- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-27
- Bylos Nr.
- I-4255-764/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03216-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui V. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 49 235,03 eurų (70 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.
Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad 2012 metų sausio mėnesį Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) kilusio gaisro metu, nepagrįstai ilgą laiko tarpą nuo gaisro pradžios, t. y. apytiksliai nuo 6.50 iki 8.20 val., jis nebuvo išleistas iš 257 kameros. Dėl didelės dūmų koncentracijos trūko oro, tačiau į pagalbos šauksmus niekas iki 8.20 val. nereagavo. Pareiškėjas manė, kad bus paliktas numirti. Lauke buvo labai šalta, tačiau antklodes pradėjo dalinti tik po valandos. Į kamerą buvo grąžintas apie 4 val., medicinos seselė siūlė vaistų nuo galvos skausmo. Dėl susiklosčiusios situacijos pareiškėjas patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, baimę ir stresą, net praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui jausdavo dūmų kvapą, bijodavo miegoti naktimis. Gydytojai išrašydavo vaistų nuo nemigos, tačiau gerai miegodavo tik kol juos vartojo. Nors būdamas Lukiškių TI-K, daug kartų prašė psichologo konsultacijos, tačiau su psichologu bendravo tik vieną kartą. Be to, pastarasis atsisakė pareiškėjui padėti, nes jis yra buvęs narkomanas. Tinkamo gydymo dėl patiriamos baimės jam niekas nesuteikė. Dėl jaučiamos baimės iš pareiškėjo šaiposi kiti nuteistieji. Evakuacijos planų Lukiškių TI-K gaisro metu nebuvo, jie buvo iškabinti po to, tačiau nuteistiesiems neleidžiama su jais susipažinti. Dėl Lukiškių TI-K pareigūnų delsimo evakuoti jį iš kameros, tinkamo gydymo nesuteikimo patirtą žalą pareiškėjas vertina 23 169,60 eurų (80 000 Lt) suma.
Skunde taip pat nurodė, kad jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Kamerose nebuvo galimybės laisvai judėti, pavalgyti sėdint prie stalo, nes jis buvo per mažas, todėl karštas lėkštes tekdavo laikyti ant kelių. Dėl prastos ventiliacijos trūkdavo gryno oro, tvyrojo blogas kvapas, būdavo drėgna. 2011–2012 metais pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors prašė jį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų. Pirmą kartą atvykus į Lukiškių TI-K 2011 metais, pareiškėjui nebuvo išduoti dantų šepetėlis, pasta, tualetinis popierius ir kiti higienos reikmenys. Kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nebūdavo atskirtas nuo bendro kameros ploto. Prie tualeto ir praustuvo būdavo eilė. Nors karantino kamerose rūkyti draudžiama, nuteistieji to nepaiso, todėl pareiškėjui tekdavo kvėpuoti tabako dūmais. Čiužiniai ir patalynė buvo itin prastos būklės, purvini, drėgni, apipeliję. Pasivaikščiojimui skirdavo tik vieną valandą per dieną. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir Konvencijos 3 str. suimtasis ar nuteistasis lauke turi teisę būti 8 val. Taip pat pažymėjo, kad 2014-03-19 jam nebuvo duotas vegetarinis maistas, Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentas prie TM pareiškėjo skundo neišnagrinėjo. Dėl kalinimo nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis, nuolatinio pažemino pareiškėjas patyrė 5 792,40 eurų (20 000 Lt) neturtinę žalą.
Apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo prieš 6 mėnesius iki skundo padavimo dienos, todėl ieškinio senaties termino nėra praleidęs. Anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriuose aiškinamos Konvencijos 3 str. nuostatos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Pareiškėjui buvo grasinama dėl skundų rašymo, todėl jis bijojo kreiptis į teismą. Mano, kad turi teisę pareikšti reikalavimus ir dėl neturtinės žalos, patirtos kalinant jį nežmoniškomis sąlygomis 2002–2003 ir 2006 metais, atlyginimo. Nurodytu laikotarpiu sąlygos Lukiškių TI-K buvo dar blogesnės, todėl patirtą žalą vertina 20 273,40 eurų (70 000 Lt) suma.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Taip pat pažymėjo, kad 2014-03-13 jam atvykus į Lukiškių TI-K armatūrinėje kortelėje nurodyti reikmenys jam nebuvo išduoti, o parašai suklastoti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, jam nebuvo užtikrintas minimalaus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, todėl jo teisės negalėjo būti pažeistos. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Pagal Higienos normos reikalavimus, kameros turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo sistema. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str., deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ir, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais. Nurodydamas prašomos atlyginti žalos dydį, pareiškėjas jos nepagrindė. Atsakovės atstovas taip pat pateikė paaiškinimus dėl Lukiškių TI-K 2012-01-05 kilusio gaisro metu vykdytos bausmes atliekančių asmenų evakuacijos, jiems suteiktos medicininės pagalbos, gaisro padarinių šalinimo ir kitų aplinkybių.
Atsakovės atstovė taip pat prašė dėl dalies pareiškėjo reikalavimų, taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo V. P. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir dėl laiku nesuteiktos pagalbos 2012-01-05 kilusio gaisro metu.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str., nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė 2002–2003, 2006, 2011–2014 metais Lukiškių TI-K buvo ribojama pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Esminis pareiškėjo teisių pažeidimas siejamas su tuo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K neužtikrino, kad jam tektų 3,6 kv. m kameros ploto, sąlygos kamerose buvo nehigieniškos ir antisanitarinės.
Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 str. 5 d., jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartis a. b. Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartis a. b. Nr. A146-307/2013). Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią 2002–2003, 2006, 2011–2014 metais, tačiau skundą teismui pateikė 2014-06-23 (b. l. 16). Lukiškių TI-K prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis a. b. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (2013-12-05 nutartis a. b. Nr. A502-2364/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o pareiškėjo argumentas, jog jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, vertinti kritiškai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog konkrečius reikalavimus užtikrinant tinkamas įkalinimo sąlygas pirmiausiai numato nacionaliniai teisės aktai, tuo tarpu Konvencija numato, be kita ko, pagrindines asmenų teises ir laisves, kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą. EŽTT taiko Konvencijos nuostatas ir pagrindinis jo tikslas yra užtikrinti, kad valstybės gerbtų ir laikytųsi Konvencijoje numatytų teisių ir garantijų, tai, be kita ko, atliekama nagrinėjant individualias peticijas, kurias pateikia individualūs asmenys, teigiantys, kad yra pažeistos jų teisės ar laisvės, įtvirtintos Konvencijoje ir jos papildomuose protokoluose (Konvencijos 1, 19, 34 str.). Taigi EŽTT aiškina Konvencijos nuostatas ir konkrečiu atveju vertina, ar valstybės individualiais atvejais įvykdė atitinkamus Konvencijos nuostatų pažeidimus. Atsižvelgus į tai, spręstina, kad pareiškėjui nesusipažinus su išverstais EŽTT sprendimais, aiškinančiais Konvencijos nuostatas, jo teisės įgyvendinti teisminę gynybą nebuvo apribotos ar apsunkintos. Ginčo teisiniams santykiams aktualūs nacionaliniai teisės aktai buvo viešai paskelbti teisės aktų numatyta tvarka. Argumentai apie pareigūnų grasinimus yra niekaip nepagrįsti, todėl atmestini.
Įvertinęs tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, pagrindas jį atnaujinti nenustatytas, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų 2002–2003, 2006 metais atmestinas kaip nepagrįstas.
Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011-10-17 iki 2014-03-20. Ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas praleido 123 dienas (b. l. 22–23, 112–113). Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010). Jos 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairaus ploto kamerose, su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus, 3,6 kv. m, gyvenamųjų kamerų plotas. Teismo nuomone, atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, ar ne. Lukiškių TI-K pateikti duomenis (b. l. 22–23, 112–113) tvirtina, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (123 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas 11 dienų, t. y. 2011-11-17 vakare, 2011-11-29, 2011-12-01–2011-12-02, 2011-12-03 ryte (kameroje Nr. 323, plotas – 7,75 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2014-01-30 (kameroje Nr. 105, plotas – 7,38 kv. m, 1 asmuo kameroje), 2014-01-31–2014-02-01, 2014-02-03–2014-02-05 (kameroje Nr. 256, plotas – 23,32 kv. m, 5–6 asmenys kameroje), 2014-03-18 (kameroje Nr. 264, plotas – 7,80 kv. m, 2 asmenys kameroje). Aplinkybių, kad likusį kalinimo laikotarpį (112 dienų) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose garantuotas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, Lukiškių TI-K neginčija. Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į tinkamą kamerą, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad 112 dienų buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamu kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.
Pareiškėjas nurodo ir kitas aplinkybes, kurios, jo manymu, pažeidė teises į kalinimą teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. apribotas galimybes judėti kameroje, nesudarytas sąlygas valgyti prie stalo, eiles prie tualeto ar praustuvo. Šios aplinkybės neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-05-16 sprendimas a. b. Nr. A822-1053/2013).
Grįsdamas savo reikalavimus, pareiškėjas taip pat nurodė, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendro kameros ploto, neužtikrintas tinkamas patalpų vėdinimas, tik vieną valandą leisdavo pasivaikščioti gryname ore, 2014-03-19 neužtikrintas vegetarinis maitinimas, čiužiniai ir patalynė buvo supeliję, drėgni ir nešvarūs.
Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. p., įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodyta nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatytas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, taip pat taikomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Vadinasi, sanitarinio mazgo atskyrimas sienele nuo bendro kameros ploto, atitinka anksčiau nurodyta reguliavimą, todėl negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.
Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Per mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą vėdinamos tik tos patalpos, kuriose tokia sistema įrengta. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus ir taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose.
Kaip skunde nurodė pareiškėjas 2014-05-29 Vilniaus visuomenės sveikatos centrui jis pateikė prašymą, kad būtų įvertinta Lukiškių TI-K išduodamo minkštojo inventoriaus būklė. Lukiškių TI-K pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-06-20 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-1051 (b. l. 55), kuriame nurodyta, kad Lukiškių TI-K išduodamas miegui skirtas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) dezinfekuojamas laikantis Higienos normos HN 76:2010 66 p. reikalavimų, švarus minkštasis inventorius ir patalynė laikomi tinkamose patalpose.
Pateiktame skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2011–2012 metais jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Tabako kontrolės įstatymo 3 str. nustato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 str. 1 d. 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.).
Nei Bausmių vykdymo kodekso nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Kita vertus, jau minėtos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos Nr. HN 76:2010 nuostatos suponuoja išvadą, kad Lukiškių TI-K, paskirstydamas suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, kad būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Suimtųjų (nuteistųjų) laikymo izoliavimo tvarką ir sąlygas Lukiškių TI-K nustato Lukiškių TI-K direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. 1-57 patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 13 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str., atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų (pagal galimybes, tokiems asmenims sudaroma galimybė būti laikomiems atskirai nuo rūkančių).
Nustatyta ir šių aplinkybių Lukiškių TI-K neneigia, kad pareiškėjui 2011-10-17 atvykus į Lukiškių TI-K jis pažymėjo, kad nepageidauja būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 115). Lukiškių TI-K teigia, kad atsižvelgus į pareiškėjo rašytinį prašymą 2011–2012 pareiškėjas buvo laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų. Pažymėtina, kad šie pareiškėjo argumentai yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio paaiškinimais. Be to, teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad kiti nuteistieji kamerose rūkydavo, nors tai buvo uždrausta. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K administracija ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad pareiškėjas būtų laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau ši jo teisė tam tikrais laikotarpiais galėjo būti pažeista dėl kitų nuteistųjų netinkamo elgesio.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2011 metais, pirmą kartą atvykus į Lukiškių TI-K, 10 dienų jam nebuvo išduoti dantų šepetėlis, pasta, tualetinis popierius ir kiti higienos reikmenys. Lukiškių TI-K nepateikė šiuos pareiškėjo argumentus paneigiančių duomenų, todėl jie vertinti pareiškėjo naudai ir pripažintina, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos priklausančios ir būtiniausios higienos priemonės.
