Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Mariaus Dobrovolskio, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj ir Almanto Padvelskio, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. V. ir Ž. V. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sąlygų pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai A. V. ir Ž. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB SEB bankui, juo prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento AB SEB banko atliktą vienašališką 2007-08-03 kredito sutarties Nr. 0450718033841-34 nutraukimą; pakeisti 2007-08-03 kredito sutarties Nr. 0450718033841-34 sąlygas, nustatant pirmą kredito grąžinimo datą – sprendimo įsiteisėjimo dieną, galutinį kredito grąžinimo terminą – 2047-08-02, nustatant, kad kreditas ir palūkanos mokamos kas mėnesį anuiteto metodu iki einamojo mėnesio 30 dienos, ir padidinant kredito sumą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priskaičiuotomis ir nesumokėtomis palūkanomis, bei ieškinio senaties termino ribose paskaičiuotais delspinigiais. Ieškovai nurodė, kad 2007-08-03 ieškovė A. V. ir atsakovas sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 116 137,28 Eur kreditas, kurį ieškovė sutartyje nustatyta tvarka ir terminais įsipareigojo grąžinti iki 2047-08-02. Prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui atsakovui buvo įkeistas žemės sklypas ir sodo pastatas su priklausiniais, esantys SB „Smiltelė“, Klaipėdos rajone. Ieškovai paaiškino, kad 2008 metais prasidėjusi ekonominė krizė nulėmė ir jų turtinės padėties pablogėjimą. Ieškovai teigė, jog atsakovas žinojo apie ieškovų laikinas finansines problemas. Ieškovai nurodė ir tai, kad mokėjimus bankui vykdė iki pat 2013-02-11 ir iš viso atsakovui sumokėjo apie 35 000 Lt. Ieškovai paaiškino, jog atsakovas ketino atnaujinti nutrauktą kredito sutartį, jeigu ieškovai vykdys mokėjimus, todėl vien 2012 metais ieškovai atsakovui sumokėjo 27 013 Lt. Ieškovai teigė, jog ši aplinkybė patvirtina, kad jie turi galimybę grąžinti kreditą dalimis, tačiau atsakovas pradėjo priverstinius skolos išieškojimo veiksmus, todėl ieškovai nutraukė mokėjimus. Ieškovai paaiškino, kad šiuo metu jų finansinė padėtis yra pagerėjusi, abu ieškovai turi nuolatinius darbus, todėl gali grąžinti kreditą, tačiau atsakovas sutarties nepakeitė ir neatnaujino. Ieškovai teigė, jog teismas turėtų apginti ne tik ieškovų, kaip vartotojų, bet ir jų nepilnamečių vaikų teises.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2015-03-16 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų po 171,22 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui bei priteisė iš ieškovės A. V. 5,36 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad 2007-08-03 tarp ieškovės A. V. ir atsakovo AB SEB bankas buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią bankas suteikė ieškovei 116 137,28 Eur dydžio kreditą žemės sklypo ir sodo pastato su priklausiniais, esančių SB „Smiltelė“ skl. Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, pirkimui, o ieškovė įsipareigojo iki 2047-08-02 sutartyje nustatyta tvarka ir terminais kreditą grąžinti, mokėti kintamo dydžio palūkanas ir kitus mokesčius. Ieškovė nuo 2008 metų kovo mėnesio jokių mokėjimų pagal kredito sutartį neatliko, todėl atsakovas 2008-11-04 ir 2009-03-30 įspėjamaisiais raštais kreipėsi į ieškovę, nurodydamas įsiskolinimo atsakovui dydį ir paragindamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą per papildomai nustatytus terminus. Ieškovė įsipareigojimų pagal kredito sutartį ir toliau tinkamai nevykdė, todėl 2009-10-04 atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir apie tai 2009-10-05 raštu informavo ieškovę. Teismas nustatė, jog nuo sutarties sudarymo iki 2009-08-03 ieškovė pagal grafiką turėjo sumokėti 50 490,05 Lt (14 623,05 Eur) įmokų, tačiau realiai per šį laikotarpį ieškovė sumokėjo tik 6 633,45 Lt (1 921,18 Eur), o nuo 2008 metų kovo mėnesio iki sutarties nutraukimo dienos įmokos nebuvo mokamos. Įvertinęs šias aplinkybes teismas padarė išvadą, jog prievolės pažeidimas šiuo atveju buvo ne vienkartinio pobūdžio, o sistemingas įsipareigojimų bankui nevykdymas ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Teismas šalių sudarytą kredito sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį, tačiau pažymėjo, jog vartotojas negali nesąžiningai naudotis jam suteiktomis apsaugos priemonėmis siekdamas išvengti prievolės vykdymo. Teismas konstatavo, kad atsakovas ieškovei suteikė daug ilgesnį terminą prievolei įvykdyti nei buvo numatyta sutartyje bei pripažino, jog atsakovas laikėsi sutartyje numatytos jos nutraukimo tvarkos bei apie vienašalį sutarties nutraukimą ieškovei pranešė tinkamai. Teismas sprendė, jog netenkinus ieškovų reikalavimo dėl ginčo sutarties nutraukimo neteisėtu, nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimo dėl sutarties sąlygų pakeitimo.

