- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-18
- Bylos Nr.
- e2A-976-640/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12960-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- VšĮ ,,Pakuočių tvarkymo organizacija“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Barbora“
- Kategorijos
- 2.6.10Civilinė atsakomybė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Eglės Surgailienės, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovės VšĮ ,,Pakuočių tvarkymo organizacija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Barbora“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai ,,Pakuočių tvarkymo organizacija“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė UAB „Barbora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 6455,00 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2013-12-31 sudarė sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo Nr. PTO/13/1361 (toliau – Sutartis).Pagal Sutarties sąlygas atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo paslaugas, t. y. veikdama taip, kad tai labiausiai atitiktų ieškovės interesus, organizuoti UAB „Barbora“ pateiktuose metiniuose užsakymuose nurodytos pakuotės atliekų rūšies ir kiekio sutvarkymą, taip kad būtų įvykdytos pakuočių atliekų tvarkymo užduotys ir užtikrinti, kad teisės aktų nustatyta tvarka ieškovei ir (arba) kompetentingai institucijai būtų pateiktas patvirtinantis dokumentas apie ieškovės naudai sutvarkytas atitinkamos rūšies pakuotės atliekas. 2016 m. gruodžio 7 d. ieškovė pateikė atsakovei užsakymą ir 2017 m. gruodžio 11 d. užsakymo tikslinimą apie planuojamą išleisti į vidaus rinką per 2017 metus apmokestinamosios pakuotės kiekį pagal pakuotės rūšis. 2017 m. gruodžio 11 d. užsakymo tikslinimas tapo neatskiriama Sutarties dalimi, t. y. atsakovė įsipareigojo užtikrinti užsakyme numatytų pakuočių atliekų rūšių ir kiekio sutvarkymą 2017 metais. Už pakuočių tvarkymo užduočių vykdymą 2017 metais ieškovė su atsakove pilnai atsiskaitė. Pasibaigus 2017 metams, 2018 metų vasario mėnesį atsakovė pateikė ieškovei informaciją, reikalingą mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijai FR0524 parengti. Ieškovei suformavus deklaraciją paaiškėjo, kad ieškovei yra priskaičiuotas 6 455 Eur pakuočių taršos mokestis. Apytiksliai tuo pačiu metu ieškovė gavo 2018 m. vasario 9 d. atsakovės pranešimą Nr. S-18, kuriuo atsakovė VšĮ “Pakuočių tvarkymo organizacija” nariams praneša ne pilna apimtimi įvykdytas tam tikrų rūšių pakuočių 2017 m. tvarkymo užduotis. Konkrečios priežastys, dėl kurių buvo pažeista Sutartis, minėtame rašte nebuvo nurodytos. Atsakovei neužtikrinus ieškovės pateiktuose metiniuose užsakymuose nurodytos pakuotės atliekų rūšies ir kiekio sutvarkymo, laikytina, kad Sutartis vykdyta netinkamai. Pagal Sutarties 8 straipsnio 3 punktą, atsakovė įsipareigojo informuoti ieškovę apie aplinkybes, keliančias grėsmę tinkamam Sutarties vykdymui. Atsakovė nesilaikė minėtos pareigos, tinkamai ir laiku nebendradarbiavo su ieškove ir apie netinkamą Sutarties įvykdymą pranešė jau įvykus grėsmėms, t. y. pasibaigus 2017 metams ir neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų. Tokiu neveikimu atsakovė Civilinio kodekso (toliau-CK) 6.200 straipsnyje numatytus bendruosius sutarčių vykdymo principus sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai bei pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis vykdant sutartį. Dėl atsakovės nepateisinamai aplaidaus požiūrio į sutartinių įsipareigojimų vykdymą, ieškovė prarado galimybę ieškoti kitų būdų, kaip tinkamai ir laiku įvykdyti teisės aktuose numatytus reikalavimus dėl pakuočių atliekų sutvarkymo, ir galiausiai neteko teisės pasinaudoti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme numatytomis mokesčio lengvatomis. Dėl atsakovės netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo 2017 metais ieškovei kilo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme numatyta mokestinė prievolė sumokėti valstybei 6 455 Eur dydžio pakuočių taršos mokestį. Neturėdama kitos išeities, ieškovė šią sumą sumokėjo 2018 m. vasario 15 d. ir tokiu būdu įgijo teisę reikalauti iš atsakovės atlyginti dėl pakuočių