- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-18
- Bylos Nr.
- e2-596-464/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00185-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Driada M“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Baltkalis“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Driada M“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Driada M“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2676-866/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Driada M“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltkalis“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Driada M“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Baltkalis“ 1 903 000 Eur skolą pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 1 ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 2, 6 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė ir UAB „ARVI NPK“ (toliau – pradinė kreditorė) 2018-10-31 sudarė dvi reikalavimo teisės perleidimo sutartis – Nr. 16-LOT, pagal kurią ieškovė iš pradinės kreditorės perėmė reikalavimo teisę gauti iš atsakovės 503 000 Eur skolą pagal 2015-09-23 sutartį Nr. ARVI/1586, ir Nr. 17-LOT, pagal kurią ieškovė perėmė reikalavimo teisę gauti iš atsakovės 1 400 000 Eur skolą pagal 2015-09-23 sutartį Nr. ARVI/1586 (pagal ieškinio priedą Nr. 6 – 2016-01-22 sutartis Nr. ARVI/1606).
3. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovės kilnojamuosius, nekilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar pas trečiuosius asmenis. Nurodė, kad ieškinys yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovės finansinė padėtis yra sunki, ši turi nepadengtų įsipareigojimų kreditoriams, kurių suma didesnė nei 600 000 Eur, o areštuoto turto mastas – 2 419 434,80 Eur. Atsakovė, kaip proceso šalis, dalyvauja 77 teisminiuose procesuose, iš kurių 45 – kaip atsakovė. Taip pat atsakovė yra įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiausių skolininkų sąrašą, pagal 2019-01-31 duomenis atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondui buvo skolinga 16 287,48 Eur. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimų užtikrinimui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019-02-07 nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
5. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimai dėl skolos pagrindo ir dydžio grindžiami vieninteliu rašytiniu įrodymu – ieškovės pažyma apie skolos dydį, bei teiginiais, kad atsakovė nėra atsiskaičiusi. Vien nurodytos aplinkybės neleido teismui padaryti išvadą, kad ieškinys preliminariai yra pagrįstas.
6. Spręsdamas dėl antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo ar jo įvykdymo pasunkėjimo rizikos, teismas nurodė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės nei pateikiami įrodymai patvirtina, jog atsakovė turi teisminių ginčų ir skolų, bet šios aplinkybės neleidžia spręsti, kad atsakovė imasi ar imsis kokių nors veiksmų apsunkinti ar padaryti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymą.
7. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o vien didėlė reikalavimo suma savaime nėra pagrindas tokias priemones taikyti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė UAB „Driada M“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019-02-07 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą tenkinti ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Baltkalis“ atžvilgiu. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes bei teisinį laikinųjų apsaugos priemonių arba reikalavimo užtikrinimo priemonių reglamentavimą, todėl skundžiama nutartis yra nepagrįsta, pažeidžianti ieškovės teises.
8.2. Tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos sutartys (2015-05-23 Nr. ARVI/1586 ir 2016-01-22 Nr. ARVI/1606), taip pat 2018-10-31 sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys (Nr. 16-LOT ir Nr. 17 LOT) patvirtina aplinkybę, kad pradinė kreditorė turėjo neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovę, kurią perleido ieškovei. Nurodytos aplinkybės ir pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovės ieškinys preliminariai pagrįstas.
8.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad šioje byloje nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė imsis veiksmų apsunkinti ar padaryti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymą. Teismas neatsižvelgė į ieškovės pateiktus dokumentus, patvirtinančius, kad atsakovės finansinė padėtis yra sunki, turimas turtas yra įkeistas ir areštuotas, ji, kaip proceso šalis, dalyvauja 77 teisminiuose ginčuose, iš kurių 45 – kaip atsakovė.
8.4. Atsakovės turtinė padėtis ir didelė ieškinio suma patvirtina, kad egzistuoja reali grėsmė sprendimo įvykdymui. Būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti visiškai neįmanomas, jei nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo
9. Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 str. 1 d.). Nesant nors vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
10. Spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, teismas preliminariai įvertina ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikina, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės.
11. Nagrinėjamoje byloje teismas nurodė, kad pažymos apie skolos dydį bei teiginių, jog atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove, nepakanka ieškinio preliminariam pagrįstumui pripažinti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad tokia teismo pozicija stokoja pagrįstumo, juolab kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinėje stadijoje teismas negali ir neturi pateikti atsakymo dėl pateiktų įrodymų pakankamumo ieškovės nurodytiems argumentams pagrįsti ar jos reikalavimams patenkinti.
12. Tokia teismo išvada neatitinka preliminaraus vertinimo pagal prima facie (iš pirmo žvilgsnio) doktriną kriterijų, šio vertinimo aiškinimo teisminėje praktikoje. Pagal minėtą doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).
13. Apeliantė ieškinyje įvardijo argumentus, kuriais ji grindė savo reikalavimo teisę atsakovei, su ieškiniu pateikė juos pagrindžiančius įrodymus. Konstatuotina, kad ši privaloma sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių institutui taikyti yra nustatyta. Kitokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada paremta visiškai netinkamais šioje situacijoje motyvais dėl įrodymų nepakankamumo, tokie motyvai, dar kartą pažymėtina, nėra aktualūs, kai ieškinio pagrįstumas nustatomas preliminaraus vertinimo metodu.
