- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-01
- Bylos Nr.
- 1A-100-1035/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-50203-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš
- Kaltinamasis
- M. J.
- Advokatai
- Gintas Gustaitis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Audronės Šukienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) BK 284 straipsnį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 592 straipsnio 4 dalimi, nuspręsta įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašą kartu su bylos medžiagos kopija perduoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktajam policijos komisariatui administracinių nusižengimų, numatytų ANK 481 ir 115 straipsniuose, teisenai pradėti ir administracinio nusižengimo protokolui surašyti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
M. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: 2020 m. gruodžio 26 d., apie 04.00 val., (duomenys neskelbtini), viešojoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,20 prom. girtumas), eidamas gatve garsiai rėkavo, spardė tvorą ir išdaužė nukentėjusiajam A. R. priklausančio automobilio, ,,Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinį stiklą, nulaužė bagažinės dangčio apdailos detalę, kurių vertė 100 Eur, tokiu būdu viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei padarė nukentėjusiajam A. R. bendrą 100 Eur turtinę žalą. M. J. išteisintas konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
II. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti M. J. kaltu pagal BK 284 straipsnį ir paskirti jam 1 (vienerių) metų laisvės apribojimą, įpareigojant M. J. būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val. ir tęsti darbą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. M. J. sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką. Išteisintasis demonstravo nepagarbą aplinkiniams (garsiai šūkavo, vartojo necenzūrinius žodžius, spardė metalinę tvorą) bei apgadino svetimą turtą. Liudytojas L. Š. parodė, kad jį naktį pažadino triukšmas gatvėje, kurį kėlė vyras. Pastarasis rėkė, keikėsi, spardė vartus, todėl liudytojas iškvietė policiją, be to, policija buvo iškviesta pakartotinai. Tai parodo, kad L. Š. iš tikrųjų buvo sunerimęs dėl M. J. elgesio ir galėjo jaustis nesaugiai dėl savo asmeninio turto, nes M. J. gatvėje gadino svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino šios faktinės aplinkybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad specialiųjų tarnybų iškvietimas vertintinas kaip visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas (kasacinė nutartis Nr. 2k-53-693/2018). Taip pat liudytojas L. Š. parodė, kad M. J. atrodė nusiteikęs labai agresyviai, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje. Aplinkybė, kad nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, nes dėl M. J. veiksmų pabudo tik vienas asmuo, yra nepagrįsta. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo taip pat matyti, kad M. J. garsiai rėkė, vartojo necenzūrinius žodžius, spardė tvorą daugiabučių namų kvartale, kuriame namai yra šalia vienas kito. Dėl to neatmetama tikimybė, kad nakties poilsis buvo sutrikdytas ir kitiems asmenims, kurie nebuvo nustatyti ar apklausti teisiamajame posėdyje (namo gyventojai turi teisę, be ne pareigą kreiptis į policiją). Daugiabučių namų kvartale galėjo būti ir kitų asmenų, kurie dėl neblaivaus, agresyvaus M. J. galėjo patirti nepatogumų ar būtų nukentėję.
1.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad vandališki M. J. veiksmai, t. y. automobilio stiklo išdaužymas ir spoilerio nulaužimas, nesutrikdė visuomenės rimties, nes to niekas nematė ir negirdėjo. Prie laiptinės, kur stovėjo nukentėjusiojo automobilis, bet kada galėjo atsidurti pašaliniai asmenys. Nors liudytojas L. Š. nežinojo apie automobilio sugadinimą, tai nepaneigia nusikaltimo padarymo. Nukentėjusysis A. R. baudžiamojo proceso pradžioje nurodė, kad jam padaryta turtinė žala yra 600 Eur, o vėliau, nepateikdamas jokių papildomų dokumentų, nurodė, kad padaryta 100 Eur turtinė žala. M. J. atlygino 100 Eur žalą, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad tokia žala apskritai nebuvo padaryta. Pažymėtina, kad žalos dydis M. J. veiksmų pavojingumo nepanaikina, nes BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai siejami ir su realiu visuomenės ir tvarkos sutrikdymu.
