Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėjas Gintaras Stonkus Baudž. byla Nr. 1A-748-174/2014 Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00236-2014-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.3.1.; 1.1.8.1.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. rugsėjo 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – vieneri metai ir keturi mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-01-30 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo 2014-04-01.

Kardomąją priemonę – suėmimą – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu priteista iš nuteistojo M. R. civiliniam ieškovui A. K. 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 90,77 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad pavartodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, t. y. jis 2014 m. kovo 23 d., laikotarpiu nuo 20.30 val. iki 21.00 val., tikslus laikas nenustatytas, prie Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Dovilų seniūnijos pastato, esančio Minijos g. 2, Dovilų mstl. Klaipėdos r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, priėjęs prie ant pastato laiptų sėdinčio nepilnamečio A. K., gim. (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą smogė dešinės rankos kumščiu jam į kairį žandą, po to griebė rankomis nukentėjusiajam už plaukų ir juos tempdamas pargriovė A. K. ant žemės ir vieną kartą koja spyrė jam į veidą, taip padarė nukentėjusiajam nosies sumušimą su odos nubrozdinimu nosies nugarėlės kairėje pusėje ir minkštųjų audinių patinimu, viršutinės lūpos sumušimą su muštine žaizda viršutinėje lūpos gleivinėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir iš jo rankos ištraukė D. D. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Champ GT- C3300K“ su „Bitė Labas“ SIM kortele bei atminties kortele „SunDisk“ 2 GB, taip pavartodamas fizinį smurtą pagrobė 225 Lt vertės svetimą turtą.

Nuteistojo gynėjas advokatas P. Matažinskas prašo nuteistojo M. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. R. kaltės pagrobus svetimą turtą pavartojant fizinį smurtą. Nuteistojo M. R. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistasis M. R. apeliaciniame skunde neneigia kaltės padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę ir prašo ją sušvelninti. Tačiau apelianto skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo atmestini kaip nepagrįsti.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. R. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pagal teismų praktiką teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam M. R. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė.

Nuteistasis M. R. yra recidyvistas, tyčinius nusikaltimus daro nuolat, niekur nedirbo ir neturėjo oficialaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau du kartus buvo teistas už tyčinių nusikaltimų viešajai tvarkai ir žmogaus sveikatai padarymą, tyčinį smurtinį apysunkį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui už ankstesnį nusikaltimą, nepraėjus nė 2 mėnesiams po paskutinio nuosprendžio, kuriuo jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, priėmimo. Tai rodo, kad M. R. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, akivaizdu, kad jis, nepaisant jauno amžiaus ir ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Todėl pirmosios instancijos teismas už naują nusikalstamą veiką skirdamas jam griežčiausią BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas M. R. už tyčinį nusikaltimą realią laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis (BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sankcijos vidurkis yra treji metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų), šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas apysunkis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą M. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas ne kartą teistas, turėdamas neišnykusį teistumą, vėl padarė tyčinį apysunkį smurtinį nusikaltimą, siekdamas savanaudiškų tikslų. Tai rodo, kad jis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė, nes ir toliau demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį M. R. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant M. R., kaip recidyvistui, griežčiausią BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Šiame kontekste nebe pirmą kartą teisiamam M. R. paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – vieneri metai ir keturi mėnesiai laisvės atėmimo, negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Nors apelianto skunde pabrėžiama, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, tačiau, kaip minėta, šią aplinkybę teismas pripažino M. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę apeliantui. Tai, jog, kaip nurodoma nuteistojo skunde, jis neplanavo padaryti nusikaltimo, jį padarė iš nevilties, nešalino jo atsakomybės ir nešvelnina jo teisinės padėties.

Nuteistasis M. R. nurodo ir tai, kad jis nori kuo greičiau išeiti į laisvę, nes vienai sugyventinei auginti ir išlaikyti jų mažametį vaiką yra sunku, tačiau ši aplinkybė nesulaikė jo nuo naujų nusikaltimų darymo, nes, kaip minėta, jis, būdamas jauno amžiaus, anksčiau jau du kartus buvo teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, naują tyčinį smurtinį savanaudišką nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Tai rodo, kad M. R., nepaisant jauno amžiaus, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Todėl apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad jis turi pareigą pasirūpinti sugyventine ir jų mažamečiu vaiku, negali būti suabsoliutinama ir lemiama skiriant bausmę.

Nors nuteistasis tvirtina, kad, būdamas laisvėje, jis galėtų greičiau atlyginti nusikaltimu padarytą žalą nukentėjusiajam, tačiau tokie jo teiginiai yra deklaratyvūs, nes tokią galimybę jis turėjo iki bylos išnagrinėjimo, tačiau neatlygino nė dalies nusikaltimu padarytos žalos. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, M. R. anksčiau niekur nedirbo ir neturėjo oficialaus pajamų šaltinio, todėl jo deklaratyvūs teiginiai, kad būdamas laisvėje jis greičiau atlygintų žalą nukentėjusiajam, vertintini kaip siekis sušvelninti atsakomybę. Kita vertus, nuteistojo prievolė atlyginti nukentėjusiajam nusikaltimu padarytą žalą negali būti svarbesnė ir iškeliama aukščiau negu bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, M. R., kaip recidyvistui, už tyčinį smurtinį savanaudišką apysunkį nusikaltimą paskirta mažesnė nei BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis bausmė yra teisinga, neperžengia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, taip pat nuteistojo asmenybė (recidyvistas) akivaizdžiai neduoda pagrindo paskirti švelnesnę bausmę apeliantui.

Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas M. R. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Apylinkės teismo nuosprendyje pateikti bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas.

Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad paskirta bausmė apeliantui yra aiškiai per griežta, ir konstatuoja, kad BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, taikytos tinkamai. Nuteistojo M. R. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo išvadų dėl paskirtos bausmės parinkimo pagrįstumu. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo M. R. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. R. apeliacinį skundą atmesti.