Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš teiseju:

Ales Bukavinienes, Danutes Milašienes ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešejas),

viešame teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo atsakovu D. L. , bankrutuojancios akcines bendroves „Velga“, I. Z. ir G. Z. apeliacinius skundus del Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 1 d. sprendimo ir atsakoves D. L. apeliacini skunda del Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkricio 19 d. papildomojo sprendimo, priimtu civilineje byloje Nr. 2³⁵-335/2003 pagal ieškovu – namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), butu savininku R. M. , L. N. , A. B. , G. M. , V. Š. , S. S. , F. Ž. , J. C. , D. K. , V. V. , D. K. , O. M. , N. L. , Z. K. , E. G. , T. V. , G. V. , D. E. P. , P. K. , O. J. , J. K. , V. K. , I. Š. , D. S. , V. B. , L. K. , R. S. , M. A. , A. M. , M. K. , M. Ž. , K. K. , M. K. , D. A. Z. , A. S. , L. J. , R. B. , I. F. , J. S. , S. N. , G. S. , L. K. , F. P. , T. P. , I. R. , V. Š. ir A. K. T. – ieškini atsakovams D. L. ir bankrutuojanciai akcinei bendrovei „Velga“ del (duomenys neskelbtini), esancio namo pagalbiniu patalpu 2001 m. kovo 21 d. pirkimo-paradavimo sutarties pripažinimo negaliojancia bei ipareigojimo bankrutuojancia akcine bendrove „Velga“ perduoti gyvenamaji nama, esanti (duomenys neskelbtini), eksploatuoti Vilniaus miesto savivaldybei ir ieškovu R. M. , L. N. , D. K. , G. V. ir A. M. ieškini atsakovams D. L. , I. Z. ir G. Z. del pagalbiniu patalpu 2001 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojancia. Tretieji asmenys – Vilniaus 8-ojo notaru biuro notare R. Š. , Vilniaus 33-ojo notaro biuro notare P. J. , Vilniaus miesto savivaldybe ir uždaroji akcine bendrove „Vilko peda“.

Aprašomoji dalis

nustate:

2003 m. spalio 16 d. ieškovai padave pareiškima del papildomo sprendimo priemimo, kuriuo praše priteisti iš atsakovu teismo išlaidas už skelbimus laikrašciuose apie bylos nagrinejimo vieta ir laika, byloje dalyvavusiu advokatu paslaugas, teisines konsultacijas ir dokumentu rengima.

Apeliaciniais skundais atsakove D. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 1 d. sprendima ir 2001 m. lapkricio 19 d. papildoma sprendima bei priimti nauja sprendima arba perduoti byla pirmosios instancijos teismui nagrineti iš naujo. Atsakove taip pat prašo iš dalies pripažinti negaliojancia 2001 m. kovo 21 d. sutarti, panaikinant jos 1 straipsnio aštuntaja dali ir 4 straipsni, patalpas, nurodytas sutarties 1 straipsnio aštuntojoje dalyje gražinti BAB „Velga“ nuosavyben ir skirti ekspertus, kurie nustatytu D. L. išlaidas isigytu pagalbiniu patalpu remontui. D. L. nurodo tokius nesutikimo su skundžiamu sprendimu ir papildomu sprendimu motyvus:

1. Teismas neatkreipe demesio i tai, kad gincijamomis sutartimis parduotos pagalbines patalpos nera bendro naudojimo patalpos ir joms netaikomi CK 4.83 bei 4.85 straipsniu reikalavimai. Žemes ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybes imones pažymos patvirtino, kad parduotomis patalpomis AB „Velga“ turejo teise disponuoti, jos buvo suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai. Gyventojai privatizavo tik savo gyvenamasias patalpas su bendro naudojimo patalpomis, o ginco patalpos i inventorizacines bylas kaip bendro naudojimo patalpos ar ju priklausiniai nebuvo itrauktos ir todel gyventojai neigijo teisiu i jas. D. L. faktiškai neigijo išimtiniu teisiu i bendrojo naudojimo patalpas. Kai kurios iš ju buvo itrauktos i Žemes ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybes imones pažymas per klaida, kurios ji negali ištaisyti nepatikslinusi 2001 m. kovo 21 d. sutarties;