1.3. Nors baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė, nesutinkama su teismo išvada, kad M. J. veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, dėl kurio kyla baudžiamoji atsakomybė. Išteisintojo veiksmų negalima vertinti kaip nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju nustatyti M. J. vandališki veiksmai ir įžūlus elgesys, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, t. y. du iš alternatyvių BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodytų veikos padarymo būdų, kurie nenustatyti ANK 481 straipsnio 1 dalyje, be to, M. J. veika savo pavojingumu negali prilygti ANK 481 straipsnio 1 dalyje nurodytai veikai. Kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams asmuo traukiamas baudžiamojon, o ne administracinėn atsakomybėn. M. J. veikė neteisėtai, pavojingai, pažeisdamas ne tik moralines, etikos normas, bet ir baudžiamąjį įstatymą. Netaikant baudžiamosios atsakomybės būtų sukuriamos nebaudžiamumo nuotaikos visuomenėje.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistasis ir jo gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš prokurorės apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti M. J. pagal BK 284 straipsnį.
Dėl M. J. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį
Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Aiškinant šią normą teismų praktikoje yra pažymėta, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar padaryta didelė materialinė žala, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-310-942/2016, 2K-367-511/2018).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, eidamas gatve garsiai rėkavo, spardė tvorą ir sugadino A. R. priklausantį turtą. Dėl tokio M. J. elgesio į pareigūnus kreipėsi L. Š. – vienintelis asmuo, matęs įvykį. Jis Bendrajam pagalbos centrui nurodė, kad M. J. yra agresyvus, rėkauja (1 t., b. l. 13, 51). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad apie 03.00 val. prabudo, nes išgirdo triukšmą. Pamatęs M. J. elgesį (papildomai pažymi, kad galimai matė M. J. kojomis daužant tvoras), tuoj pat iškvietė pareigūnus (1 t., b. l. 26). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje liudytojas parodė analogiškas aplinkybes (1 t., b. l. 209). Byloje taip pat nustatyta, kad M. J. išdaužė nukentėjusiajam A. R. priklausančio automobilio ,,Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinį stiklą, nulaužė bagažinės dangčio apdailos detalę (1 t., b. l. 37) ir, kaip matyti iš A. R. rašto, šią žalą atlygino (1 t., b. l. 64).
Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad nors tokio pobūdžio veiksmai moralės požiūriu yra aiškiai nepriimti, demonstratyvūs, neadekvatūs, t. y. pažeidžia nustatytas elgesio normas viešoje vietoje ir kartu demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, šiuo atveju nekilo BK 284 straipsnyje įtvirtinti padariniai. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, perklausius Bendrojo pagalbos centro garso įrašą negalima daryti išvados, kad pranešėjas L. Š. buvo susijaudinęs, šokiruotas ar išsigandęs (1 t., b. l. 53). Pažymėtina, kad pranešėjas matė tik gatve einantį, garsiai rėkiantį ir tvorą spardantį kaltinamąjį. Jis nematė įvykio, kai kaltinamasis apgadino automobilį. Dėl šių aplinkybių apeliaciniame skunde pažymėta, kad tai nepaneigia nusikaltimo padarymo. Nors teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad BK 284 straipsnyje įtvirtinta veika nėra siejama tik su materialinės žalos padarymu, visgi nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog niekas nematė (priešingų duomenų byloje nėra) kaltinamojo veiksmų apgadinant automobilį, turint omeny ir padarytos ir atlygintos žalos dydį (100 Eur), yra svarbi sprendžiant klausimą, ar šiais veiksmai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Šiame kontekste pažymėtina ir aplinkybė, kad tvora nebuvo apgadinta.
Dėl liudytojo L. Š. reakcijos į kaltinamojo veiksmus pažymėtina, kad jis Bendrajam pagalbos centrui paskambino pro langą pamatęs, jog M. J. elgiasi neadekvačiai (kaip pats nurodo, ,,paskambino policijai ir viskas“) (1 t., b. l. 209). Jis matė tik M. J. veiksmus einant gatve, rėkiant ir spardant tvorą. Liudytojas stebėjo M. J. pro langą, pareigingai pranešė policijai, tačiau byloje nėra duomenų apie L. Š. išgąstį, pažeminimą ar patirtą šoką. Atitinkamai apeliantės argumentas, kad L. Š. baiminosi, jog bus sugadintas jo turtas, nes M. J. gadino kitą svetimą turtą, yra nepagrįstas, t. y. L. Š. tokių aplinkybių nenurodė, o spekuliavimas dėl M. J. veiksmų ateityje (kad bus sugadintas ir L. Š. turtas) asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn kontekste yra negalimas. Sutiktina, kad liudytojas L. Š. buvo priverstas pabusti nakties metu, kviesti pareigūnus, tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, jog liudytojui sukeltas diskomfortas savaime nesuponuoja M. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už viešosios tvarkos pažeidimą. Teisėjų kolegija pastebi, kad įžūlūs elgesys, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai visada rodo nepagarbą aplinkiniams, tačiau nebūtinai sukelia padarinius, t. y. visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-159-976/2021). Apeliaciniame skunde pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas, kad specialiųjų tarnybų iškvietimas vertintinas kaip visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad kasacinėje nutartyje Nr. 2k-53-693/2018 konstatuota, jog asmenys buvo išsigandę, ieškojo pagalbos, nes dėl nuteistojo smurtinių veiksmų kilo sumaištis. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta.