Apeliaciniu skundu ieškovė A. V. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-03-16 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovė nurodo, kad šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl teismas turėjo įvertinti šios sutarties sąlygų, reglamentuojančių sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, sąžiningumą. Ieškovės teigimu, teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, pagal kurią kredito sutarties sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai. Ieškovės teigimu, dėl ekonominės krizės pablogėjusi ieškovų turtinė padėtis yra aplinkybė, sudaranti pagrindą pakeisti sutartį ir tęsti šalių sutartinius santykius. Ieškovė teigia, kad ieškovai gali vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį ir skolą bankui grąžinti dalimis.

Atsakovas AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-03-16 sprendimą palikti nepakeistą bei paskirti ieškovei A. V. 1448,10 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos priteisiant atsakovui. Atsakovas nurodė, kad sutartyje įtvirtinta kredito sutarties nutraukimo sąlyga savaime nepažeidžia ieškovės, kaip vartotojos, teisių, ypač įvertinus tai, kad atsakovas ieškovės naudai ilgam laikui nukėlė sutarties nutraukimą. Atsakovas paaiškino, kad pareigos mokėti įmokas pagal kredito sutartį tinkamas nevykdymas pagal šalių sutartį yra laikomas esminiu sutarties pažeidimu, todėl bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir reikalauti grąžinti visą skolos sumą. Atsakovas teigė, kad ieškovė nepasinaudojo ikiteismine sutarties keitimo tvarka, nesikreipė į banką dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir vienašališkai nusprendė nebevykdyti įsipareigojimų bankui, todėl jos reikalavimas dėl kredito sutarties modifikavimo yra nepagrįstas. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, jog turtinės padėties pablogėjimas dėl ekonominės krizė savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 str. nuostatas. Atsakovas mano, jog ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes pateikė nepagrįstą ir abstraktaus pobūdžio apeliacinį skundą, todėl prašė paskirti ieškovei baudą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Dėl kredito sutarties sąlygų, reglamentuojančių sutarties nutraukimo tvarką, sąžiningumo ir vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo.

Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, jog kredito sutarties sąlygos, nustatančios atsakovo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį ir reikalauti prieš terminą grąžinti visą kreditą, jeigu kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, yra nesąžiningos. Dėl to šių sutarties sąlygų pagrindu atliktas vienašalis sutarties nutraukimas laikytinas neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Vykdydamos sutartį šalys privalo elgtis sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 str.). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka yra nustatyti CK 6.217 str. bei 6.218 str. Pažymėtina, kad pagal CK 6.217 str. 5 d. sutarties šalys gali ir pačios susitarti, kokie sutarties pažeidimai bus laikomi esminiais, ir vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais vienašališko jos nutraukimo pagrindais.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad šalių sudarytos 2007-08-03 kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte numatyta, jog atsakovas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs kredito gavėją (gavėjus), jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja, kad kredito gavėjas pateikė klaidingą informaciją ar nuslėpė informaciją. Pagal kredito sutarties 5.2.1 punktą esminiais sutarties pažeidimais laikomi bendrosios dalies 4.1–4.10 punktuose nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Kredito sutarties bendrosios dalies 4.1 punkte numatyta, kad kredito gavėjas įsipareigoja kreditą naudoti pagal sutartyje nustatytą paskirtį ir nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles bankui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas. Įvertinus aptartas šalių sudarytos kredito sutarties sąlygas, darytina išvada, jog kredito grąžinimo ir kitų pagal sutartį mokėtinų sumų nemokėjimas sutartyje nustatytu terminu ir tvarka yra laikomas esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu teisę bankui vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti prieš terminą grąžinti visą negrąžinto kredito ir kitų pagal sutartį mokėtinų piniginių sumų dalį.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuo 2008 metų kovo mėnesio ieškovė nevykdė įsipareigojimų pagal šalių sudarytą kredito sutartį. Byloje nustatyta, kad paskutiniai mokėjimai vykdant sutartį buvo atlikti 2007-12-18 ir 2008-02-09. Iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovei buvo siunčiami priminimai apie jos pradelstus mokėjimus bei nustatomi papildomi terminai, per kuriuos ieškovei buvo sudaryta galimybė įvykdyti prievoles bankui, tačiau kredito grąžinimo įmokos ir toliau nebuvo mokamos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nuo 2008 metų kovo mėnesio iki kredito sutarties nutraukimo dienos ieškovė būtų atlikusi mokėjimus pagal kredito sutartį. Iš byloje esančio mokėjimo grafiko matyti, kad laikotarpiu nuo 2007-09-03 iki 2009-08-03 ieškovė turėjo sumokėti atsakovui iš viso 50 490,45 Lt (14 623,05 Eur), tačiau sumokėjo tik 6 633,45 Lt (1 921,18 Eur). Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė sistemingai nevykdė pagal kredito sutartį prisiimtų įsipareigojimų, todėl atsakovas ieškovės prievolių nevykdymą pagrįstai įvertino kaip esminį sutarties pažeidimą, suteikianti teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį pagal šios sutarties 5.2 punktą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovas laikėsi sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte numatytos sutarties nutraukimo tvarkos. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį ir šia teise pasinaudojo laikydamasis sutartyje nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos.

Apeliantė skunde nurodo, jog kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties sąlygos pažeidžia jos, kaip vartotojos, teises, nes yra nesąžiningos ir dėl to turėjo būti pripažintos negaliojančiomis. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (iki 2014-06-13 galiojusio CK 6.188 str. 1 ir 2 d. redakcija), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai negali būti taikomi formaliai ir atitinkamų sutarties sąlygų sąžiningumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vartotojams suteikiama papildoma apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų, jog sutarčių reikia laikytis – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.). Dėl to vartotojas negali naudotis įstatymo jam suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdamas išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.

Minėta, jog šalių sudarytos 2007-08-03 kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punktas suteikia bankui teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjus kredito gavėją (gavėjus), jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja, kad kredito gavėjas pateikė klaidingą informaciją ar nuslėpė informaciją. Byloje nustatyta, kad ieškovei nevykdant įsipareigojimų, atsakovas 2008-11-04 raštu kreipėsi į ieškovę ir paragino iki 2008-11-27 sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei įspėjo, kad nustatytu terminu reikalavimo neįvykdžius, sutartis bus nutraukta. Ieškovei į raginimą nereaguojant, 2009-03-30 bankas išsiuntė pakartotinį įspėjimą, kuriuo ieškovė paraginta iki 2009-04-30 padengti įsiskolinimą ir pakartotinai informuota apie banko teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą. Nors ieškovė susidariusių įsiskolinimų nepadengė, tačiau atsakovas sutartį nutraukė tik 2009 m. spalio mėnesį, tai yra praėjus pusantrų metų nuo paskutinės įmokos pagal kredito sutartį gavimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog po sutarties nutraukimo atsakovas iš karto nesiėmė priverstinio skolos išieškojimo priemonių ir sudarė galimybę ieškovei vykdyti įsipareigojimus bei atnaujinti ir tęsti kredito sutarties galiojimą. Bylos duomenys patvirtina, kad ir po sutarties nutraukimo ieškovės mokėjimai nebuvo reguliarūs, įrodymų apie po 2013 m. vasario mėnesio buvo atliktas nors vienas mokėjimas nebuvo pateikta, todėl 2013-09-13 atsakovas kreipėsi į antstolį dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka. Taigi iš byloje esančios medžiagos matyti, kad kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties sąlygos buvo taikomos ieškovės naudai, nukeliant sutarties nutraukimo terminą ženkliai ilgesniam laikui, nei buvo numatyta kredito sutartyje. Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, jog 2007-08-03 kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punktas yra nesąžiningas bei nepagrįstai iškreipia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ieškovės nenaudai, todėl pripažinti šią sutarties sąlygą negaliojančia nėra teisinio pagrindo.

