- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-22
- Bylos Nr.
- 2S-275-260/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis (pirm.), Galina Blaževič, Egidijus Tamašauskas
- Pareiškėjas
- A. K.
- Suinteresuotas asmuo
- I. K., UAB “Belvedere prekyba“
- Kategorijos
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-430-780/2008 dėl antstolio veiksmų teisėtumo pagal pareiškėjo A. K. skundą su suinteresuotais asmenimis I. K. ir UAB “Belvedere prekyba“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. K. prašė panaikinti arba sustabdyti antstolio Sauliaus Virbicko 2008 m. kovo 3 d. patvarkymą dėl skolos išieškojimo iš jo darbo užmokesčio vykdomojoje byloje Nr. 0127/08/00133; įpareigoti sustabdyti vykdymo veiksmus iki tol, kol bus nustatyta skolininkui priklausanti jo darbo užmokesčio dalis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiose pajamose; sustabdyti vykdomojoje byloje Nr. 0127/08/00133 vykdymo veiksmus; įpareigoti antstolį Saulių Virbicką sugrąžinti pareiškėjui atskaitytas darbo užmokesčio pinigų sumas už 2008 m. birželio mėnesį. Pareiškėjas nurodė, kad antstolis Saulius Virbickas vykdomojoje byloje 0127/08/00133, 0127/00435, kurioje skolininkas yra I. K. IĮ, 2008 m. kovo 3 d. priėmė patvarkymą iš jo darbo užmokesčio kiekvieną mėnesį išskaičiuoti 70 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, viršijančios vieną minimalų mėnesio atlyginimą (toliau – MMA) ir 20 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios vieno MMA. Šis antstolio Sauliaus Virbicko patvarkymas yra teisiškai nepagrįstas, prieštarauja materialinės ir procesinės teisės normoms, kadangi skolininkas yra ne jis, o jo sutuoktinė I. K. . Antstolis nenustatė ar jo darbo užmokestis yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančios lėšos (LR CK 3.88 str. 1 d. 5 p.), nenustatė skolininko turto, kuris yra bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies (LR CPK 666 str. 1 d., 688 str. 1 d., 2 d., 3 d.), nepasiūlė išieškotojui ir bendrosios nuosavybės dalyviams kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis, nuosavybe, nustatymo (LR CPK 667 str. 1 d.), ir nukreipė išieškojimą ir į jo darbo užmokestį. Tokiais savo veiksmais antstolis pažeidė LR CPK 667 str. 1 d. reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, jog I. K. IĮ įkurta po I. K. ir A. K. santuokos įregistravimo, todėl visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Įmonė yra turtinis kompleksas ir kaip toks yra nuosavybės teisės objektas, todėl minėta prezumpcija galioja ir dėl individualios įmonės. Pareiškėjas nepaneigė šios prezumpcijos, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė nėra bendroji jungtinė nuosavybė. Pareiškėjo argumentą, kad jis negali būti laikomas jo žmonos individualios įmonės savininku, nes tą draudžia Valstybės tarnybos įstatymas, teismas laikė nepagrįstu, kadangi Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ str. ir 17 str. valstybės tarnautojui nedraudžia būti individualios įmonės bendrasavininkiu. Teismas nurodė, jog pagal CK 3.109 straipsnį prievolės, kylančios iš sutuoktinių bendro turto tvarkymo ir šeimos poreikių tenkinimo, yra bendros sutuoktinių prievolės, vykdomos iš bendro jų turto. Individuali įmonė yra šeimos verslas ir jos veikla pirmiausia skirta šeimos poreikiams tenkinti. Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį už individualios įmonės skolas atsako ir jos dalyviai. Pareiškėjas kartu su savo sutuoktine taip pat yra skolininkas pagal I. K. individualios įmonės skolas. I. K. IĮ tarp sutuoktinių nėra padalinta, ji nėra vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe ir ji neturi turto skoloms padengti, todėl antstolis pagrįstai ir teisėtai, pagal LR CPK 673 str., išieškojimą nukreipė į šios įmonės vieno iš savininkų A. K. turtą. Pareiškėjas, būdamas I. K. individualios įmonės bendrasavininkis, atsako už įmonės skolas taip pat ir savo asmeniniu turtu. Be to, jo darbo užmokestis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas skundą atmetė ir dėl praleisto termino antstolio veiksmams apskųsti. Pareiškėjas apie skundžiamą 2008 m. kovo 3 d. antstolio patvarkymą sužinojo dar kovo mėnesį, kai negavo viso darbo užmokesčio ir buhalterijoje jam buvo parodytas antstolio patvarkymas. Skundą pareiškėjas Lazdijų rajono apylinkės teismui pateikė 2008 m. liepos 10 d., todėl akivaizdžiai buvo praleistas tiek LR CPK 512 str. numatytas 10 dienų terminas, skaičiuojamas nuo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą dienos, tiek 30 dienų terminas, skaičiuojamas nuo skundžiamo veiksmo atlikimo dienos.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu (b.l. 82-83) pareiškėjas A. K. prašo pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį ir patenkinti jo prašymą. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta dėl sekančių argumentų:
1. pareiškėjas nėra skolininkas, kadangi skolininke 2007 12 12 teismo įsakymu pripažinta I. K. . Pareiškėjas iš įmonės veiklos neturėjo jokios naudos, nes pelnas būdavo nedidelis ir I. K. neskirdavo visiškai jokių lėšų net vaikų išlaikymui. Ji pati iš įmonės veiklos nesugebėdavo pragyventi, ką patvirtina pateiktos VMI pelno deklaracijos. Be to pareiškėjui įmonę turėti draudžia ir valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnis.
2. Pareiškėjas nesutinka su antstolio Sauliaus Virbicko nustatytais atskaitymo procentais, nes patvarkymas buvo tik pagal vieną vykdomąjį raštą, o antstolis pritaikė CPK 736 straipsnio ir 1 ir 2 dalis.
3. Pareiškėjas yra valstybės tarnautojas, teismas verčia pareiškėją pažeisti valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnį, todėl dėl tokių teismo sprendimų pareiškėjas gali likti visiškai be darbo.
4. Į pareiškėjo turtą ir darbo užmokestį nebuvo būtina nukreipti išieškojimus, nes I. K. yra darbinga, šiuo metu dirba, todėl galima daryti atskaitymus iš jos darbo užmokesčio.
5. Pareiškėjas nesutinka, kad yra praleisti apskundimo terminai. CPK 512 straipsnis numato, kad skundas turi būti paduodamas ne vėliau kaip per dešimt dienų, kai skundą pateikiantis asmuo sužinojo apie skundžiamo veiksmo atlikimą, bet ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. Skundžiamasis veiksmas yra atliekamas kiekvieno mėnesio paskutinę arba pirmą dieną, kai yra konkrečiai vykdomas atskaitymas iš pareiškėjo darbo užmokesčio.
6. Dėl mažesnių atskaitomų procentų į antstolį buvo kreiptasi žodžiu, bet antstolis nurodė, kad net teismas paliktų tuos pačius procentus.
