Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nutarimo jo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Jo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, visiškai nepagrįstai rėmėsi liudytoju teismo posėdžio metu apklausto D. R. parodymais, kadangi apeliantas jo įvykio vietoje įvykio metu nepastebėjo, o į teismo posėdį jis buvo iškviestas jo buvusios sutuoktinės I. M. iniciatyva, kas leidžia abejoti jo parodymų patikimumu. Motyvuodamas šią išvadą nurodo ir tai, kad įvykio vietoje buvęs policijos pareigūnas, apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, apie dar vieną įvykio vietoje buvusį asmenį taip pat neužsiminė. Jo įsitikinimu, nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje taip ir liko neišaiškinta, kas vis tik pirmasis pradėjo konfliktą.

Motyvuojamoji dalis

D. K. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ATPK 256 str. nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal ATPK 257 str., organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21-2012, 2AT-2-2013, 2AT-9/2014, 2AT-39-2014).

Šių duomenų kontekste analizuojant administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei skundžiamo nutarimo turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais D. K. kaltę padarius jam inkriminuojamą teisės pažeidimą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens samprotavimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

ATPK 181 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Tėvų valdžios, patenkančios į šeimos teisinių santykių kategoriją, samprata aiškintina remiantis šeimos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 str. 2 d. nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. ATPK 181 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo požymių konstatavimas tėvų veikoje galimas tik tada, kai tėvai neatlieka arba netinkamai atlieka pareigas, numatytas CK 3.155 str. 2 d. Šių duomenų kontekste akcentuotina, jog, teismų praktikoje, sprendžiant asmens atsakomybės pagal komentuojamo straipsnio nuostatas klausimą, laikomasi pozicijos, jog tiek nacionaliniuose, tiek ir tarptautiniuose teisės aktuose yra įtvirtintas ypatingos vaiko apsaugos principas – visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tinkamas valdžios panaudojimas vaiko atžvilgiu siejamas su tuo, kad vaikui būtų užtikrinta teisė į visapusišką ir harmoningą vystymąsi fiziškai ir protiškai, siekiama vaiką apsaugoti nuo jo vystymuisi žalingo socialinės aplinkos poveikio. Draudžiamas bet koks valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, tarp jų ir fizinio ar psichologinio smurto demonstravimas vaiko akivaizdoje. Vaiko akivaizdoje atlikti veiksmai, pasireiškiantys amoraliu tėvų elgesiu (fiziniu smurtu, necenzūriniais žodžiais, agresyviais barniais, keliančiais vaikui baimę), traktuojami kaip tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams. Neigiamą poveikį vaikui gali daryti jau pats vaiko pamatytas netinkamo elgesio faktas, todėl vien už tokį elgesį vaiko akivaizdoje tėvai gali būti traukiami administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 181 str. (LVAT nutartys bylose Nr. N2-818/2005, Nr. N62-482/2011, Nr. N575-305/2012, Nr. N575-739/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad D. K. mažamečio vaiko akivaizdoje įžeidžiamai bendravo su savo buvusios sutuoktinės I. M. vyru I. M., tokiu savo elgesiu rodydamas savo mažamečiui sūnui netinkamą pavyzdį ir nesudarydamas jam saugios aplinkos. Nors pats apeliantas ir neginčija įvykio dieną tarp jo ir I. M. įvykusio konflikto, tačiau teigia, kad nagrinėjamu atveju jokio pažeidimo jis nepadarė, kadangi konfliktą pradėjo ne jis, o ir I. M. įsiplieskus konfliktui nenuvedė jų mažamečio sūnaus į darželį, tokiu būdu neužtikrindama jų sūnui saugios aplinkos. Analogiškas aplinkybes administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo išdėstė ir apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kur paaiškino, kad įvykio dieną jis su sūnumi vaikščiojo darželio (duomenys neskelbtini) teritorijoje ir pamatė ateinančią savo buvusią sutuoktinę I. M. su vyru I. M., kuris paklausė D. K., ko jis čia vaikšto. Jis (D. K.) perdavė sūnų buvusiai sutuoktinei, kai tuo pat metu I. M. pradėjo stumdyti jį, spyrė į koją. Jį puolė ginti netoliese buvęs policijos pareigūnas – Ž., laikė I. M.. I. M. grasino, kad jis gyvas neliks. Sūnus išsigandęs verkė, todėl jis jį nuvedė į darželį, perdavė auklėtojai.

Apylinkės teismas, įvertinęs aptartus D. K. parodymus kompleksiškai kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, pripažino apelianto išdėstytas aplinkybes jo gynybine pozicija siekiant išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės. Tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritartina iš esmės. Vertinant aptartų apelianto parodymų visumą, jų patikimumą ir objektyvumą, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, vadovautis vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimais nėra teisinga. Natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią administracinę atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų nagrinėjamo įvykio aplinkybių, savo tikslų bei motyvų. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu apklaustų asmenų parodymai bei kita rašytinė bylos medžiaga, kurios kompleksinis vertinimas leidžia pagrįstai patvirtinti ar paneigti kaltininko pateiktą įvykių versiją.

