Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės (pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,

dalyvaujant ieškovų L. K. , L. N. , D. K. , G. V. ir A. M. atstovams advokatui Šarūnui Vilčinskui, K. T. ir V. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. K. , L. N. , D. K. , G. V. (G. V. ) ir A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1371-38/2006 pagal ieškovų L. K. , L. N. , D. K. , G. V. ir A. M. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Velga“, dalyvaujant tretiesiems asmenims valstybės įmonei „Registrų centras“, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, D. L. , I. Z. ir G. Z. , dėl nuosavybės teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, valstybinio turto pirminį privatizavimą ir butų (bendrabučių) privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, ir jas netinkamai pritaikė ginčo santykiams. Todėl teismas priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą, kurį teisėjų kolegija keičia (CPK 330 str.).

Byloje nustatyta: 1994 m. gegužės 30 d. aktu, vadovaujantis Valstybinių įmonių įstatymo 4 straipsnio 4 punktu reorganizuojamos į akcinę bendrovę ,,Velga“ valstybinės elektrotechnikos gamyklos ,,Velga“ turtas ir nuosavybė perduoti bendrovės steigėjų funkcijas atliekantiems akcininkams. Nuosavybėn perduotas ir valstybinio kapitalo rezervas – 21 785 Lt įvertintas bendrabutis (1 t., b. l. 30-32, skiltis ,,Nuosavybė“, 1.4 p.). Nors minėtame akte nenurodytas privatizuojamo bendrabučio plotas, tačiau Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. 13/17138 (1 t., b. l. 76, 37) yra duomenys, kad bendrabučio, apskaitomo kapitalo rezerve neindeksuota verte 21 785 Lt, bendras plotas – 3419,10 kv. m. Viešbučio patalpos (631 410 Lt vertės 841, 02 kv.m plotas) suformuotos kaip atskiras vienetas, įregistruotos 1994 m. balandžio 7 d. ir minėtam bendrabučiui nepriskirtos. 2000 m. balandžio 13-18 d., ginčo bendrabutyje suformavus naujus 28 nekilnojamojo turto vienetus, šios patalpos, įvardijant jas pagalbinėmis, įregistruotos nekilnojamojo turto registre ir 2001 m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teise perleistos trečiajam asmeniui D. L. . Minėtas sandoris ginčijamas civilinėje byloje Nr. 2A-8/2006 (byla sustabdyta iki bus išspręsta ši teisėjų kolegijos nagrinėjama civilinė byla) pagal ieškovų ir kitų bendrabučio butų savininkų, ginančių nuosavybės teises į bendrą turtą, ieškinį.

