Utenos apylinkės teismo nuosprendis

teisiamajame posėdyje privataus kaltinimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. J., a.k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis Statybininkų g. 31-10, Anykščiai, neteistas, dirbantis UAB „Anykštos redakcija“, ir A. L., a.k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis Šaltupio g. 44-18, Anykščiuose, neteistas, dirbantis UAB „Anykštos redakcija“, kaltinami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. ir A. L. buvo kaltinami tuo, kad jie 2012 m. kovo 22 d. laikraštyje „Anykšta“, Nr. 34/8472, pirmajame ir trečiajame puslapyje išspausdintame straipsnyje „Neatidi vairuotoja pasigedo savo reputacijos“, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, nes straipsnio autorius A. L., naudodamas paantraštę „Agresyvią moterį pririšo prie obels“, įžeidė nukentėjusiąją I. S. melagingu ir kompromituojančiu sakiniu, nes ji nei vieno žmogaus nei žodžiu, nei veiksmu neužgavo ir neužpuolė, niekada nebuvo agresyvi. Todėl laikraštis „Anykšta“, redaguojamas J. J., 2012-03-12 išspausdinęs A. L. straipsnį „Neatidi vairuotoja pasigedo savo reputacijos“ paskleidė apie nukentėjusiąją tikrovės neatitinkančią informaciją. To paties straipsnio paatranšte “...pasiimti kai kurių daiktų atvažiavo...“ straipsnio autorius pasako, kad daiktai priklausę atvažiavusiems, o jiems trukdoma jų pačių daiktus pasiimti. Sudaromas įspūdis, kad nukentėjusioji yra daiktų grobėja. Taip autorius viešai raštu pažemina nukentėjusiąją visuomenės informavimo priemonėje paskleisdamas neteisingą informaciją. Savo teiginiui „Agresyvią moterį pririšo prie obels“ pagrįsti straipsnio autorius cituoja kaltinamųjų parodymus baudžiamojoje byloje nekritiškai, be komentarų. Tai reiškia, kad autorius solidarizuojasi su nukentėjusiąją užpuolusiais asmenimis palaikydamas jų versiją. Autorius, kuris kaip tikrą tiesą pateikia baudžiamosios bylos Nr. 1-53-000366-2006 kaltinamųjų versijas įtakoja visuomenės nuomonę kaltinamųjų naudai, o tai reiškia, kad paskleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, šmeižia, ir įžeidžia nukentėjusiąją viešai raštu pažemindamas, kadangi sudaroma nuomonė, kad blogai, agresyviai moteriai būti pririštai prie medžio nieko tokio, taip jai, blogajai, reikia, kad geruosius neprašytus svečius skriaudžia. Autorius straipsnyje nukentėjusiąją vadindamas O. M. pažeidžia nukentėjusiosios teisę į vardą, nes autorius be jos sutikimo viešai paskelbė informaciją apie jos turėtas pavardes, t.y. be jos sutikimo paskelbė informaciją apie jos privatų gyvenimą. Nei dabar, nei aprašomų įvykių metu ji nebuvo (duomenys neskelbtini) Autorius taip siekia ją pažeminti pravardžiuodamas, pasityčiojamai vadindamas kažkada būta pavarde.

Straipsnio autoriaus komentaras apie baudžiamąją bylą „skirdamas laisvės atėmimo bausmes, teismas įpareigojo A. M. ir J. U. iki šių metų spalio 30 d. atsiprašyti nukentėjusiosios O. M....“ yra netiesa, nes prieš trejus metus panaikintas teismo nuosprendis pateikiamas kaip galiojantis. Kadangi teismas baudžiamosios bylos neišsprendė iki šiol, straipsnyje pateikta informacija yra visuomenės klaidinimas, dezinformacija. „Anykštos“ paskleista dezinformacija verčia nukentėjusiąją teisintis prieš artimuosius ir pažįstamus dėl bylos baigties. Redaktorius (duomenys neskelbtini) atsisakė šią informaciją paneigti. Straipsnio autorius A. L. su specialiai paryškintomis raidėmis išskiria intarpą „supratusi, kad pinigų iš jos pareigūnė neims ir ją apskųs, irgi išsigando, puolė ant kelių verkdama ir šaukdama...“. Nors kažkieno citata niekuo nėra susijusi su aprašoma avarija nuo kurios pradedamas straipsnis, tačiau žurnalistas akivaizdžiai turi tikslą viešai užgauliai pažeminti nukentėjusiąją. Nors nukentėjusios teistumas išnykęs, paantraštėje „Nuteista už mėginimą papirkti“ pateikiama tik kaltinimo versija, nepateikiant nei vieno nukentėjusios argumento. Laikraštis kryptingai formuoja neigiamą visuomenės nuomonę apie nukentėjusiąją.