Kaip matyti iš liudytoju pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklauso I. M. parodymų, įvykio dieną jis su žmona ir (duomenys neskelbtini) metų dukra K. atvažiavo į vaikų darželį paimti sūnaus. Išlipę iš automobilio pamatė einantį D. K., laikantį už rankos sūnų. Jis pasisveikino su D. K., o šis puolė jį sakydamas, kad jis išskyrė šeimą. D. K. bandė suduoti jam į veidą, bet nepataikė. Jie susistumdė, D. K. išvadino jį bjaurybe ir kreivanosiu. Šalia buvę du vyrai juos išskyrė. Po to D. K. čiupo vaiką ir nuvedė jį į darželį. Konflikto metu žmona su dukra stovėjo šalia.

Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir kitų nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje apklaustų asmenų – I. M., Ž. K. ir D. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, kuriuose jie pakankamai detaliai išdėstė analizuojamo įvykio aplinkybes, iš kurių seka, kad D. R. nagrinėjamo įvykio metu pamatė su sūnumi ateinantį D. K., kuris negražiais žodžiais išvadino I. M., stūmė jį, o šis atmetė jo rankas. Jis atsistojo tarp vyrų, kad juos išskirtų. Tuo metu priėjo Ž. K., kuris iš tolo pastebėjo konfliktuojančius D. K. ir I. M. bei šalia jų stovinčią I. M. su dviem išsigandusiais vaikais. Po Ž. K. ir D. R. įsikišimo, vyrų konfliktas buvo baigtas ir D. K. su savo sūnumi nuėjo į darželio – lopšelio vidų.

Netikėti aptartų asmenų parodymais, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. Tiek I. M., tiek vėliau jo parodymus iš esmės patvirtinę D. R., Ž. K. ir I. M., apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuosekliai ir detaliai išdėstė analizuojamo įvykio aplinkybes, kurios iš esmės atitinka D. K. inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius. Nors, aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju gal ir galima būtų įžvelgti I. M. (buvusios D. K. sutuoktinės) ir I. M. (I. M. dabartinio sutuoktinio) suinteresuotumą nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos baigtimi, tačiau atmetant šią versiją vis tik atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad jų parodymai iš esmės atitiko tiek D. R., tiek ir Ž. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstytų aplinkybių visumą. Pagrindo abejoti liudytojų D. R. ir Ž. K. parodymų patikimumu ir objektyvumu taip pat nėra. Abu asmenys betarpiškai stebėjo analizuojamą įvykį, įvykio metu buvo įvykio vietoje, o tai, kad juos sietų priešiški ar konfliktiški santykiai su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu, nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatyta. Šiame kontekste aplinkybė, jog D. R. į teismo posėdį buvo kviečiamas I. M. iniciatyva, nesudaro jokio pagrindo abejoti šio liudytojo parodymias. Šiuo aspektu pažymėtina, kad I. M. jau 2015 m. vasario 27 d. apklausos metu nurodė, jog į jos buvusio ir esamo sutuoktinio konfliktą įvykio metu įsikišo jai iš matymo pažįstamas asmuo (kaip vėliau paaiškėjo, tai ir buvo D. R.) (b. l. 9). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į liudytoju teismo posėdžio metu apklausto Ž. K. parodymų visumą. Jo teigimu, įvykio vietoje be berniuko, moters dar vieno vaiko ir dviejų konfliktuojančių vyrų, įvykio vietoje buvo ir kitų asmenų, atvykusių į darželį pasiimti savo vaikų (b. l. 40), kas pagrįstai leidžia teigti, kad D. R., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Ž. K. taip pat matė.

Kaip nepagrįsti atmestini ir D. K. apeliacinio skundo teiginiai, jog jo buvusi sutuoktinė I. M. pati neužtikrino jų sūnui saugios aplinkos, kadangi prasidėjus konfliktui jo nenuvedė į darželio – lopšelio vidų. Visi bylos nagrinėjimo metu apklausti asmenys, betarpiškai stebėję nagrinėjamą įvykį, patvirtino, jog konfliktas vyko vos keletą akimirkų, kadangi D. K. ir I. M. nuraminus Ž. K. ir D. R., jie visi išsiskirstė, todėl neabejotina, kad esant tokiam trumpam konflikto laikui, įvertinus tai, kad konfliktas tarp D. K. ir I. M. prasidėjo dar tuomet, kai D. K. savo mažametį vaiką laikė už rankos, spręstina, kad nagrinėjamu atveju I. M. nebūtų spėjusi jų mažamečio vaiko išvesti iš konflikto vietos dar jam neprasidėjus, tokiu būdu sudarydama savo vaikui saugią aplinką.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad D. K. veika teisingai kvalifikuota kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 181 str. 1 d., pažeidėjo kaltė įrodyta tinkamai ištirtais ir pirmosios instancijos teismo įvertintais bylos duomenimis, todėl naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą nutarimą remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas

nutarė:

palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nutarimą nepakeistą ir D. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.