- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-27
- Bylos Nr.
- ATP-32-354/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-31-3-00550-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Nijolė Matuzevičienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubausto D. U. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutarimo, kuriuo D. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 str. 4 d. ir nubaustas 650 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 3 mėnesiams, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. U. nubaustas už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 31 d., apie 0.50 val., (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus – alkoholio matavimo prietaisu „Alcotest ARFL-0124“ (metrologinės patikros sertifikato Nr. 0016208, paklaida ± 0,02 promilės, galioja iki 2015 m. lapkričio 19 d.) jam nustatytas 2,18 promilių girtumas – vidutinis girtumo laipsnis, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus. Apeliaciniu skundu D. U. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 14 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje ir administracinę bylą nutraukti.
Skunde apeliantas pabrėžia, kad nevairavo ir nebuvo sulaikytas neblaivus vairuojant automobilį. Apeliantas nurodo, kad protokolo dalyje, skirtoje pažeidėjo paaiškinimui, iš tiesų yra tik vienintelis žodis – „nevairavau“, tačiau, apelianto teigimu, pagal rašyseną akivaizdu, kad daugiau žodžių jis nesugebėjo tuo metu parašyti, o paaiškinimo iš jo žodžių policijos pareigūnai neužrašė. Apelianto manymu, R. U. ir S. G. paaiškinimai, kurie yra visiškai formalūs ir neinformatyvūs, iš viso negali būti vertinami kaip jo kaltės įrodymai, nes R. U. ir S. G. buvo neblaivios.
Taip pat apeliantas nurodo, kad policijos pareigūno M. B. 2015 m. spalio 6 d. teismo posėdyje duoti parodymai patvirtina itin formalų ir netgi atmestiną požiūrį į pareigą pateikti įrodymus. M. B. ir J. N., kaip policijos pareigūnai, prieš surašydami jam (apeliantui) administracinio teisės pažeidimo protokolą, turėjo pareigą tinkamai surinkti kaltės įrodymus, o to nepadarius, jų, kaip administracinio teisės pažeidimo bylos liudytojų, parodymai negali būti vertinami kaip turintys didesnę įrodomąją reikšmę nei kitų liudytojų parodymai. Be to, apelianto nuomone, M. B. ir J. N. parodymai apie tai, ką jiems tariamai pasakojusi R. U., iš esmės skiriasi – apklausiamas 2015 m. spalio 6 d. policijos pareigūnas M. B. neparodė, kad namo vežama R. U. būtų ką nors pasakojusi apie tai, kas vairavo automobilį, 2015 spalio 14 d. teismo posėdyje apklausiamas policijos pareigūnas J. N. parodė, kad R. U. vežama namo pasakojusi, kad vairavo tas, kuris nepripažino vairavęs, o 2015 m. lapkričio 11 d. papildomai apklausiamas M. B. parodė, kad vežama namo R. U. nieko nekalbėjo.
Šalies argumentai
D. U. teigimu, teisme R. U. net teismui jai primygtinai aiškinant apie gresiančią atsakomybę aiškino, kad ne jis (apeliantas) vairavo automobilį, pastaroji išsamiai paaiškino tokio suklydimo priežastį – nei jo, nei jo brolio G. ji gerai nepažįsta ir jų neskiria. Todėl, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad R. U. iš esmės pakeitė savo tyrimo metu duotus paaiškinimus, nes, pirmiausia, išsamus jos paaiškinimas tyrimo metu nebuvo užrašytas, o jo vardo paminėjimas buvo R. U. apsirikimas. Apeliantas pabrėžia, kad tai, jog dienos šviesoje teismo posėdžių metu jis ir jo brolis G. teismui nepasirodė panašūs, nepaneigia to, kad tamsoje, būdama neblaivi, patyrusi išgąstį dėl įvykusių muštynių, R. U. juos supainiojo, jei tik iš viso ji kada nors žinojo, kurio iš jų koks vardas, nes teisme minėjo ir „Ž.”. Taip pat apeliantas pažymi, kad ne tik teismo posėdžių metu intensyviai tardant R. U. jai buvo daromas spaudimas – 2015 m. spalio 14 d. teismo posėdžio metu R. U. parodė, kad, policijos pareigūnų atvesdinta į teismą, ji buvo nuvesta į teisėjo kabinetą, kur ji turėjo pasakyti, kas vairavo automobilį.