2. Teismas negalejo taikyti naujajame CK nustatytu sandoriu negaliojimo pagrindu, pripažindamas negaliojanciu sandori, kuris buvo sudarytas dar iki naujojo CK isigaliojimo. Be to, negalima taikyti ir gincijamo sandorio sudarymo metu nebegaliojusio Butu kodekso. Jo normos neatitinka pasikeitusios Lietuvos ekonomines-teisines situacijos;

3. Teismas neatsižvelge i tai, kad ieškovas savo lešomis niekuomet neprisidejo išlaikant ir tvarkant ginco patalpas ir taip atsisake nuo teises valdyti daikta. AB „Velga“ kasmet del gyventoju nesumoketu mokesciu turedavo apie 60 000 – 80 000 Lt nuostoliu;

4. Teismas neatkreipe demesio, kad AB „Velga“ raštu siule bendrabucio gyventojams isigyti ginco patalpas, bet jie šia galimybe nepasinaudojo;

5. Nurodydamas, kad sutartis pažeide gyventoju nuosavybes teises i buta, teismas išdeste argumentus tik vienos ginco šalies naudai, neišlaike pusiausvyros tarp privataus ir viešojo intereso. Teismas neatkreipe demesio, kad D. L. , prieš sudarydama sutartis su komunaliniu paslaugu tiekejais, siule namo gyventojams sudaryti namo eksploatavimo sutarti su tokia teise turinciomis imonemis. D. L. , sudarydama gincijama sutarti, neprisieme isipareigojimu tenkinti visu namo gyventoju poreikius;

6. AB „Velga“ nepasinaudojo teise nutraukti gincijama sutarti del šios sutarties 4 straipsnio nevykdymo. Tokie AB „Velga“ veiksmai turetu buti suprantami kaip atsisakymas nuo sutarties 4 straipsnio. Gincijamo sandorio dalies negaliojimas nedaro viso jo negaliojancio. Gincijamo sandorio šalys neturejo valios perleisti bendrojo naudojimo patalpu;

7. Pritaikydamas restitucija teismas šiurkšciai pažeide D. L. nuosavybes teises. Ji, net ir laikinai eidama AB „Velga“ generalines direktores pareigas, negalejo žinoti, kad Žemes ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybes imones pažymos neatitinka tikroves. Todel D. L. laikytina sažininga igijeja, kurios interesai istatymo yra ginami, o restitucija negalima, iš jos pagal CK 1.80, 4.96 ir 6.222 straipsnius negalima išreikalauti gincijama sutartimi igyto turto. D. L. tapo susiklosciusiu aplinkybiu auka, neigiamos turtines pasekmes turi buti taikomos ne jai, o sandorio teisetuma privalejusiai patikrinti notarei. Taikant restitucija butu pažeisti teisingumo, protingumo ir sažiningumo principai, nes iš bankrutuojancios imones realiai D. L. negales atgauti jai skundžiamu sprendimu priteistos sumos, be to, vykdant 2001 m. kovo 21 d. sutarti D. L. išlaidos viršijo 40 000 Lt. Siekiant nustatyti atlikto patalpu remonto verte, D. L. prašo skirti ekspertize;

8. Teismas privalejo atmesti ieškovu pareiškima del papildomo sprendimo priemimo, nes ieškovai praleido 1964 m. CPK nustatyta termina paduoti toki pareiškima. Be to, papildomu sprendimu vien iš D. L. priteisdamas išlaidas advokatu pagalbai apmoketi teismas pažeide 1964 m. CPK 101, 102, 108 ir 113 straipsnius. Šias išlaidas teismas turejo paskirstyti tarp visu atsakovu.