taršos sumokėto mokesčio patirtus nuostolius. CK 6.256 str. 2 d. reglamentuota, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.251 str. 1 d. numato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Pagal Sutarties 25 straipsnį, jeigu VšĮ “Pakuočių tvarkymo organizacija” neįvykdo užsakymo, UAB „Barbora” nuostoliais laikomas UAB „Barbora” pagal teisės aktų reikalavimus sumokėtas mokestis už pakuotės atliekų kiekį ir rūšį, už kurį VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ Sutartyje nustatyta tvarka nepateikė patvirtinančio dokumento. Atsižvelgiant į šią Sutarties sąlygą bei minėtą teisinį reguliavimą, atsakovei kyla pareiga atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, t. y. padengti ieškovės sumokėtą 6 455 Eur pakuočių taršos mokestį.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškinys turi būti atmestas, nes tokia situacija susiklostė dėl trečiųjų asmenų neveikimo. Ieškinio dydis iš esmės yra nepagrįstas, nes ieškovė visų pirma turi pareigas, kurias įgyvendinus susiformuoja teisė į lengvatą. Tas reiškia, kad atsakovė neprivalo padengti visų ieškovės išlaidų, tarsi sutarties būtų nevykdžiusi iš vis, tokia interpretacija neatitinka realybės ir faktinių veiklos duomenų bei veikimo aplinkybių. Nurodo, jog apie nuostolį šiuo atveju galima kalbėti tik identifikavus tikslią užduoties neįgyvendinimo apimtį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Barbora“ iš atsakovės VšĮ ,,Pakuočių tvarkymo organizacija“ 6455,00 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (6455,00 Eur) nuo 2018-04-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 145,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė ir atsakovė 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo Nr. PTO/13/1361, kuria atsakovė įsipareigojo ieškovei suteikti sutartyje nurodytas pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo paslaugas, užtikrinti, kad teisės aktų nustatyta tvarka ieškovei ir kompetentingai institucijai būtų pateiktas patvirtinantis dokumentas apie ieškovės naudai sutvarkytas atitinkamos rūšies pakuotės atliekas (Sutarties 8 punkto. 1, 2 papunkčiai), o ieškovė įsipareigojo už paslaugas sumokėti (Sutarties 10 punkto 1 papunktis) (el. b. l. 21-26). 2016-12-07 buvo pateiktas atsakovei užsakymas, o 2017-12-11 užsakymo tikslinimas apie planuojamą išleisti į vidaus rinką per 2017 metus apmokestinamosios pakuotės kiekį pagal pakuotės rūšis (el. b. l. 35-36). Ieškovė 2018-02-09 gavo atsakovės raštą, kuriuo pranešta, kad ne pilna apimtimi įvykdytos tam tikrų rūšių pakuočių 2017 m. tvarkymo užduotys (el. b. l. 51-53). Kaip matyti iš 2018-02-12 mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos, UAB „Barbora“ apskaičiavo už 2017 metus – 6 455,00 Eur mokesčio už aplinkos teršimą ir jį deklaravo (e. b. l. 54-55). Mokėjimo patvirtinimas rodo, kad 2018-02-15 ieškovė Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 6 455,00 Eur mokesčių (el. b. l. 56). Lietuvos Respublikos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalis numato, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Ieškovė, naudodamasi šias įstatymo nuostata, buvo sudariusi sutartį su atsakove dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo. Aplinkos teršimo mokesčio mokėjimo ieškovė būtų išvengusi, jei atsakovė būtų tinkamai organizavusi pakuočių atliekų tvarkymą. To nepadarius, ieškovė, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213, 17.2 punktu, kuris numato, kad mokėtojas, dalyvaujantis organizacijos veikloje, jos nustatyta tvarka nevykdantis atliekų tvarkymo užduoties, dėl pažymos pripažinimo negaliojančia turi apskaičiuoti privalomą sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis sumą ir ją sumokėti, turėjo apskaičiuoti ir sumokėti aplinkos teršimo mokestį.
5. Teismas nurodė, jog CK 6.38 str. 1 d. nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Pagal CK 6.200 str. 1 d., šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant ir netinkamą įvykdymą ar įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.). CK 6.59 str. draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. CK 6.256 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas.