Dėl akcinės bendrovės teisės privatizuoti bendrabutį

Atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, nuosavybės išvalstybinimas buvo viena svarbiausių šalies socialinės ekonominės politikos krypčių, todėl į šalies teisinę sistemą buvo grąžintas privačios nuosavybės teisės institutas. Valstybinio turto privatizavimo teisinis reguliavimas pradėtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. vasario 28 d. priėmus Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, įsigaliojusį 1991 m. balandžio 10 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustatė, kokių įmonių, įstaigų ir kitokių organizacijų valstybės turtas privatizuojamas šio įstatymo pagrindu, o 1 straipsnio 2 dalyje nurodė privatizavimo objektus, kuriems minėto įstatymo nuostatos netaikomos. Tokiems neprivatizuojamiems objektams priskirtas valstybinis butų fondas, todėl sprendžiant šio fondo butų (valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji, namai, butai daugiabučiuose namuose, bendrabučiuose) privatizavimo klausimą Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu negali būti remiamasi. Jų privatizavimas buvo reguliuojamas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymu, įsigaliojusiu 1991 m. birželio 30 d. Ginčui aktuali 1993 m. liepos 15 d. Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio redakcija išplėtė privatizavimo objektų sąrašą, priskirdama privatizavimo objektams ne tik butus bendrabučiuose, bet ir kambarius juose. Šio įstatymo 3 straipsniu buvo uždrausta privatizuoti tik tokius kambarius bendrabučiuose, kurie Vyriausybės nustatyta tvarka skiriami vidurinių, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų moksleiviams, studentams bei doktorantams apgyvendinti, taip pat kambariai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bei Lietuvos kurčiųjų draugijos ir Lietuvos invalidų draugijos bendrabučiuose. Butų privatizavimo įstatymui įgyvendinti buvo priimti poįstatyminiai aktai. Vienas iš jų – 1992 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 410 ,,Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų bendrabučių“, kuriame įmonės, įstaigos ir organizacijos kartu su miestų ir rajonų valdybomis buvo įpareigotos iki 1992 m. liepos 1 d. apskaityti pagal nustatytą formą visus neprivatizuotus bendrabučius (1 p.). Šio nutarimo 2.1 punktu buvo nustatyta, kad valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos gali perduoti, o miestų, rajonų valdybos privalo priimti į savo balansą neprivatizuotus bendrabučius kartu su jų eksploatavimo gamybine baze, įrengimais ir inventoriumi. Nors minėta nuostata nenustato prievolės perduoti bendrabučius miestų ar rajonų valdyboms, tačiau tai nereiškia, kad įmonės, įstaigos ir organizacijos, išlaikydamos bendrabučius savo balanse ir neperduodamos jų nustatyta tvarka savivaldybėms, įgijo teisę juos (bendrabučius) privatizuoti pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Toks valstybinis turtas ir toliau turėjo būti valdomas patikėjimo teise be teisės perduoti akcinėms bendrovėms, o neprivatizuotose bendrabučių patalpose gyvenantys nuomininkai ir jų šeimos nariai, neperdavus neprivatizuotų bendrabučių patalpų miestų, rajonų valdybų valdymui, neprarado savo teisinio statuso ir išsaugojo teisę privatizuoti nuomojamą patalpą bendrabutyje pagal Butų privatizavimo įstatymą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2007. Apie Valstybinio turto pirminio privatizavimo ir Butų privatizavimo įstatymų normų sąveiką bei draudimą privatizuoti valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose ir bendrabučiuose vadovaujantis Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo pagrindu pasisakė ir Lietuvos Konstitucinis Teismas 1995 m. gegužės 16 d. nutarime dėl gyvenamųjų namų privatizavimo.

Byloje nustatyta, kad 1994 m. gegužės 30 d. aktu valstybinė elektrotechnikos gamykla ,,Velga perdavė valstybiniam butų fondui priklausančias bendrabučio patalpas akcinei bendrovei ,,Velga“, o ši jas įsiregistravo savo nuosavybėn, vėliau pardavė trečiajam asmeniui D. L. . Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėti veiksmai prieštarauja Valstybinio turto pirminio privatizavimo, Butų privatizavimo įstatymams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 29 d. nutarime Nr. 410 ,,Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų bendrabučių“ įtvirtintoms nuostatoms, nes valstybės įmonė, valdžiusi neprivatizuotas bendrabučio patalpas, neturėjo teisės jas perleisti kitiems asmenims, t.y. akcinė bendrovė ,,Velga“ neįgijo teisės įsigyti neprivatizuotas bendrabučio patalpas.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė minėtų teisės aktų nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamos praktikos, neatsižvelgė į Lietuvos Konstitucinio teismo ginčui aktualių įstatymų normų turinio išaiškinimą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad akcinė bendrovė ,,Velga“ teisėtai privatizavo valstybiniam butų fondui priklausiusias ginčo bendrabučio patalpas (CPK 3 str. 1 d., 185 str.).

Dėl ieškinio senaties

Bendroji ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklė nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais kaip asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Šiuo atveju svarbu nustatyti sužinojimo apie jų teisės pažeidimą momentą. Tai ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, šios aplinkybės turi būti patikrintos ir įvertintos.