Privati kaltintoja, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. S. paaiškino, kad pareiškime išdėstė visas aplinkybes, papildomai neturi ką pasakyti, patikslinti taip pat nieko nenori.

Apklaustas teisme kaltinamasis A. L. kaltu neprisipažino ir parodė, kad naudodamas antraštę „Agresyvią moterį pririšo prie obels“ pasinaudojo viešame teismo posėdyje pasisakiusio kaltinamojo J. U. duotais parodymais, juos tekste parašė nurodydamas informacijos šaltinį į kabutes kaip tiesioginę kalbą. Būtent J. U. minėjo: „nes neradome kito būdo agresijai sutramdyti“. Dėl šito jo išsireiškimo buvo parašyta antraštė, kad „Agresyvią moterį pririšo prie obels“. Kad agresyvi privati kaltintoja teisme teigė tiek J. U., tiek abu Motuzai. Todėl, mano, kad jeigu šioje citatoje „Agresyvią moterį pririšo prie obels“ neatitinka tikrovės, tai turi atsakyti tas, kuris paskleidė neatitinkančią informaciją. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą, jeigu žurnalistas nurodė informacijos šaltinį, tuo labiau ji gauta viešame teismo posėdyje, tai žurnalistui jokios atsakomybės už tai neturėtų būti taikoma. Dėl antro punkto, t.y. „pasiimti kai kurių daiktų atvažiavo“. Pati kaltintoja pripažino, kad atvažiavo, ėmė, nešė šaldytuvą, nešė televizorių, visa kitą. Nėra nei vieno žodžio šitoje citatoje, kad pasiimti kai kurių savo daiktų atvažiavo, kaip kad įrodinėja, kad žurnalistas parašė, (duomenys neskelbtini) atvažiavo pasiimti savo daiktų. Yra parašyta „pasiimti kai kurių daiktų atvažiavo“. Tai gali būti ir jos daiktai, ir jų daiktai. Nėra žodžio „savo“. Vadinasi šitas teiginys „pasiimti kai kurių daiktų atvažiavo“ atitinka tikrovę.

Dėl trečio punkto „Agresyvią moterį pririšo prie obels“, jis rėmėsi informacijos šaltiniu viešame teismo posėdyje. Nenorėjo nei pažeminti, nei įžeisti. Parašė tokią informaciją, kokią išgirdo.

Ketvirtas punktas dėl „(duomenys neskelbtini)“. Kadangi 2009-07-31 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendyje rašoma, kad A. M., A. M., J. U. veikdami kartu 2006-07-01 atvažiavo pas O. M., todėl ir jis taip rašė, kad ji yra „O. M.“. Jeigu teismas, rašydamas apie 2006-07-01 įvykius, kada ji buvo „O. M.“, rašo jos 2009 m. esančią pavardę, mano, kad jis kaip žurnalistas nepadarė jokio pažeidimo parašydamas, kad ji tokia pavarde buvo paminėta teismo nuosprendyje. Kaip pripažino pati kaltintoja, tokią pavardę ji turėjo. Jis nežino, kur čia yra įžeidimas ar pažeminimas.

Dėl penkto punkto, tai ši citata atsirado iš 2009 m. publikacijos „Atėmė laisvę ir kankino“ archyvo iš kompiuterio, ir perkeliant šitą citatą tiesiog neparašė, kad tai yra 2009 metų. Tai yra jo kaip žurnalisto klaida. Tačiau nemano, kad už tai turėtų būti keliama baudžiamoji byla ir įrodinėjama tuo, kad jis įžeidė ar pažeidė kažkokias tai teises. Tuo labiau, kad šita citata kaip tik yra palanki kaltintojai, nes tai parodo, kad yra nuteisti prieš ją smurtavę asmenys. Jeigu ir galėtų ką įžeisti ši citata, tai tik teisiamuosius (duomenys neskelbtini) kurie galėtų reikšti pretenzijas, o ne kaltintoja. 2009-07-31 nuosprendis buvo, tik jo klaida yra neįrašyti 2009 metai.

