Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-12-05 · Civilinė byla Nr. 2-2670/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-05
Bylos Nr.
2-2670/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alė Bukavinienė
Atsakovas
A. L.
Ieškovas
AS „Reverta“
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Rhenus svoris“, uždaroji akcinė bendrovė „Eurocom“
Kategorijos
  • 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2670/2013Procesinio sprendimo kategorija: 126.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 5 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. L. firmos „Alivila“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria A. L. firmai „Alivila“ iškelta bankroto byla, civilinėje byloje Nr. B2-4703-656/2013 pagal ieškovo AS „Reverta“ pareiškimą dėl bankroto bylos A. L. firmai „Alivila“ iškėlimo, tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Rhenus svoris“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Eurocom“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė iškelti bankroto bylą A. L. firmai „Alivila“, administratoriumi paskirti UAB „Bankrotų administravimo grupė“. Nurodė, kad AB Parex bankas ir A. L. firma „Alivila“ 2008 m. sausio 25 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. KS/809, pagal kurią A. L. firmai „Alivila“ buvo suteiktas 116 000 EUR kreditas apyvartinėms lėšoms. Skolininkui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, kreditavimo sutartis 2010 m. liepos 16 d. buvo vienašališkai nutraukta. Nuo 2010 m. liepos 31 d. buvo perleistos pradinio kreditoriaus AB Parex banko reikalavimo teisės pagal banko ir A. L. firmos „Alivila“ sudarytą kreditavimo sutartį su visomis užtikrinimo priemonėmis naujam kreditoriui AS Parex banka (dabar pavadinimas AS „Reverta“). Atsakovo įsiskolinimas sudaro 136 212,34 EUR. Atsakovas buvo įspėtas, jog neatsiskaičius bus kreiptasi į teismą dėl bylos iškėlimo.

Trečiasis asmuo UAB „Eurocom“ prašė iškelti atsakovui bankroto bylą, administratoriumi paskirti UAB „Vermosa“.

Trečiasis asmuo UAB „Rhenus svoris“ prašė iškelti atsakovui bankroto bylą, administratoriumi paskirti UAB „Ius Positivum“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi iškėlė A. L. firmai „Alivila“ bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Vermosa“. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovui skirti procesiniai dokumentai tris kartus siųsti ir neįteikti registracijos adresu (kuris yra ir savininko adresas), vadovaujantis CPK 123 straipsnio 4 dalies nuostatomis laikomi įteiktais. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nėra galimybės nustatyti dabartinio atsakovo mokumo, kadangi A. L. firma „Alivila“ Registrų centrui nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo bei trečiųjų asmenų pradelstas skolas, skolas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui bei Valstybinės mokesčių inspekcijai, sprendė, kad A. L. firma „Alivila“ galimai atitinka nemokios įmonės kriterijus. Skirdamas bankroto administratorių, teismas lemiamais kriterijais laikė administratoriaus patirtį, užimtumą bylose bei įmonės buveinės vietą. Sprendė, kad nurodytus kriterijus labiausiai atitinka UAB „Vermosa“.

III. Atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti bankroto bylą A. L. firmai „Alivila“. Nurodo, kad įmonė vykdo veiklą kitu, nei registruota buveinė adresu ir kreditorius šią aplinkybę žinojo. Teismas apie atsakovo finansinę būklę sprendė vien tik pagal viešai žinomus įmonės kreditorinius įsiskolinimus, neįvertino įmonės turto. Įmonė yra moki, turi pakankamai turto, vykdo veiklą. Kadangi atsakovo teisinė forma – individuali įmonė, todėl jai nėra privalomas finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimas juridinių asmenų registrui. Pagal atsakovo 2013 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenis, įmonės ilgalaikio turto vertė yra 1 588 221 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudaro 402 500 Lt. Dėl ekonominės krizės įmonės veikla buvo sulėtėjusi ir atsirado sunkumų grąžinant bankui (kreditoriui AS „Reverta“) paimtą paskolą. Tačiau įmonės reikalavimas yra užtikrintas įmonės nekilnojamuoju turto (vertė 1 046 000 Lt) hipoteka, kreditoriaus naudai yra įkeista 376 188,88 Lt reikalavimo teisė į vieną iš įmonės debitorių. Įmonė gamina poliuretano putas aerozoliniuose flakonuose. Šiuo metu įmonės veikla atsigauna, baigiama kurti nauja, Europoje dar neužpatentuota, aukšto spaudimo įrenginiu purškiamų poliuretano putų žaliavų gaminimo sistema. Įmonei nėra iškelta bylų teismuose, sąskaitos neareštuotos.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad procesiniai dokumentai buvo tinkamai siųsti atsakovui, tačiau dėl paties atsakovo kaltės nebuvo įteikti. Pažymėjo, kad į atsakovo balansą įrašyto turto vertė neatspindi realios turto vertės. Įkeitimo metu buvusi nekilnojamojo turto vertė yra pasikeitusi ir balanse nurodyti duomenys neatitinka realios turto vertės. Ieškovas prieš pateikdamas pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kreipėsi į UAB „Centro kubas“, kuri pateikė pažymą, jog 2013 m. gegužės 16 d. atsakovo nekilnojamojo turto vertė yra tik 250 000 Lt. Šiuo metu ieškovo reikalavimas atsakovui sudaro 486 803,83 Lt. Teigia, kad iš pateiktų dokumentų neaišku, ar reikalavimo teisė į debitorių UAB „C.O.M.“ realiai egzistuoja. Atsakovas dirbtinai padidino turimo turto vertę ir sumažino pradelstų įsiskolinimų dydį, taip iškreipdamas įmonės turto ir įsiskolinimų santykį. Nuo 2010 m. įmonė neatsiskaito su ieškovu ir nededa pastangų grąžinti kreditą gera valia, todėl mano, kad A. L. firma „Alivila“ yra nemoki.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.).

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo nemokumo nustatymo.

Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą bankroto byla keliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Taigi, nustatant įmonės (ne)mokumą, esminės reikšmės turi įmonės pradelstų įsipareigojimų ir į jos balansą įrašyto turto vertės santykis, o nustatydamas minėtus rodiklius, teismas privalo būti aktyvus ex officio ir išnaudoti visas įmanomas galimybes jiems kuo tiksliau nustatyti. Sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, jog išsiaiškintų įmonės realią turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės rodiklius ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius įmonės finansinius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2135/2013). Sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, sudarant sąlygas jiems patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto, ar įmonė tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti nekeliant bankroto bylos ir išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.

Atskirasis skundas grindžiamas aplinkybe, kad teismas nenustatė įmonės tikrosios finansinės padėties, nepagrįstai rėmėsi vien tik viešai žinomais įsiskolinimais kreditoriams, nevertino atsakovo turimo turto. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais apelianto argumentais.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui apeliantas nepateikė finansinės atskaitomybės duomenų, todėl teismas rėmėsi ieškovo, trečiųjų asmenų pateiktais pareiškimais, LITEKO duomenų bazės duomenimis bei pats rinko informaciją. Apeliantui procesiniai dokumentai kelis kartus buvo siunčiami įmonės registracijos adresu, tačiau jų nepavyko įteikti. Dėl to teismas, spręsdamas dėl įmonės nemokumo, neturėjo galimybės vadovautis naujausiais finansinės atskaitomybės dokumentais. Juridinių asmenų registrui šie dokumentai irgi nebuvo pateikti, kadangi individualiai įmonei finansinių ataskaitų rinkinio sudarymas ir jų pateikimas registrui nėra privalomas (Individualių Įmonių įstatymo 9 str. 2 d.). Pats pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nėra galimybės nustatyti dabartinio atsakovo mokumo. Šios aplinkybės nulėmė, kad įmonės nemokumas buvo nustatytas remiantis formaliais pagrindais. Todėl sutiktina su apeliantu, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikia visapusiškai išnagrinėti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus.