Liudytojas G. Č. (policijos pareigūnas) parodė, kad pastebėjo M. J., stovintį prie automobilio ,,Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jis mojavo rankomis, o priėjus pamatė apgadintą automobilį (1 t., b. l. 30). Šis liudytojas pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje taip pat parodė, kad M. J. nebuvo įžūlus, nesipriešino, policija buvo kviečiama tik dėl rėkavimo (1 t., b. l. 209). Pats nukentėjusysis A. R. apie apgadintą automobilį sužinojo tik iš pareigūnų (1 t., b. l. 18).
Apeliaciniame skunde teigiama, kad neatmetama tikimybė, jog nakties poilsis buvo sutrikdytas ir kitiems asmenims, kurie nebuvo nustatyti ar apklausti teisiamajame posėdyje, kad prie laiptinės bet kada galėjo atsidurti pašaliniai asmenys. Pabrėžtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais, prielaidomis, o duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta arba kad asmens kaltę pagrindžia ir kiti, byloje neegzistuojantys įrodymai, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti. Kiekviena inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinė aplinkybė gali būti konstatuojama tik tada, kai jos buvimą patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Byloje nebuvo apklausti kiti tiesiogiai įvykį matę asmenys, be kita ko, prokuroras ikiteisminio tyrimo metu neišnaudojo galimybių šiuos asmenis surasti, nustatyti, jei apskritai tokių asmenų buvo. Dėl šios priežasties apeliantės argumentas yra atmestinas.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nustatyti kaltinamojo veiksmai negali būti laikomi pakankamai įžūliais ir agresyviais, dėl kurių jis turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. M. J. neteisėtas elgesys pagal savo pobūdį ir pavojingumo laipsnį nesiekia tos ribos, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė, todėl jos, kaip kraštutinės, paskutinės priemonės (lot. ultima ratio), taikymas šioje byloje būtų nepagrįstas, o tokių veiksmų kriminalizavimas būtų aiškiai neproporcingas. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. J. buvo pagrįstai išteisintas pagal BK 284 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Dėl draudimo persekioti ir bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem)
Pirmosios instancijos teismas M. J. išteisino pagal BK 284 straipsnį, tačiau nusprendė inicijuoti jam administracinę teiseną pagal ANK 481, 115 straipsnius, nuosprendžiui įsiteisėjus tyrimą pavedant atlikti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ajam policijos komisariatui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje susidaro situacija, jog M. J. inicijuojama administracinio nusižengimo teisena dėl tų pačių veiksmų, dėl kurių jis šioje byloje išteisintas pagal BK 284 straipsnį, o tai reikštų non bis in idem principo pažeidimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-165-648/2020).
Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas ir asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Pažymėtina ir tai, kad nors non bis in idem principas riboja galimybes vykdyti alternatyvius ir kartotinius procesus tik dėl baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimų, tačiau administraciniai nusižengimai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu pripažįstami baudžiamaisiais. Taigi, draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas įtvirtina, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo ar pagal pažeidimo, galimos bausmės bei griežtumo laipsnio pobūdį tapataus proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-788-2016, 2K-165-648/2020, nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-11-628/2019).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, jog M. J. nekyla baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą ir jį išteisinęs (t. y. užbaigęs baudžiamąjį procesą), neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimą inicijuoti M. J. administracinę teiseną pagal ANK 481, 115 straipsnius, nuosprendžiui įsiteisėjus tyrimą pavedant atlikti konkrečiai policijos įstaigai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl M. J. administracinės teisenos pagal ANK 481 ir 115 straipsnius inicijavimo naikintina.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė patikslintą pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo M. J., kurioje prašoma iš M. J. išieškoti 70,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos gali būti išieškomos tik iš pripažinto kaltu asmens. Kadangi skundžiamo nuosprendžio dalis dėl M. J. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį nėra naikinama, iš M. J. antrinės teisinės pagalbos išlaidos neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Audronės Šukienės apeliacinį skundą.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nuosprendį.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria M. J. inicijuota administracinė teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 ir 115 straipsnius dėl nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo ir tyčinio turto sugadinimo.
Palikti nepakeistą kitą nuosprendžio dalį.
Neišieškoti iš M. J. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.