Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-04 · Administracinė byla Nr. I-4307-484/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-12-04Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-04-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-04
Bylos Nr.
I-4307-484/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02846-2018-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
V. E.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4307-484/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02846-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. E. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. E. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-5).

Skunde nurodo, kad nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki skundo padavimo teismui dienos Lukiškių TI-K nuolat buvo pažeidžiamos jo teisės į tinkamas suėmimo sąlygas. Detalizuoja, kad kalint dviese mažiau nei 7,8 kv. m. ploto kamerose, jose baldais užimamas plotas siekia apie 3,08 kv. m. (geležinė dviaukštė lova 1,33 kv. m., tualetas 0,74 kv. m., kriauklė 0,25 kv. m., stalas apie 0,25 kv. m., geležinė kabanti lentyna maistui susidėti apie 0,2 kv. m., radiatorius 0,05 kv. m., medinė spintelė apie 0,36 kv. m., neskaitant asmeninių daiktų), todėl dviem asmenims judėti lieka po 2,36 kv. m. kameros ploto. Pabrėžia, kad pagal Europos komiteto prieš kankinimą standartą, tardymo izoliatoriaus kameroje suimtajam (kalinamajam) turi teikti nemažiau kaip 5 kv. m. laisvo ploto, kuriame gali judėti. Remdamasis tuo, mano, kad šiuo metu galiojanti 3,6 kv. m. ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, norma yra neteisėta. Nurodo, kad kalint dviese tokioje mažoje kameroje yra varžoma judėjimo laisvė. Teigia, kad Lukiškių TI-K administracija nesuteikia pakankamo užimtumo, galimybės užsiimti savo pomėgiais, todėl ploto trūkumas nėra kompensuojamas. Pažymi, kad pagal Europos komiteto prieš kankinimą standartą, kaliniai turi 8 ar daugiau valandų praleisti ne savo kameroje. Pareiškėjas žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl užimtumo užtikrinimo, tačiau gavo atsakymą, kad minėtos 8 valandos yra tik rekomendacinio pobūdžio.

Pareiškėjas tvirtina, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose šalta, drėgna, vasarą tvanku, nėra ventiliacijos, todėl kamerą vėdinti tenka atidarius langus. Žiemos metu atidarius langą, kameroje tampa nejauku, nes visa šiluma išeina. Tokiu būdu vėdinant patalpas, padidėja tikimybė susirgti kvėpavimo takų, sąnarių ligomis. Kameroje nėra oro cirkuliacijos, ypač tai juntama vasarą. Blogėja miego kokybė, nuo deguonies trūkumo skauda galvą. Ventiliacijos nebuvimas taip pat sukelia diskomfortą, kai kameroje kartu kalintis asmuo naudojasi tualetu, kuris nėra atskirtas nuo likusio kameros ploto. Tuomet kameroje pasklinda blogas kvapas (lova nuo tualeto stovi 1,2 m atstumu). Dėl tos priežasties, nenorėdamas nesukelti diskomforto kitam asmeniui, tualetu naudojasi tik kai labai nori arba kitam suimtajam išėjus iš kameros.

Šalies argumentai

V. E. nurodo ir tai, kad jam būnant kameroje dviese su kitu asmeniu, buvo pažeidžiamas privatumas naudojantis kameroje įrengtu tualetu. Paaiškina, kad sanitarinis mazgas kameroje atskirtas pertvara ir pakabinta užuolaida, pro kurios šonus jis yra matomas kito suimtojo, ar į kamerą įėjusio prižiūrėtojo. Tai nesuteikia visiško privatumo ir trukdo jam atlikti gamtinius reikalus. Pareiškėjas taip pat jaučiasi nejaukiai, kai reikia pasikeisti apatinius drabužius. Pareiškėjas dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kuri nurodė, kad privatumą užtikrina pakabintos užuolaidos, o atlikti rekonstrukcijos darbus ir įrengti sanitarinį mazgą, kaip atskirą kabiną su durimis nėra galimybių.

Dėl kalinimo mažose kamerose be ventiliacijos ir privatumo pareiškėjas teigia patyręs psichologines kančias ir sukrėtimus, diskomfortą, emocinę depresiją, žmogaus orumo pažeminimą, kuris yra nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 punktų reikalavimais. Pareiškėjo teigimu, 2017 m., būdamas laisvėje jis susirgo erkiniu encefalitu, šios ligos liekamuosius reiškinius jaučia iki šiol. Dėl netinkamų suėmimo sąlygų šie reiškiniai yra paūmėję.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2017 m. rugsėjo 8 d. iki 2018 m. rugpjūčio 18 d. skirtingose kamerose, kuriose jam teko nuo 3,78 kv. m iki 7,94 kv. m. Pažymi, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Remiantis atsiliepime pateiktais duomenimis, teigia, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas.

Teigia, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio reikalavimų.

Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ją pratęsia. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K administracija sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

Dėl kamerų įrengimo nurodo, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2-4 lovos, yra įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Stalo matmenys gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų, yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.). Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti. Nei EŽTT praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato.

Teigia, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Tačiau Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Šiuo metu Lukiškių TI-K užuolaidos įrengtos 1 korpuso 2, 3, 4 postų kamerose nuo Nr. 1 iki Nr. 75, 6 posto kamerose nuo Nr. 226 A iki Nr. 244, 8, 9,10, 11 postų kamerose nuo Nr. 104 iki Nr. 200, 12 posto kamerose nuo Nr. 202 iki Nr. 227; 2 korpuso 21 posto kamerose nuo Nr. 356 iki Nr. 370, 22 posto kamerose nuo Nr. 371 iki Nr. 385, 18 posto kamerose nuo Nr. 309 iki Nr. 323, 19 posto kamerose nuo Nr. 324 iki Nr. 338, 20 posto kamerose nuo Nr. 340 iki Nr. 352. Pažymi, kad užuolaidos įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Taip pat postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386 – Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406 – Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418 – Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kamerų įrengimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, yra skirtas pataisos įstaigose laikomų asmenų nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento visuomenės sveikatos specialistai periodiškai atliekamos operatyviosios valstybinės sveikatos saugos kontrolės metu oro temperatūros gyvenamosiose kamerose neatitikimo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 p. reikalavimams nenustatė. Teigia, kad šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

Dėl užimtumo pažymi, kad norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-k turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti ribota interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Akcentuoja, kad socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į patvirtintą dienotvarkę. Taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Suimtiesiems kiekvieną dieną yra suteikta galimybė išeiti pasivaikščioti, dušo dieną, suimtajam išreiškus norą, jis gali būti išvestas į mankštos kambarį.

Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 12-23).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų suėmimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis a. b. Nr. A63-1343/2012).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pareiškėjas skunde, be kita ko, teigia, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas kameroje. Nurodo, kad atskaičius kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam teko apie 2,36 kv. m. laisvo kameros ploto, tuo tarpu pagal Europos komiteto prieš kankinimą standartą turi tekti 5 kv. m.

Su pareiškėjo skundo teiginiais, kad vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje-kalėjime turi tekti 5 kv. m. kameros gyvenamojo ploto, teismas nesutinka. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m., neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Remiantis Lukiškių TI-K duomenimis, sanitarinio mazgo užimamas plotas yra 0,56 kv. m. (b. l. 15).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 8 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo laikomas šiose kamerose: 6,9 kv. m. ploto kameroje Nr. 202 (1 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 152 (1-2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 159 (1–2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 179 (2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 158 (2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 145 (2 asm.); 7,95 kv. m. ploto kameroje Nr. 295 (1-2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 162 (1-2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 180 (1-2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 161 (1-2 asm.); 7,87 kv. m. ploto kameroje Nr. 128 (2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 178 (1-2 asm.); 7,56 kv. m. ploto kameroje Nr.188 (1-2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 198 (1-2 asm.). Įvertinus duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį, pareiškėjui skirtingais laikotarpiais teko nuo 3,78 kv. m. iki 7,95 kv. m. kameros ploto, todėl neteisėti Lukiškių TI-K administracijos veiksmai šiuo aspektu nenustatyti.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad gyvenamojo ploto trūkumas nebuvo kompensuotas užtikrinant jo užimtumą Lukiškių TI-K. Nurodo, kad pagal Europos komiteto prieš kankinimą standartą suimtasis ne kameroje turi praleisti daugiau nei 8 valandas.

Visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamo užimtumo yra sietini su gyvenamojo ploto pažeidimu. Teismas šio pažeidimo nekonstatavo.

Be to, remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose, jei yra galimybė dirbti, suimtieji gali dirbti tik jų rašytiniu prašymu ir šių suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. To paties įstatymo 41 straipsnyje nustatyta, kad Tardymo izoliatoriuose organizuojamas suimtųjų iki šešiolikos metų bendrasis ugdymas. Vyresnių negu šešiolikos metų suimtųjų bendrasis ugdymas organizuojamas rašytiniu jų prašymu ir tardymo izoliatoriaus administracijos sutikimu. Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio 2 dalis nustato pagrindines užimtumo formas: socialinis ir teisinis švietimas; suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; kultūros, sporto ir kiti renginiai.

Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad dalyvavimas socialinėse programose ir suimtųjų užimtumas gali būti užtikrinamas suimtajam išreiškus pageidavimą raštu. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos galimybės naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti savo pomėgiais ir kad jis žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl užimtumo yra abstraktaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais įrodymais byloje. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo raštu pareikštus prašymus užsiimti konkrečiomis veiklomis ar dalyvauti socialinės reabilitacijos programomis. Dėl šių priežasčių teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, be to, nesant kameroje įrengto atskiro sanitarinio mazgo su durimis, pasinaudojus tualetu, gyvenamoje patalpoje buvo nemalonus kvapas.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Analogiški reikalavimai yra nustatyti ir naujojoje Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių redakcijoje (Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. V-26). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 papunktis numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. HN 76:2010 2 punkte buvo nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas (CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

Remdamasis nurodyta EŽTT praktika, LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Byloje esančiame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. pranešime dėl pareiškėjo skundo (b. l. 27), nurodyta, kad gyvenamosios kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatomis, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K priežiūros posto Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252- Nr. 257 2013 m. sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Analogiškas sanitarinio mazgo įrengimas egzistuoja ir kamerose Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417, Nr. 418 – Nr. 426. Pranešime taip pat nurodyta, kad gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti kitose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Remiantis nurodyta informacija, darytina išvada, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 8 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros gyvenamojo ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą teismų praktiką bei pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad naudojantis tualetu, kuris nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas sienele ir užuolaida, todėl jį galėjo stebėti tiek kameroje tuo metu buvę asmenys, tiek prižiūrėtojai, daro išvadą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas reikiamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tai, kad kamerose įrengtos užuolaidos, nepaneigia pareiškėjo skundo teiginių dėl privatumo neužtikrinimo, kadangi pagal minėtą teismų praktiką tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Taigi, atsakovas neįrodė, jog pareiškėjui jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 8 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d., t. y. iš viso 351 paras.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K kameros neatitinka higienos normų reikalavimų, t. y. kamerose šalta, drėgna, vasarą tvanku, nėra ventiliacijos.

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Pareiškėjas skunde nenurodo, kuriose kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas. Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo laikomas kamerose Nr. 202, 152, 159, 179, 158, 145, 295, 162, 180, 161, 128, 178, 188, 198 (b. l. 12-13, 24-25).

Lukiškių TI-K 2018 m. rugsėjo mėn. pranešime dėl pareiškėjo skundo nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, kaip tai numatyta HN 134:2015. Kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atkreipia dėmesį, kad tinkamai vėdinant gyvenamąsias patalpas, išvengiama pelėsio, staigių temperatūros pokyčių ir nemalonaus kvapo (b. l. 27-28). Pareiškėjas skunde neneigia, kad kamerose buvo vėdinamos pro atvirus langus. Toks gyvenamųjų patalpų vėdinimo būdas atitinka HN 134:2015 178 punkto reikalavimus.

Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose vykdoma visuomenės sveikatos saugos kontrolė. NVSC 2017 m. gruodžio 18 d. Patikrinimo akte Nr. PA.10-2079(16.16.8. 10.12) nustatyta, kad kameroje Nr. 202, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. rugsėjo 8-10 d., santykinė oro drėgmė buvo 44 proc., tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus (b. l. 31-32). NVCS 2018 m. balandžio 10 d. Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-1763 nustatyta, kad kameroje Nr. 162, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. balandžio 12 d., santykinė oro drėgmė buvo 41 proc., tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Kameroje Nr. 162 vizualiai matomų pelėsių požymių nenustatyta, tai atitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimus (b. l. 33-34). Iš aptartų NVSC patikrinimų aktų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo nustatyta HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimų šiose kamerose. Byloje duomenų, kad NVSC ginčui aktualiu laikotarpiu visuomenės sveikatos saugos kontrolę vykdė kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra. Atsakovės atstovas nepateikė duomenų apie kitų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūrą, jose esantį santykinį drėgnumą, oro judėjimo greitį.

Kaip jau minėta, pareiškėjas privalo išsamiai nurodyti aplinkybes dėl suėmimo sąlygų, tuomet atsakovui atsiranda pareiga pateikti šias aplinkybes patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl kamerų temperatūros, drėgmės, ventiliacijos yra labai abstraktaus pobūdžio ir nekonkretizuoti, todėl atsakovui neatsirado pareiga juos paneigti įrodymais. Tai, jog kamerose šaltuoju metų laiku būdavo šalta, drėgna, o šiltuoju metų laiku – tvanku, yra subjektyvus jo paties vertinimas. Pareiškėjas nepatvirtino įrodymais, kad dėl gyvenamosios aplinkos sąlygų yra pablogėjusi jo sveikatos būklė. Pateikta epikrizė (b. l .6) patvirtinta tik ligos 2017 m. faktą. Duomenų, kad dėl ligos liekamųjų reiškinių paūmėjimo pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, kreipėsi medicininės pagalbos, byloje nėra. Todėl teismas negali daryti išvados, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, orumo pažeminimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nurodyta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos būtų sukėlusios sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K administracija būtų siekusi sąmoningai pažeisti pareiškėjo teises. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę (351 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais), intensyvumą atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A-1032-858/2018;Nr. A-1018-662/2018; Nr. A-1730-858/2018; Nr. A-1748-492/2018; Nr. A-4132-442/2018) iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 1050 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 50 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. E. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. E. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1050 (vieną tūkstantį penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė