Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-311-544/2017

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Nijolės Danguolės Smetonienės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. K. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-998-620/2016 pagal ieškovo E. K. ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovei AB (duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės AB „(duomenys neskelbtini)“ priešieškinį E. K. dėl 2015 m. kovo 27 d. pieno pirkimo pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos priedų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovės 672,58 Eur skolą už parduotą pieną per 2016 m. liepos mėnesį, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, naikinama dėl netinkamai taikytų materialinės teisės nuostatų bei netinkamo su šia sprendimo dalimi susijusių įrodymų vertinimo. Šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškovo E. K. ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti jam 672,58 Eur skolą už per 2016 m. liepos mėnesį atsakovei parduotą pieną, palūkanas, bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta. Kadangi apeliacinį skundą pateikė tik ieškovas ir tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinys, tai teisėjų kolegija dėl nepaskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako ir bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose. Apelianto nuomone, atsakovė be teisinio pagrindo nesilaikė Sutarties nuostatų bei nesumokėjo šalių sutartos kainos už iš ieškovo nupirktą pieną. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys – liudytojos D. P. parodymai, paties ieškovo paaiškinimai bei AB „(duomenys neskelbtini)“ paruošų direktoriaus įsakymai ir kt., leidžia daryti išvadą, jog ieškovas, atsisakęs pasirašyti naują pieno pirkimo – pardavimo sutartį, paruoštą pagal naujai įsigaliojusį įstatymą ir su juo susijusius teisės aktus, iš esmės sutiko su atsakovės siunčiamais įsakymais nustatomomis pieno supirkimo kainomis, kadangi jokių pretenzijų iki Sutarties galiojimo termino pabaigos nereiškė, dėl ko atsakovė tokius ieškovo veiksmus turėjo pagrindo vertinti kaip sutikimą su siūloma pieno supirkimo kaina. Teisėjų kolegija su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis visiškai sutinka. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės AB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. kovo 27 d. buvo sudaryta Pieno pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti, o atsakovė AB „(duomenys neskelbtini)“ - nupirkti natūralų žalią pieną sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. Šios sutarties 13 punkte numatyta, jog už supirktą pieną mokama sutartinėmis kainomis, priklausomai nuo parduodamo natūralaus pieno kiekio, pagal bazinius pieno rodiklius (3,4 procento riebumo ir 3,0 procento baltymingumo), įvertinant tuo laikotarpiu pieno produktų kainas pasaulinėje rinkoje. Pieno gamintojams, parduodantiems ne mažiau 350 tonų per metus ir/ar pieną tiesiogiai paimant iš ūkio, t. y. ne mažiau 500 kg per dieną, - pieno kaina, priklausomai nuo parduodamo natūralaus pieno kiekio, sutariama abiem šalims pasirašant pieno kainos suderinimą, kuriame nurodomas pieno kainos galiojimo laikotarpis (sutarties 1.1 punktas). Pagal Sutarties 13.2 punkto nuostatas, pieno kaina gali būti keičiama tik abiejų šalių raštišku sutarimu, atsižvelgiant į pieno produktų kainą pasaulinėje rinkoje. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad prie Sutarties buvo pasirašyti Kainos suderinimo aktai Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kuriuos už nupirktą pieną 2015 m. balandžio mėnesį atsakovė ieškovui sumokėjo 225 Eur už toną + PVM pagal bazinius pieno rodiklius, o nuo 2015 m. birželio 1 d. – 210 Eur + PVM už 1 toną perskaičiuoto pagal bazinius rodiklius, nurodant, kad kainos suderinimo aktas įsigalioja nuo 2015 m. birželio 1 d. ir yra neatskiriama pieno pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dalis. Kartu byloje esantys duomenys – liudytojos D. P. parodymai, ieškovo parodymai, patvirtina, jog, atsižvelgiant į naujai įsigaliojusių teisės aktų nuostatas (Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių – parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, 2015 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymas Nr. 3D-604 „Dėl žemės ūkio ministro 2001 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 146 „Dėl pieno supirkimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“), ieškovui buvo siūloma pasirašyti naują pieno pirkimo – pardavimo sutartį. Šią Sutartį ieškovas pasirašyti atsisakė, nors, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, 2015 m. kovo 27 d. pieno pirkimo – pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovas grindė savo reikalavimus, aiškiai nurodoma, kad sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik rašytiniu abiejų šalių susitarimu, tačiau, jeigu sutarties galiojimo metu bus pakeisti teisės aktai, pakeitimai privalomi šalims nuo jų įsigaliojimo dienos (Sutarties 21 punktas). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, 2015 metų birželio 25 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių – parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 4 punkte numatyta, jog ūkio subjektai, parduodantys pieną, skirstomi į grupes pagal parduodamą natūralaus riebumo žalio pieno kiekį. Šio įstatymo 2 straipsnio 7 punkte taip pat nurodyta, jog žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartis – tai ūkio subjektų (žalio pieno pirkėjo ir žalio pieno pardavėjo), vadovaujantis Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 ir 4 straipsniais ir kitais teisės aktais, sudaryta žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartis. Taigi šis teisės aktas, atsižvelgiant ir į įstatymo 1 straipsnio (įstatymo paskirtis ir taikymas) bei 2 straipsnio 1 punkto nuostatas (sąvokos „ūkio subjektas“ išaiškinimas), įtvirtina, jog šis įstatymas taikomas tiek žalio pieno pardavėjams, tiek ir žalio pieno pirkėjams. Reikšminga ir tai, jog Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme pasisakyta, kad žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutartyje turi būti nurodyta žemės ūkio produkcijos pavadinimas, numatomas perkamos – parduodamos žemės ūkio produkcijos kiekis, kokybės reikalavimai, kaina (3 straipsnis), pirkimo ir tiekimo tvarka, o parduodant žalią pieną, - reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo laikotarpio trukmė (4 straipsnis). Negana to, Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių – parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo nuostatų įgyvendinimui buvo atitinkamai priimtas ir 2015 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymas Nr. 3D-604 „Dėl žemės ūkio ministro 2001 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 146 „Dėl pieno supirkimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriame jau buvo įtvirtina, jog sutartyse turi būti nurodomi ne tik pieno kiekiai, bet privalo būti nurodyta ir bazinių rodiklių pieno kaina. Šios įstatymų nuostatos, nustatančios reikalavimą žalio pieno pirkimo – pardavimo sutartyje numatyti tokio pieno kiekį, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, pagal Sutarties 21 punktą buvo privalomos ir ieškovui nuo šių teisės aktų įsigaliojimo dienos. Atsižvelgiant į tai, ieškovo tvirtinimas, jog jam už supirktą pieną aptariamu laikotarpiu turėjo būti mokama pagal Sutarties nuostatas ir Kainos suderinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kurie neatitinka pasikeitusio teisinio reglamentavimo, kadangi nenumato perkamo – parduodamo žalio pieno kiekio, yra atmetamas kaip nepagrįstas.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje reikšminga ir tai, jog, esant virš minėtoms aplinkybėms, atsakovė apie iš ieškovo perkamo pieno kainą informavo ieškovą AB „(duomenys neskelbtini)“ paruošų direktoriaus 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl pieno supirkimo kainų nuo 2015 m. liepos 1 d.), 2015 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl pieno supirkimo kainų nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d.), 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl pieno supirkimo kainų nuo 2016 m. vasario 1 d.), 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl pieno supirkimo kainų nuo 2016 m. balandžio 1 d.), 2016 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl pieno supirkimo kainų nuo 2016 m. gegužės 1 d.) bei 2016 m. balandžio 25 d. įsakymus Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl pieno supirkimo kainų nuo 2016 m. birželio 1 d.). Šie įsakymai ieškovui buvo siunčiami paprastu bei elektroniniu paštu. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė, supirkdama pieną iš ieškovo, už jį mokėjo vadovaudamasi nutarties 26 punkte nurodytuose įsakymuose nustatyta kaina, dėl kurios ieškovas jokių pretenzijų nepareiškė. Aplinkybės, jog į atsakovę su pretenzija iki 2016 m. balandžio mėnesio nebuvo kreiptasi, ieškovas neneigia. Pagal Sutarties 16 punktą, jeigu viena šalis pilnai nevykdo sutarties punkto sąlygų, bet kuri šalis turi teisę pareikšti pretenzijas kitai šaliai prieš 30 kalendorinių dienų. Kita šalis per 10 kalendorinių dienų raštiškai turi paaiškinti apie neįvykdymo priežastis. Pretenziją gavusi šalis turi 30 kalendorinių dienų laikotarpyje panaikinti neįvykdymo priežastis, jeigu to neįvyksta, pasibaigus šiam terminui pretenziją pareiškusi šalis turi teisę nutraukti sutartį. Šiomis nuostatomis, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, ieškovas nepasinaudojo, toliau tiekė pieną atsakovei, kiekvieną mėnesį gaudavo iš atsakovės PVM sąskaitas-faktūras, kuriose buvo nurodytas ne tik nupirktas pieno kiekis, bet ir kaina. Taigi nagrinėjamu atveju išties nėra pagrindo vertinti, jog ieškovas nesutiko ar prieštaravo su jam nustatomomis pieno supirkimo kainomis, nereikalavo nei Sutartį nutraukti, nei pagal Sutarties 22 punktą jos nepratęsti. Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai, jog byloje pateikti įsakymai ieškovui negaliojo, kadangi nebuvo su juo suderinti, ir kad jais remtis nėra pagrindo, kadangi dalis jų ieškovui buvo atsiųsti vėliau, yra atmetami kaip nepagrįsti, nes nepaneigia, kad ieškovas turėjo galimybių nutraukti Sutartį ar jos nebepratęsti, tačiau to nepadarė. Dėl šių išvadų taip pat atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, jog iki pretenzijų pateikimo atsakovei (2016 m. kovo 21 d.) ieškovas pagrįstai tikėjosi, jog atsakovė už pieną atsiskaito pagal Sutarties priedą – kainos suderinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pats apeliantas neneigia, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ paruošų direktoriaus įsakymus dėl superkamo pieno kiekių ir kainos gavo ir net po 2016 m. kovo 21 d. reikalavimo atsakovei pateikimo toliau tiekė pieną AB „(duomenys neskelbtini)“, tokiais savo veiksmais iš esmės sutikdamas su atsakovės pateiktomis sąlygomis. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, susijusiais su naujai priimtų teisės aktų įsigaliojimo bei jų privalomumo momentu, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, susijusius su Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių – parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo įsigaliojimu, dėl ko netinkamai pritaikė CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 6.205 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai nepriteisė skolos ieškovui už per 2015 m. liepos mėnesį atsakovei AB „(duomenys neskelbtini)“ parduotą žalią pieną. Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių – parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2015 m. rugpjūčio 1 d. Taigi ir teisines pasekmes, įskaitant ir tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, šis teisės aktas, atsižvelgiant į nutarties 24 punkte išdėstytas aplinkybes, sukūrė bei keitė tik nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad tarp šalių prie sudarytos Sutarties buvo pasirašytas Kainos suderinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį nuo 2015 m. birželio 1 d. buvo nustatyta 210 Eur + PVM dydžio supirkimo kaina už 1 toną pieno. Taigi ši kaina ieškovo parduodamam žaliam pienui galiojo iki Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių – parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo įsigaliojimo (2015 m. rugpjūčio 1 d.), pagal kurį, kaip jau minėta virš, žalio pieno pirkėjai ir pardavėjai, sudarydami pirkimo – pardavimo sutartis, privalėjo nustatyti parduodamo pieno kainą. Tačiau, kaip matyti iš ieškovo pateiktos 2015 m. liepos 31 d. PVM sąskaitos – faktūros, serija (duomenys neskelbtini), per laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. pagal perskaičiuotą svorį iš ieškovo buvo nupirkta 111169,5 kg pieno, o sumokėta – 27575,59 Eur (įskaitant PVM) arba 672,58 Eur mažiau, negu turėjo būti sumokėta pagal Kainos suderinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą kainą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6.205 straipsnio, 6.213 straipsnio 1 dalies, 6.305 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai iš atsakovės ieškovui nepriteisė 672,58 Eur skolos už laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d. parduotą žalią pieną. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikinama, priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti iš dalies, ieškovui E. K. priteisiant 672,58 Eur skolos, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos išlėkimo teisme dienos (2016 m. liepos 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (CK 2.4 straipsnio 2 dalis, 6. 37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 2 dalis).Kiti apeliacinio skundo argumentai visapusiškam, pilnam ir objektyviam apeliacinio skundo išsprendimui esminės reikšmės neturi, todėl dėl jų nebepasisakoma.Ieškovo ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimai dėl skolos priteisimo yra tenkinami apie 5 procentus (ieškinio suma – 18607,7 Eur, tenkinamų reikalavimų dalis – 672,58 Eur). Todėl proporcingai patenkintai ir atmestai ieškinio ir apeliacinio skundo daliai tarp šalių turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 – 6 dalys). Ieškovas už ieškinį sumokėjo 419 Eur žyminio mokesčio, turėjo 500 Eur ieškinio parengimo, 250 Eur advokato atstovavimas teismo posėdyje išlaidų. Išlaidų už ieškinio parengimą suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nurodyto maksimalaus dydžio ir ją mažinti pagrindo nenustatyta. Tačiau išlaidų teisinei advokato pagalbai apmokėti suma už atstovavimą pirmosios instancijos teisme neatitinka Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio. Teismo posėdis pirmosios instancijos teisme truko: 2016 m. spalio 18 d. – nuo 9.00 iki 9.15 val., o 2016 m. gruodžio 1 d. – nuo 9.31 val. iki 11.44 val., viso - 2 valandas ir 28 minutes. Remiantis Rekomendacijų 8.19., 9 punktais, užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje dydžiu (2016 m. II ketvirtis – 771,9 Eur), šios ieškovo turėtos išlaidos mažinamos iki 154 Eur (CPK 98 straipsnio 2 dalis)Atsakovė pateikė duomenis, kad už teisinę advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme advokatui apmokėjo 1870 Eur. CPK 98 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtina, jog dėl už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju atsakovė pateikė 2016 m. liepos 11 d. atstovavimo sutartį, mokėjimo nurodymo išrašo kopiją, iš kurios matyti, kad atsakovė J. S. advokatų kontorai pervedė 1870 Eur sumą, tačiau prašymas su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu nepateiktas. Taigi atsakovės pateikti dokumentai, susiję su patirtomis išlaidomis advokato pagalbai apmokėti, nėra detalizuoti, kaip to reikalauja minėtos CPK nuostatos. 