- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-19
- Bylos Nr.
- 2A-297-464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė (pirm.), Virginija Volskienė, Petras Jaržemskis
- Atsakovas
- UADB „Ergo Lietuva“
- Ieškovas
- G. K.
- Trečiasis asmuo
- J. B., Swedbank
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovas G. K. PĮ ieškinį atsakovui UADB „ERGO Lietuva“, tretieji asmenys J. B. ir Swedbank lizingas, UAB (buvęs pavadinimas UAB „Hansa lizingas“) dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas G. K. PĮ 2008-10-29 kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu (b.l. 1-2), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ 67 365 Lt draudimo išmoką ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2007-03-22 sudarė su atsakovu Sausumos transporto draudimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria apdraudė transporto priemones KASKO draudimu. Ta pačia draudimo sutartimi buvo apdraustas ir krovininis automobilis „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris draudimo sutarties galiojimo laiku, vairuojant įmonės vairuotojui- ekspeditoriui J. B., pateko į autoavariją Baltarusijos Respublikoje. Eismo įvykio metu automobilis buvo visiškai sudaužytas. Draudimo bendrovei buvo pranešta apie draudiminį įvykį. Draudimo bendrovė pati suskaičiavo automobilio likutinę vertę (67 365 Lt), kurią turėjo sumokėti ieškovui, nes automobilio remontas netikslingas. Tačiau atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, vadovaudamasis draudimo taisyklių Nr. 030, 3.1.12 p., t.y. motyvuojant tuo, kad vairuotojas, vairuodamas automobilį, atliko veiksmus, nesusijusius su vairavimu. Pažymi, kad autoavarija įvyko dėl vairuotojo neatsargumo, nuo to automobilis ir buvo draustas, sumokėta draudimo įmoka, todėl atsakovas nepagrįstai atsisako ją išmokėti. Teismo nuosprendyje, kuriuo vairuotojas buvo nuteistas, nenustatyti vairuotojo veiksmai, nesusiję su automobilio vairavimu.
Atsiliepimas
Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ atsiliepimu į ieškinį (b.l. 24-27) prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas neginčijo, kad autoįvykio metu krovininis automobilis „Volvo FH12“ buvo draustas KASKO draudimu, tačiau ieškovo darbuotojas J. B. Baltarusijos Respublikos teismui pripažino savo kaltę ir nurodė, kad pažeidė kelių eismo taisykles vairuodamas neatidžiai, t.y. išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, nes norėjo pakelti butelį nuo automobilio kabinos dugno ir kurį laiką buvo neatidus vairuodamas automobilį. Dėl šių neatsakingų ir neatidžių vairuotojo veiksmų kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintos transporto priemonės ir žuvo žmogus. Vairuotojui profesionalui keliami padidinti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Vairuotojo bandymas vairuojant sunkiasvorį krovininį automobilį, kuris judėjimo metu yra inertiškas, imti butelį nuo kabinos grindų, laikytinas veiksmu, nesusijusiu su vairavimu, o vairavimas nežiūrint į kelią, sąlygojo eismo įvykio kilimo riziką. Todėl šiuo atveju draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, nes draudiminis įvykis įvyko dėl vairuotojo neatsargumo. Draudimo sutarties priede – transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 (toliau – Taisyklės), 3.1.12 p. nedraudiminiu įvykiu laikomas įvykis, kuris atsiranda dėl tiesiogiai su vairavimu nesusijusių draudėjo ar transporto priemonės teisėto valdytojo (vairuotojo) veiksmų ar dėl kitų nuo jo nepriklausančių priežasčių, neleidusių jam saugiai vairuoti transporto priemonę, kai vairuotojas numatė ar privalėjo numatyti, kad jo veikimas ar neveikimas gali sukelti visuomenei pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Vairuotojas šiuo atveju žinojo apie jo veiksmų keliamą pavojų, gresiančias pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.
Tretysis asmuo J. B. atsiliepimu į ieškinį (b.l. 56) su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad atsakovas privalo išmokėti draudimo išmoką, nes įvyko draudiminis įvykis. Tuo metu, kai jis vairuodamas automobilį, pasilenkė paimti butelio, į jo vairuojamą automobilį dideliu greičiu įvažiavo lengvasis automobilis, kurio vairuotojas buvo neblaivus. Jis mano laikęsis visų atsargumo priemonių ir autoavarija nebūtų įvykusi, jei lengvojo automobilio vairuotojas būtų buvęs blaivus. Daro prielaidą, kad ne jis išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, o lengvojo automobilio vairuotojas įvažiavo į jo eismo juostą.
