Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas) ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistas trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 9 punktu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nebendrauti su nukentėjusiąja K. T..

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas nebendrauti ir neieškoti ryšių su K. T., nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. M. nuteistas pagal BK 145 str. 1 d. už tai, kad 2009 m. rugsėjo 24 d. 21.19 val., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ autoserviso patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), telefoninio pokalbio su nukentėjusiąja K. T. metu nukentėjusiajai K. T. grasino sunkiai sutrikdyti sveikatą šiais žodžiais: ,,suspardysiu, sudaužysiu, šliaužiosi čia po kiemą“, ,,sukoliečinsiu, būsi urodų urodė“, ,,paimsiu sveikatą“, ir nukentėjusiajai K. T. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

Taip pat apeliantas nurodo, jog nuo nuteistajam E. M. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, t. y. nuo 2009 m. rugsėjo 24 d., iki šio sprendimo priėmimo dienos yra praėję daugiau kaip 5 metai, taigi, yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, todėl vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p. baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, todėl ši baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Motyvuojamoji dalis

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nukentėjusioji K. T. nurodė, jog E. M. apeliacinis skundas atmestinas, o 2016 m. kovo 9 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendis paliktinas galioti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis, nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas bei pagrįstai konstatavo, kad E. M. veiksmai atitinka BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų bei abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su kuriomis sutinka. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl E. M. kaltės.

BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu E. M., objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimo realumą rodo aplinkybės, apibūdinančios veiksmus, jų formą ir pobūdį, kaltininko pavojingumą visuomenei, ginklo, peilių ar kitų priemonių turėjimas, jų demonstravimas, chuliganiškas elgesys. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formali – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2010).

Objektyvaus požymio – grasinimo realumą – įrodo nukentėjusiosios parodymai, kurie teismo įvertinti ir pripažinti patikimais. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nenustatė kitokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima suabejoti K. T. duotais parodymais. Šio požymio realumas buvo įvertintas dar kartą patikrinus byloje esančius įrodymus, t. y. K. T. parodymai, kuriais buvo nurodyta, kad kaltinamasis naudodavo prieš ją smurtą, grasindavo sumušti ir sumušdavo, ji realiai bijojo E. M., o kadangi jis buvo teistas ne vieną kartą, tai ką sakydavo – galėjo ir įvykdyti. Taip pat nukentėjusioji teigė, kad kaltinamasis sistemingai grasindavo jai, nes norėjo, kad ji būtų su juo, padėtų jam materialiai. Be to, išsakytus nuteistojo grasinančius žodžius patvirtino ir K. T. pateiktas kompaktinis diskas, šio disko apžiūros protokolas bei daiktų, dokumentų pateikimo protokolas. Apie panaudotą smurtą buvo paminėta ir kaltinamojo pateiktuose laiškuose, kurie buvo parašyti jam atliekant bausmę laisvės atėmimo įstaigoje bei jo neteisėtas elgesys, kuomet 2009 m. rugsėjo 28 d. jis lygiavamzdžiu revolveriu apšaudė nukentėjusiosios automobilį bei tyčia atsitrenkė savo automobiliu į K. T. vairuojamą automobilį (2010 m. kovo 8 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-726-651/2010) leidžia spręsti, kad E. M. pasakyti grasinantys žodžiai galėjo būti realiai įvykdyti, todėl nekyla abejonių dėl šio būtinojo objektyvaus požymio egzistavimo.

Nuteistojo nurodyti skundo argumentai, kuriais jis nurodo, kad pasakyti grasinantys žodžiai buvo tik impulsyviai ir emociškai išreikšti žodžiai, kurie nebuvo realūs ir nesiekė, kad nukentėjusioji juos suprastų tiesiogiai, labiau suteikdamas reikšmę, kad paskambino ji jam, o ne jis K. T., be to, tarp jų yra konfliktiniai santykiai dėl nesumokėtų pinigų už statybas, aukštesniojo teismo yra vertinami kaip jo gynybinė versija ir jo savitas veikos kvalifikavimas, kuris palankus jo atžvilgiu, tačiau neįpareigojantis teismo byloje esančius įrodymus vertinti būtent taip kaip to prašoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui šis ginčijamas ir tinkamai inkriminuotas objektyvusis nusikalstamos veikos požymis abejonių nesukėlė, apeliaciniame teisme dar kartą buvo įvertinti teismo ištirti byloje įrodymai ir konstatuota, jog pirmos instancijos teismas teisingai inkriminavo objektyviąją nusikaltimo pusę apelianto atžvilgiu.