Dėl šešto punkto apie mėginimą papirkti valstybės pareigūną citata paimta iš žurnalistės S. V. 2009-07-29 straipsnio „Nuteista už bandymą duoti kyšį pareigūnei“. Dėl šitos publikacijos kaltintoja jokių pretenzijų nereiškė, priekaištų, kad pateikta netiksli, šališka informacija, neteikė. Tuo labiau, kad šitame straipsnyje yra išdėstyta ir kaltintojos nuomonė. Ji kalbėjosi su žurnaliste, jos pozicija tame straipsnyje yra atspindėta. Jis savo 2012-03-22 publikacijoje tik perspausdino tai, kas buvo rašoma ankstesniuose laikraščiuose. Nesutinka su kaltintojos pozicija, kad žurnalistai savo straipsniais niekina ir žemina ją kaip moterį, nes būtent jo 2009-08-18 publikacija „Atėmė laisvę ir kankino“ pateikta tokiu rakursu, kad asmenys, smurtavę prieš beteisę moterį gavo pelnytas bausmes ir buvo nuteisti. Kaip tik tai yra solidarizuojamasi su skriaudžiamuoju, o ne taip, kaip teigia kaltintoja, kad norima ją pažeminti. Šita publikacija parašyta taip pat dalyvaujant viešame teismo posėdyje nagrinėjant Motuzų ir (duomenys neskelbtini) baudžiamąją bylą.

Apklaustas teisme kaltinamasis J. J. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis su šia byla yra susijęs tik tiek, kad tuo metu vyriausioji redaktorė atostogavo ir laikraštį pasirašė jis. Kad privačios kaltintojos atžvilgiu yra kaltinamas šmeižimu, įžeidimu tai jis tikrai tokių tikslų neturėjo ir neturi. Žurnalistas A. L. redakcijoje dirba tris dešimtmečius, ir jis turi absoliutų pasitikėjimą juo. Laikraštį jis pasirašė pažiūrėjęs visumą, bet straipsnio neskaitęs iki galo. Pagrindas pasitikėti yra tai, kad būtent A. L. rašo teisėsaugos klausimais, jis eina į teismus. Tikslo įžeisti ar šmeižti privačią kaltintoją tikrai neturėjo, nes jos nepažinojo. Pirma jo ir privačios kaltintojos pažintis buvo toje nelemtoje sankryžoje, nes tada taip sutapo, kad jis atsitiktinai tame įvykyje atsidūrė. Apie tą sankryžą ir joje įvykusias avarijas jis yra rašęs penkis ar šešis kartus. Tai iš tikrųjų bjauri sankryža, kadangi žmonės, važiuojantys nuo kalno, nepastebi pagrindiniu keliu važiuojančių automobilių. Tai sankryžai yra padidintas dėmesys. Ir to rašymo dėka buvo pakeistas ženklas „Nesustojus važiuoti draudžiama“, vietoje „Susikirtimas su pagrindiniu keliu“.