6. Teismas konstatavo, jog atsakovė neįvykdė savo pareigos tinkamai organizuoti pakuotės atliekų sutvarkymą, todėl ieškovei kilo 6455,00 Eur nuostoliai, už kurių atlyginimą yra atsakinga atsakovė. Atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių jos, kaip paslaugų teikėjo, atsakomybę. Sutarties 25 straipsniu buvo susitarta, kad jeigu atsakovė neįvykdo užsakymo, nuostoliais laikomas ieškovės pagal teisės aktų reikalavimus sumokėtas mokestis už pakuotės atliekų kiekį ir rūšį, už kurį organizacija sutartyje nustatyta tvarka nepateikė patvirtinančio dokumento. Atsakovė neįrodinėjo byloje kitų subjektų atsakomybės bei sąlygų, atleidžiančių jį nuo sutartinės atsakomybės (CK 6.253, 6.259 straipsniai; Civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 12 str., 178 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-22305-994/2018 ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
7.1. Apeliantė skunde nurodo, jog 2013 m. gruodžio 13 d. ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį Nr. PTO/13/1361 ,,Dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo“ (toliau - Sutartis). Vadovaujantis Sutarties sąlygomis, atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo paslaugas - veikdama taip, jog tai labiausiai atitiktų ieškovės interesus, organizuoti ieškovės pateiktuose metiniuose užsakymuose nurodytos pakuotės atliekų rūšies ir kiekio sutvarkymą, kad būtų įvykdytos pakuočių atliekų tvarkymo užduotys. Be to, užtikrinti, kad teisės aktų nustatyta tvarka ieškovei ir (arba) atitinkamai institucijai būtų pateiktas patvirtinantis dokumentas apie ieškovės naudai sutvarkytas atitinkamos rūšies pakuotės atliekas. 2016 m. gruodžio 7 d. ieškovė pateikė atsakovei užsakymą ir 2017 m. gruodžio 11 d. užsakymo tikslinimą apie planuojamą išleisti į vidaus rinką per 2017 metus apmokestinamosios pakuotės kiekį pagal pakuotės rūšis. 2017 m. gruodžio 11 d. užsakymo tikslinimas tapo neatskiriama Sutarties dalimi, t.y. atsakovė įsipareigojo stengtis užtikrinti užsakyme numatytų pakuočių atliekų rūšių ir kiekio sutvarkymą 2017 metais. Už pakuočių tvarkymo užduočių vykdymą 2017 metais ieškovė su atsakove pilnai atsiskaitė. Pasibaigus 2017 metams, 2018 metų vasario mėnesį atsakovė pateikė ieškovei informaciją, reikalingą mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijai FR0524 parengti. Ieškovei suformavus deklaraciją paaiškėjo, kad ieškovei yra priskaičiuotas 6 455 Eur pakuočių taršos mokestis. Tuo pačiu metu ieškovė gavo 2018 m. vasario 9 d. atsakovės pranešimą Nr. S-18, kuriuo atsakovė VšĮ “Pakuočių tvarkymo organizacija” nariams pranešė, kad ne pilna apimtimi įvykdytos tam tikrų rūšių pakuočių 2017 m. tvarkymo užduotys. Pranešime buvo nurodytos ir konkrečios priežastys, dėl kurių buvo pažeista Sutartis. Akcentuotina, kad 2017 metais pakuočių tvarkymo sektoriuje susidariusi situacija lėmė tai, kad daugeliui Lietuvos Respublikos gamintojų ir importuotojų atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Pabrėžtina, kad ši situacija, t. y. mokestinės prievolės už teršimą pakuotės atliekomis, gamintojams importuotojams kilo dėl to, jog dauguma atliekų tvarkytojų neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų apeliantei - atliekų tvarkytojai sudarę sutartis su apeliante dėl pakuočių atliekų sutvarkymo ir prisiėmę pareigą tinkamai sutvarkyti atliekas, apeliantei nepateikė reikiamo kiekio pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų. Tai lėmė, kad atliekų tvarkytojai sutartinių įsipareigojimų su apeliante pagrindu prisiėmė per aukštas atliekų sutvarkymo užduotis, kurių nesugebėjo įgyvendinti. Vadovaujantis atliekų tvarkymo sektorių reguliuojančiomis teisės normomis ir imperatyvais, apeliantė privalėjo visiems pavedimų davėjams (gamintojams ir importuotojams) pareigą įvykdyti vienodomis