Be objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, taip pat labai svarbūs ir reikšmingi yra ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Aukščiau buvo paminėta, jog ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Atsižvelgus į aptartą ir įvertintą baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, kad E. M. suvokė ir suprato, jog jo pasakyti grasinimai sukėlė baimę ir baugino nukentėjusiąją. Nors nuteistasis kaltę neigia, kaip ir neigia, kad pasakė realiai grasinančius žodžius, tačiau kaltė šiuo nagrinėjamu atveju yra įrodyta bylos medžiaga.

Apeliantas skunde nenurodė jokių naujų esminių aplinkybių ar duomenų, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ar kurie pirmosios instancijos teismo liko neįvertinti ar įvertinti netinkamai. Skunde iš esmės yra cituojamos teismo išvados, pasisakoma dėl jų vertinimo, tačiau įrodymų vertinimas baudžiamajame procese, kaip jau minėta, yra teismo prerogatyva. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Priešingai nei nurodyta nuteistojo apeliaciniame skunde, teismas nepadarė klaidų vertinant bylos įrodymus ir nepažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. bei 20 str. 5 d. reikalavimų.

Už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas bus įvykdytas BK 145 str. 1 d. numato alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą bausmės individualizavimo aspektu, konstatuoja, kad skirdamas bausmę E. M. teismas vadovavosi BK 54 str. nuostatomis, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Skirdamas bausmę pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, E. M. dirbantis, charakterizuojamas teigiamai. Tai, kad nuteistasis anksčiau yra teistas už tyčinius nusikaltimus, jo teistumas neišnykęs ir jis vėl padarė nusikaltimą, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas E. M. pagrįstai paskyrė BK 145 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą ir pritaikius BK 75 str. bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams, paskiriant įpareigojimą nebendrauti su nukentėjusiąja.

Apeliantas skundą grindžia ir suėjusiu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu.

BK 95 str. nustato asmens baudžiamojo persekiojimo ir baustinumo ribas laiko atžvilgiu. Tokia nuostata įstatyme įtvirtinta, atsižvelgiant į bausmės paskirtį, nes praėjus ilgesniam laikui nuo nusikaltimo padarymo paskirta bausmė nepasiektų įstatyme numatytų tikslų. Išimtys iš šios taisyklės numatytos už konkrečias veikas, išvardytos BK. Pagal BK 95 str. asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: 1) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; 2) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; 3) asmuo nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendį jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nesuėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Kaltinamajam akte nurodyta, jog nusikaltimas padarytas 2009 m. rugsėjo 24 d. Veikos padarymo metu galiojęs BK 95 str. (2009 m. liepos 9 d. įstatymo Nr. XI-330 redakcija) numatė penkerių metų senaties terminą už nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą (BK 95 str. 1 d. 1 p. b p.p.). Tuo metu galiojusio BK 145 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika buvo priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (2009 m. liepos 9 d. įstatymo Nr. XI-330 redakcija). Nuosprendžio priėmimo metu dėl BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos nebuvo suėjęs penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Pagal BK 95 str. 4 d. jei nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislepia nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno vyriausiasis policijos komisariatas 2011 m. gegužės 3 d. paskelbė E. M. paiešką, kuri buvo nutraukta 2013 m. spalio 14 d. jį sulaikant ir konvojuojant iš Norvegijos Karalystės į Lietuvą. Šis laikotarpis senaties eigą sustabdė ir atsinaujino nuo 2013 m. spalio 14 d. Be to, BK 95 str. 8 d. numatyta, kad jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Nagrinėjamu atveju nusikaltimas buvo padarytas 2009 m. rugsėjo 24 d. ir 5 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas būtų suėjęs 2014 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos teismų informacinės sistemos liteko duomenimis matyti, kad nuteistasis po šio nusikaltimo 2009 m. spalio 27 d. padarė naują nusikalstamą tyčinę veiką, kuri inkriminuota ir E. M. nuteistas Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-280-347/2013. Vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą nusikaltimo senaties eiga nutrūko, o naujai pradedama skaičiuoti nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo laiko, t. y. nuo 2009 m. spalio 27 d. Laikotarpis nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. spalio 14 d. (2 metai 5 mėnesiai 11 dienų) neįskaičiuojamas į senaties eigą ir laikytina, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl šios inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 145 str. 1 d. sueis 2017 m. balandžio 8 d.

Įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad priimdamas teismas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu įstatymo taikymo klaidos nepadarė, o tai darytina išvada, jog šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.