- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-24
- Bylos Nr.
- 2-1853/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01445-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Langeda“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Langeda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Langeda“ dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Langeda“, įmonės bankroto administratoriumi skirti UAB „Eliborto“. Nurodė, kad atsakovas turi įsiskolinimą VSDFV biudžetui, net ir nuolat raginamas šio įsiskolinimo nepadengia; antstoliui perduoti vykdyti sprendimai dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, tačiau skola neišieškota. Taigi, draudėjui taikytos priverstinio poveikio priemonės neveiksmingos, įsiskolinimas fondo biudžetui nesumokėtas ir didėja, esant šioms aplinkybėms ir pagal VĮ Registrų centrui pateikto 2012 m. balanso duomenis, darytina išvada, kad atsakovas nemokus, jam keltina bankroto byla.
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija su ieškiniu sutiko.
Atsakovas teismo nustatytu terminu nei atsiliepimo į ieškinį, nei įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi iškėlė UAB „Langeda“ bankroto bylą; įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Eliborto“. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas teismui nepateikė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, vadovaudamasis ieškovo pateiktais duomenimis bei nurodytomis aplinkybėmis apie atsakovo finansinę padėtį, sprendė, kad atsakovas nemokus, jam keltina bankroto byla (ĮBĮ 2 str. 8 p., 9 str. 7 d. 1 p.), paskirtinas bankroto administratorius.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį panaikinti ir ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti arba klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia tuo, kad:
Byloje nebuvo surinkti įmonės nemokumui nustatyti reikšmingi įrodymai, todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad UAB „Langeda“ yra nemoki įmonė. Teismas nepagrįstai rėmėsi 2012 m. balanso duomenimis, neatspindinčiais dabartinės finansinės padėties, duomenis apie visus įsipareigojimus sutapatino su pradelstais. Todėl netinkamai, formaliai išnagrinėjo bylą, neišsireikalavęs bylai reikšmingų įrodymų.Šiuo metu ruošiasi ir į bylą bus pateikti dokumentai, atspindintys realią įmonės finansinę padėtį. Skolos VMI ir VSDFV Vilniaus skyriui susidarė dėl atitinkamu laikotarpiu patirto nuostolio, tačiau kitų ženklesnių skolų įmonė neturi. Nurodo, jog yra galimybė išsaugoti įmonės veiklą, padengti nurodytas skolas.Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1999/2009, nurodo, kad bankroto procese prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Pažymi, kad atsakovas nepateikė teismui ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, vadovavosi ieškovo nurodytomis aplinkybėmis apie atsakovo finansinę padėtį, tinkamai jas įvertino ir priėmė pagrįstą sprendimą dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo.
Ieškovas atsiliepime prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tuo, jog iki bankroto bylos skolininkui inicijavimo, ieškovas išnaudojo visas galimybes ir taikė įstatymų numatytas priverstinio poveikio priemones, kad įsiskolinimas būtų sumokėtas, tačiau tai rezultatų nedavė. VĮ „Regitra“ ir VĮ „Registrų centras“ duomenimis, įmonė registruoto turto neturi. Atsakovas nėra pateikęs Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų už 2013 m., todėl finansinės padėties vertinimas pagrįstai atliktas vadovaujantis 2012 m. finansine atskaitomybe. Nurodo, kad apelianto neveikimas (duomenų neteikimas teismui), gali būti vertintinas, kaip sąmoningas įmonės blogos turtinės padėties ir nemokumo slėpimas, siekiant išvengti bankroto bylos iškėlimo. Apelianto teiginys, kad ieškos būdų padengti skolas ir tarsis dėl jų išdėstymo nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.
Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. spalio 16 d. gautas 2014 m. spalio 15 d. apelianto UAB „Langeda“ pareiškimas dėl atskirojo skundo atsisakymo, kuriame nurodyta, kad įmonė nebeturėdama galimybės atsiskaityti su kreditoriais ir atkurti mokumo, atsisako atskirojo skundo ir prašo apeliacinį procesą nutraukti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 16 d. nutartimi nustatė apeliantui UAB „Langeda“ terminą iki 2014 m. spalio 23 d. pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui tinkamai pasirašytą pareiškimo dėl atskirojo skundo atsisakymo egzempliorių. Išaiškino apeliantui, kad iki nustatyto termino nepašalinus nurodyto trūkumo, pareiškimas bus laikomas nepaduotu.