sąlygomis. Pažymėtina, kad 2017 metais apeliantė įgyvendindama ieškovės pavestas pareigas pagal įstatymą įvykdė tinkamai. Akcentuotina, kad apeliantė pati mechaniškai pakuočių netvarko, o tik įstatymų nustatyta tvarka parenka paslaugos teikėją - subteikėją. Įstatymų nustatyta tvarka parinktas subteikėjas apeliantei pateikia pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tuo pačiu apeliantė už šias paslaugas subteikėjui sumoka įstatymų nustatyta tvarka sudarytoje sutartyje nustatytą sumą už suteiktas paslaugas. Po minėtų veiksmų atlikimo, apeliantė įstatymų nustatyta tvarka, paskirsto pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus visiems pavedimo davėjams (gamintojams ir importuotojams) vienodomis sąlygomis. Apeliantė siekdama tinkamai įgyvendinti pakuočių atliekų užduotis už 2017 metus, teisės aktų nustatyta tvarka, iki 2018-01-29 rengė pakuočių atliekų sutvarkymo paslaugų pirkimo konkursus. Tačiau pirkimų konkursuose dalyvavo per mažas paslaugų teikėjų skaičius, kuris negalėjo pasiūlyti atitinkamo pakuočių atliekų sutvarkymo kiekio ir tinkamos dokumentacijos, t. y. pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų, parengimo/pateikimo atsakovei. Būtent dėl šių priežasčių, atsakovė tik dalinai įgyvendino nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo užduotis ir dėl to ieškovei kilo prievolė (nuostoliai) susimokėti taršos mokestį ta apimtimi, kuria nebuvo įvykdytos pakuočių atliekų užduotys. Pažymėtina, kad atsakovė Sutarties sąlygas vykdė tinkamai, sąžiningai ir stengėsi pasiekti numatytas pakuočių atliekų tvarkymo užduotis. Tačiau jos buvo nepasiektos ne dėl atsakovės kaltės, o dėl subteikėjų kaltės. Tačiau į šias aplinkybes teismas priimdamas sprendimą visiškai neatsižvelgė.
7.2. Skunde nurodoma, jog vadovaujantis įstatyminėmis normomis ir atsakovės valdybos patvirtinta ,,Garantinio fondo formavimo ir naudojimo taisyklėmis“ apeliantė iš kiekvieno pavedimo davėjo (importuotojo ir gamintojo) metinių įnašų, kaupia iki 2 procentų lėšų į garantinį fondą tuo tikslu, jog būtų padengti galimai atsirasiantys nuostoliai jei atsakovė neįvykdytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Šiuo atveju atsakovė kilusius nuostolius pavedimų davėjams (importuotojams ir gamintojams) iš garantinio fondo privalo atlyginti visiems vienodomis sąlygomis. Tačiau, kadangi į atsakovę yra kreipęsis didelis skaičius pavedimų davėjų (importuotojų ir gamintojų) dėl nuostolių atlyginimo ir dalis reikalavimų yra sprendžiami teisminiu keliu (ginčo teisena), garantiniame fonde surinktų piniginių lėšų nuostoliams atlyginti-neužtenka.
7.3. Apeliaciniame skunde atsakovė atkreipia dėmesys į tai, kad nuostolių atsiradimo metu ieškovei, atsakovė buvo apdraudusi savo veiklą nuo pateiktų reikalavimų, draudimo suma - 5 000 000,00 eurų (už vieną reikalavimą ir bendroji metinė suma). Todėl teigia, jog teismo priimtas sprendimas vertintinas kaip turintis įtakos atitinkamam atsakovės civilinės atsakomybės draudikui, kuris atsakovės civilinės atsakomybės aspektu taip pat yra ir solidarusis skolininkas teisiniams interesams, todėl teismui nagrinėjant civilines bylas, kuriose reiškiami reikalavimai dėl žalos (nuostolių) atlyginimo iš juridinio asmens kuris yra apsidraudęs civilinės atsakomybės draudimu šiose bylose dalyvaujančiu byloje asmeniu turi dalyvauti ir juridinio asmens draudikas. Jeigu šis asmuo ieškovo ieškinio pareiškime nėra įtrauktas dalyvauti byloje kaip atsakovas, jis įtraukiamas dalyvauti byloje kaip trečiasis asmuo teismo iniciatyva (CPK 37, 47 straipsniai). Apeliacinės instancijos teisme įtraukti tokį asmenį į bylos nagrinėjimą nėra galimybės, nes tas asmuo prarastų galimybę proceso pirmosios instancijos teisme ir apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka (CPK 42 straipsnio 1 dalis).
