Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3156-848/2017 pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovui L. M. dėl paskolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė procesinės teisės normas, kadangi neišsiaiškino ar šalys siekė įtvirtinti paskolos sutarties teisinius padarinius, taip pat neįvertino, kad sutartis buvo sudaryta jiems esant neblaiviems ir nei viena iš šalių jos nelaikė sutartimi, kadangi po jos surašymo ji nebuvo vykdoma, o atsakovas apie tokią sutartį sužinojo tik ieškovui pasikreipus į teismą.

Pats atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde pripažįsta, kad ginčo paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta, tuo tarpu jos turinys nuo sudarymo šalims buvo žinomas ir jų suprantamas. Atsakovas ginčo sutarties pripažinti negaliojančia ir ją panaikinti neprašė. Vien ta aplinkybė, kad atsakovui buvo priimtas nepalankus teismo sprendimas, nėra teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.

Paskolos sutarties sudarymo metu jis buvo gavęs palikimą, todėl turėjo piniginių lėšų. Šią aplinkybę pripažino ir pats atsakovas bylos nagrinėjimo metu. Be to, klausimas dėl piniginių lėšų turėjimo nagrinėjamu atveju nėra įrodinėjimo dalykas.

Paskolos sutartis buvo sudaryta gera valia, suprantant veiksmų pasekmes, ir kaip reikalauja įstatymas, sudaryta rašytinės formos. Ji taip pat nėra nuginčyta ar panaikinta. Tuo tarpu paskolos raštelio buvimas pas kreditorių (ieškovą) patvirtina, kad paskola nebuvo grąžinta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skolos, kuri įforminta tarp ieškovo ir atsakovo sudarytu susitarimu, grąžinimo.

Įrodinėjimo dalykas bylose dėl paskolos grąžinimo susideda iš tokių aplinkybių: 1) pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamų daiktų perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui); 2) paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų; 3) paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos sutarties buvimo, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija 579,24 Eur (2 000,00 Lt) (jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą) (CPK 6.870, 6.871 straipsniai, įstatymo redakcija galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. balandžio 1 d.).

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). Minėta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 579,24 Eur (2 000,00 Lt). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 1, 3 dalys, įstatymo redakcija galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. balandžio 1 d.).

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas paskolinių teisinių santykių buvimo faktą grindžia skolos rašteliu, kuriame nurodyta, kad atsakovas L. M. pasiskolino iš ieškovo E. S. 15 639,48 Eur (54 000,00 Lt), kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2011 m. gegužės 30 d. Įvertinant apeliaciniame skunde akcentuotiną aplinkybę, jog susitarime nėra atskirai aptartas paskolos dalyko – pinigų perdavimo atsakovui faktas, teisėjų kolegija pasisako šiuo aspektu, pažymėdama, jog tokio įrašo nebuvimas sutartyse savaime nereiškia, jog pinigai nebuvo perduoti.

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, bylose dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Praktikoje skiriami du vyraujantys sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja, kad, aiškinant sutartis, būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad, aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2014, kuria suvienodinta nagrinėjamu klausimu formuojama kasacinio teismo praktika, kasacinio teismo išaiškinta, jog aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartoti terminai, gramatinės išraiškos formos, taip pat sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja.

Iš byloje esančio šalių sudaryto susitarimo, kuriuo grindžiamas reikalavimas grąžinti paskolą, turinio matyti, kad apeliantas L. M. savo ranka surašė sutarties tekstą, kuriame nurodė, kad iš ieškovo pasiskolino 15 639,48 Eur (54 000,00 Lt) sumą. Šiame susitarime yra nurodytas terminas iki kada skola turi būti sumokėta, nurodyta kas mėnesį mokėtinų palūkanų suma (b. l. 29). Susitarimo turinio – „L. M. pasiskolino iš E. S.“ – aiškinimas leidžia objektyviai teigti, jog atsakovas L. M. pripažino, kad susitarime nurodytą pinigų sumą gavo (CK 6.193 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju susitarime vartojama lingvistinė išraiška ,,pasiskolino“, t. y. būtasis, bet ne būsimasis veiksmo, laikas, susitarime aptartas ir skolinimosi terminas bei palūkanų dydis, t. y. požymiai, būdingi būtent paskolos sutarčiai (terminuotumas bei atlygintinumas). Be to, aplinkybė, kad skolos dokumentas yra pas ieškovą, kaip viena iš įrodinėjimo priemonių taip pat pripažįstami labiau patikimais, lyginat su atsakovo paaiškinimais.

Pirmosios instancijos teismas, aptardamas ieškovo reikalavimo faktinį pagrindą – atsakovo L. M. pasirašytą skolos sutartį, neapsiribojo vien tik vertinimu, kad šalių sudaryta paskolos sutartis atitinka rašytinės paskolos sutarties formos reikalavimus, bei kad atsakovas ranka surašė sutarties tekstą, tačiau iš esmės analizavo šio rašto turinį, šalis siejusius santykius ir pagrįstai, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendė, kad pagal skolos rašto turinį ir jame vartojamas sąvokas galima daryti išvadą apie paskolos dalyko perdavimą atsakovui L. M. ir apie tai, kad pinigai buvo atsakovo gauti pagal teikiamą paskolą.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ar paskolos davėjas galėjo disponuoti paskolos rašte įvardinta pinigų suma. Paskolos davėjui nurodžius paskolos rašto sudarymo aplinkybes, bei apeliantui pirmosios instancijos teisme pripažinus, kad ieškovas prieš paskolos sudarymą pardavė paveldėtą turto dalį, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą taikyti CPK 187 straipsnio nuostatas ir atleisti ieškovą nuo šių faktų įrodinėjimo pareigos (CPK 182 straipsnio 5 punktas).

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas pripažinęs sutarties sudarymo faktą, teigdamas, kad sandoris turi valios trūkumų, susitarimo teisme CK pirmojoje knygoje įtvirtintais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais neginčijo, negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl negavęs sutartyje nurodytų piniginių lėšų iki teisminio ginčo nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas tiek pakeisti ar panaikinti susitarimą.

Nesant ginčo dėl aplinkybės, jog susitarimą pasirašė abi šalys (ieškovas ir atsakovas) ir esant pateiktiems įrodymams, kurie paneigia atsakovo dėstomą poziciją, jog šalių iki ginčo susitarimo paskoliniai santykiai nesiejo, ar ginčo sutartis buvo sudaryta negalėjus suprasti savo veiksmų, darytina išvada, jog labiau pagrįsta bei tikėtina yra ieškovo pozicija, jog ginčo susitarimas patvirtina tarpusavio skolą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog šalių sudarytos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą išvadai, kad ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai), tuo tarpu atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas bylos aplinkybes bei teisingai sprendė, jog yra teisinis pagrindas dėl ieškovo teisių gynimo pagal byloje pateiktą skolos dokumentą.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o jį naikinti arba keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsižvelgiant į tai, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos byloje nėra pateikta prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančių dokumentų, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, be to, atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu yra suteikta 100 procentų kompensuojama antrinė teisinė pagalba, todėl valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.