Nustatytu terminu apeliantas minėto trūkumo nepašalino, nepateikė tinkamai pasirašyto pareiškimo dėl atskirojo skundo atsisakymo egzemplioriaus, todėl toks prašymas laikomas nepaduotu (CPK 115 str. 2 d.), o atskirasis skundas nagrinėjamas iš esmės.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovui iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.).
ĮBĮ normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą bankroto byla keliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Teismų praktikoje pasisakyta, kad sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, įvertinant jo svarbą procesinių sprendimų, kurie yra itin reikšmingi tiek įmonės likimo, tiek kreditorių interesų gynimo aspektais, priėmimui, kiekvienu atveju šalių teikiami duomenys apie įmonės finansinę padėtį, kreditorių skaičių, įsipareigojimų apimtis, jų (ne)tinkamą vykdymą, prievolių vykdymo pradelstų terminų kiekį, trukmę, priežastis, įmonės veiklą, perspektyvas ir pan. turi būti įvertinami ne formaliai, o pagal maksimaliai surinktus šioje stadijoje duomenis apie realią įmonės situaciją (pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2670/2013, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2643/2013, 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-221/2014 ir kt.). Tam, kad teismas, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, galėtų spręsti dėl įmonės finansinės padėties ir jos mokumo, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiga įmonės, kurios atžvilgiu inicijuojama bankroto byla, vadovui pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus.
Pirmosios instancijos teismas, atsakovui nustatytu terminu nepateikus įstatyme nurodytų dokumentų, įvertino ieškovo bei trečiojo asmens pateiktus duomenis, ir iš jų bei kitų objektyvių bylos duomenų sprendė apie įmonės faktinį nemokumą. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad įmonės finansinė veikla ir balansas buvo įvertinti formaliai, teismas neišsireikalavo reikšmingų įrodymų, neatsižvelgė į bankroto procese taikomą reabilitacinį tikslą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais argumentais.
Įmonių nemokumo klausimai turi reikšmės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei, todėl bankroto bylos turi viešąjį interesą. Teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, gali įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, gali savo iniciatyva rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės finansinę padėtį, iš kurios būtų galima spręsti apie įmonės (ne)mokumą, tam, kad būtų išsiaiškinta, ar yra pagrindas tenkinti (atmesti) ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši aplinkybė suponuoja teismui pareigą reikalauti ir rinkti papildomus įrodymus, būtinus realios atsakovo turtinės padėties atskleidimui ir teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Tačiau šiuo atveju būtina pažymėti ir tai, kad teismo aktyvumas nereiškia, jog teismas turi teisę vykdyti įrodinėjimo pareigą už šalis (CPK 12 str., 178 str.). Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia, jog tik šalys nustato įrodinėjimo dalyką bei nurodo aplinkybes, kuriomis jos grindžia pareikštus reikalavimus (CPK 13 str.).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytą įmonės nemokumą, nepateikia pakankamų įrodymų, leidžiančių daryti priešingą, nei nustatė teismas, išvadą.
Byloje pateikti ieškovo ir trečiojo asmens duomenys apie atsakovo įsiskolinimą VSDFV biudžetui bei VMI, duomenys, kad sprendimai dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka neįvykdyti, registruoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto atsakovas neturi; į bylą pateiktais ir viešai prieinamais Juridinių asmenų registro duomenimis (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, kad atsakovas nėra pateikęs VĮ Registrų centrui finansinių ataskaitų už 2013 m., nors tokia pareiga jam yra nustatyta Akcinių bendrovių įstatyme. Juridinių asmenų registrui paskutinį kartą atsakovo pateikto 2012 m. balanso duomenimis įmonės turtas sudarė 13 796 Lt, iš jo ilgalaikis materialusis turtas – 6 Lt, trumpalaikis – 13 782 Lt, per vienerius finansinius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų bendrovė turėjo už 210 928 Lt, o po vienerių metų mokėtinų sumų ir įsipareigojimų neturėjo, nuostolių – už 63 349 Lt. Taigi atsakovas nepateikė teismui pakankamų finansinių duomenų sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, nors tokia pareiga jam įtvirtinta ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje. Tokie duomenys nepateikti nei su atskiruoju skundu, nei iki bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka posėdžio, nors atskirajame skunde nurodyta, kad duomenys ruošiami ir bus pateikti. Išdėstytų aplinkybių pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos įmonės nemokumo būsenos apeliantas nepaneigė (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.