7. Pareiškėjas, turėdamas daug įsipareigojimų bankams, nepajėgus išlaikyti savo nepilnamečių vaikų.
8. Antstolis privalėjo pagal CPK 667 straipsnį nustatyti turto dalį, priklausančią pareiškėjo sutuoktinei, o šiuo metu visiškai neatsižvelgiama net į nepilnamečių vaikų interesus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą (b.l. 93-94) antstolis Saulius Virbickas prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Antstolis nurodė, kad vykdant išieškojimą buvo nustatyta, jog skolininkas I. K. IĮ neturi turto ar pajamų, kurių pakaktų išieškojimui įvykdyti. Lietuvos Respublikos CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas įsakmiai nurodo, kad bendroji sutuoktinių nuosavybė yra santuokos metu įkurta įmonė. Šios teisės normos taikymo tvarką išaiškino susiformavusi teismų praktika, kurioje nurodyta, kad įmonė, įsteigta santuokos metu, priklauso abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl abu sutuoktiniai yra individualios įmonės dalyviai ir abu atsako pagal individualios įmonės prievoles. Asmuo, norėdamas paneigti sutuoktinių turto (šiuo atveju įmonės) bendrumo prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Iki šiol tokie duomenys nei antstoliui, nei teismui nebuvo pateikti. I. K. IĮ tarp sutuoktinių niekada nebuvo padalinta, todėl už šios įmonės skolas atsako abu jos savininkai. A. K. ir I. K. santuoką įregistravo 1992 08 08, o įmonė buvo įkurta 1997 07 28. Kadangi I. K. IĮ nėra padalinta tarp sutuoktinių ir ši įmonė nėra vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe ir ji neturi turto skoloms padengti, todėl, sutinkamai su Lietuvos Respublikos CPK 673 straipsnio nuostatomis, išieškojimas buvo nukreiptas į šios įmonės savininkų A. K. ir I. K. turtą. A. K. , būdamas I. K. individualios įmonės bendrasavininkas, savo turtu (taip pat ir asmeniniu) atsako už įmonės skolas. Pareiškėjas nesutinka su atskaitymų dydžiais, išreikštais procentais, tačiau atskaitymų dydžiai yra numatyti Lietuvos Respublikos CPK 736 straipsnyje ir antstolis atsižvelgia į šiuos kodekso reikalavimus. Antstolio nuomone, darbas valstybės tarnyboje ir turtinė atsakomybė, atsiradusi individualiai įmonei vykdant veiklą, nėra sietini dalykai. Valstybės tarnybos įstatymas nenumato jokių draudimų valstybės tarnautojui būti individualių įmonių savininku. Šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatytas tik draudimas valstybės tarnautojui sudaryti sandorius su individualiomis įmonėmis, kurių savininkas jis yra. Apie antstolio priimto patvarkymo turinį pareiškėjas sužinojo nuo patvarkymo pateikimo jo darbovietėje momento, t.y. 2008 m. kovo mėn., todėl nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad nepraleisti apskundimo terminai.
Atsiliepime į atskirąjį skundą (b.l. 96-99) suinteresuotas asmuo UAB“Belvedere prekyba“ prašo atskirąjį skundą atmesti, Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutarties atmestinas.
Kolegija išnagrinėjo atskirąjį skundą neperžengdama atskirajame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija sprendžia, jog Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina galioti.
Apeliantas teigia, jog jis nėra skolininkas, kadangi skolininke 2007 12 12 teismo įsakymu pripažinta I. K. . Jis iš įmonės veiklos neturėjo jokios naudos, nes pelnas būdavo nedidelis ir I. K. neskirdavo visiškai jokių lėšų net vaikų išlaikymui, iš įmonės veiklos nesugebėdavo pragyventi, ką patvirtina pateiktos VMI pelno deklaracijos. Be to pareiškėjui (apeliantui) įmonę turėti draudžia ir valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnis.
Šiuos atskirojo skundo argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, skolininke vykdymo procese pagal 2007 m. gruodžio 12 d. teismo įsakymą yra pripažinta I. K. personalinė įmonė, o ne I. K. , kaip nurodo apeliantas. Kadangi individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės subjektas (CK 4.50 str. 4 d.), tai už individualios įmonės skolas atsako ir jos dalyviai. Remiantis CK 2.45 straipsniu sutuoktinis, turintis turtinių teisių į įmonę, yra tokio juridinio asmens dalyvis. Kadangi I. K. IĮ tarp sutuoktinių nėra padalinta, ji nėra vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe ir ji neturi turto skoloms padengti, todėl antstolis pagrįstai ir teisėtai pagal Lietuvos Respublikos CPK 673 straipsnį išieškojimą nukreipė į šios įmonės vieno iš savininkų A. K. turtą. Pareiškėjas, būdamas I. K. individualios įmonės bendrasavininkis, atsako už įmonės skolas taip pat ir savo asmeniniu turtu. Nepagrįstu teisėjų kolegija laiko ir apelianto teiginį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas draudžia jam turėti individualią įmonę. Tokio draudimo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nenumato, tačiau minėtas įstatymas draudžia asmeniui, kuris yra valstybės tarnautojas įstaigos vardu, kurioje jis eina pareigas, sudaryti sandorius su individualiomis (personalinėmis) įmonėmis, kurių savininkas yra jis pats arba jo sutuoktinis (LR Valstybės įstatymo 17 str. 1 d. 2 p.).