7.4. Apeliantės nuomone, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas padarė aiškių įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių pažeidimų. Teismas pažeidė CPK 185 str. 1 d., kuri nustato, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįsta visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o taip pat ir CPK 265 str. 1 d., kuri reglamentuoja, jog, priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus apskritai. Be kita ko, priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pažeidė ir CPK 263 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Galiausiai, nagrinėjamu atveju buvo pažeisti ir CPK 270 str. 4 d. 2 bei 3 p., kuriuose numatyta, jog motyvuojamoje sprendimo dalyje turi būti nurodyti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinamas ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus.
Atsiliepimas
2. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
8.1. Nurodo, jog atsakovė apeliacinį skundą grindžia naujomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme atsakovė nesirėmė aplinkybe, kad 2013-12-31 sudarytos sutarties dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo Nr. PTO/13/1361 (toliau – Sutartis) neįvykdė dėl subtiekėjų kaltės, bei aplinkybe, kad atsakovė savo civilinę atsakomybę yra apdraudusi, todėl apeliacinės instancijos teismas šių atsakovės argumentų turėtų nevertinti. Teismas, remdamasis CPK 314 straipsniu, taip pat turėtų atsisakyti priimti atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus, kurie nebuvo pateikti į bylą ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nors atsakovės naujai nurodytos aplinkybės ir nauji įrodymai nevertintini nagrinėjant apeliacinį skundą, ieškovė toliau išsako savo nuomonę dėl šių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nepagrįstumo ir pateiktų įrodymų nereikšmingumo.
8.2. Atsakovė nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad Sutarties sąlygų tinkamai neįvykdė ne dėl atsakovės, o dėl subtiekėjų kaltės. Ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti atsakovę nuo atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų pažeidimą.
Šalies argumentai
8.3. Ieškovė nesutinka su atsakovės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas vertintinas kaip turintis įtakos atitinkamam atsakovės civilinės atsakomybės draudikui, kuris atsakovės civilinės atsakomybės aspektu taip pat yra ir solidarusis skolininkas teisiniams interesams. Atsakovė pateikė sudarytą draudimo sutartį, kuria vadovaudamasis teigia, kad „savo veiklą nuo pateiktų reikalavimų yra apdraudęs 5 000 000 eurų suma“. Atsakovė nepaaiškina, kokia draudimo apsauga jai yra taikoma, tačiau iš pateiktos draudimo sutarties matyti, kad atsakovė įsigijo draudimą nuo pateiktų reikalavimų, apibūdintų draudimo liudijime, apimantį pirmą kartą apdraustajam draudimo laikotarpiu arba bet kuriuo taikytinu išplėstiniu pranešimo laikotarpiu pateiktus reikalavimus dėl neteisėtų veiksmų arba pirmą kartą atliekamus tyrimus. Draudimo sutarties 1.1 punkte nurodoma, kad draudikas apmoka visus nuostolius apdraustojo vardu, kylančius iš bet kokio reikalavimo, pirmą kartą apdraustajam pareikšto draudimo laikotarpiu arba išplėstiniu pranešimo laikotarpiu, jeigu jis numatytas dėl civilinės atsakomybės, kylančios iš neteisėto veiksmo. Pagal draudimo sutartyje pateiktą „neteisėto veiksmo“ sąvokos išaiškinimą, taip vadinamas tikras arba menamas apdraustojo arba apdraustojo subrangovų veiksmas, klaida arba aplaidumas, susijęs su profesinių paslaugų atlikimu arba nesugebėjimu jas atlikti. Draudimo sutarties 4 dalyje išvardinamos išimtys, kuomet draudikas pagal draudimo sąlygas neatsako už nuostolius. Pagal draudimo sutarties 4.5 punktą draudikas neatsako už nuostolius, susijusius su reikalavimais, kylančiais, pagrįstais arba sietinais su atsakomybe, kurią tenka prisiimti pagal sutartį, susitarimą, garantiją ar užtikrinimą arba dėl jų tikro ar įtariamo pažeidimo, su sąlyga, kad ši išimtis netaikoma, jeigu tokia atsakomybė būtų egzistavusi ir nesant tokiai sutarčiai ar susitarimui. Ieškovė savo reikalavimus atsakovei kildina iš 2013-12-31 sudarytos sutarties dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo Nr. PTO/13/1361, todėl atsižvelgiant į minėtą draudimo sutarties 4.5 punktą yra akivaizdu, kad atsakovei netaikoma draudimo apsauga nuo ieškovės reikalavimo atlyginti dėl netinkamo Sutarties vykdymo patirtus nuostolius. Tai patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės kilęs ginčas, jo baigtis ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-09-06 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-22305-994/18 neturi jokios įtakos atsakovės nurodytos draudimo bendrovės teisėms ir pareigoms. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad sprendimas vertintinas kaip turintis įtakos atitinkamam atsakovės civilinės atsakomybės draudikui, kuris atsakovės civilinės atsakomybės aspektu taip pat yra ir solidarusis skolininkas teisiniams interesams, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
4. Apeliacijos objektą sudaro nuostolių pagal sutartį tarp šalių atlyginimas.
Dėl neįtrauktų į bylą asmenų
5. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų, t.y. apeliantės draudiko, teisių ir pareigų, todėl sprendimas yra neteisėtas ir naikintas.