Liudytojas A. M. parodė, kad 2006-07-01, apie 19 val. buvo nuvykę į Jurgėnų kaimą, Anykščių r. su A. M. ir J. U.. Tarp jo ir privačios kaltintojos jau buvo įvykę konfliktų. Tuo metu vyko turto dalybų procesas civilinėje byloje. Buvo dalinamas nekilnojamas turtas, o kilnojamąjį turtą privati kaltintoja buvo visą savavališkai pasiėmusi iš jų namų Maišiagaloje. Buvo pirkta sodyba kaip bendra nuosavybė. Sodyboje buvo likę kai kurie daiktai, nes iki tol joje buvo gyvenęs sūnus. Tikėjosi kai kuriuos daiktus rasti ir atsiimti. Dalybų byloje posėdžio metu ji buvo sakiusi, kad kai ką sutiks grąžinti. Jie atvyko. Atvykus sutiko ne taip draugiškai, kaip buvo žadėjusi. Užpjudė šunimis, bet šunys tie patys iš Maišiagalos, jie pažinojo juos ir draugiškai laižėsi ir jų nepuolė. A. M. prašė sūnų ir žentą, kad padėtų pasiimti daiktus. Buvo prašęs, kad pasiimtų skaitmeninį fotoaparatą, kad nufotografuoti, kas yra sodyboje, nes tai norėjo panaudoti dalybų proceso metu. Pradėjus fotografuoti, ji (privati kaltintoja) pareiškė, kad nesutinkanti atiduoti net ir žadėtų daiktų, pradėjo fiziškai trukdyti fotografuoti, o paskui fiziškai pulti su virtuviniais įrankiais, draskytis, kandžiotis. Jie nebuvome nusiteikę prieš ją panaudoti fizinės jėgos. Žentas buvo sukandžiotas iki kraujo. Jis tik juos ragino, kad nebūtų atsakomųjų smūgių, todėl jie nieko ir nedarė. Kad išvengtų jos draskymosi, kandžiojimosi ir kitokių fizinių poveikių, teko surišti ją su lipnia juostele. Vėliaus jis iškvietė policiją, nes nematė kaip užbaigti tą konfliktą. Surišimas buvo dėl didžiulės agresijos iš jos pusės. Atvykus policijos pareigūnams, jie pasiteiravo kas čia vyksta. Situacija matėsi akivaizdžiai. Pareigūnams buvo paaiškinta, kas jie tokie. policininkai paprašė ją atrišti. Sūnus atsisakė atrišti, parodė perkastus rankų pirštų sąnarius. Policininkas paklausė (duomenys neskelbtini) ar nebesikandžios. Ji neatsakė nieko, bet buvo suprasta, kad nieko nebedarys. Tada jis pats ją atrišo. Liudytojas policininkas jų byloje liudydamas išsireiškė, kad kai jie atvyko ji šaukė kaip psichinis ligonis, ir tai yra užfiksuota protokole. Tik atrišus, ji pareiškė pretenziją, kad jis pavogė jos mobilų telefoną. Jis paskambino į jos telefoną, pasirodo jos telefonas buvo namo viduje. Dar prie pareigūnų pasiėmusi telefoną ji išėjo ir skambino, kiek suprato, savo dukrai. Policininkai tuo metu išvažiavo ir jie ruošėsi išvažiuoti. Jie pirmieji išvažiuoti negalėjo, nes įvažiavimas siauras, jų automobiliai stovėjo priekyje, o policininkai tą įvažiavimą buvo užstatę. Kai policininkai nuvažiavo, sūnus su žentu tvarstėsi žaizdas jodu, nes labai kraujavo. Ji pamatė, kad nėra policininkų, baigė pokalbį, pačiupo plytą nuo sienos prie namo ir nubėgo prie žento, stovinčio prie automobilio. Jis sušuko garsiai, kad saugotųsi. Gretimais buvo sūnus, spėjo prie jos prišokti, čiupo už plytos ir iš jos plytą atėmė. Čia dar kartą pratrūko jos agresija ir teko vėl ją surišti. Surišus ji visokiais judesiais šokinėjo ant paties pravažiavimo. Liudytojas mano, kad ji nenorėjo, kad jie iš ten išvažiuotų. Ji tuo metu laukė dukters su žentu ir norėjo, kad jie dar kažkurį tai laiką ten užtruktų. Paskui jie ją prikabino prie obels, kad ji nepakliūtų ant keliuko po ratais, išvažiavo, atrišo ir ją paleido. Prie obels pasodino ir apjuosė virve, kad negalėtų nušliaužti kol pravažiuos. Tuo metu jis vėl skambino policijai, kvietė, pakartotinai, kad atvyktų. Policija atsisakė atvykti, nes jų turimomis žiniomis atvyksta (duomenys neskelbtini) dukra su žentu, ir kad nekiltų daugiau konfliktų jiems pasiūlė greičiau iš ten važiuoti. Jie išvažiavo iš sodybos į vieškelį. Kad nesivytų ir nepradėtų pulti, mašinas nuvarė keliasdešimt metrų, tada atrišo (duomenys neskelbtini) o ją paleidę ristute nubėgo į mašinas ir išvažiavo. Liudytojas parodė, kad jis išsivežė kai kuriuos daiktus, kurie priklausė jam. Vandens šildytuvas buvo sūnaus. Buvo jo dar keli kibirai. Visa kita buvo liudytojo nuosavybė. Daiktus nusivežė į Maišiagalą į tuos namus, kuriuose gyveno. Namas buvo visiškai ištuštintas, daiktų nebuvo nei vieno. Ji buvo palikusi vieną daiktą, t.y. skalbimo mašiną. Visa kitą išsivežė. Visiems daiktams yra vienokie ar kitokie rašytiniai įrodymai. Yra tokių dokumentų, kuriuose daiktų pirkimo dokumentuose figūruoja jo pavardė. Byla baigta 2010 metais. Sprendime buvo pateiktos citatos, kad prie kuriamo turto gyvenant Maišiagaloje ji neprisidėjo. Visas turtas buvo kuriamas jo sąskaita. Visi perkami daiktai buvo laikomi kiekvieno nuosavybe, iš kieno sąskaitų tai buvo perkama. Ji nei vieno daikto pirkimo jokio įrodymo nepateikė. Teismas tai pripažino, kad viskas, kas buvo įgyta Maišiagaloje, buvo jo asmeninė nuosavybė.