Tretysis asmuo UAB „Hansa lizingas“ (b.l. 50-51) atsiliepimu į ieškinį prašė spręsti ginčą teismo nuožiūra. Nurodė, kad 2008-03-01 eismo įvykio metu automobilis „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė UAB „Hansa lizingas“, tačiau ieškovui išpirkus automobilį prieš terminą, jis nuosavybės teisė perduota ieškovui. Mano, kad ieškovas turi teisę reikalauti draudimo išmokos savo naudai.
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2009-05-21 sprendimu ieškovo G. K. PĮ ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškovo G. K. PĮ naudai 66 615 Lt draudimo išmoką, 1998 Lt žyminio mokesčio, 2800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 34,45 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Taisyklių 3.1.12 p. nustatytas nedraudiminis įvykis siejamas daugiau su pačios transporto priemonės technine būkle, bet ne su vairuotojo elgesiu vairuojant automobilį. Siejant šią nuostatą su vairuotojo kalte vairuojant transporto priemonę, draudimas nuo autoįvykio, esant KASKO draudimui, prarastų savo reikšmę, nes draudėjams, apsidraudusiems savo turtinį interesą šiuo draudimu, atsitikus draudiminiam įvykiui, yra galimybė kompensuoti nuostolius, atsiradusius dėl draudėjo tyčios (Taisyklių 17.4.2 p.). Teismas konstatavo, kad atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl vairuotojo didelio neatsargumo šiai draudimo rūšiai įstatymas nenumato (CK 6.1014 str.), taip pat Taisyklėse nenumatyta didelio neatsargumo, kaip nedraudiminio įvykio, tačiau suteikia teisę šalims pačioms numatyti ir apibrėžti nedraudiminius įvykius kitais įstatymų numatytais atvejais (Taisyklių 3.1.13 p.). Atsižvelgęs į tai, kad draudimo taisyklės yra pačių draudikų parengtos standartinės sutarties sąlygos, prie kurių draudėjas prisijungia sudarydamas draudimo sutartį, teismas sprendė, kad draudiminio įvykio, kaip esminės draudimo sutarties sąlygos, samprata turi būti aiškinama sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.), t.y. šiuo atveju pagal Taisyklių 2.1.1.4 p. Nedraudiminių įvykių sąrašas Taisyklėse yra baigtinis, todėl nesant konkrečios nuorodos į didelį draudėjo neatsargumą draudiminių įvykių sąraše, jis negali būti laikomas nedraudiminiu, dėl ko atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką yra nepagrįstas. Be to, teismas vairuotojo veiksmų – vairavimo metu keliant jam nuo automobilio dugno vairuoti trukdantį butelį, nepripažino dideliu neatsargumu, konstatavęs, jog jie buvo neišvengiami norint toliau saugiai vairuoti automobilį.
Šalies argumentai
Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ apeliaciniu skundu (b.l. 100-102) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-05-21 sprendimo dalį, kuria teismas iš atsakovo priteisė ieškovui 66 615 Lt draudimo išmokos, 1998 Lt žyminio mokesčio, 2800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat 34,45 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tvirtina, kad šiuo atveju vairuotojas atliko tiesiogiai su vairavimu nesusijusius veiksmus (bandė pakelti butelį) ir tai neleido jam saugiai vairuoti automobilio. Vairuotojas žinojo apie tokių veiksmų keliamą pavojų, gresiančias pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjo jų išvengti. Toks įvykis pripažįstamas nedraudiminiu, nepriklausomai nuo to, ar vairuotojo veiksmai pripažinti dideliu neatsargumu, ar ne. Pažymi, kad šiuo atveju draudikas sudarė turto draudimo sutartį, kuria įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką, tačiau tik tokiu atveju, jei draudėjas nedarys Taisyklių 3.1.12 p. nurodytų veiksmų. Vairuotojas, kuris numatydamas ar privalėdamas numatyti gresiantį pavojų, vairuodamas imasi tiesiogiai su vairavimu susijusių veiksmų, neleidžiančių jam saugiai vairuoti transporto priemonę, smarkiai padidina įvykio riziką, o draudimo bendrovė nebuvo sutikusi drausti turtą nuo tokio pobūdžio draudimo rizikos ir apibrėžė tokio pobūdžio įvykius kaip nedraudiminius. Nesutinka su teismo vertinimu, jog buvo būtina pakelti butelį nuo grindų siekiant toliau saugiai vairuoti. Versiją apie tai, kad butelį buvo būtina pakelti, nes jis trukdė paspausti pedalus, vairuotojas iškėlė tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės. Vairuotojas-profesionalas – tai asmuo, kuriam yra keliami padidinti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, kuris privalo suprasti, kokia padėtis važiuojančiame automobilyje yra nesaugi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis c.b. Nr. 3K-3-90/2008). Butelio paėmimas nuo grindų – tai veiksmas, kuris nėra susijęs su vairavimu. J. B., kaip ir bet kuris kitas normaliai atidus vairuotojas, objektyviai galėjo ir privalėjo numatyti, kad vairavimas nežiūrint į kelią sąlygoja eismo įvykio kilimo riziką ir gali sukelti sunkius neigiamus padarinius. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neturi teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką remdamasis draudėjo dideliu neatsargumu. Draudimo įstatymo 89 str. numato, kad turto draudimo sutartyje galima nustatyti atvejus, kada draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmokas, jei draudiminis įvykis įvyksta dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, taip pat neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apibrėžia apelianto keliami ieškovo darbuotojo veiksmų, šiam vairuojant apdraustą transporto priemonę, vertinimo ir materialinių teisės normų, susijusių su draudimo teisiniais santykiais, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas draudimo sutarties ir atitinkamas draudimo taisyklių nuostatas bei vertindamas byloje esančius įrodymus, įrodinėjimo taisyklių ir CPK 185 str. reikalavimų nepažeidė, teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, teisingai išaiškino teisės normų, reglamentuojančių atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo atvejus, taikymo pagrindus, nenukrypo nuo tokios kategorijos bylose formuojamos teismų praktikos, savo išvadas dėl ginčo dalyko tinkamai motyvavo ir argumentavo.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentais, kad Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 3.1.12 p. turi būti nagrinėjamas bei aiškinamas atsietai nuo vairuotojo kaltės ir jos formos, kaip tą daro apeliantas, tvirtindamas apie besąlyginį pagrindą vertinti vairuotojo veiksmus, šiam siekiant pakelti nuo grindų butelį, kaip su vairavimu nesusijusius veiksmus, savaime atleidžiančius draudiką nuo prievolės mokėti draudimo išmoką nesant draudiminio įvykio. Taisyklių nuostatos negali pakeisti draudimo teisiniams santykiams nustatyto teisinio reglamentavimo. Draudžiamojo įvykio sąvoka atskleista aktuliu bylai laikotarpiu galiojusios Draudimo įstatymo redakcijos 2 str. 27 p., kuriame teigiama, kad draudžiamasis įvykis - tai draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Turto draudimo ypatumus reglamentuojančios įstatymo normos platesnės draudžiamojo įvykio sąvokos turto draudimo atveju, priešingai nei civilinės atsakomybės draudimą nusakančios normos (Draudimo įstatymo 91 str.), nepateikia. Apelianto Taisyklių 2.1.1.4 p. (b.l.89) kelyje įvykusį eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta ar sugadinta apdrausta transporto priemonė (autoavariją), priskiria prie draudiminių įvykių kategorijos. Ši taisyklių nuostata yra tapati Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, nuostatai, nusakančiai kas yra eismo įvykis. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovui priklausanti transporto priemonė buvo apgadinta kelyje ir būtent eismo įvykio metu, vairuotojui šią transporto priemonę vairuojant. Taigi atsitikimas, nurodytas draudimo sutartyje (b.l. 6-9), ir detalizuotas draudimo Taisyklių 2.1.1.4 p., įvyko – ieškovas apdraudė turtinį interesą, susijusį su transporto priemonės valdymu, naudojimu ir disponavimu, tame tarpe, ir transporto priemonei patekus į eismo įvykį. Vien tokia byloje nustatyta faktinė aplinkybė neleidžia vertinti vairuotojo veiksmų kaip tiesiogiai nesusijusių su vairavimu ir nepateisina draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką remiantis Taisyklių 3.1.12 p. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nei vairavimo sąvokos, nei kokie vairuotojo veiksmai ar jo elgesys vairuojant netapatintini su vairavimu, įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nepateikia. Kelių eismo taisyklėse vairuotoju yra įvardijamas asmuo, kuris tuo metu transporto priemonę vairuoja. Todėl nesant paties apelianto parengtose Taisyklėse aiškaus apibrėžimo bei apibūdinimo, kuriuos veiksmus ar situacijas draudikas pripažintų su vairavimu nesusijusius, draudimo sutartis aiškintina ją prisijungimo būdu sudariusios sutarties šalies (ieškovo) naudai (CK 6.193 str. 4 d.), o neigiamų padarinių atsiradimo rizika tenka tokiu atveju pačiam draudikui (apeliantui).
