Utenos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjai G. G., jos atstovui advokatui K. R., suinteresuoto asmens A. Z. atstovui advokatui Valdui Bivainiui,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2YT-137-839/2021 pagal pareiškėjos G. G. pareiškimą suinteresuotam asmeniui A. Z. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja G. G. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę, kad A. Z. yra praleidęs ieškininės senaties terminus bei praradęs teisę asmeninėn nuosavybėn buvusios bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdu gauti ½ dalį vieno kambario buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), ir šis butas 2020 m. birželio 1 d. asmeninės nuosavybės teise priklausė V. Z..

Nurodė, kad ji 2020-07-02 priėmė motinos V. Z., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą. Motinos vardu jos mirties dieną buvo registruotas butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini). Tvarkant paveldėjimo dokumentus paaiškėjo, kad butas įsigytas 1993-03-31 sutartimi motinos ir A. Z. santuokos metu. Jų santuoka nutraukta 1995-06-16, tačiau santuokos nutraukimo metu buto padalijimo klausimas nebuvo išspręstas. Butas buvo įgytas panaudojant motinos investicinius čekius ir pinigus bei šalių susitarimu registruotas V. Z. vardu. A. Z. nuo 1996 m. bute negyvena, nesirūpina ir nesinaudoja, taigi jis sąmoningai priėmė sprendimą atsisakyti bendrosios jungtinės nuosavybės ir per nustatytą trejų metų senaties terminą nepasinaudojo teise reikalauti buto dalies, todėl yra praradęs teisę reikalauti padalijimo būdu gauti savo nuosavybėn dalį buto.

Suinteresuotas asmuo per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog su pareiškimu nesutinka, nes pareiškėja neteisingai nurodė, kad butas buvo nupirktas naudojant vienos V. Z. investicinius čekius ir pinigus. Butą įsigijo iš bendrų šeimos pinigų bei šeimos reikmėms buvo panaudoti ir jo turėti investiciniai čekiai. Dėl naudojimosi butu tvarkos su V. Z. sutarė geranoriškai, todėl nei vienas iš jų nesikreipė į teismą dėl jo padalinimo ar dalių nustatymo. Jis sutiko, kad jiems priklausančiu vieno kambario butu naudotųsi buvusi žmona V. Z., kuri jame liko gyventi su trimis vaikais, o jis iki šiol nėra atsisakęs nuosavybės teisių į jam priklausančią 1/2 dalį šio buto. Kadangi dėl naudojimosi butu tvarkos su V. Z. buvo sutarta, todėl nebuvo pažeistos nei vieno iš mūsų teisės, todėl nei vienas nesikreipėme į teismą dėl jo padalinimo ar dalių nustatymo. Apie tai, kad V. Z. mirė sužinojo tik 2020 metų pabaigoje iš teismo gavęs šios bylos dokumentus, todėl dėl nurodytų aplinkybių ieškinio senaties terminai neprarasti.

Pareiškimas netenkintinas.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad 1989-10-21 A. Z. ir V. G. (pavardė po santuokos Z. Utenos rajono civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką, įrašo Nr.393 (7 b.l.). 1992-12-07 tarp A. Z. ir V. Z. sudarytas susitarimas pirkti privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini) (12, 13 b.l.). Nekilnojamojo turto registro duomenimis butas registruotas V. Z. vardu, įregistravimo pagrindas 1993-03-31 Pirkimo - pardavimo sutartis pagal LR 1991.05.28 Įstatymą Nr. (duomenys neskelbtini) (9 b.l.). 1995-05-18 Utenos rajono apylinkės teismo sprendimu santuoka nutraukta, santuokos nutraukimas įregistruotas 1995-06-16. 2020-06-01 V. Z. mirė, jos palikimą priėmė pareiškėja G. G. (5 b.l.).

Byloje nustatyta, kad šalių santuoka pasibaigė galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui, 1995-06-16, kai buvo įregistruotas santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos organuose (SŠK 40 straipsnis). Ginčo butas įgytas (duomenys neskelbtini), taigi, santuokai nepasibaigus. SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas) (3.87, 3.88 straipsniai). Tiek SŠK, tiek CK nustato ir atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai 22, 3.89 straipsniai). Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) ir jo dalijimo (ar nedalijimo) klausimus, turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso atitinkamomis nuostatomis. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka asmeniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė nuosavybė (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas).

Nutraukiant santuoką turto ir buto pasidalinimas nebuvo sprendžiamas. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, jog po ištuokos įregistravimo buvę sutuoktiniai būtų sprendę santuokoje įgyto turto pasidalinimą. (8, 29 b.l.).