14. Be to, kaip matyti iš Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų, Vilniaus apygardos teismas 2019-06-25 sprendimu civilinę bylą Nr. e2-2676-866/2019 jau išnagrinėjo ir apeliantės ieškinį patenkino. Ir nors teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tokia aplinkybė, kad, bylą išnagrinėjus iš esmės, ieškinys buvo patenkintinas, teikia papildomą pagrindą vertinti pareikštą ieškinį buvus preliminariai pagrįstu.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
15. Rungimosi (CPK 12 str.) bei proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai, kuriais grindžiamas visas civilinis procesas, lemia teisinį reglamentavimą ir civilinio proceso ypatumą, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Atitinkamai, laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinio teisės instituto, taikymo atveju pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (sprendimo vykdymo apsaugos poreikį, aplinkybių, patvirtinančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui (ieškovui). Priešinga proceso šalis – atsakovas, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą, t. y. grėsmę sprendimo įvykdymui. Grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui galėtų būti paneigta įrodymais, kad atsakovas turi pakankamai turto ir gauna nuolatinių pajamų, kurių vertė bei dydžiai nesukeltų sunkumų įvykdyti sprendimą.
16. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vien ieškinio sumos dydis, koks jis bebūtų, savaime negali patvirtinti būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Toks teismo vertinimas atitinka šiam klausimui pastarųjų kelerių metų Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad, sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis galėtų būti tik vienas iš daugelio kriterijų vertinant, ar gali kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien šis kriterijus nėra pakankamas išvadai dėl tokios grėsmės buvimo padaryti. Tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip asmens turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017, 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2017-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018).
17. Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje visų pirma vertintinas ne pareikšto ieškinio sumos dydis, o atsakovės buvęs, esamas arba ateityje galimas (prognozuojamas) elgesys sąžiningumo aspektu, atsižvelgiant į apeliantės pateikiamus argumentus bei įrodymus, kuriais ši grindžia tokios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą. Todėl atskirojo skundo argumentai, kad vien atsakovės turtinės padėties ir įsiskolinimo sumos (1 903 000 Eur) balansas, kitos jai iškeltos bylos ir jų skaičius teikia pagrindą taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones ir nagrinėjamoje byloje, šio procesinio instituto taikymo būtinumo nepatvirtina. Kitų kreditorių iniciatyva jau pritaikytas didelei sumai turto areštas objektyviai sudaro kliūtį apeliantei laisvai disponuoti turtu ar piniginėmis lėšomis, todėl ir tokia aplinkybė ne patvirtina, bet, priešingai, eliminuoja šių prevencinių priemonių pakartotinio taikymo poreikį.
18. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliantės nurodoma informacija leistų spręsti apie atsakovės galimą nemokumą arba turto ir piniginių lėšų nepakankamumą apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Tačiau asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti jam nepalankų teismo sprendimą ir to asmens nenorėjimas arba aktyvus vengimas jį vykdyti yra dvi visiškai skirtingos faktinės bei teisinės situacijos. Jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jų įvykdymui neužtenka skolininko turto, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Todėl tik antrosios situacijos atveju (t. y. nustačius skolininko nesąžiningumą) prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu suvaržymai.
19. Taigi, ne asmens turtinė padėtis ar jo turimų įsipareigojimų mastas, bet jo nesąžiningumas lemia tokių griežtų priemonių, kaip turto areštas, galiojantis iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės, jam taikymą. Kaip matyti iš apeliantės procesinių dokumentų turinio, visiškai jokių su atsakovės nesąžiningumu sietinų argumentų, kurie galėtų tikėtinai liudyti apie atsakovės nesąžiningus ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, siekiant eliminuoti galimybę šio turto ar piniginių lėšų sąskaita vykdyti apeliantės naudai priimtą teismo sprendimą, apeliantė neįvardijo, neteikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie galimai nesąžiningą atsakovės elgesį tiek iki bylos iškėlimo, tiek jos nagrinėjimo metu (pavyzdžiui, kad, atsakovė pirmiau turėjo registruojamo turto, tačiau iki bylos iškėlimo jį perleido tretiesiems asmenims, taip galimai siekdama išvengti būsimo išieškojimo, todėl tikėtina, kad ir ateityje taip elgsis).
20. Įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Todėl būtent apeliantė, kuri yra suinteresuota savo teisių gynimu, ir privalėjo pateikti atitinkamus duomenis, pagrindžiančius galimą atsakovės nesąžiningumą (CPK 12 str.). Tačiau šiuo atveju prašymas taikyti areštą yra grindžiamas išimtinai pareikšto reikalavimo sumos ir atsakovės turtinės padėties santykiu, apeliantės vertinimu, neleidžiančiu tikėtis, kad sprendimas bus sėkmingai įvykdytas. Kaip pirmiau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra nesąžiningų skolininko veiksmų užkardymas, bet ne skolininko turto sukaupimas ar jo suradimas būsimam išieškojimui.
21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatytas labiau tikėtinas atsakovės nesąžiningumas, todėl vien pareikšto ieškinio reikalavimo suma (ar atsakovės finansinė padėtis) neteikia pagrindo konstatuoti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą. Kitokios išvados nesuponuoja ir apeliantės cituojama jau nebeaktuali Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl didelės sumos reikalavimo reikšmės, sprendžiant tokio pobūdžio procesinį klausimą. Pažymėtina ir tai, kad jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti disponavimo turtu ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje būtų pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo.
22. Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas šį klausimą išsprendė teisingai, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.