Motyvuojamoji dalis

3. Prašymas skirti ekspertize negali buti tenkinamas, nes tai nera šios bylos nagrinejimo dalykas, be to, šis prašymas galejo buti pateiktas pirmosios instancijos teisme;

4. I. Z. negali buti laikoma sažininga igijeja. Ji pati patvirtino, kad isigyjamu patalpu ne nemate, ju neapžiurejo.

Atsiliepimu i atsakovo BAB „Velga“ apeliacini skunda tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybe ji prašo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais motyvais:

1. Bendrabucio kambariu privatizavimas jame esanciu bendrojo naudojimo patalpu funkciju nepakeite. Pagal statybos veikla reglamentuojancias teises normas patalpu paskirtis gali buti keiciama nustatyta tvarka atlikus ju rekonstravima, o tai atlikta nebuvo. Namo gyventojai turi teise i ginco patalpose teiktas komunalines paslaugas;

2. BAB „Velga“ argumentas del lešu stygiaus neturi reikšmes sprendimo teisetumui, nes tai neatleidžia bendroves nuo pareigos užtikrinti tinkama pastato eksploatavima.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, bylos nagrinejimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliuciu sprendimo negaliojimo pagrindu patikrinimas. Apeliacines instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisetuma ir pagristuma del apskustosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus istatyme numatytas išimtis. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliuciu negaliojimo pagrindu nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Nagrinejamoje byloje yra kiles gincas del sandoriu, kuriais perleistos bendrabucio patalpos, galiojimo klausimas, ieškovams, bendrabucio, (duomenys neskelbtini), butu savininkams, siekiant apginti savo pažeistas teises i bendrabucio bendro naudojimo ir kitu pagalbiniu patalpu nuosavybes dali, o taip pat pažeistas ju kaip butu savininku teises gauti komunalines paslaugas. Ieškovai ieškiniu praše pripažinti negaliojancia AB „Velga“ ir D. L. 2001 m. kovo 21 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutarti, kuria AB „Velga“ pardave D. L. sutartyje nurodytas pagalbines patalpas, esancias (duomenys neskelbtini), o taip pat D. L. ir pirkeju I. Z. bei G. Z. 2001 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarti, kuria D. L. perleido dali pagal 2001 m. kovo 21 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutarti igytu patalpu I. Z. bei G. Z. .

Vilniaus apygardos teismas 2003 m. spalio 1 d. sprendimu tenkino ieškinio reikalavimus – pripažino negaliojanciomis gincijamas pirkimo-pardavimo sutartis ir taike restitucija – šiomis pirkimo-pardavimo sutartimis perleistas patalpas gražino BAB „Velga“ nuosavyben bei priteise iš BAB „Velga“ atsakovei D. L. 40000 Lt, o iš D. L. atsakovams I. Z. bei G. Z. 1000 Lt lygiomis dalimis, bei ipareigojo BAB „Velga“ perduoti gyvenamaji nama (duomenys neskelbtini), eksploatuoti Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus apygardos teismas 2003 m. spalio 1 d. sprendimu gincijamomis pirkimo-pardavimo sutartimis perleistas bendrabutyje esancias pagalbines patalpas pripažino bendrojo naudojimo patalpomis, kurios iki ju perleidimo priklause AB „Velga“, o ne bendrabucio butu savininkams bendrosios dalines nuosavybes teise. Teismas sprende, jog gincijamos pirkimo-pardavimo sutartys yra negaliojancios LR CK 1.80 straipsnio 1 dalyje itvirtintu pagrindu kaip prieštaraujancios imperatyvioms istatymu normoms, nes pažeidžia LR CK 4.37 straipsnio 1 dalyje itvirtinta bendrabucio butu savininku teise i jiems priklausancius butus, kuri apima teise i komunalines ir kitas paslaugas, o D. L. gincijamomis sutartimis isipareigojus vykdyti daugiabucio namo valdyma ir priežiura – ir 1995 m. vasario 21 d. LR Daugiabuciu namu savininku bendriju istatymo 11 straipsni. Apeliacinius skundus del Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 1 d. sprendimo padave atsakovai D. L. , I. Z. , G. Z. ir BAB „Velga“ administratorius.

Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinedamas civiline byla apeliacine tvarka, 2005 m. liepos 4 d. nutartimi sustabde šios bylos nagrinejima iki Vilniaus apygardos teisme bus išnagrineta civiline byla Nr. 2-1882-38/2005 del nuosavybes teisiu gynimo (4 t., b.l. 276-278). Minetoje civilineje byloje ieškovai, bendrabucio, esancio (duomenys neskelbtini), butu savininkai, siekdami apginti savo pažeistas teises i bendrabucio bendro naudojimo ir kitu pagalbiniu patalpu nuosavybes dali, gincijo AB „Velga“ nuosavybes teisiu i bendrabuti igijima. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. liepos 31 d. nutartimi pripažino, kad 1994 m. gegužes 30 d. Valstybines elektrotechnikos gamyklos „Velga“ turto perdavimo AB „Velga“ aktu (1.4 punktas), AB „Velga“ neteisetai igijo nuosavybes teise i valstybinio kapitalo rezerva – 21 785 Lt verte bendrabuti. Lietuvos Aukšciausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 30 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 31 d. nutarti paliko nepakeista. Minetose nutartyse tiek apeliacinis, tiek kasacinis teismas, spresdamas del valstybines elektrotechnikos gamyklos „Velga“ kaip valstybines imones teises privatizuoti patikejimo teise valdoma bendrabuti, esanti (duomenys neskelbtini), konstatavo, jog, sprendžiant valstybinio butu fondo privatizavimo klausima, negali buti remiamasi 1991 m. vasario 28 d. priimtu Valstybinio turto pirminio privatizavimo istatymu, kadangi šiu objektu privatizavimas buvo reglamentuojamas 1991 m. gegužes 28 d. Butu privatizavimo istatymu. Ši istatyma igyvendinanciais 1991 m. rugpjucio 16 d. LR Vyriausybes nutarimu Nr. 355 „Del imoniu žinybinio butu fondo apskaitos“ ir 1992 m. gegužes 29 d. LR Vyriausybes nutarimu Nr. 410 „Del imoniu, istaigu ir organizaciju bendrabuciu“ imonems buvo rekomenduota perduoti žinybini butu fonda i miestu (rajonu) valdybu balansa, o šios privalejo ji priimti kartu su eksploatavimo gamybine baze, irengimais ir inventoriumi. Minetose nutartyse teismai padare išvada, kad valstybines imones, kurios neperdave žinybinio butu fondo (bendrabuciu) savivaldybiu valdyboms, o paliko ji imones balanse, neigijo teises privatizuoti šiuos objektus pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo istatyma, o toks valstybinis turtas imones ir toliau turejo buti valdomas patikjimo teise be teises perduoti ji akcines bendroves nuosavyben.