Nagrinėjamu atveju kaip esminiu pareiškimo pagrindu nurodomos aplinkybės, jog suinteresuotas asmuo dėl senaties praleidimo prarado teises į butą. Pareiškėjos atstovas patvirtino, jog esminis įrodinėjamas pareiškimo pagrindas yra aplinkybės, kad suinteresuotas asmuo butą paliko ir praėjus senaties terminams prarado teisę reikalauti nuosavybės, tačiau išsakytuose argumentuose taip pat yra nurodoma, jog tik V. Z. už savo ir jos tėvų perleistas lėšas sumokėjo už butą, todėl butas priklauso tik jai (2021-03-04 09:48:20, 2021-03-04 09:48:39, 57 b.l.; 2021-04-28 09:59:06, 76 b.l.; 2021-08-11 14:53:39;), kas reikštų anksčiau minėtos prezumpcijos ginčijimą.

2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pareiškėjai buvo siūlyta spręsti dėl pasirinkto galimo ginčo išsprendimo būdo, tačiau pareiškėjos pozicija iš esmės nepasikeitė, todėl teismas bylą nagrinėja pagal pareiškėjos pasirinktą teiseną bei pareiškime nurodytą įrodinėjamą pagrindą ir dalyką.

Iš pateiktų 1995 m. spalio 24 d. Utenos rajono apylinkės teismo sprendimo ir 1995 m. gruodžio 13 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr.3A-659/95, matyti, kad tarp buvusių sutuoktinių buvo sprendžiamas ginčas dėl A. Z. iškeldinimo iš buto. Sprendimuose nustatyta, jog ieškovė V. Z. nurodė esanti buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė 1993-03-31 Pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, o jos buvęs sutuoktinis bute gyvena nuomininko teisėmis ir dėl jo netinkamo elgesio prašo jį iškeldinti. Apylinkės teismo sprendimas pagal atsakovo A. Z. apeliacinį skundą buvo panaikintas ir ieškinys atmestas. 1995 m. gruodžio 13 d. Panevėžio apygardos teismo sprendime konstatuota, kad ,,Ginčo butas įsigytas santuokoje ir susitarime nurodyta, kad perkamas butas bus įforminamas V. Z. vardu. Tiek ieškovė, tiek atsakovas turi vienodas teises į ginčo butą“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicinės galios vertinimo taisykles (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011).

Nagrinėjamu atveju, teismo nuomone, 1995 m. gruodžio 13 d. teismo sprendime nustatytos ir konstatuotos aplinkybės dėl susitarimo butui pirkti turinio, tai, jog buvę sutuoktiniai turi vienodas teises į butą yra prejudiciniai faktai sprendžiant, ar gali būti nustatyta, jog butas 2020 m. birželio 1 d. asmeninės nuosavybės teise priklausė V. Z.. Nors pareiškėja nedalyvavo minėtoje byloje kaip proceso dalyvė, tačiau ji yra vienintelė priėmusi V. Z. palikimą, taigi paveldėjusi visas jos teises ir pareigas, o iš teismo sprendimo turinio matyti, kad minėtoje byloje buvo įrodinėjamos aplinkybės, jog A. Z. neturi teisių į butą, nes butas įsigytas ir registruotas V. Z. vardu, sprendime tirtas ir vertintas susitarimas pirkti butą, aplinkybės, jog šalys po santuokos nutraukimo nėra pasidalinę santuokoje įgyto turto.

Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik nustačius jo pradžią. Ieškinio senaties termino pradžios momentas nagrinėjamu atveju svarbus ir sprendžiant, kokiu teisės aktu (SŠK ar CK) nustatytas ieškinio senaties terminas taikytinas nagrinėjant bylą ir priklausomai nuo to – kokios trukmės. P. C. kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. SŠK 23 straipsnio 4 dalyje nenurodyta, kada prasideda ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl išsituokusių sutuoktinių turto padalijimo, tačiau šio kodekso 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamame šio kodekso straipsnyje. Savo esme tokia pati yra ir galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimo momentas kaip pagal SŠK, taip ir pagal CK nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo pagal Santuokos ir šeimos kodekso nuostatas, yra išaiškinta, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada sutuoktinis sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektyvinė teisė naudotis bendrąja jungtine nuosavybe, ją valdyti arba ja disponuoti. Taigi šios teisės pažeidimas su santuokos nutraukimu gali sutapti, bet gali ir nesutapti, nes santuokos nutraukimas ne visada reiškia buvusio sutuoktinio, kaip savininko, turtinių teisių suvaržymą ar pažeidimą. Santuokos nutraukimu yra konstatuojamas santuokinių teisinių santykių pasibaigimas, kuris gali turėti įtakos ir buvusių sutuoktinių turtiniams santykiams. Jeigu po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai ir toliau bendrąja jungtine nuosavybe gali naudotis, ją valdyti ar ja disponuoti, netrukdydami vienas kitam, reikiamais atvejais sutardami, tai savininko teisių varžymo neatsiranda ir nėra pagrindo kalbėti apie teisės pažeidimą bei pažeistos teisės gynimui skirto termino prasidėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. R. v. F. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1288/2001; 2000 m. gegužės 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Liubeksas“ v. G. G., bylos Nr. 3K-3-488/2000; 2006 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006; kt.).