Skunde teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu teismui buvo akivaizdu, kad jo buvusi sutuoktinė S. U. ir pastarosios draugė S. G. yra itin jam priešiškos, tačiau teismas nematė pagrindo suabejoti jų parodymų patikimumu. Apeliantas pažymi, kad S. G. teisme parodė, kad į kiemą įvažiuojančio jo automobilio nematė, nes tuo metu buvo tualete. Dėl S. U., kuri yra jo buvusi sutuoktinė ir jų santykiai itin komplikuoti, apeliantas pabrėžia, kad bylos nagrinėjimo teisme pradžioje, 2015 m. spalio 6 d. teismo posėdyje, jam duodant parodymus teismui, ji buvo teismo salėje, laidė replikas, o po to teismas nusprendė ją apklausti liudytoja, o tada jau ji stengėsi bet kaip paneigti jo parodymus. Taip pat apeliantas nurodo, kad S. U. įsitikinimas, paremtas tariamais nepilnametės dukros, kuri nebuvo apklausta teisme, teiginiais, ir bylos metu netirtomis ir nepatvirtintomis jos žiniomis, kad jo brolis G. neva tą vakarą šventė, negali būti vertinamas kaip įrodymas, kad jis vairavo automobilį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariatas prašo skundo netenkinti ir palikti galioti Pakruojo rajono apylinkės teismo nutarimą, nes teismas, nagrinėdamas D. U. administracinę bylą, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje surinktus faktinius duomenis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais priėmė teisiškai motyvuotą ir pagrįstą nutarimą, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, esminius įrodymus ir pažeidėjo asmenybę.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Nagrinėjamu atveju įrodymų vertinimo principų pažeidimo nenustatyta. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, apylinkės teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga bei apklausė patį pažeidėją D. U., liudytojus M. B., S. G., S. U., G. U., nepilnametį liudytoją L. S., R. U., J. N., D. M., Ž. M., B. U., I. S., D. K., S. S., A. G., G. K.. Administracinės teisės pažeidimo byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leido apylinkės teismui pagrįstai konstatuoti, kad būtent D. U. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje vairavo automobilį.
Šalies argumentai
Apelianto teiginys, kad įvykio metu automobilį vairavo ne jis, o jo brolis G. U., pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikytas tik jo gynybine versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. R. U., kuri tiesiogiai dalyvavo įvykyje, savo paaiškinime nurodė, kad automobilį vairavo būtent D. U., tai nurodyta ir S. G. paaiškinime (10–11 b. l.). Nesutiktina su skundo argumentu, kad teismas turėjo pripažinti R. U. ir S. G. paaiškinimus nepatikimais. Priešingai nei nurodoma skunde, apygardos teismo nuomone, R. U. ir S. G. paaiškinimai yra pakankamai informatyvūs, R. U. nurodė aplinkybes, kaip atsidūrė D. U. automobilyje, kaip suprato, jog pastarasis neblaivus (10–11 b. l.). Tai, kad D. U. buvo neblaivus, patvirtina aplinkybė, jog atvykę pareigūnai D. U. nustatė 2,18 promilių neblaivumo laipsnį (6 b. l.). Atsakant į skundo argumentą dėl to, kad pati R. U. nebuvo blaivi, pažymėtina, kad skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje teismas tik pritarė apylinkės teismo išvadai, jog konkrečiu atveju pareiškėjos kaltės nustatymui nepakako vien jos pačios, esant neblaivumo būsenoje, prisipažinimo. Gi D. U. atveju R. U. teismo posėdžio metu duotus parodymus, kad ji paaiškinime nurodė, jog vairavo D. U., nes supainiojo brolius (64 b. l.), paneigia nuoseklūs S. G. parodymai, kad automobilio vairuotojas buvo D. U. ir ji matė D. U., sėdintį prie vairo (11, 37 