Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,

2016 m. vasario 2 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. U. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 15-IL-30-01662-e panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ­– ir Klaipėdos apskrities VPK) 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 15-JL-30-01662-e (toliau – ir skundžiamas sprendimas, Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus Sprendimą, pareiškėjas prašo įpareigoti Klaipėdos apskrities VPK išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas E. U. 2015 m. lapkričio 6 d. prašymu Nr. 15-G-85-03180-e kreipėsi į Klaipėdos apskrities VPK dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai) išdavimo (b. l. 22).

Klaipėdos apskrities VPK 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 15-JL-30-01662-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 7). Teisiniu skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindu nurodytas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas bei 18 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas. Faktiniu atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pagrindu nurodyta aplinkybė, kad E. U. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. kovo 6 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 272 straipsnio 2 dalyje (plėšimas), paskiriant 4 metų laivės atėmimo bausmę, o 2003 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi veika perkvalifikuota į Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį (plėšimas) ir paskirta galutinė 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Minėto įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (1 straipsnio 2 dalis). Pagal įstatyme pateiktą ginklų grupavimą į kategorijas (3-6 straipsniai), medžioklei skirti ginklai patenka į B ir C kategorijos ginklų grupes. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimai laikyti ar leidimai nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduodami asmenims, turintiems teisę įsigyti tokių kategorijų ginklus. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose pateikiamas sąrašas atvejų, kada fizinis asmuo negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų. Viena iš tokių aplinkybių, ribojančio fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų – fizinis asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos (17 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo (nagrinėjamu atveju – Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui), pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-464-756/2015, 2015 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1158-756/2015, 2015 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-116-146/2015). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnyje sureglamentuota, koks asmuo šio įstatymo prasme laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Minėto įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 dalies 1-12 punktuose nurodyti atvejai, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Nagrinėjamam ginčui yra aktualus atsakovo nustatytas atvejis, numatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta (b. l. 19-21), kad Vilniaus miesto 1-sis apylinkės teismas 2001 m. kovo 6 d. nuosprendžiu pripažino E. U. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 272 straipsnio 2 dalyje (plėšimas) ir paskyrė 4 metų laivės atėmimo bausmę, o 2003 m. birželio 26 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas E. U. veiką perkvalifikavo į Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį (plėšimas) ir paskyrė galutinę 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Plėšimas yra tyčinis smurtinis nusikaltimas.

Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio nuostatas (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.), nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, o ankstesnėje Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijoje atskiru punktu tokio pobūdžio nusikaltimai nebuvo išskirti: 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nurodyta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo nuteistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų.

Nagrinėjamai bylai aktualios ir reikšmingos Sprendime nurodytos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn atsirado iki 2011 m. kovo 1 d., t. y. atsirado galiojant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio redakcijai, kurioje pagrindas taikyti teisės įsigyti ir turėti ginklus apribojimas buvo kitoks. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir šios (aptariamos) teisės normos taikymo laike klausimas.

Palyginus su iki 2011 m. kovo 1 d. buvusiu teisiniu reguliavimu, aptariamo apribojimo pagrindo atsiradimas gali būti traktuojamas kaip leidimų išduoti ir turėti ginklus išdavimo sugriežtinimas. Tai, atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją, suponuoja būtinumą aptarti, ar toks sugriežtinimas yra leistinas principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) bei konstitucinio teisinės valstybės principo laikymosi prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad leidimų ginklams turėti ir išduoti tvarkos nustatymas, jos pakeitimas (tuo pačiu ir sugriežtinimas) yra įstatymų leidėjo kompetencija, kurią įgyvendinant, kartu su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, turi būti maksimaliai užtikrintas ir viešasis interesas, t. y. visuomenės saugumas bei viešoji tvarka. Šių, asmens individualių ir viešojo, interesų suderinamumas yra pasiekiamas, atsižvelgiant į daugelį visuomeninių ir socialinių faktorių, siekiant nustatyti tarp jų (skirtingų interesų) tam tikrą pusiausvyrą. Tai suponuoja, kad įstatymų leidėjas nėra saistomas savo jau nustatytos leidimų turėti ginklus tvarkos, o, atsižvelgdamas į tam tikrus aplinkybių ar tam tikrų tendencijų pakitimus, gali nustatyti kitokią, kai kuriais aspektais griežtesnę, aptariamų leidimų išdavimo tvarką. Tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamai bylai aktualaus kitokio (įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto) apribojimo turėti ginklus įvedimas negali būti laikomas lex retro non agit ir konstitucinio teisinės valstybės principų pažeidimu.

Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2011 m. kovo 1 d., B kategorijai priskiriami ir ginklai skirti medžioklei. Minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos.

Pareiškėjas prašymą dėl leidimo išdavimo padavė 2015 m. lapkričio 6 d. Taigi, prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą skirtą medžioklei padavimo metu, toks ginklas buvo priskirtas ginklų, kurių negali įsigyti ir turėti nepriekaištingos reputacijos kriterijų neatitinkantis asmuo, kategorijai.

Atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą, turėjo įvertinti, ar toks leidimas gali būti išduotas. Remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsniu, vienas iš aspektų, kurie turi būti patikrinti – tai, ar asmuo yra nepriekaištingos reputacijos. Atvejai, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, nurodyti minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje.

Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais nagrinėjamu klausimu ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, išimtis, t. y. dvi būtinos komuliatyvios sąlygos, kurioms esant šie griežtesni reikalavimai netaikomi, nustatyti pačioje Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146) 2 straipsnio 4 dalyje: 1) jie netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus; 2) jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2301/2013).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse nustatyta bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatant sąlygas, pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal Baudžiamojo kodekso specialiąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytus aptariamo įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015).

Pareiškėjas skundą argumentuoja ir tuo, kad po nuosprendžio paskelbimo nėra padaręs jokių pažeidimų, sukūrė šeimą, augina mažametį vaiką ir yra doras bei pavyzdingas pilietis, todėl apribojimas įsigyti ginklą medžioklei yra neproporcingas padarytam nusikaltimui.

Nors pareiškėjas teigia, kad atlikęs laisvės atėmimo bausmę už plėšimą kitų pažeidimų nepadarė, tačiau byloje esančiais rašytiniais įrodymais (b. l. 21) nustatyta, kad jis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 6 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Pažymėtina, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei faktinėmis bylos aplinkybėmis, teismas sprendžia, jog pareiškėjo argumentai, kad jis atliko bausmę už savo padarytą nusikalstamą veiką ir pasitaisė bei reabilitavosi visuomenėje nėra esminio pobūdžio sprendžiant dėl jo teisės gauti leidimą šaunamajam ginklui.

Viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti bendruosius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus – turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, bei juos priimant turi būti laikomasi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytų principų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

Klaipėdos apskrities VPK 2015 m. lapkričio 20 sprendime Nr. 15-JL-30-01662-e nurodyta konkreti teisės norma bei faktinės aplinkybės, kuriomis atsakovas grindžia leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimą. Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad individualus administracinis aktas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundas dėl Sprendimo panaikinimo netenkintinas. Netenkinus reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo E. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.