Teisės aktai nenumato, kad nuosavybės teisė gali būti prarasta, jeigu asmuo nesinaudoja daiktu ar suteikia teisę juo naudotis kitam asmeniui. Argumentai, kad A. Z. atsisakė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės nepagrįsti, nes suinteresuotas tokių aplinkybių nepatvirtino, o kitokių objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, jog sutuoktinių turto pasidalijimo klausimas buvo išspręstas, nėra pateikta. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad dėl naudojimosi butu tvarkos su V. Z. sutarė geranoriškai, todėl nei vienas iš jų nesikreipė į teismą dėl jo padalinimo ar dalių nustatymo. Jis sutiko, kad jiems priklausančiu vieno kambario butu naudotųsi buvusi sutuoktinė, kuri jame liko gyventi su trimis vaikais, o jis iki šiol nėra atsisakęs nuosavybės teisių į jam priklausančią dalį šio buto.

Byloje nėra pateikta duomenų, jog po 1995 m. gruodžio 13 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimo priėmimo, kuriame konstatuota, jog sutuoktinių teisės į butą vienodos, būtų ginčijama A. Z. teisė į butą. Tokios aplinkybės leidžia manyti, jog V. Z. sutiko su minėtu teismo sprendimu ir A. Z. teisių į butą nebeginčijo.

Tai, kad suinteresuotas asmuo po santuokos pasibaigimo susirado kitą gyvenamąją vietą, savo valia ginčo bute negyveno, jo teisė į butą buvo nustatyta teismo sprendimu, nenustačius vėlesnių trukdymų naudotis butu ar jo teisės ginčijimo, nereiškia, kad jo teisės į turtą pažeidžiamos ir prasideda terminas jų teisminei gynybai. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų nustatyti suinteresuoto asmens teisių į butą pažeidimo iki šio pareiškimo pateikimo bei manyti, jog suinteresuotas asmuo apie V. Z. mirtį sužinojo anksčiau nei po šio pareiškimo jam įteikimo (62, 63, 76, 77 b.l.) ir turėjo imtis priemonių dėl turto pasidalijimo. Teismo vertinimu, pagal byloje pateiktus duomenis, suinteresuotas asmuo apie jo teisių į butą ginčijimą sužinojo nuo šio pareiškimo pateikimo teismui ir jo įteikimo suinteresuotam asmeniui, t. y. 2020 m. pabaigoje. Dėl to suinteresuotas ieškinio senaties termino nepraleido.

Kasacinis teismas, aiškindamas ieškinio senaties normas, be kita ko, yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialių teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, nes kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija).

Civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant atitinkamoms įstatyminėms prielaidoms. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi CPK 444 straipsnio 2 dalyje įvardyti juridiniai faktai, taip pat kitokie juridiniai faktai, jeigu įstatymai jiems nustatyti nenumato kitokios tvarkos. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. D. R. S. ir kt., byla Nr. 3K-3-497/2004; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. J. Š., byla Nr. 3K-3-269/2008).

Nagrinėjamu atveju, teismo nuomone, pareiškimo dalyko formulavimas prašant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ta apimti, jog A. Z. yra praleidęs ieškininės senaties terminus bei praradęs teisę asmeninėn nuosavybėn buvusios bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdu gauti ½ dalį buto, yra ydingas, nes toks faktas - ieškinio senaties termino praleidimas, pats savaime kaip savarankiškas reikalavimas negali būti nagrinėjamas ir patenkintas ypatingosios teisenos tvarka nustatant juridinę reikšmę turintį faktą.