6. Kolegija nurodo, jog nors šie argumentai nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, tačiau CPK 320 str. pagrindu apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti ex officio, ar nėra CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių negaliojimo pagrindų. Todėl nagrinėjamu atveju pasisakoma dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas padarė pažeidimą ir yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
7. CPK 329 straipsnio 1 dalis numato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, nutarties 43 punktas).
8. Kolegija nurodo, jog skundžiamu sprendimui nebuvo pasisakyta dėl atsakovės draudiko teisių ir pareigų. Iš apeliantės pateiktos draudimo sutarties matyti, jog ji buvo sudariusi draudimo sutartį. Pažymėtina, jog atsakovės civilinės atsakomybės aspektu, draudikas galėtų būti solidarusis skolininkas ieškovės atžvilgiu. Solidariosios atsakomybės atveju atsakovą, t. y. skolininką, kuris turi atsakyti prieš ieškovą pasirenka pats ieškovas kaip kreditorius (CK 6.6 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą nukreipė į atsakovę. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vertino ir pasisakė tik dėl šalių tarpusavio santykių, todėl visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog buvo pasisakyta dėl apeliantės draudiko teisių ar pareigų. Kadangi nagrinėjamu atveju apeliantės draudimo santykiai su draudiku nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tai kolegija plačiau dėl atsakovės pateiktos į bylą draudimo sutarties nepasisako.
Dėl atsakovės civilinės atsakomybės pagal Sutartį
9. Apeliantė ginčija teismo sprendimą, motyvuodama tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir motyvavo savo išvadą byloje.
10. Kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, jis priimtas tinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir pakankamai motyvuotas. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog procesiniuose dokumentuose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (tiek prieštaravimuose dėl teismo įsakymo, tiek atsiliepime) atsakovė lakoniškai nurodė, jog nesutinka su ieškiniu, tačiau savo nesutikimą iš esmės argumentavo tik tuo, jog dėl pareigų pagal Sutartį neįvykdymo yra atsakingi tretieji asmenys.
11. Kolegija nurodo, jog apeliantė nepagrįstai remiasi aplinkybe, jog Sutarties neįvykdė tretieji asmenys, todėl tai turėtų būti pagrindu atleisti atsakovę nuo atsakomybės už Sutarties pažeidimą. Remiantis Sutarties 9 straipsnio 1 punktu, atsakovė turėjo teisę savo nuožiūra pasitelkti subteikėjus Sutarties vykdymui be atskiro pranešimo ieškovei, išlikdama visiškai atsakinga prieš ieškovę už trečiojo asmens veiksmus. Be to, pagal CK 6.717 straipsnio 3 dalį, jeigu sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas gali pasitelkti sutarčiai vykdyti trečiuosius asmenis. Tačiau ir šiuo atveju už tinkamą sutarties įvykdymą klientui atsako paslaugų teikėjas. Todėl konstatuotina, jog atsakovės atsakomybę už Sutarties vykdymu pasitelktus trečiuosius asmenis nustato tiek Sutartis, tiek įstatymas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino Sutarties sąlygas ir nurodė, jog už Sutarties neįvykdymą atsakomybė prieš ieškovę kyla būtent atsakovei.
12. Apeliantė tik apeliaciniame skunde išsamiai išdėstė savo nesutikimo su ieškiniu argumentus. CPK 312 str. aiškiai įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties atsakovės skundo argumentai, kurie nebuvo dėstomi pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismo nenagrinėjami ir dėl jų nepasisakoma (CPK 306 str. 2 d.).
Dėl procesinės bylos baigties
13. Remiantis tuo, kas išdėstyta, Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė procesinės teisės normų ir tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
14. Ieškovė į bylą įrodymų apie jos bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovės VšĮ ,,Pakuočių tvarkymo organizacija“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.