Kita vertus, sutarčių aiškinimo taisyklės, nustatytos CK 6.193 str., neleidžia sutarties aiškinti kitaip, nei atsižvelgiant į visų sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, į sutarties esmę bei tikslą. Todėl toks kiekvienos iš aptariamų sąlygų traktavimas, kaip jį pateikia apeliantas, t.y. aiškindamas atskirai ir pažodžiui kiekvieną iš jau minėtų Taisyklių sąlygų, akivaizdžiai neatitinka sutarčių aiškinimo, taip pat protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.), dar daugiau, iš viso paneigia tokios rūšies draudimo sutarties (turto, transporto priemonės draudimas) esmę bei tikslą, kurie nurodyti ir įstatyme (Draudimo įstatymo 86 str.. CK 6.987 str.), ir draudėjo Taisyklių 2.1.1.4 p.- autoavarijos arba, kitaip, eismo įvykio rizikos draudimas, siekiant išvengti turto praradimo ar jo sužalojimo eismo įvykio metu galimai atsirasiančių turtinių nuostolių.
Apelianto nuoroda skunde į Draudimo įstatymo 89 str., kuris numato, kad turto draudimo sutartyje galima nustatyti atvejus, kada draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmokas, jei draudiminis įvykis įvyksta dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo, nagrinėjamu atveju teisiškai nepagrįsta. Individualiai Taisyklių 3.1.12 p. išdėstyta sąlyga, kaip tai yra privaloma pagal Draudimo įstatymo 89 str., nebuvo aptarta ar sutarta su draudėju, priešingos aplinkybės apeliantas neįrodė (CPK 12 str., 178 str.). Draudimo taisyklėse yra nurodytos standartinės ir visiems vienodos draudimo sąlygos (Draudimo įstatymo 2 str. 22 p., CK 6.992 str.).
Dėl ieškovo vairuotojo J. B. veiksmų konkrečioje situacijoje vertinimo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, juo labiau, kad šie yra analogiški Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-02 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1445/2002 (Teismų praktika Nr. 19) pateiktoms teisės normų – CK 6.987 str., 6.1014 str. aiškinimo taisyklėms, suformuluotai didelio vairuotojo neatsargumo sampratai.
Teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti ar pakeisti šie ir kiti skundo argumentai prielaidų nesudaro.
Skundo netenkinus, ieškovo naudai priteistinos turėtos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos. Tačiau sprendžiant dėl kompensuojamos jų dalies pastebėtina, kad tokių ieškovo turėtų išlaidų - 1000 Lt - dydis nėra pagrįstas nei bylos sudėtingumu, nei apimtimi, nei advokato darbo ir laiko sąnaudomis dalyvaujant dvejuose teismo posėdžiuose, nes procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teismui (atsiliepimo į skundą) ruošta nebuvo. Ginčą laimėjusiai šaliai gali būti kompensuojamos ne didesnės su atstovavimu susijusios išlaidos, nei nustatytos Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 (CPK 98 str. 1 d. ir 2 d.). Atsižvelgiant į teismo posėdžių skaičių ir trukmę, į Rekomendacijų 7 p., 8.18. p., 9 p. bei vadovaujantis CPK 93 str. 1 d. ir 3 d., 98 str. nuostatomis, iš apelianto ieškovo naudai priteistina 240 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Iš apelianto valstybės naudai taip pat priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 12,45 Lt (b.l. 108) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš UADB „Ergo Lietuva“ 240 (du šimtus keturiasdešimt) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų G. K. PĮ naudai.
Priteisti iš UADB „Ergo Lietuva“ 12 (dvylika) litų 45 centus pašto išlaidų valstybės naudai.