Pagal LR CPK 18 straipsni isiteiseje teismo sprendimas, nutartis, isakymas ar nutarimas yra privalomi valstybes ar savivaldybiu institucijoms, tarnautojams ar pareigunams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi buti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (analogiška nuostata itvirtinta ir Teismu istatymo 9 straipsnio 1 dalyje). Pagal LR CPK 279 straipsnio 4 dali, sprendimui, nutarciai ar nutarimui isiteisejus, šalys ir kiti dalyvave byloje asmenys, taip pat ju teisiu peremejai nebegali iš naujo pareikšti teisme tu paciu ieškinio reikalavimu tuo paciu pagrindu, taip pat kitoje byloje gincyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (sprendimo res judicata galia). LR CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia irodineti aplinkybiu, nustatytu isiteisejusiu teismo sprendimu kitoje civilineje ar administracineje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Isiteisejusios Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 31 d. nutarties, priimtos civilineje byloje Nr. 2A-252/2008, pagrindu darytina išvada, kad valstybine elektrotechnikos gamykla „Velga“, neigijusi teises privatizuoti neprivatizuotas bendrabucio, esancio (duomenys neskelbtini), patalpas pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo istatyma, iki pat šios valstybines imones reorganizavimo i AB „Velga“ šias patalpas valde patikejimo teise. Todel AB „Velga“ kaip valstybines elektrotechnikos gamyklos „Velga“ teisiu ir pareigu peremeja negalejo iš AB „Velga“ igyti nuosavybes teisiu i šias bendrabucio patalpas. Šios aplinkybes turi prejudiciniu faktu galia ir, nustacius, jog atsakovas AB „Velga“ gincijama 2001 m. kovo 21 d. sutartimi atsakovei D. L. perleido patalpas pastate, esanciame (duomenys neskelbtini), nebudamas ju savininku ir neturedamas teises jomis disponuoti, sudaro savarankiška pagrinda gincijama 2001 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutarti pripažinti niekine ir negaliojancia del jos neatitikimo istatymo reikalavimams (1964 m. LR CPK 47 str. 1 d.). Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, isigaliojimo ir igyvendinimo istatymo 9 straipsnio 1 dalimi, sprendžiant del sandoriu, sudarytu iki 2001 m. liepos 1 d., pripažinimo negaliojanciais taikomos 1964 m. LR CK normos tiek, kiek jos neprieštarauja 2000 m. LR CK normoms. Šioje byloje gincijama 2001 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta iki 2000 m. LR CK isigaliojimo. Todel, sprendžiant del jos negaliojimo, taikytinos 1964 m. LR CK normos. Teiseju kolegija pažymi, jog pirkimo-pardavimo sutarties samprata, kurios esme sudaro nuosavybes teisiu i daikta perdavimas kitai šaliai (pirkejui), salygoja tai, jog pardaveju pagal pirkimo-pardavimo sutarti gali buti tik pats nuosavybes teisiu subjektas (daikto savininkas) arba asmuo, turintis igaliojimus ar istatymo jam suteikta teise parduoti kito asmens daikta (1964 m. LR CK 253 str.). Šios pirkimo-pardavimo sutarties esme sudarancios istatymo nuostatos pažeidimas pripažintinas sudaranciu pagrinda gincijama 2001 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutarti pripažinti negaliojancia 1964 m. LR CK 47 str. 1 d. pagrindu, numatanciu, jog sandoris, neatitinkantis istatymo reikalavimu, negalioja. Todel atmestini kaip teisiškai nepagristi apeliaciniu skundu argumentai, jog AB „Velga“ neprivatizuotas patalpas pastate, esanciame (duomenys neskelbtini), valde nuosavybes teise ir turejo teise savo vardu iregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Valstybine elektrotechnikos gamykla „Velga“ neigijo teises isigyti neprivatizuotas bendrabucio patalpas ir jas valdydama patikejimo teise neturejo teises jas perleisti nuosavyben kitiems asmenims.

Jeigu iki 2001 m. liepos 1 d. sudaryti sandoriai pripažistami negaliojanciais po 2001 m. liepos 1 d., del tokiu sandoriu negaliojimo pasekmiu taikomos 2000 m. LR CK normos (LR Civilinio kodekso patvirtinimo, isigaliojimo ir igyvendinimo istatymo 9 str. 1 d.).

Pripažinus pirkimo-pardavimo sutarti negaliojanciu ab initio, atsiranda sandorio negaliojimo pasekme – restitucija (LR CK 1.80 str. 2 d.): kiekviena sandorio šalis privalo gražinti kitai šaliai visa, ka pagal ji yra gavusi, t. y. šalys gražinamos i padeti, buvusia iki sudarant sandori (LR CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 d.). Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistu teisiu gynimo budas. Jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Vykdant restitucija tarp pripažinto negaliojanciu sandorio šaliu netaikomos daiktines teises normos, reglamentuojancios daikto išreikalavima iš sažiningo igijejo (LR CK 1.80 str. 3, 4 dalys). LR CK 1.80 straipsnio 4 dalies nuostata, kad turtas, buves pripažinto negaliojanciu sandorio dalyku, negali buti išreikalautas iš ji sažiningai igijusio treciojo asmens, išskyrus LR CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus, taikytina treciuju asmenu, kurie nera prievoles, siejancios kreditoriu ir skolininka, šalys, o susije tik su viena iš prievoles šaliu, atžvilgiu. Tik iš tokio sažiningo igijejo, bet ne iš pripažinto negaliojanciu sandorio šalies, negalima išreikalauti restitucijos objektu esancio daikto, išskyrus LR CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. AB „Velga“ ir D. L. yra pripažintos negaliojancia 2001 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties šalys, bet ne tretieji asmenys, todel jiems LR CK 1.80 straipsnio 4 dalis netaikoma, taip pat šios dalies pagrindu netaikomos ir LR CK 4.96 straipsnio normos.

Nagrinejamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažines negaliojancia AB „Velga“ ir D. L. 2001 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutarti restitucija taike natura (LR CK 6.146 str.), ipareigodamas išvardintas patalpas gražinti BAB „Velga“ nuosavyben bei priteisdamas iš BAB „Velga“ atsakovei D. L. 40000 Lt. Taciau pripažinus, jog atsakovas AB „Velga“ nebuvo 2001 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleisto turto savininkas, negaliojancia sutartimi perleistas turtas turetu buti gražintas BAB „Velga“ kaip negaliojancio sandorio šaliai, kuri, budama reorganizuotos valstybines elektrotechnikos gamyklos „Velga“ teisiu ir pareigu peremeja ir jai perduota bendrabuti valdydama patikejimo teise, turetu spresti šiu patalpu perdavimo ju savininkui klausima, ginco patalpas perduodamas butu savininkams, jeigu tai yra bendrojo naudojimo patalpos, arba savivaldybei, jeigu neprivatizuotos atskiros patalpos bendrabutyje liko neprivatizuota valstybes nuosavybe (gyvenamosios ar negyvenamosios patalpos), kuria ji galejo disponuoti – privatizuoti pagal istatymus, perduoti valdyti patikejimo teise ar kt. Ginco sutartimis perleistu patalpu priklausymo privatizuotu butu savininkams bendrosios dalines nuosavybes teise ir šiu patalpu perdavimo jiems klausimas nera šios bylos nagrinejimo dalykas, kadangi ieškinio reikalavimus nagrinejamoje byloje, kurioje kaip sandorio negaliojimo pasekme sprendžiamas restitucijos klausimas, yra pareiške ne visi bendrabucio (duomenys neskelbtini) butu savininkai, del ko, išsprendus ju nuosavybes teisiu i ginco patalpas klausima, butu nuspresta del neitrauktu i byla asmenu teisiu ir pareigu (LR CPK 329 str. 2 d. 2 p.), o iš bylos medžiagos matyti, jog namo (duomenys neskelbtini) savininkai nera isteige bendrijos, kuri igyvendintu ju bendrasias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektu valdymu, naudojimu, priežiura ir tvarkymu.

Kadangi gincijama 2001 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kuria D. L. pardave I. Z. ir G. Z. dali negaliojancia 2001 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi isigytu patalpu, esanciu (duomenys neskelbtini), buvo sudaryta isigaliojus 2000 m. LR CK, sprendžiant del jos galiojimo taikytinos šio kodekso normos (LR Civilinio kodekso patvirtinimo, isigaliojimo ir igyvendinimo istatymo 9 str. 1 d.). Teiseju kolegija pažymi, jog iš neteiseto sandorio negali atsirasti teiseta kieno nors teise. Todel, pripažinus, jog D. L. nebuvo teiseta gincijama 2001 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleistu patalpu savininke, ši sutartis pripažintina negaliojancia LR CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taikant restitucija, 2001 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleistos patalpos gražintinos AB „Velga“ šioje nutartyje išdestytais motyvais, o iš D. L. priteisiama negaliojancia sutartimi perleisto turto kaina, ipareigojant ja gražinti I. Z. ir G. Z. 1000 Lt lygiomis dalimis.

Atsižvelgiant i tai, kas išdestyta, teiseju kolegija pripažista, jog nagrinejamu atveju yra pagrindas pripažinti negaliojanciomis gincijamas 2001 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutarti ir 2001 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarti, kuriomis buvo parduotos pardavejams nepriklausancios patalpos, esancios pastate (duomenys neskelbtini). Kadangi šios gincijamu sandoriu negaliojima salygojancios aplinkybes paaiškejo nagrinejant byla apeliacines instancijos teisme, t.y. po to, kai isiteisejus Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 31 d. nutarciai, priimtai civilineje byloje Nr. 2A-252/2008, jos igijo prejudicine galia, teiseju kolegija ex officio taiko šioje nutartyje nurodyta gincijamu sandoriu negaliojimo pagrinda (LR CK 1.78 str. 5 d.). Teiseju kolegija nepasisako del apeliaciniu skundu argumentu, susijusiu su pirmosios instancijos teismo konstatuotu gincijamu sandoriu negaliojimo pagrindu, kadangi Vilniaus apygardos teismas, nors ir priimdamas iš esmes teisinga sprendima, del sandoriu negaliojimo pagrindu sprende remdamasis neteisinga prielaida, jog gincijamomis pirkimo-pardavimo sutartimis perleistos neprivatizuotos bendrabucio patalpos priklause AB „Velga“. Teiseju kolegija pripažista, jog nagrinejamu atveju yra pagrindas, nekeiciant Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 1 d. sprendimo, patikslinti jo rezoliucine dali, kurioje nurodyta, kad pripažintomis negaliojanciomis 2001 m. kovo 21 d. ir 2001 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimis perleistos patalpos gražintinos BAB „Velga“ nuosavyben. Kaip nurodyta šioje nutartyje, ginco patalpos gražintinos atsakovui BAB „Velga“ kaip negaliojancios 2001 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties šaliai tam, kad ši sprestu ginco patalpu perdavimo ju savininkui klausima.