Ginčo šalies valios dėl ieškinio senaties taikymo išreiškimas nėra savarankiškas materialinio teisinio pobūdžio reikalavimas dėl pažeistos arba ginčijamos teisės arba teisėtų interesų gynybos, kurį reikėtų pareikšti ieškinio arba priešieškinio procesine forma (1964 m. CPK 146, 152–154 straipsniai, 2002 m. CPK 135, 143 straipsniai). Reikalavimas taikyti ieškinio senatį – išvestinis iš ieškovo reikalavimo ginti pažeistą teisę ir nuo šio reikalavimo visiškai priklauso. Reikalavimu taikyti ieškinio senatį siekiama paneigti ieškovo teisę priverstinai įgyvendinti savo teises, neapeliuojant į tai, kad pats ieškovas įvykdė savarankišką atsakovo teises pažeidimą.

Įrodinėjimo dalyką civilinėse bylose sudaro: materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu byloje dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Galiojančios materialinės teisės normos su senaties praleidimo faktu nesieja nuosavybės teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo buvusiems sutuoktiniams. Toks faktas gali būti vertinamas kaip įrodomasis, kartu su kitų faktų visuma patvirtinantis arba paneigiantis kurias nors bylos aplinkybes ir įrodinėjamas nagrinėjant ginčą, o CPK 444–448 straipsniuose nurodyta tvarka nenustatinėtinas.

Remiantis nurodytais motyvais, patikslintame pareiškime nurodytas reikalavimas apimtyje dėl senaties termino praleidimo fakto nustatymo laikytinas kaip įrodinėjama pareiškimo pagrindo aplinkybė bet ne savarankišku reikalavimu (kaip buvo formuluojama pirminiame pareiškime).

Teismo vertinimu, kiti byloje pateikti įrodymai taip pat nepakankami konstatuoti, jog butas priklausė asmeninės nuosavybės teise V. Z.. Nors iš atsiskaitymo už perkamą butą kvitų matyti, jog mokėtojas buvo V. Z., tačiau objektyvių duomenų, kurie leistų nustatyti, kad sumokėtos lėšos, vienkartinių išmokų suma buvo asmeninės V. Z. santaupos nėra. A. Z. nurodo, kad buto įsigijimui buvo panaudotos ir jo uždirbtos bei turėtos lėšos. Pareiškėjos, liudytojų teigimu už buto pirkimą mokėjo V. Z., tačiau patys konkrečių dokumentų nėra matę ir jų parodymai labiau remiasi „girdėta“ informacija. Buto įsigijimo metu pareiškėja ir liudytojas F. G. buvo gan jauno amžiaus, liudytojas V. Z. mažametis, o suinteresuotas asmuo A. Z. tiesiogiai dalyvavo buto įsigijimo procese, todėl jo parodymai kaip tiesiogiai procese dalyvavusio asmens, esant prieštaravimams, laikytini labiau patikimesniais. Bylos duomenimis 1993 m. V. Z. ir suinteresuotas asmuo gyveno santuokoje ir ištuokos procesas nebuvo prasidėjęs, taigi jų ūkis buvo bendras, todėl vien tik pateikti mokėjimo kvitai, atsižvelgiant į 1995 m. gruodžio 13 d. Panevėžio apygardos teismo sprendime nustatytas aplinkybes, susitarimą dėl buto pirkimo, nėra pakankami pripažinti, jog įgyjant turtą buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn ir jis įgytas už asmenines vieno sutuoktinio lėšas. Vienkartinė išmoka pagal LR Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą 12 str. 1 d. 1 p. buvo 10 tūkst. rublių (įstatymo redakcija galiojusi nuo 1991-03-20). Įrodymų, kurie patvirtintų, jog privatizuojant butą prisidėjo V. Z. tėvai, nėra pateikta, todėl negalima patikimai konstatuoti, jog 12 807 rub. už butą sumokėta vien tik asmeniškai V. Z., nes ši suma didesnė už buvusią nustatytą vienkartinės išmoką piliečiui (16 b.l.).

Remiantis nurodytais motyvais pareiškimas atmestinas.

Byloje patirta 7,23 EUR procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Pareiškėja nuo bylinėjimosi išlaidų neatleista (LR CPK 96, 99 str.). Pareiškimas atmestas, todėl byloje patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybės naudai priteistinos iš pareiškėjos (LR CPK 92 str., 93 str., 96 str.).

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263 - 265, 268 - 270, straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškimą atmesti.

Priteisti valstybės naudai iš pareiškėjos G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7,23 EUR procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (šias išlaidas privalu sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą Utenos apylinkės teismo Utenos rūmuose.