Liudytojas J. U. parodė, kad I. S. yra jo uošvio buvusi žmona. Šiuo metu vyksta teismas tarp jų ir I. S.. Paaiškino, kad 2006-07-01 kartu su A. M., A. M. buvo nuvažiavę į Jurgėnų kaimą, Anykščių rajone. Tą dieną, liepos 1 d. 2006 m., jis buvo paprašytas uošvio A. M. nuvykti į sodybą Jurgėnų kaime, Anykščių rajone su tikslu padėti jam nufotografuoti ten esančius daiktus ir kažkokius tai daiktus atsivežti. Kadangi uošvis tuo metu glaudėsi pas juos, kartu su juo išvažiavo į sodybą. Pakeliui sutiko A. M. ir nuvyko į sodybą. Toje sodyboje įvyko konfliktas pirmiausia tarp tuo metu buvusios O. M., dabar I. S. ir A. M.. I. S. supyko, kad A. M. ten atvažiavo, nors tam teisę turėjo. Ji fiziškai pabandė jam smogti. Andrius savo tėvą užstojo, ji tuomet smogė Andriui. Jis padėjo ją raminti. Jie I. S. išvedė į kiemą, iškvietė policiją, ją ramino toliau. Prieš tai I. S. jį gerokai apdaužė, apdraskė, galų gale ir apkandžiojo. Nuotraukos iš tos dienos pridėtos prie bylos, kuri yra šiame teisme. Po iškvietimo atvyko policija. Įėjęs į kiemą vienas iš policininkų priartėjo prie I. S.. Jos būsena buvo gana isteriška, ji praktiškai nesivaldė, rėkė ant policininkų, ant jų. Policininkas pirmiausia paklausė ar ji nebesikandžios, nes pamatė žaizdas ant jo, Andriaus. I. S. buvo atrišta. Po kurio laiko, kai jo manymu visi jau buvo apsiraminę, policija išvyko, I. S. puolė jį su plyta stovintį prie mašinos. Tuomet besisaugodami nuo jos tokių veiksmų, ją dar kartą surišo. Vėl kvietė policiją, bet policija dar kartą neatvyko, motyvuodami, kad tai yra jų privatus reikalas. Jie dar šiek tiek palaukė, besitikėdami, kad policija atvyks. Nuvarė toliau mašinas nuo sodybos, kad nebebūtų jos agresyvumo protrūkių, atrišo ją ir pasišalino. Dėl to įvykio byla vyksta šešis su puse metų. Tris kartus byla buvo nutraukta nesant nusikaltimui, bet I. S. agresyviai rašant skundus ši byla tęsiasi toliau. I. S. buvo prikabinta prie medžio, kad negalėtų trukdyti išvažiuoti. Ji visokiomis priemonėmis juos bandė sulaikyti sodyboje, matyt su tikslu sulaukti kol atvažiuos jos dukra su žentu, nes prieš tai ji jiems paskambino, kad pratęsti konfliktą. Tam, kad ji netrukdytų, jie ją pasodino toliau, nes ji vos ne savo kūnu stengėsi uždengti išvažiavimą. Jie ją tiesiog apvyniojo automobilio trosu ir prikabino prie medžio, kad ji negalėtų patekti į važiuojamąją kelio dalį. Mašinas nuvarėme tolėliau, kad ji negalėtų dar kažko netinkamo padaryti. Nes pagal jos būseną galima buvo tikėtis visko. Grįžo, atrišo ją ir pasišalino. Sužalojimus jam padarė I. S.. Dėl to vyksta byla privataus kaltinimo tvarka, kurioje ji yra kaltinamoji. Liudytojas parodė, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą jis davė lygiai tokius pačius parodymus kaip ir šiandien. Nagrinėjant jų baudžiamąją bylą jis matė žurnalistą, kuris kelis kartus buvo salėje.

Liudytojas L. R. parodė, kad privati kaltintoja, nukentėjusioji I. S. yra jo kaimynė. Paaiškino, kad jis I. S. nelaiko agresyvia. Nebuvo tokių atvejų, kad I. S. būtų susibarusi su kaimynais. Muštynių nebuvo. Jos namuose negirtuokliaujama. Namai, kuriuose I. S. apsigyveno, buvo sudegę ir nieko nebuvo. Prieš tai ten gyveno Motuziukas, t.y. A. M.. Jis ten sukėlė gaisrą. Kai jis išvažiavo po gaisro, liko pečius, centralinis. Nematė, ar kitus daiktus išsivežė. Jis pats tuose namuose nėra buvęs. Tuose namuose buvo kai atvažiavo I. S.. Matė, kad namai buvo tušti, kai darė remontą. Iki to į tuos namus užėjęs nebuvo. Konflikto metu policiją iškvietė jis. Jam paskambino telefonu I. S. ir šaukėsi pagalbos, nes ją užpuolė. Jis išbėgo į kiemą žiūrėti, lėkė pas kaimynus ir iškvietė policiją. Kieme girdėjo, kad šaukė. Matė, kad I. S. gulėjo prie medžio, t.y. atsirėmus į obelį. Matė, kad po kiemą vaikščiojo žmonės. Kai iškvietė policiją parėjo namo ir nežiūrėjo kas ten vyksta.