Teiseju kolegija pripažista, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiama sprendima, pagristai ipareigojo atsakova BAB „Velga“ gyvenamaji nama, esanti (duomenys neskelbtini), perduoti eksploatuoti Vilniaus miesto savivaldybei, kadangi, nesant isteigtos šio gyvenamojo namo bendrijos ar sudarytos jungtines veiklos sutartis, bendrosios dalines nuosavybes administravimui savivaldybes meras (valdyba) turi skirti bendrojo naudojimo objektu administratoriu (LR CK 4.84 str.).

Atsakove D. L. apeliaciniu skundu skundžia ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkricio 19 d. papildoma sprendima, kuriuo teismas išsprende bylinejimosi išlaidu klausima – prašo ji panaikinti ir ieškovu pareiškima gražinti ji padavusiems asmenims del praleisto termino. Apeliacini skunda grindžia argumentais del 1964 m. LR CPK 231 straipsnio 2 dalyje ivirtintos procesines teises normos pažeidimo, pagal kuria iškelti klausima del papildomojo sprendimo priemimo galima per keturiolika dienu nuo teismo sprendimo priemimo dienos. Nurodo, jog prašyma del papildomo teismo sprendimo priemimo paduodant 2003 m. spalio 16 d., buvo praleistas jo padavimo terminas. Teiseju kolegija pripažista, jog šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeiti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkricio 19 d. papildoma sprendima. Pažymetina, jog pirmosios instancijos teismas 2003 m. lapkricio 19 d. papildomu sprendimu, spresdamas bylinejimosi išlaidu klausima, atsižvelge i tai, jog ieškovu prašymas del papildomo sprendimo priemimo buvo paduotas praleidus istatymu nustatyta termina, taciau, tenkindamas ieškovu prašyma, ivertino tai, kad atsakovai iš esmes pripažino ieškovu turetas išlaidas, nereikalavo atmesti ieškovu pareiškimo del praleisto termino, o 2003 m. sausio 1 d. isigaliojusio LR CPK analogiška nuostata numato dvidešimties dienu termina nuo teismo sprendimo priemimo dienos klausimo del papildomo sprendimo priemimo iškelimui.