Ieškovai ginčija neteisėtą ginčo bendrabučio patalpų privatizavimą, atliktą 1994 m. gegužės 30 d. turto perdavimo akcinei bendrovei ,,Velga“ aktu. Į teismą su ieškiniu dėl šio privatizavimo akto neteisėtumo ieškovai kreipėsi 2005 m. kovo 19 d. (1 t., b. l. 1). Teismui ieškovai pateikė ir šį aktą (1 t., b. l. 30-32). Ieškovai nurodė, kad nors apie ginčo patalpų suformavimą atskirais objektais ir nuosavybės į juos įregistravimą AB ,,Velga“ vardu sužinojo 2000 m. gegužės mėnesį ir tuo metu pradėjo ginti savo pažeistas teises, tačiau apie 1994 m. gegužės 30 d. ginčo turto perdavimo AB ,,Velga“ aktą sužinojo ir su jo turiniu susipažino tik 2003 metais civilinėje byloje Nr. 2-957-53/05, kai šį dokumentą pateikė atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas. Ieškovai nurodė, kad nei vienas iš jų nebuvo AB ,,Velga“ akcininkai, todėl bendrovės privatizavimo neturėjo galimybių kontroliuoti, be to nebuvo pagrindo, nes įstatymas draudė privatizuoti bendrabučius. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis konstatuoja, kad ieškovų teiginys dėl sužinojimo apie ginčo aktą momento pagrįstas įrodymais. Minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-957-53/05, kurioje ieškovai ginčijo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimą AB ,,Velga“ vardu, ginčo aktas pateiktas į bylą 2003 m. spalio 1 d. ir tik nuo šio momento jie turėjo galimybę susipažinti su jo turiniu, suvokti, kad juo (aktu) pažeista ieškovų teisė į ginčo bendrabučio patalpų privatizavimą. Atsakovai šios aplinkybės nepaneigė. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas, neteisingai nustatė sužinojimo apie ieškovų teisės pažeidimą momentą ir tokiu būdu neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. Nepagrįsta teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. E10-441-00 yra duomenys apie tai, kad ieškovai turėjo žinoti apie ginčo aktą gerokai ankščiau, tikslaus momento nekonkretizuodamas. Išnagrinėjus ir įvertinus šią teismui pateiktą medžiagą, nustatyta, kad joje ginčo akto nėra. Nėra ir informacijos apie tai, kad šie ieškovai buvo informuoti apie tokio turto perdavimo akto egzistavimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne dėl ieškovų, o kitų bendraturčių pareiškimo ir ieškovai apie šio tyrimo pabaigą neinformuoti. Taigi minėtoje medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad ieškovai apie ginčo aktą žinojo ar turėjo žinoti ankščiau nei nustatyta nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Ieškovų 1995 metais AB ,,Velga“ teikti prašymai dėl bendrabučio patalpų privatizavimo, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, kaip įrodančiais ieškovų sužinojimo apie pažeistas teises momentą, nepatvirtina faktinės aplinkybės, kad jiems (ieškovams) buvo žinoma apie tokio turto perdavimo akto egzistavimą (1 t. b. l. 188-192). Iš dalies ieškovų prašymų turinio (1 t. b. l. 188-190) akivaizdu, kad 1995 metais jiems nebuvo žinoma ir apie pasikeitusį gamyklos statusą, nes prašymai adresuoti Vilniaus elektrotechnikos gamyklos ,,Velga“, o ne akcinės bendrovės ,,Velga“ generaliniam direktoriui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino pažeistai teisei ginti ir ši teisė turi būti ginama.

