Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos S. V. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja S. V. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti procesą Mažeikių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2469-832/2014 dėl įpareigojimo pašalinti valdymo teisės pažeidimus, atnaujinus procesą, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2469-832/2014 pakeisti - ieškovo R. K. Š. ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, taikyti laikinąsias apsaugos priemones: iki įsiteisės teismo sprendimas (nutartis) dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-2469-832/2014 uždrausti ieškovui R. K. Š., vykdant Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą, atlikti bet kokius atsakovei S. V. nuosavybės teise priklausančių pastatų griovimo darbus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjos S. V. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nurodė, kad pareiškėja tikėtinai nepagrindė savo pareikštų reikalavimų ir to, kad nesiėmus jos prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja S. V. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - atsakovės S. V. prašymą tenkinti arba šį klausimą Mažeikių rajono apylinkės teismui perduoti nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nepaisant to, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas dar 2014 m. gruodžio 1 d. priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2469-832/2014 dėl įpareigojimo pašalinti valdymo pažeidimus iš tiesų yra jau senai įsiteisėjęs bei turėjo būti įvykdytas, t. y. per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atsakovė savo lėšomis turėjo nugriauti sprendime nurodytus ieškovo sklype esančius jai nuosavybės teise priklausančius pastatus, o per šį terminą jai neįvykdžius šio sprendimo, teisė griovimo darbus atsakovės lėšomis atlikti buvo suteikta pačiam ieškovui, šis sprendimas yra iki šiol neįvykdytas, o atsakovė pateikė prašymą dėl proceso toje pačioje byloje atnaujinimo naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, mano, jog būtina uždrausti ieškovui atlikinėti bet kokius atsakovei priklausančių pastatų ir kt. griovimo darbus, kurių jis iki šiol taip ir neatliko, kadangi priešingu atveju bylos atnaujinimo procesas apskritai nebetenka prasmės.

Pagal jos su prašymu atnaujinti procesą pateikiamą iš Valstybės įmonės Registrų centro gautą įregistruotą ieškovo žemės sklypo abrisą, iš kurio yra matyti, jog į abrise apibrėžtą ieškovo sklypo teritoriją net nepatenka jokie atsakovei nuosavybės teise priklausantys statiniai, kuriuos pagal teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2469-832/2014 ji yra įpareigota nugriauti, teismas turėtų ankstesnį sprendimą pakeisti bei ieškovo ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2469-832/2014 įpareigojo pareiškėją S. V. per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti statinius, tai yra daržinę, malkinę, garažą, du sandėlius, ūkinį pastatą, kurie yra R. K. Š. sklype, o per nustatytą terminą neįvykdžius teismo sprendimo, suteikė teisę R. K. Š. griovimo darbus atlikti pareiškėjos lėšomis. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą pareiškėja jau turėjo būti įvykdžiusi. Pareiškėja 2015 m. liepos 14 d. pateikė ieškinį dėl kelio servituto nustatymo, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 15 d. nutartimi netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 22 d. sprendimu ieškovės S. V. ieškinį atmetė, priteisti iš ieškovės S. V. atsakovo R. K. Š. naudai 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi atsisakė pareiškėjos S. V. prašymu atnaujinti civilinį procesą civilinėje byloje Nr. 2-2469-832/2014, priteisė iš pareiškėjos S. V. 250,00 Eur bylinėjimosi išlaidų R. K. Š. naudai. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartis yra neįsiteisėjusi.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi, proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o kita šalis, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje, kuriame numatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublik?s teritorijoje. Aptartos aplinkybės įpareigoja teismą laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai šaliai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjos reikalavimų patenkinimo tikimybė nėra didelė, kadangi jos reiškiami reikalavimai ginčija įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo ieškovė įpareigota nugriauti savavališkai pastatytus pastatus. Įstatymas saugo asmens teisę į nuosavybę, todėl apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindą panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties, todėl pareiškėjos atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.