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė įmonės balansą, sudarytą 2013 m. rugsėjo 31 d. (t. 1, b. l. 154-155). Remiantis šiuo balansu A. L. firmos „Alivila“ turtas sudaro 2 117 838 Lt, iš kurio pastatai ir statiniai – 1 046 000 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 402 500 Lt. Apeliantas taip pat pateikė kreditorių ir debitorių sąrašus (t. 1, b. l. 156, 157). Iš šių duomenų matyti, kad A. L. firmos „Alivila“ įsiskolinimas kreditoriams, kurių skolos terminas jau suėjęs, sudaro 402 499,64 Lt. Apeliantui trys bendrovės yra skolingos 383 964,88 Lt, iš kurių didžiausias skolininkas yra UAB „C.O.M.“ (376 188,88 Lt). Tačiau ieškovas pažymėjo, kad jo reikalavimas apeliantui išaugo iki 486 803,83 Lt, kas reiškia, kad apelianto pateiktas kreditorių sąrašas nėra visiškai tikslus. Ieškovas taip pat nurodo, kad balanse įrašyta A. L. firmai „Alivila“ priklausančio nekilnojamojo turto vertė neatspindi tikrosios vertės. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad apeliantui priklausančių pastatų ir žemės sklypo, esančių Pakryžės k., Sužionių sen, Vilniaus r., vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2007-2008 metais, sudaro 433 300 Lt (t. 1, b. l. 37-39). Atkreiptinas dėmesys, jog pagal ieškovo pateiktą UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ konsultacinę pažymą, nurodyta, jog to paties nekilnojamojo turto nuomos teisės galima rinkos vertė 2013 m. gegužės 16 d. galėtų būti 250 000 Lt (t. 1, b. l. 36). Pastebėtina, jog iš šios konsultacijos turinio nėra aišku, kieno vertė nustatoma – nuomos ar pardavimo. Be to, tokia konsultacinė išvada neatitinka nustatytų vertinimo dokumentų turinio bei formos ir neturi juridinės galios, tad ji ir negalėtų būti tinkamu įrodymu, pagrindžiant apelianto nekilnojamojo turto vertę. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad byloje nėra pateikta konkrečių įrodymų apie tikrąją apeliantui priklausančio nekilnojamojo turto vertę. Šios aplinkybės lemia, kad besąlygiškai vadovautis pateikto balanso duomenimis nėra pagrindo, todėl jos turėtų būti tikslinamos nagrinėjant bylą iš naujo.

Kaip pripažįsta pats apeliantas, įmonės finansinė padėtis po ekonominės krizės buvo pablogėjusi, tačiau dabar turi vilčių, kad įdiegus naują technologiją, įmonės finansinė padėtis pagerės. Atsižvelgiant į tai, kad pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai kelia pagrįstų abejonių dėl tikrosios įmonės finansinės padėties, o apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės jų įvertinti, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas turėtų aiškintis, kokia tikroji viso atsakovo turto vertė, kiek įsipareigojimų kreditoriams yra pradelsta, ar įmonė šiuos įsipareigojimus mažina, kokios įmonės veiklos perspektyvos. Atkreiptinas dėmesys, kad aiškinamajame rašte (t. 1, b. l. 176-177) apeliantas nurodė, jog turi verslo planą ir raštišką banko sutikimą skirti lėšų naujo projekto įgyvendinimui, tačiau į bylą šie dokumentai nėra pateikti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamai atskleistos.

Lietuvos teismų praktikoje pažymima, kad tikrąją įmonės finansinę padėtį galima išsiaiškinti bankroto bylos metu išnagrinėjus kreditorių reikalavimų pagrįstumą, patikrinus bankrutuojančios įmonės sandorių teisėtumą, nustačius tikslią realią įmonės turto vertę. Teismas gali iškelti bankroto bylą, jei tam yra tikros teisinės prielaidos, t. y. jei pagal šalių pateiktus ar teismo išreikalautus dokumentus preliminariai yra pakankamas pagrindas manyti, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, įvertinant jo svarbą procesiniams sprendimams, kurie yra itin reikšmingi tiek įmonės likimo, tiek kreditorių interesų gynimo aspektais, kiekvienu atveju šalių teikiami duomenys apie įmonės finansinę padėtį, kreditorių skaičių, įsipareigojimų apimtis, jų (ne)tinkamą vykdymą, prievolių vykdymo pradelstų terminų kiekį, trukmę, priežastis, įmonės veiklą, perspektyvas ir pan. turi būti įvertinami ne formaliai, o pagal maksimaliai surinktus šioje stadijoje duomenis apie realią įmonės situaciją. Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. nustato, jog sprendžiant įmonės nemokumo klausimą turi būti vadovaujamasi realia į balansą įrašyto turto verte (o ne balanse įrašyta turto verte), taigi, turi būti nustatyta reali į balansą įrašyto turto vertė.

Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teisme negalima išnagrinėti apelianto mokumo klausimo, taip pat objektyviai įvertinti, ar vienintelis tinkamas sprendimas yra faktinis įmonės pašalinimas iš rinkos, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovui A. L. firmai „Alivila“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Alė Bukavinienė