Dėl ieškovų reikalavimo

Nors ieškovai prašė panaikinti valstybinės elektrotechnikos gamyklos „Velga“ turto perdavimo akcinei bendrovei „Velga“ 1994 m. gegužės 30 d. akto dalies „Nuosavybė“ 1.4 punktą – „valstybinio kapitalo rezervas 21 785 Lt, tame tarpe bendrabutis – 21 785 Lt“ ir šio akto dalyje „Turtas“ 1.1 punkte „pagrindinės priemonės, tame tarpe pastatai ir statiniai“ nurodytą turto vertę sumažinti 21 785 Lt suma, t.y. iki 1 246 044 Lt, ir pagrindinių priemonių vertę sumažinti iki 2 909 480 Lt, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad akcinė bendrovė ,,Velga“ bankrutuoja, ginčo turtas perėjęs fizinių asmenų, byloje patrauktų trečiaisiais asmenimis, nuosavybėn, o sandoriai dėl šio turto perleidimo ginčijami kitoje, sustabdytoje iki šios bylos išnagrinėjimo, civilinėje byloje, sprendžia, kad ginčo akto punktų panaikinimas ir buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas, esamoje situacijoje yra teisiškai beprasmis ir nesukels jokių teisinių pasekmių. Todėl teisėjų kolegija pareikštą ieškinį tenkina iš dalies – taiko kitą pažeistų teisių gynimo būdą – pripažįsta 1994 m. gegužės 30 d. aktu valstybinio kapitalo rezervo – 21 785 Lt vertės bendrabučio perdavimą iš elektrotechnikos gamyklos ,,Velga“ akcinei bendrovei ,,Velga“, t.y. bendrabučio patalpų privatizavimą, neteisėtu (CK 1.138 str. 1 p.). Tokiu būdu ieškovams pripažįstama galimybė toliau įstatymų nustatyta tvarka ginti savo pažeistą teisę.

Dėl trečiojo asmens D. L. atsiliepimo į apeliacinį skundą

Lietuvos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta teisinės gynybos garantija – asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeistos, teisė kreiptis į teismą su skundu, prašymu, pareiškimu. Civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principas, nustatantis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Iš šių nuostatų išryškėja du aspektai: procesinis teisinis, apimantis teisę kreiptis į teismą, ir materialinis teisinis – teisė į reikalavimo patenkinimą. Trečiasis asmuo D. L. akcentuoją pastarąjį, neigdama ieškovų teisę į reikalavimo patenkinimą. Asmens teisė į reikalavimo patenkinimą siejama su materialinio teisinio pobūdžio aplinkybėmis, ieškovo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo fakto pagrindimu bylos nagrinėjimo iš esmės procese. Būtinybę šalims įrodyti teisės pažeidimo faktą įtvirtina Civilinio proceso kodekso normų visetas. Teismo pareiga – ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, konstatuojant ar paneigiant ieškovų teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Byloje nustatyta, kad ieškovai – ginčo bendrabučio butų savininkai. Ši faktinė aplinkybė įrodyta ir nenuginčyta. Reikalaudami pripažinti bendrabučio privatizavimo neteisėtumą, ieškovai siekia apginti įstatymo garantuotą teisę į neteisėtai privatizuotą ginčo bendrabučio bendro naudojimo ir kitų pagalbinių patalpų nuosavybės dalį. Ginčas dėl neteisėto ginčo patalpų perleidimo tretiesiems asmenims nagrinėjamas kitoje civilinėje byloje. Bendrabučio privatizavimo neteisėtumas, apie kurį teisėjų kolegija jau pasisakė šioje nutartyje, betarpiškai susijęs ir su ieškovų nuosavybės teisių pažeidimu, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai šioje byloje turi teisę į ieškinį materialine teisine prasme, t.y. turi teisę į ieškinio patenkinimą.

Ieškovai neskundžia akcininkų susirikimo nutarimo, todėl trečiojo asmens nurodyta CK 2.82 straipsnio norma, reglamentuojanti juridinių asmenų organų kompetenciją, funkcijas ir šių organų priimtų sprendimų apskundimą, šioje byloje netaikytina.