Iš 2012-05-29 privačios kaltintojos, nukentėjusiosios I. S. patikslinto skundo privataus kaltinimo tvarka matyti, kad ji prašė pripažinti J. J. ir A. L. kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, priteisti iš kaltinamųjų 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas (22-25 b.l.).

Iš 2012-03-22 laikraščio „Anykšta“, Nr. 34/8472, matyti, kad pirmajame ir trečiajame laikraščio puslapyje išspausdintas straipsnis „Neatidi vairuotoja pasigedo savo reputacijos“ (5 b.l.).

Iš į bylą pateikto Anykščių rajono apylinkės teismo 2006-07-25 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-97-639/2006, matyti, kad O. M. buvo kaltinama tuo, kad 2006 m. liepos 14 d. apie 9 val. 20 min., Anykščių rajone, Policijos komisariate, esančiame J.Biliūno g. 17, Anykščiuose, tarnybinėse patalpose – tarnybiniame kabinete Nr. 4, davė kyšį valstybės tarnautojai, Anykščių rajono policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjai D. Č., už pageidaujamą teisėtą veikimą, tinkamą baudžiamosios bylos Nr. 53-1-00366-06 ištyrimą, 500 litų sumą, kupiūromis – dvi po 200 litus ir viena 100 litų kupiūra. Bet dėl nuo O. M. valios nepriklausančių aplinkybių – policijos pareigūnei atsisakius siūlomo kyšio – nusikaltimo nebaigė. O. M. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 227 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 20 MGL (2500 litų) bauda (30-33 b.l.). Nuosprendis įsiteisėjęs.

Iš į bylą pateiktos Anykščių rajono apylinkės teismo 2007-11-23 nutarties matyti, kad Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, išnagrinėjęs O. M. skundą dėl atsisakymo panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, O. M. skundą patenkino iš dalies ir panaikino 2007-08-21 Anykščių rajono apylinkės laikinai einančio vyriausiojo prokuroro priimtą nutarimą atsisakyti panaikinti 2007-05-31 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 53-1-00366-06 ir perduoti O. M. skundą nagrinėti iš naujo (34-36 b.l.).

Iš į bylą pateiktos 2006-07-29 laikraščio „Anykšta“, Nr. 82/7631 patvirtintos kopijos matyti, kad šio laikraščio pirmame ir penktame puslapyje buvo išspausdintas žurnalistės S. V. straipsnis „Nuteista už bandymą duoti kyšį pareigūnei“ (45 b.l.).

Iš į bylą pateiktos 2009-08-18 laikraščio „Anykšta“, Nr. 94/8084 patvirtintos kopijos matyti, kad šio laikraščio pirmame ir trečiame puslapyje buvo išspausdintas žurnalisto A. L. straipsnis „Atėmė laisvę ir kankino“ (46 b.l.).

Iš į bylą pateikto Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-07-31 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-786/2009, matyti, kad A. M., A. M. ir J. U. buvo kaltinami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, ir pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, 146 straipsnio 2 dalį (53-56 b.l.). Nuosprendis neįsiteisėjo.

Iš byloje esančio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-771-647/2006 matyti, kad šiuo sprendimu buvo nutraukta santuoka tarp A. M. ir O. M., bei padalytas santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas (102-106 b.l.).

Iš byloje esančios Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1039/2006 matyti, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006-07-17 sprendimas buvo pakeistas: panaikinta sprendimo dalis, kurioje iš dalies patenkintas ieškinys ir priešieškinys dėl santuokoje įgyto turto padalijimo bei atmestas priešieškinys dėl kompensacijos už asmeninių lėšų panaudojimą bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei įgyti, o taip pat paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir šioje dalyje byla perduota iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui. Kita sprendimo dalis palikta nepakeista (107-112 b.l.).