Pareiškėjas teigia, kad 2014-03-13 jam buvo išduota ne visa patalynė. Teisminio bylos nagrinėjimo metu, per pertrauką, susipažinęs su administracinės bylos medžiaga, pareiškėjas nurodė, kad armatūrinėje kortelėje (b. l. 45) esantys jo parašai yra suklastoti. Teismas neturi pagrindo abejoti armatūrinėse kortelėse (b. l. 44, 45) nurodytų duomenų teisingumu, taip pat, įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą sprendžia, kad parašai vienoje armatūrinėje kortelėje (b. l. 45) ir kitoje armatūrinėje kortelėje (b. l. 44) sutampa, todėl nėra pagrindo abejoti jų autentiškumu. Taip pat pažymėtina, kad į bylą pateiktoje pareiškėjo sveikatos istorijoje (b. l. 59–69) pareiškėjo parašai yra skirtingi.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad, pagal EŽTT praktiką, jam turėjo būti sudaryta galimybė gryname ore pasivaikščioti ne 1, bet 8 valandas. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d. nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas patvirtino, kad Lukiškių TI-K administracija šią jo teisę užtikrino, pareigos leisti jam ilgiau nei 1 valandą pasivaikščioti gryname ore atsakovės atstovas neturėjo, todėl pareiškėjo teisių nepažeidė.
Pareiškėjas teigia, kad 2014-03-19 jam nebuvo užtikrintas vegetarinis maitinimas. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo 2014-03-24 skundą, 2014-04-11 sprendime Nr. 96-888 nurodė, kad visi norintieji, gauna vegetarinį maitinimą. 2014-03-19 tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta (b. l. 11). Teise skųsti nurodytą Lukiškių TI-K direktoriaus ir Kalėjimų direktoriaus prie TM sprendimą teismui pareiškėjas nepasinaudojo. Vadinasi, iš esmės pripažino nurodytų aplinkybių teisingumą, todėl teismas neturi pagrindo abejoti jų teisingumu ir kaip pagrįstus vertinti pareiškėjo subjektyvaus pobūdžio paaiškinimus.
Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad 2012-01-05 Lukiškių TI-K kilusio gaisro metu, pareigūnai delsė jį evakuoti iš kameros, taip pat nebuvo suteiktas tinkamas gydymas.
Lukiškių TI-K pateikti duomenys (b. l. 70–72) tvirtina, kad 2012-01-05 po 7 val. ryto Lukiškių TI-K 1-ojo korpusinio skyriaus 4-ajame aukšte iš ventiliacinės angos pradėjo veržtis dūmai. Tuo metu pareiškėjas buvo laikomas I korpuso 2 aukšte esančioje kameroje Nr. 257 (7 priežiūros skyrius). Apie ekstremalią situaciją telefonu buvo informuotos specialiosios tarnybos, evakuacija buvo pradėta nuo I-ojo gyvenamojo korpuso 4, 5, 10 ir 11 priežiūros skyrių, kur dūmų koncentracija buvo didžiausia. Asmenys buvo evakuojami į 1-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelius griežtai laikantis izoliavimo reikalavimų. Apie 7.44 val. atvyko priešgaisrinės apsaugos automobilis, o pareigūnai ir toliau vykdė asmenų evakuaciją iš kitų priežiūros skyrių. Skyrius, kuriame buvo pareiškėjas, evakuotas apie 8 val. ryto. Evakuacija baigta apie 8.08 val. Visi asmenys į grupes suskirstyti pagal tai, kokios medicininės pagalbos jiems reikia. Greitosios pagalbos automobiliai į įstaigą atvyko po 8 val. Rimtai nukentėję asmenys buvo išvežti į sveikatos priežiūros įstaigas. Asmenų grąžinimas į 7-ąjį priežiūros skyrių pradėtas vykdyti 10.00 val. Nuteistiesiems suteikta būtinoji medicinos pagalba, išduoti vaistai (b. l. 82–86).
Įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie 2012-01-05 įstaigoje kilusį gaisrą, teismas konstatuoja, kad pagrindo tenkinti šią pareiškėjo skundo dalį nėra. Duomenų, kad Lukiškių TI-K butų pažeidęs reikalavimus, keliamus gaisrų prevencijai ir dėl to būtų kilęs gaisras, ar kad būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius žmonių gelbėjimą gaisro metu, byloje nėra. Priešingai, anksčiau nurodytos aplinkybės tvirtina, kad likviduodami gaisro židinį ir gelbėdami nuteistuosius / suimtuosius, Lukiškių TI-K pareigūnai veikė operatyviai ir aktyviai, gaisro židinys lokalizuotas ir visi asmenys evakuoti mažiau nei per valandą. Asmenys į kameras sugrąžinti per 2 valandas po evakuacijos, įsitikinus kad tai padaryti yra saugu (b. l. 73–75). Asmenims suteikta būtinoji medicinos pagalba, rimčiau nukentėję asmenys išvežti į sveikatos priežiūros įstaigas. Pažymėtina, kad patys Lukiškių TI-K pareigūnai bandė lokalizuoti gaisro židinį, ėmėsi veiksmų, kad nekiltų didesnis pavojus ir atjungė elektros tiekimą, vėdino patalpas. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog gaisro metu jam nebuvo laiku suteikta tinkama pagalba ir nebuvo užtikrintas jo saugumas, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Priešingai, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas gaisro metu nebuvo paliktas užrakintoje patalpoje, jis buvo evakuotas į gyvybei ir sveikatai nepavojingą vietą, jam buvo teikiama reikiama pagalba. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išskirtas iš kitų asmenų ar būtų delsiama jam suteikti būtinąją pagalbą. Pažymėtina ir tai, kas iš esmės analogišką kilusio gaisro padarinių šalinimo ir asmenų evakavimo aiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (a. b. Nr. A461-575/2015, A575-1633/2014, A575-1593/2014 ir kt.).
Dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kad dėl po kilusio gaisro jaučiamos nervinės įtampos ir baimės jam nebuvo suteiktas reikiamas gydymas, teismas pažymi, kad, pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (Laisvės atėmimo vietų ligoninės) ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.).
Specialioji teisėjų kolegija 2013-11-26 nutartyje (Nr. T-110/2013) konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p., teismas konstatuoja, kad ši administracinės bylos dalis nutrauktina.
Pagal CK 250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (a. b. Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009; Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011-01-25 sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.
Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė nepatogumų, diskomfortą, sutriko sveikata.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d., taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Teismo nustatytos aplinkybės, kad 112 dienų pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad V. P. atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, įvertinęs pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, teismas nenustatė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų kilę tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (112 dienų), kitus nustatytus pažeidimus, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga (ginčui aktualiu laikotarpiu) – 246,18 eurų (850 Lt), 289,62 eurai (1 000 Lt) ) vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 900 eurų suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas taip pat pažymi, kad nustatydamas priteistinos sumos dydį atsižvelgia į visus nustatytus kalinimo sąlygų pažeidimus ir tai, kad tam tikrais laikotarpiais kameros, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, buvo itin perpildytos, o tai sąlygojo papildomą gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjui priteistina suma viršija sumas, kurios pagal vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos už iš esmės analogiškus pažeidimus (2014-06-04 nutartys a. b. Nr. A442-464/2014, A442-524/2014, A442-525/2014). Kita vertus, teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 900 eurų sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 5 p., 101 str. 1 p., 127 ir 129 str. teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 900 (devynis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Bylos dalį, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, nutraukti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.