Dėl CK 6.204 str. taikymo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad dėl ekonominės krizės pablogėjusi ieškovų turtinė padėtis yra aplinkybė, sudaranti pagrindą pagal CK 6.204 str. nuostatas pakeisti sutartį ir tęsti šalių sutartinius santykius. Ieškovė teigia, kad ieškovai gali vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį ir skolą bankui grąžinti dalimis. Šie apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

CK 6.204 straipsnyje yra reglamentuojamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių sutarties šalių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės pasikeičia ir vienai šaliai sutartį vykdyti tampa sudėtingiau negu kitai šaliai. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą (CK 6.204 str. 3 d.). Tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą bei kad šios aplinkybės atitinka CK 6.204 str. 2 d. nurodytus kriterijus. Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, jog 2008 metais prasidėjusi ekonominė krizė lėmė ieškovų turtinės padėties pablogėjimą ir dėl to kredito sutarties vykdymas tapo suvaržytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką, sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas; lygiai taip pat konstatavimas, jog ir kita sutarties šalis patyrė neigiamų ekonominės krizės padarinių, nėra pagrindas šio straipsnio netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011 ir kt.). Byloje nėra duomenų apie tai, jog pablogėjus turtinei padėčiai ieškovė nedelsiant kreipėsi į atsakovą su prašymu modifikuoti kredito sutarties sąlygas, atidėti kredito grąžinimą terminą ar kitokiu abiem sutarties šalims priimtinu būdu spręsti sutarties vykdymo klausimą. Nors ieškovė nevykdė įsipareigojimų pagal sutartį ir su atsakovu nebendradarbiavo, tačiau ieškovei buvo sudarytos sąlygos atkurti bei tęsti šalių sutartinius santykius mokant didesnes įmokas pradelstiems mokėjimams padengti. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės mokėjimai buvo nereguliarūs. Be to, byloje nėra įrodymų apie tai, jog ieškovės turtinė padėtis leistų jai tinkamai įvykdyti įsipareigojimus bankui ir grąžinti gautą kreditą (CPK 178 str.). Taigi atsakovo sprendimas nutraukti sutartį buvo priimtas tik po to, kai buvo išnaudotos visos šalių interesų pusiausvyrą bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitinkančios priemonės tęsti šalių sutartinius santykius. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad ieškovė neįrodė CK 6.204 str. taikymo pagrindų ir sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovų reikalavimo dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo.

Dėl baudos skyrimo.

Atsakovas AB SEB bankas dėl nepagrįstai pateikto apeliacinio skundo prašo skirti ieškovei A. V. 1448,10 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos priteisiant atsakovui. CPK 95 str. 1 d. nustato, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas laikomas piktnaudžiavimu tais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo atmetimas savaime nepatvirtina, jog šį skundą pateikęs asmuo piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti tai, jog asmens teisė į apeliaciją yra viena iš pagrindinių asmens procesinių teisių bei yra sudėtinė asmens teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir tinkamą teismo procesą dalis. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog skųsdama teismo sprendimą ieškovė pasinaudojo įstatymo jai suteikta procesine teise apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė savo procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai ar veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, jog teikdama apeliacinį skundą ieškovė savo procesinėmis teisėmis nepiktnaudžiavo, todėl atsakovo prašymas dėl baudos skyrimo atmetamas.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės (apeliantės) patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovui iš ieškovės turėtų būti priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme teisinei pagalbai apmokėti – 144,30 EUR. Kadangi buvo atmestas atsakovo prašymas dėl baudos apeliantei skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, todėl priteistinos bylinėjimosi išlaidos yra mažintinos iki 80 proc. prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos ir atsakovui iš apeliantės (ieškovės) priteistina 115,44 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo AB SEB banko prašymą dėl baudos skyrimo atmesti.

Atsakovui AB SEB bankas iš ieškovės A. V. priteisti 115,44 EUR bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.