b. l.), S. S. parodymai, jog R. U. jai pasakojo, kad vairavo S. buvęs vyras, kad vos neįvažiavo į griovį (99 b. l.), D. K. parodymai, kad R. jai pasakė, jog vairavo D. (85 b. l.), be to, pats apylinkės teismas nagrinėdamas bylą įsitikino tuo, kad brolių U. išvaizda skiriasi. Pareigūnai M. B. ir J. N., kurie vyko į įvykio vietą ir paėmė paaiškinimus, teismo posėdžio metu patvirtino, kad liudytoja R. U. įvykio metu pasakojo būtent apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, puikiai žinojo ir šio asmens vardą, ir pavardę, sakė, kad būtent jis atvažiavo jos pasiimti, jog jai kilo įtarimas, kad vairuotojas neblaivus, nes smarkiai manevravo po kelią (65, 98 b. l.). Netikėti pareigūnų parodymais šiuo atveju nėra jokio pagrindo, nes jie parodymus teisme davė prisiekę dėl atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo, be to, jie D. U. anksčiau nepažinojo, jokio priešiškumo ar neigiamo nusistatymo pastarojo atžvilgiu neturėjo. Taigi, nėra nustatyta absoliučiai jokių objektyvių aplinkybių, kurioms esant būtų pagrindas abejoti policijos pareigūnų parodymais. Taip pat atmetamas skundo teiginys, kad teismas darė spaudimą R. U., nes iš 2015 m. spalio 14 d. teisiamojo posėdžio protokolo (62–69 b. l.) ir garso įrašo aišku, jog minėta liudytoja teisėjo kabinete tik pasirašė dokumentus, o įvertinus tai, kad teismo posėdžio metu ši liudytoja davė D. U. palankius parodymus, sprendžiama, kad teisėjas jokio poveikio liudytojai nepadarė. Be to, ir pati liudytoja teismo posėdžio metu nurodė, kad poveikį ji jautė tik iš nežinomų asmenų, kurie jai skambino ir prašė pakeisti parodymus, o B. U. prieš teismo posėdį klausė, kodėl ji (R. U.) meluoja (64 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad byloje yra duomenų, jog buvo siekiama paveikti liudytoją R. U., kad ši duotų D. U. palankius parodymus.
Pateiktame skunde D. U., siekdamas paneigti apylinkės teismo motyvą, jog versija, kad automobilį vairavo jo (D. U.) brolis, atsirado tik teisme, prašo atkreipti dėmesį, kad jis (D. U.) įvykio metu išsamesnio paaiškinimo teisės pažeidimo protokole negalėjo parašyti, o pareigūnai neužrašė paaiškinimo iš jo žodžių. Atsakant į šį skundo argumentą pažymėtina, kad teismo posėdžio metu apklausti policijos pareigūnai neparodė, kad D. U. būtų jiems nurodęs kitą asmenį, vairavusį automobilį, o iš teismo posėdžio metu jo duotų parodymų matyti, kad atvažiavusiems policijos pareigūnams D. U. pasakė tik tai, kad nevairavo (35 b. l.). Taigi, akivaizdu, jog versija, kad automobilį vairavo D. U. brolis, atsirado tik teisme. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad D. U. įvykio vietoje nenurodžius papildomų aplinkybių, o liudytojoms tvirtinant, kad automobilį vairavo būtent D. U., pareigūnai atliko visus reikiamus veiksmus: nustatė D. U. neblaivumo laipsnį, iš liudytojų paėmė paaiškinimus ir nustatę pažeidimą surašė protokolą, kuriame D. U. įrašė savo paaiškinimą. Tai, kad pareigūnai nepamena kai kurių įvykio detalių, nėra pagrindo daryti išvados, kad jie dirbo formaliai, nes tai paaiškinama nuo įvykio praėjusiu laikotarpiu.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją). Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nutarime išsamiai išdėstė, kodėl nesiremia liudytojų D. M., G. U., L. S., Ž. M. ir B. U. parodymais, paties D. U. parodymais, ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nutarime pateiktais motyvais, todėl jų nekartoja ir detaliau neanalizuoja.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutarimą palikti nepakeistą ir D. U. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.