Iš byloje esančio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-09-23 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-302-577/2009 matyti, kad civilinėje byloje pagal ieškovės O. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl turto padalinimo, kompensacijos priteisimo ir pagal A. M. priešieškinį O. M. dėl turto padalinimo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe, kompensacijos priteisimo, teismas ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies bei padalino šalių santuokoje įgytą turtą, bei priteisė iš atsakovo ieškovei kompensaciją (113-121 b.l.).

Iš byloje esančios Vilniaus apygardos teismo 2010-05-05 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-393-56/2010 matyti, kad apeliacine tvarka buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-09-23 sprendimo, ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-09-23 sprendimas paliktas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmestas (122-128 b.l.).

Iš į bylą pateiktos 2012-07-19 laikraščio „Anykšta“, Nr. 82/8520 patvirtintos kopijos matyti, kad šio laikraščio pirmame puslapyje buvo išspausdintas atitaisymas, kuriuo nurodoma, kad šių metų kovo 22 dienos „Anykštos“ publikacijoje „Neatidi vairuotoja pasigedo savo reputacijos“ įsivėlė korektūros klaida. Sakinyje „Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas įpareigojo A. M. ir J. U. iki šių metų spalio 30 dienos atsiprašyti nukentėjusios O. M.“, turi būti „iki 2009 metų spalio 30 dienos“. Taip pat informuojama, jog minėtas teismo nuosprendis panaikintas, o baudžiamoji byla nagrinėjama iš naujo (140 b.l.).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodyta, kad asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t.y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Nukentėjusiuoju gali būti kiekvienas žmogus, apie kurį nepadoriai, neigiamai atsiliepiama arba kuris pažeminamas veiksmu. Įžeidimas žodžiu ar raštu nuo šmeižimo skiriasi tuo, kad šiuo atveju nenurodomi faktai, įvykiai, poelgiai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepimą apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Be to, įžeidimo atveju neturi reikšmės, ar šis vertinimas pagrįstas, ar ne, ar atitinka tiesą, ar jos neatitinka. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia žeminantį ir užgaulų savo veikos pobūdį kitam žmogui ir siekia šitaip jį pažeminti, užgauti.

Ištyrus visus byloje esančius įrodymus ir vertinant nustatytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad įrodymų, neginčytinai ir vienareikšmiškai pagrindžiančių, kad kaltinamieji A. L. ir J. J. 2012 m. kovo 22 d. laikraštyje „Anykšta“, Nr. 34/8472, išspausdintame straipsnyje „Neatidi vairuotoja pasigedo savo reputacijos“, paskleidė tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą įžeidžiančią bei žeminančią ar niekinančią informaciją, baudžiamojoje byloje nėra.

Kaltinamasis A. L. straipsnio paantraštėje „Agresyvią moterį pririšo prie obels“ pavartodamas žodį „agresyvią“, pateikė savo nuomonę apie nukentėjusiąją ir privačią kaltintoją I. S.. Kadangi faktinė aplinkybė, jog nukentėjusioji buvo pririšta prie obels atitinka baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, kurias straipsnio autorius išgirdo pats stebėdamas baudžiamosios bylos nagrinėjimą teismo posėdyje, jo nuomonei apie nukentėjusiąją susidaryti pakankamas pagrindas buvo byloje dalyvaujančių asmenų pasisakymai, kuriuos patvirtino ir šiame teismo posėdyje liudytojais apklausti tie patys asmenys, t.y. A. M. ir J. U., iš kurių pasisakymų straipsnio autorius turėjo galimybę susidaryti nuomonę apie nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos agresyvumą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir įrodyta, kad informacijos „... moterį pririšo prie obels“ paskleidimas neatitinka tikrovės, o žodis „agresyvią“ yra žurnalisto kaltinamojo A. L. nuomonė, kuri neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį.

Straipsnio paantraštėje „...pasiimti kai kurių daiktų atvažiavo...“ nurodyta informacija atitinka faktines aplinkybes, kurios yra patvirtintos liudytojų, apklaustų šios bylos nagrinėjimo metu, parodymais, kurie nurodė, kad A. M. 2006-07-01, apie 19 val. buvo nuvykęs į Jurgėnų kaimą, Anykščių r., su A. M. ir J. U. pasiimti jam priklausančių daiktų. Šių asmenų analogiški parodymai yra užfiksuoti ir Anykščių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 31 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-786/2009 (53-56 b.l.). Ši informacija atitinka tikrovę, todėl ji negali kaltinamiesiems užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, ar pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį.

Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos I. S. skundas toje dalyje, kur ji nurodo, kad „Autoriaus komentaras apie baudžiamąją bylą „skirdamas laisvės atėmimo bausmes, teismas įpareigojo A. M. ir J. U. iki šių metų spalio 30 d. atsiprašyti nukentėjusiosios O. M....“ yra netiesa iki straipsnio pabaigos..., laikytinas nepagrįstu, kadangi iš Anykščių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 31 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, jog A. M. buvo paskirtas įpareigojimas atsiprašyti nukentėjusiosios O. M. iki 2009 m. spalio 30 d. (56 b.l.). Aplinkybė, jog straipsnio autorius straipsnio „Neatidi vairuotoja pasigedo savo reputacijos“ paantraštėje „Agresyvią moterį pririšo prie obels“ trečioje pastraipoje percituodamas kito laikraščio „Anykšta“ straipsnio – 2009-08-18 straipsnio „Atėmė laisvę ir kankino“ – tekstą, padarė akivaizdžią klaidą, t.y. neištaisė datos ir nenurodė, kad „...teismas įpareigojo A. M. iki 2009 m. spalio 30 d. atsiprašyti nukentėjusiosios O. M., nesudaro pagrindo kilti baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, ar pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį. Be to, šių metų liepos 19 dieną laikraštis „Anykšta“ išspausdino šios klaidos atitaisymą (140 b.l.).

Dėl kaltinamojo A. L. straipsnyje „Neatidi vairuotoja pasigedo savo reputacijos“ pasviruoju išryškintu šriftu atspausdinto sakinio „...supratusi, kad pinigų iš jos pareigūnė neims ir ją apskųs, irgi išsigando, puolė ant kelių verkdama ir šaukdama...“. Anykščių rajono apylinkės teismas 2006 m. liepos 25 d. nuosprendžiu O. M. pripažino kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 227 straipsnio 1 dalį ir jai paskyrė 20 MGL (2500 litų) baudą (30-33 b.l.). Teismo posėdžio metu kaltinamasis A. L. parodė, jog jis šią straipsnio dalį paėmė iš „Anykštos“ žurnalistės S. V. 2009-07-29 straipsnio „Nuteista už bandymą duoti kyšį pareigūnei“. Iš Anykščių rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 25 d. nuosprendžio matyti, jog situacija buvo aprašyta teisingai, tinkamai atskleidžiant nusikalstamos veikos aplinkybes. Teismas nenustatė, kad šia citata būtų paskleista melaginga informacija, galinti padaryti žalos nukentėjusio asmens garbei bei orumui, taip pat nenustatė, kad šia citata būtų nurodyti faktai, neteisingai ar užgauliai apibūdinantys nukentėjusiosios asmenybę ar jos asmenines savybes, todėl kaltinamiesiems negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį.

Nukentėjusios kaltinimai dėl jos pažeistos teisės į vardą gali užtraukti tik civilinę atsakomybę, todėl teismas dėl šios kaltinimo dalies plačiau nepasisako, nes šis kaltinimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį. Taip pat teismas plačiau nevertina ir nepasisako dėl kaltinimo dalies, skunde įvardintos 3 numeriu, nes iš šios kaltinimo dalies konstrukcijos teismas negali nustatyti nusikalstamos veikos sudėties.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta bei įvertinus visą bylos medžiagą, darytina išvada, kad A. L. ir J. J. nepadarė jiems privačios kaltintojos inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, todėl jie išteisintini, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusioji I. S. byloje pareiškė 10 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Kadangi kaltinamieji išteisintini, nukentėjusiosios I. S. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu, nes nustatyta, kad nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (LR BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 straipsnio 6 dalį, kaltinamuosius A. L. ir J. J. išteisinus baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiosios pareiškimą, iš privačios kaltintojos I. S. priteistinos UAB „Anykštos redakcija“ byloje turėtos išlaidos gynėjo advokato V. B. teisinei pagalbai apmokėti. Teisinės pagalbos išlaidos yra pagrįstos byloje pateiktais įrodymais, advokato suteiktos teisinės pagalbos išlaidų dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydį, todėl iš I. S. UAB „Anykštos redakcija“ naudai priteistina 2904,00 Lt suma (142-143 b.l.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 str. 6 d., 115 str. 3 d. 2 p., 297 -305 str., 307-308 str., teismas,

nusprendžia:

A. L., a.k. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. J., a.k. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios I. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Priteisti iš privačios kaltintojos I. S. UAB „Anykštos redakcija“ naudai 2904,00 Lt (du tūkstančius devynis šimtus keturis litus) teisinei pagalbai apmokėti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Anykščių rajono apylinkės teismą.