CPK 279 straipsnio 4 dalis nustato, kad sprendimui <...> įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat teisių perėmėjai nebegali <...> kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Trečiojo asmens D. L. įsitikinimu Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-957-53/05 pasisakė dėl ginčo patalpų perdavimo AB ,,Velga“ aplinkybių, todėl ieškovai iš naujo įrodinėdami faktines aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neigia res judicata galią.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, kyla svarbūs teisiniai padariniai: sprendimas tampa šalims privalomas ir nenuginčijamas (peržiūrėti galima tik išimtine – kasacine tvarka), tapataus ginčo nagrinėjimas tarp tų pačių šalių teisme draudžiamas. Civilinėje byloje Nr. 2-957-53/05 (ji prijungta prie šios civilinės bylos) ieškovai buvo pareiškę reikalavimą dėl 1994 m. birželio 6 d. nuosavybės teisių į ginčo bendrabučio patalpas įregistravimo AB ,,Velga“ vardu bei 2000 m. atliktos patalpų teisinės registracijos panaikinimo, neginčijant 1994 m. gegužės 30 d. turto perdavimo aktu ginčo bendrabučio patalpų perdavimo AB ,,Velga“, t.y. šių patalpų privatizavimo teisėtumo. Iš bylos duomenų, bei teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad patalpų teisinės registracijos panaikinimas iš esmės buvo siejamas su ginčo patalpų pardavimu trečiajam asmeniui D. L. . Bendrabučio privatizavimo 1994 m. gegužės 30 d. faktas buvo paminėtas, tačiau tokio privatizavimo procedūra, kaip jau minėta, nebuvo analizuota ir vertinta ir teismo išvadų dėl to nėra. Ginčo esmė – atsakovo VĮ Registrų centras Vilniaus filialo veiksmų, registruojant ginčo patalpas, teisėtumas, dokumentų registracijai atlikti pakankamumas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtoje byloje nagrinėtas ir šioje byloje nagrinėjamas ginčai nėra tapatūs nei faktiniais nei teisiniais pagrindais, todėl 2005 m. vasario 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-957-53/05 šioje byloje nėra šalims privalomas.

Dėl kitų atsiliepimo į apeliacinio skundo argumentų (bylos esmės, ieškinio senaties termino) jau pasisakyta šioje nutartyje, o ginčo patalpų pobūdis, paskirtis – kitos civilinės bylos, nagrinėjamos apeliacinės instancijos teisme ir sustabdytos iki bus išspręsta ši byla, nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl šio argumento nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teisme už ieškinį ieškovas G. V. sumokėjo 654 Lt, o ieškovų atstovas K. T. – 100 Lt žyminį mokestį (1 t., b. l. 5), už apeliacinį skundą ieškovų atstovas K. T. sumokėjo 754 Lt (2 t., b. l. 84, 108). Pirmosios instancijos teisme ieškovus atstovavo advokatai Š. Vilčinskas ir I. N. . Š. Vilčinskui sumokėjo 1200 Lt ieškovų atstovas V. Š. (2 t., b. l. 65), I. N. – 4300 Lt sumokėjo ieškovų atstovas K. T. (2 t., b. l. 66, 68-70). Apeliacinės instancijos teisme ieškovus atstovavo advokatas Š. Vilčinskas, kuriam ieškovų atstovas K. T. sumokėjo 1000 Lt (2 t., b. l. 174).

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisę gauti turėtas bylinėjimosi išlaidas iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 87, 88 str.). Kadangi teisėjų kolegija priėmė palankų ieškovams sprendimą, todėl ieškovų ir ieškovų atstovų turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo BAB ,,Velga“. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos apimtį, byloje sprendžiamo teisinio klausimo aktualumą ir sudėtingumą ir į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintas Rekomendacijas ,,Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtos atstovavimo teismuose išlaidos yra ne per didelės.

Siunčiant šalių procesinius dokumentus patirta 47,80 Lt išlaidų. Ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi

nutaria:

Pripažinti, kad 1994 m. gegužės 30 d. Valstybinės elektrotechnikos gamyklos ,,Velga“ turto perdavimo akcinei bendrovei ,,Velga“ aktu (1.4 punktas), akcinė bendrovė ,,Velga“ neteisėtai įgijo nuosavybės teisę į valstybinio kapitalo rezervą – 21 785 Lt vertės bendrabutį.

Kitą teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta panaikinti 1994 m. gegužės 30 d. Valstybinės elektrotechnikos gamyklos ,,Velga“ turto perdavimo akcinei bendrovei ,,Velga“ akto 1.4 punktą, palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo bankrutuojančios akcinės bendrovės ,,Velga“ bylinėjimosi išlaidas: 654 Lt (šešis šimtus penkiasdešimt keturis Lt) ieškovui G. V., 6154 Lt (šešis tūkstančius šimtą penkiasdešimt keturis Lt) ieškovų atstovui K. T. ir 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus Lt) – ieškovų atstovui V. Š.; valstybės naudai – 47,80 Lt (keturiasdešimt septynis Lt aštuoniasdešimt ct).