Dėl CPK 736 straipsnio taikymo teisėjų kolegija pažymi, jog antstolis tinkamai taikė CPK 736 straipsnio 1 ir 2 dalis, kadangi išskaitų dydis priklauso nuo darbo užmokesčio ir kitų gaunamų pajamų dydžio. CPK 736 straipsnio 1 dalis taikoma darbo užmokesčio daliai, kuri neviršija MMA ir šiuo konkrečiu atveju 20 procentų, kadangi vykdomas skolos išieškojimas, kuris nepatenka į CPK 736 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagal vieną vykdomąjį dokumentą. CPK 736 straipsnio 2 dalis taikoma darbo užmokesčio daliai, kuri viršija MMA, ir tai sudaro 70 proc. nuo viršijančios sumos. Antstolio patvarkymu CPK 736 straipsnio 2 dalyje numatyta išskaitoma dalis gali būti mažinama, kuomet asmuo, iš kurio darbo užmokesčio vykdomas išieškojimas, pateikia antstoliui rašytinį prašymą. Įrodymų, jog dėl išskaitų sumažinimo apeliantas raštu kreipėsi į antstolį, nepateikė. Be to apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme pripažino, tiek atskirajame skunde nurodė, jog į antstolį kreipėsi žodžiu, o šiuo atveju CPK numato, jog prašymas sumažinti išskaitų dydį antstoliui turi būti pateikiamas raštu.
Nepateikė apeliantas ir įrodymų, jog I. K. šiuo metu dirba, todėl atmestini atskirojo skundo argumentai, kad galima daryti išskaitas iš I. K. darbo užmokesčio.
Nepagrįstu teisėjų kolegija laiko atskirojo skundo argumentą, kad antstolis pagal CPK 667 straipsnį turėjo nustatyti turto dalį, priklausančią jo sutuoktinei.
Dėl CPK 667 straipsnio netaikymo vykdant išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0127/08/00133 jau pasisakė Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 27 d. nutartyje (civilinė byla Nr.2S-1205-173/2008) konstatavęs, kad iš I. K. individualios įmonės veiklos kilusi prievolė yra bendra I. K. ir jos sutuoktinio A. K. prievolė, t.y. kad skolininkai yra abu sutuoktiniai, todėl nėra pagrindo taikyti CPK 667 straipsnį (b.l. 70).
Apeliantas kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis praleido CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą skųsti antstolio veiksmus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. K. praleido naikinamąjį terminą antstolio veiksmams apskųsti. 2008 07 10 skundu dėl antstolio veiksmų pareiškėjas A. K. prašė teismo panaikinti 2008 m. kovo 3 d. patvarkymą iš A. K. darbo užmokesčio kiekvieną mėnesį išskaičiuoti 70 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, viršijančios vieną minimalų mėnesio atlyginimą ir 20 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios vieno minimalaus mėnesio atlyginimo. Apie priimtą patvarkymą A. K. sužinojo kovo mėnesį, kai negavo viso darbo užmokesčio. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog skundžiamasis veiksmas yra atliekamas kiekvieno mėnesio paskutinę dieną arba pirmą dieną, kadangi šiuo atveju buvo skundžiamas antstolio atliktas veiksmas – 2008 03 03 priimtas patvarkymas dėl išskaitų iš darbo užmokesčio, todėl naikinamasis terminas baigėsi 2008 04 02.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, ir naikinti jos atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.