Teiseju kolegija nesutinka su apeliantes D. L. argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeide 1964 m. LR CPK 113 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatancias apribojima priteisti išlaidas už advokato, advokato padejejo ir kito atstovo pagalbai apmoketi – iki 5 procentu patenkintos ieškininiu reikalavimu dalies, kadangi, apeliantes manymu, nuo 40000 Lt patenkintos ieškininio reikalavimo dalies maksimaliai galejo priteisti 2000 Lt, o priteise 2650 Lt atstovavimo išlaidu. 1998 m. birželio 25 d. LR Advokaturos istatymo Nr. VIII-811 redakcijos, galiojusios skundžiamo papildomo sprendimo priemimo metu, 44 straipsnio 3 dalis numate, jog nustatant užmokescio dydi, turi buti atsižvelgta i bylu sudetinguma, advokato kvalifikacija ir patirti, kliento finansine padeti ir kitas reikšmingas aplinkybes. 1964 m. LR CPK 113 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas dalyvavusio byloje advokato ar advokato padejejo ir kito atstovo pagalbai apmoketi – iki penkiu procentu patenkintos ieškininiu reikalavimu dalies, bet ne daugiau kaip nustatytoji taksa. Buvusi taksu nustatymo sistema buvo pakeista liberalesne sistema, ivardijant tik kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar advokato honoraras yra protingas (1998 m. birželio 25 d. Advokaturos istatymo 44 straipsnis). Todel teismas pagal 1964 m. LR CPK 11 straipsnio 6 dali, tarp proceso šaliu kilus gincui del atlygintinu išlaidu advokato pagalbai apmoketi dydžio, turejo taikyti LR Advokaturos istatymo 44 straipsnio analogija ir tokiu budu nustatyti LR CPK 113 straipsnio 1 dalies pagrindu priteistina suma. Toks 1964 m. LR CPK 113 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatancios išlaidu advokato ar advokato padejejo pagalbai apmoketi atlyginima, aiškinimas atitinka Lietuvos Aukšciausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukšciausiojo Teismo 2002 m. rugsejo 16 d. nutartis, priimta civilineje byloje L. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-998/2002). Iš bylos faktiniu aplinkybiu matyti, kad ieškovu atstovas V. Š. advokatei už jo interesu gynyba teisme sumokejo 2650 Lt (4 t., b.l. 64, 71), byla dideles apimties, todel negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovu atstovo V. Š. naudai iš atsakoves D. L. 2650 Lt patirtu išlaidu advokatui apmoketi, pažeide teises normas.

Nagrinejant byla apeliacine tvarka, buvo pareikštas ieškovu prašymas priteisti iš apeliantu ieškovu D. K. , Z. K. , A. M. , L. N. ir G. V. turetas išlaidas advokato Š. Vilcinsko pagalbai apmoketi. Vadovaujantis LR CPK 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinejant byla, pagalba, taip pat už pagalba rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Iš 2009 m. balandžio 17 d. pinigu priemimo kvito (serija LAT, Nr. 493364) matyti, jog ieškovai už atstovavima advokatui sumokejo 2000 Lt. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. isakymu Nr. IR-85 patvirtintu Rekomendaciju del civilinese bylose priteistino užmokescio už advokato ar advokato padejejo teikiama teisine pagalba (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokescio už advokato civilinese bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalus dydžiai, kurie apskaiciuojami taikant nustatytus koeficientus, kuriu pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybes patvirtinta minimali menesine alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybe 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Del minimaliojo darbo užmokescio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios menesines algos dydi – 800 Lt. Nurodytu Rekomendaciju 8.18 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už viena atstovavimo valanda teisme koeficientas (0,15/val.) daugintinas iš minimalios menesines algos ir atstovavimo teisme trukmes. Advokatas Š. Vilcinskas atstovavo ieškovus Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. ivykusiame teismo posedyje, kuris truko 0,50 val. Teiseju kolegija, remdamasi LR CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis rekomendacijomis, konstatuoja, kad ieškovu prašomas priteisti jiems iš apeliantu atstovavimo išlaidu dydis (2000 Lt) viršija rekomendacijoje nurodyta, todel ieškovams D. K. , Z. K. , A. M. , L. N. ir G. V. iš apeliante D. L. priteistina 100 Lt – po 20 Lt kiekvienam.

Rezoliucinė dalis

Teiseju kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 1 d. sprendima palikti nepakeista.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 1 d. sprendimo dali, kuria išsprestas restitucijos taikymo klausimas.

Pripažinta negaliojancia 2001 m. kovo 21 d. sutartimi tarp atsakovu D. L. ir akcines bendroves „Velga“ bei pripažinta negaliojancia 2001 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi tarp D. L. ir I. Z. bei G. Z. perleistas patalpas gražinti bankrutavusiai akcinei bendrovei „Velga“.

Kita Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 1 d. sprendimo dali palikti nepakeista.

Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkricio 19 d. papildoma sprendima palikti nepakeista.

Priteisti ieškovams D. K. , Z. K. , A. M. , L. N. ir G. V. iš atsakoves D. L. po 20 Lt išlaidu advokato pagalbai apmoketi, turetu nagrinejant byla apeliacines instancijos teisme.