2016 m. liepos 11 d. atstovavimo sutartyje numatyta, jog atsakovė advokatui paveda ne tik surašyti atsiliepimą, bet paruošti priešieškinį dėl 2015 m. kovo 27 d. pieno pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančia, taip pat atlikti kitus atstovavimo veiksmus. Mokėjimo nurodymo išrašo kopijoje nurodyta, kad 1870 Eur mokėjimo paskirties tipas yra „Tekstas“, o mokėjimo paskirtis – „už teisines pasl pagal sąsk nr. 12, 07mėn“. Iš tokių duomenų negalima nustatyti, kokią konkrečiai sumą atsakovė sumokėjo advokatui už atsiliepimo į ieškinį parengimą bei lieka nepaneigtas faktas, kad minėta suma yra apmokėjimas advokatui už visas jo 07 mėnesį bendrovei teiktas teisines paslaugas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinio ir faktinio pagrindo iš ieškovo atsakovei priteisti minėtų išlaidų dalį. Už apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 419 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 595 Eur išlaidų teisinei advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio, dėl ko jų mažinti nėra pagrindo. Atsakovė AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėjo 1031 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos, atsižvelgiant į susidarymo laiką (2017 m. vasario 10 d.) bei atitinkamo ketvirčio bruto užmokestį (2016 m. III ketvirtis – 793,3 Eur), mažinamos iki 961 Eur, t. y. Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio. CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą dėl 8 nedamokų už parduotą žalią pieną priteisimo, iš kurių vienas reikalavimas pripažintas pagrįstu. Taigi, nagrinėjamoje bylos dalyje ieškovo procesinis elgesys buvo tinkamas ir jis yra šalis, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas. Ginčo tarp šalių laikotarpiu ieškovas buvo saistomas atsakovės suteikta pakankamai didelio dydžio paskola, jis yra ūkininkas, o atsakovė, pagal viešojoje erdvėje esančius duomenis (www.rekvizitai.lt), yra didelė ir finansiškai pajėgi bendrovė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo padėtis dėl galimybės ginti savo interesus teisme, lyginant ją su atsakovės, nebuvo lygiavertė. Sprendžiant šį klausimą, reikšminga ir tai, kad atsakovei abiejų instancijų teismuose atstovavo tas pats advokatas, kuris rengė procesinius dokumentus. Kaip matyti iš atsiliepimo į skundą turinio, jo parengimas nereikalavo didelių darbo sąnaudų, specifinių žinių, nes jame nurodytos iš esmės tos pačios faktinės aplinkybės ir tokie patys teisiniai argumentai, kaip ir anksčiau surašytuose procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, į ieškovo pateikto apeliacinio skundo tenkintų reikalavimų dalį, į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, iš ieškovo atsakovei priteisiama suma išlaidoms advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme mažinama iki 300 Eur. Atsižvelgiant į nutarties 32-35 punktų turinį, iš atsakovės AB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovui priteisiama po 50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei iš ieškovo išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme nepriteisiamos, o apeliacinės instancijos teisme turėtos šios išlaidos priteisiamos sumažinamos iki 300 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nusprend ž i a:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti ieškovui iš atsakovės 672,58 Eur skolą už parduotą pieną per 2016 m. liepos mėnesį, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Ieškovo E. K. ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės AB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), ieškovui E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 672,58 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt du eurus 58 ct) skolos bei 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos išlėkimo teisme dienos (2016 m. liepos 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės AB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), ieškovui E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Kitą Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo ieškinio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės AB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), ieškovui E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei AB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), 300 Eur (tris šimtus eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.