicinio sprendimo 99 punktas). Esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją (prejudicinio sprendimo 105 punktas). Skolinių reikalavimų turėtojai negali naudotis dviguba kompensacija (prejudicinio sprendimo 104 punktas).

19. Šioje byloje ieškovai įrodinėjo, kad jie yra investuotojai ir pareikštu ieškiniu prašė juos, vadovaujantis IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 1 punktu, įpareigoti atsakovę VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ paskaičiuoti tikslią ieškovams priklausančios draudimo išmokos dydį ir priteisti šiuos paskaičiuotus dydžius atskirai kiekvienam ieškovui. Ieškinio pateikimo metu galiojusioje IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakcijoje, kuria rėmėsi ieškovai, įtvirtintas draudimo išmokų investuotojams dydis (neviršijantis 22 000 Eur sumos). Apeliaciniame skunde ieškovai įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo atveju netaikytina Direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų, ir prašė, panaikinus skundžiamą sprendimą, priimti naują sprendimą – priteisti kiekvienam ieškovui iš atsakovės VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ po 22 000 Eur. Be to, Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktame prašyme dėl palūkanų priteisimo ieškovai taip pat patvirtino, kad prašo priteisti kiekvienam jų po 22 000 Eur draudimo išmoką. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal investicijų kompensavimo sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 97/9/EB.

20. Įsipareigojimų investuotojui draudimo suma negali būti didesnė kaip 22 000 Eur (IĮIDĮ 21 str. 1 d.). IĮIDĮ 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaičiuojant įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokos sumą, susumuojamos visos vieno investuotojo (įskaitant investuotojo juridinio asmens ar kitos organizacijos filialus, atstovybes, kitus struktūrinius padalinius) finansinės priemonės ir pinigai, kurių įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos dalyvis nesugeba grąžinti investuotojui, tačiau bendra vienam investuotojui įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokos suma yra ne didesnė, negu nurodyta šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje. Kaip minėta, ieškovas B. K. 2011 m. gegužės 5 d. akcijų pasirašymo sutartimi įnešė 149 092 Lt (43 180,03 Eur), o ieškovė G. K. – 481 854 Lt (139 554,56 Eur) sumą. Atsižvelgdama į ieškovų pagal akcijų pasirašymo sutartis įmokėtų lėšų dydį, aplinkybę, kad šių akcijų ieškovai neįgijo, nes jos nebuvo išleistos dėl emitento bankroto, ieškovų valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal investicijų garantijų sistemą ir į IĮIDĮ 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimo išmokos dydžio apribojimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų reikalavimas priteisti kiekvienam jų iš atsakovės VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ po 22 000 Eur yra tenkintinas. Be to, kaip matyti iš atsakovės rašytinių paaiškinimų, pateiktų Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. rugsėjo 19 d., t. y. po minėto ESTT prejudicinio sprendimo priėmimo, ji pripažįsta, kad ieškovai turi teisę į prašomą priteisti draudimo sumą, t. y. pripažįsta šį ieškinio reikalavimą (CPK 140 str. 2 d.).

21. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovų reikalavimas priteisti kiekvienam po 22 000 Eur draudimo išmokos pagal investuotojų kompensavimo sistemą tenkintinas.

22. Panaikinus skundžiamą sprendimą ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinys tenkinamas, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai nepriteisiamos (CPK 93 str.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo ir atsakovės argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo netinkamu atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymu.

23. Kaip minėta, 2018 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovų prašymas priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo už priteistą draudimo išmoką. Toks reikalavimas (dėl procesinių palūkanų priteisimo) pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas.

24. Procesines palūkanas reglamentuoja CK 6.37 straipsnio 2 dalis. Pagal šią materialiosios teisės normą skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.37 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018).

25. Reikalavimas priteisti procesines palūkanas yra materialusis teisinis reikalavimas. Paprastai materialieji teisiniai reikalavimai suformuojami ieškinyje, kuriame nurodomas faktinis ieškinio pagrindas ir ieškovo reikalavimas, t. y. ieškinio dalykas (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015, yra išaiškinęs, kad visi materialieji teisiniai reikalavimai pareiškiami pirmosios instancijos teisme, tačiau esant įstatyme nustatytoms sąlygoms prašymas priteisti procesines palūkanas galimas ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 str.).

26. Šioje byloje nesutikimą su prašymu priteisti procesines palūkanas atsakovė iš esmės argumentuoja tuo, kad ji nėra praleidusi investicijų draudimo išmokos išmokėjimo termino, nes tokia pareiga atsakovei atsiranda tik tada, kai ieškovai išreiškia valią dėl tokios išmokos priteisimo, be to, atsižvelgiant į ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, pati atsakovė savarankiškai negalėjo išaiškinti situacijos dėl neįsigaliojusių akcijų. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentais, kad ji nepraleido prievolės įvykdymo termino. Ieškovai, kreipdamiesi į teismą su ieškiniu, išreiškė valią dėl draudimo išmokos pagal Investuotojų Direktyvą Nr. 97/9/EB priteisimo. Investuotojas įgyja teisę į įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką nuo įsipareigojimų investuotojams draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 23 str. 1 d.). Atsakovės pareigos sumokėti draudimo išmoką pradžia siejama su draudiminio įvykio atsiradimo data (bankroto bylos bankui iškėlimu), o ESTT ir kasacinio teismo sprendimuose pateikti išaiškinimai dėl direktyvų taikymo neturi teisinės reikšmės draudiminio įvykio atsiradimo datai.

27. Procesinės palūkanos savo paskirtimi yra kompensuojamosios palūkanos, kurias skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi jam priklausančiais pinigais per bylinėjimosi teisme laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018). Šios palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Kita vertus, kadangi viena iš būtinų sąlygų procesinėms palūkanoms priteisti yra kreditoriaus prašymas, o šioje byloje ieškovai prašymą priteisti procesines palūkanas pareiškė tik apeliacinės instancijos teismui, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovams procesinės palūkanos priteistinos ne nuo civilinės bylos iškėlimo dienos, o nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (CK 6.37 str. 2 d., CK 6.210 str. 1 d., CPK 312 str.).

28. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovų ieškinys patenkinamas – kiekvienam ieškovui iš atsakovės priteisiama po 22 000 Eur ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos (22 000 Eur) nuo šios sprendimo priėmimo dienos (2018 m. spalio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti.

Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ (juridinio asmens kodas 110069451) ieškovui B. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 22 000 Eur (dvidešimt du tūkstančiai eurų), 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (22 000 Eur), skaičiuojamas nuo šio sprendimo priėmimo dienos (2018 m. spalio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ (juridinio asmens kodas 110069451) ieškovei G. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 22 000 Eur (dvidešimt du tūkstančiai eurų), 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (22 000 Eur), skaičiuojamas nuo šio sprendimo priėmimo dienos (2018 m. spalio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjai Nijolė Piškinaitė Egidija Tamošiūnienė Vigintas Višinskis