- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-1898-260/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10136-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Aviacijos paslaugų centras“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Dinaka“
- Trečiasis asmuo
- K. B.
- Advokatai
- Gerutis Niaura
- Kategorijos
- 2.6.28.3Specialiosios pasaugos rūšys
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės ir Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),
dalyvaujant ieškovės atstovams J. Š. ir advokatui Geručiui Niaurai, atsakovės atstovams V. Č. ir advokatui E. G.,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aviacijos paslaugų centras“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-273-454/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aviacijos paslaugų centras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dinaka“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo K. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Aviacijos paslaugų centras“ 2016 m. gegužės 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame priteisti iš atsakovės UAB „Dinaka“ 3 698,43 Eur skolą, 0,02 procentus delspinigių, kuriuos sudaro 78,61 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo nesumokėtos pinigų sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško prievolės įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2010 metais tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta prekių saugojimo importo ir eksporto terminale sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo laikinai saugoti jai priklausančiame terminale atsakovės prekes, o pastaroji įsipareigojo už saugojimą sumokėti. Pasibaigus prekių saugojimo terminui šalys 2011 m. kovo 17 d. pasirašė prekių saugojimo laisvajame sandėlyje sutartį. Už suteiktas paslaugas ieškovė išrašė atsakovei sąskaitas. Atsakovė apmokėti sąskaitas atsisakė nurodydama, kad jai prekės nepriklauso, o už jas turi mokėti prekių savininkas. Kadangi atsakovė neatsiskaitė su ieškove, ieškovė dėl skolos priteisimo kreipėsi į teismą.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Dinaka“ 2016 m. birželio 16 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad prekės, kurias saugojo ieškovė niekada nepriklausė atsakovei, ji yra tik prekių vežėja. Ji prekes ne savo noru patalpino muitinės sandėlyje, o vadovaudamasi muitinės nurodymu. Teigė, kad atsakovės direktorius niekada nepasirašė jokios sutarties su ieškove dėl prekių saugojimo bei nedavė įmonės įgaliojimų tokią sutartį pasirašyti kitam asmeniui. Atsakovė niekada nebuvo pripažinusi skolos ir tai yra nurodžiusi ieškovei, todėl jai nekyla pareiga mokėti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Aviacijos paslaugų centras“ atsakovei UAB „Dinaka“ 600 Eur teisinės pagalbos išlaidas ir valstybei 4,52 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas pripažino, kad ieškinys yra neįrodytas ir dėl to atmestinas.
Teismas nustatė, kad ieškovė, pagrįsdama ieškinio reikalavimus, teismui pateikė tarp jos ir atsakovės 2010 m. rugsėjo 22 d. sudarytą prekių saugojimo importo ir eksporto terminale (laikinojo prekių saugojimo sandėlyje) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių prekių 2011 m. kovo 17 d. sudarytą prekių laikymo/saugojimo laisvajame sandėlyje Nr. (duomenys neskelbtini) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovės direktoriui neigiant sutarčių pasirašymo faktą, nurodžius, jog sutartyse parašai ne jo, o trečiajam asmeniui įgaliojimai šias sutartis pasirašyti nebuvo suteikti, teismas, atsižvelgdamas į šalių, kaip profesionalų vykdančių savo veiklas, elgesį ir nustatęs, kad šalys formaliai teikė pirmenybę ne tinkamam dokumentų sutvarkymui, o paslaugų suteikimui ir apmokėjimui bei į tai, kad šalims buvo žinoma aplinkybė apie prekių gabenimą, jų sulaikymą muitinės nurodymu ir iškrovimą prekių saugojimo sandėlyje, vėliau tų prekių perkrovimą į laisvąjį sandėlį, sprendė, kad sutartys Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) tarp šalių buvo sudarytos.
Vertindamas ieškovės ieškinio reikalavimus dėl sandėliavimo paslaugų pagal 2012 m. vasario 29 d., 2012 m. spalio 2 d., 2013 m. rugsėjo 16 d., 2013 m. lapkričio 27 d., 2016 m. gegužės 10 d. sąskaitas – faktūras suteikimo, teismas pripažino nustatytu, kad sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp šalių sudaryta 2010 m. rugsėjo 22 d., sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) sudaryta 2011 m. kovo 17 d., o ieškovės pirmoji sąskaita išrašyta tik 2012 m. vasario 29 d., o tik 2013 metais buvo bandyta spręsti klausimą dėl paliktų sandėlyje prekių perdavimo ar apmokėjimo už jų laikymą, todėl ieškovės atstovui nepaaiškinus dėl kokių priežasčių tokį ilgą laiką nebuvo bandyta spręsti tarp šalių susiklosčiusios padėties, sprendė, kad toks šalių elgesys leidžia vertinti, kad šalys tik formaliai laikėsi sutartinių įsipareigojimų.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2011 m. kovo 17 d. prekių laikymo/saugojimo laisvajame sandėlyje Nr. (duomenys neskelbtini) sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimas yra pasibaigęs, o šalys nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių apie šios sutarties 17 punkte nustatytą galiojimo termino pratęsimą.
Spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, teismas nurodė, kad tarp šalių 2010 m. rugsėjo 22 d. sudarytoje sutartyje buvo numatyta, jog apmokėjimas bus vykdomas pagal nustatytus terminalo įkainius sutarties priede Nr. 1 (sutarties 4.2 punktas), analogiškai buvo numatyta ir 2011 m. kovo 17 d. sudarytoje sutartyje. Tačiau ieškovei nepateikus sutarčių priedų, nurodžius, kad tokių priedų nėra, tik paaiškinus, kad už paslaugas buvo skaičiuojama pagal bendrovės vadovo patvirtintus bendruosius įkainius, teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog šalys tik formaliai sudarinėjo sutartis bei nesilaikė sutartyse numatytų įsipareigojimų, todėl ieškovei neįrodžius, jog atsakovė buvo supažindinta su bendrovėje skaičiuojamais įkainiais, nėra pagrindo laikyti, kad ieškovė įrodė, jog pagrįstai taikė įvairių kiekių už sandėliavimą bei įkainių skaičiavimą.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė atliko tik krovinio pervežimą ir nėra krovinio savininkė, krovinys yra ieškovės žinioje, kad terminalo savininko prašymu muitinei laikinas saugojimo terminas gali būti pratęstas, o prašymą dėl saugojimo termino pratęsimo rašo ieškovė, sprendė, kad ieškovei kyla pareiga pranešti valstybės institucijoms dėl sandėlyje esančio krovinio realizavimo, kaip bešeimininkio turto.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Aviacijos paslaugų centras“ prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinį pilna apimtimi.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, darė nepagrįstas ir nemotyvuotas išvadas, priėmė neteisėtą sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į tikrąją šalių valią sudarant sutartis bei netinkamai (klaidingai) vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius aplinkybes dėl šalių susitarimo dėl paslaugos kainos. Kadangi, kaip matyti iš tarp šalių pasirašytų sutarčių nuostatų (sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) punktas, sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) punktas), šalys susitarė dėl atlygintinų paslaugų teikimo pagal 2010 m. rugsėjo 2 d. UAB „Aviacijos paslaugų centras“ direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytus terminalo įkainius.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime darė prielaidą, jog būtent ieškovei kyla pareiga supažindinti atsakovę su paslaugų įkainiais, tačiau neatsižvelgė į sutartyse įtvirtintas nuostatas, jog paslaugų įkainiai skaičiuojami pagal Terminalo ir/ar Laisvojo sandėlio nustatytus įkainius, t. y. šalys nesusitarė suderinti specialių (tik atsakovei taikomų) paslaugų įkainių bei į aplinkybė, jog atsakovė iki ieškinio padavimo teismui dienos jokių pretenzijų dėl paslaugų įkainių nebuvo pareiškusi.
Atmesdamas ieškovės ieškinį, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šalių pasirašytų sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatas, padarė nepagrįstas išvadas, kurias paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, o skundžiamu sprendimu paneigtas sutarčių atlygintinumas.
Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nors ir nurodė, jog atsakovė nesutiko su ieškovės nurodomais įkainiais ir skaičiavimais dėl sandėliavimo paslaugų suteikimo, tačiau detaliau neanalizavo kuo grindžiamas toks nesutikimas ir ar jis yra pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų dėl paslaugų įkainių dydžio bei nepateikė argumentų, kodėl šie įrodymai buvo atmesti, todėl pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas.
Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atleido atsakovę nuo pareigos pasirūpinti ieškovei perduotu saugoti turtu bei įvykdyti kitas prievoles, kurios kyla perdavus turtą trečiajam asmeniui (ieškovei) saugoti. Detaliau nevertino faktinės aplinkybės, jog atsakovė disponuodama kroviniu sudarė dvi sutartis su ieškove ir kitokios teisės ir pareigos kyla jas sudariusioms šalims. Išsakęs nuomonę, kad ieškovei kyla pareiga inicijuoti turto pripažinimo bešeimininkiu procesą, teismas turėjo pagrįsti ir įvardinti konkretų momentą, nuo kurio ši pareiga pastarajai atsiranda.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Dinaka“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės UAB „Aviacijos paslaugų centras“ apeliacinį skundą, Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas. Apeliantės nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrindiniai argumentai yra grindžiami bendrąja civiline teise, t. y. atlygintinės sutarties samprata („esme“), visiškai nekreipiant dėmesio į sudarytų sutarčių, kurių pagrindu buvo pareikštas ieškinys, nuostatas. Tarp šalių buvo pasirašyta prekių saugojimo importo ir eksporto terminale sutartis. Ieškovė pagal sutartį įsipareigojo saugoti prekes, atsakovė atsiskaityti sutartyje numatyta tvarka ir sutartyje sutartais įkainiais. Ieškovė, nesuderinusi su atsakove taikomų įkainių, neinformavusi apie juos, negali jų reikalauti sumokėti iš atsakovės, kadangi jie sugalvoti vienašališkai. Visiškai nepagrįstai apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė turi pagrįsti ieškovės taikomų paslaugų dydžių neteisingumą, kadangi teisingi įkainiai gali būti tuomet, kada šalys dėl jų sutaria ir jie yra aiškus abiem šalims ir dėl jų nekyla ginčų. Be to, tarp šalių pasirašytą prekių laikymo/saugojimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) galiojo tiktai metus laiko nuo jos pasirašymo, todėl kompleksiškai taikant šios sutarties nuostatas akivaizdu, kad pasibaigus sutarties galiojimo laikui nuosavybės teisė į prekes perėjo ieškovei. Ieškovė, mananti, kad jei dėl prekių saugojimo patyrė nuostolių, gali inicijuoti atitinkamas procedūras dėl prekių realizavimo ir tokiu būdu pasidengimo esamų nuostolių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Todėl byla nagrinėjama ieškovės apeliaciniame skunde apibrėžtose ribose.
Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2010 m. rugsėjo 22 d. buvo sudaryta prekių saugojimo importo ir eksporto terminale (laikinojo prekių saugojimo sandėlyje) sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsipareigojo laikinai saugoti jai priklausančiame terminale atsakovės prekes, o atsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti. Pasibaigus prekių saugojimo terminui šalys 2011 m. kovo 17 d. sudarė prekių laikymo/saugojimo laisvajame sandėlyje Nr. (duomenys neskelbtini) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Už suteiktas paslaugas ieškovė 2012 m. vasario 29 d., 2012 m. spalio 2 d., 2013 m. rugsėjo 16 d., 2013 m. lapkričio 27 d., 2016 m. gegužės 10 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitas – faktūras ir kreipėsi į atsakovę dėl jų apmokėjimo. Atsakovė apmokėti sąskaitas atsisakė nurodydama, kad jai prekės nepriklauso, už jas turi mokėti prekių savininkas. Kadangi atsakovė su ieškove neatsiskaitė, todėl ši buvo priversta kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Kauno apylinkės teismas skundžiamu sprendimu, ieškovei nepateikus tarp šalių pasirašytų sutarčių priedų bei neįrodžius, jog pagrįstai ir ne vienašališkai taikė įvairių kiekių už sandėliavimą bei kainų skaičiavimą, ir pasibaigus prekių saugojimo terminui, ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą atmetė. Ieškovė, nesutinkanti su pirmosios instancijos skundžiamu sprendimu, dėl jo pateikė apeliacinį skundą.
Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai – vienpusiškai ir neobjektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai neįvertino aplinkybių apie tai, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tarp šalių vykusį atlygintinų paslaugų suteikimą.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su ieškovės apeliaciniu skundu, ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės ieškinį dėl to, kad prie tarp šalių sudarytų prekių saugojimo sutarčių nebuvo pridėti ieškovės teikiamų paslaugų įkainiai, konstatavęs, kad atsakovė nėra prekių savininkas, o tik vežėjas, ir kad ieškovė turi teisę pati realizuoti saugomas prekes, neatskleidė bylos esmės.
Tokią išvadą teisėjų kolegija daro, kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino, jog šalys sudarė 2010 m. rugsėjo 22 d. prekių saugojimo importo ir eksporto terminale (laikinojo prekių saugojimo sandėlyje) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. kovo 17 d. sudarė prekių laikymo/saugojimo laisvajame sandėlyje Nr. (duomenys neskelbtini) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias ieškovė įsipareigojo laikinai saugoti jai priklausančiame terminale ir sandėlyje atsakovės prekes, o atsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti. Pripažinęs, kad tokias sutartis šalys sudarė, teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo sumokėti už paslaugas pagrįstumo, privalėjo pasisakyti, kiek pagrįstas toks reikalavimas, o jei iš viso nepagrįstas, tai kodėl. Netenkinti reikalavimo sumokėti už sutartimi sulygtas atlygintines paslaugas, nors prie sutarties nebuvo pridėti paslaugų įkainiai, kurie buvo ieškovės veikloje patvirtinti įmonės vadovo ir vieši, pagrindo nebuvo. Netenkinti ieškovės reikalavimo dėl to, kad sutartį dėl prekių saugojimo sudariusi atsakovė buvo ne prekių savininkas, o tik vežėjas, taip pat pagrindo nebuvo. Pirmiausia todėl, kad atsakovė kaip šalis sudarė sutartį su ieškove dėl prekių saugojimo. Antra, atsakovė, vykdžiusi tarptautinį krovinio pervežimą kelių transporto priemone, vadovaudamasi Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 14 ir 16 straipsnių nuostatomis, negalėjusi įvykdyti pervežimo sutarties važtaraštyje nurodytomis sąlygomis, turėjo teisę iškrauti krovinį disponuojančio kroviniu asmens sąskaita, prisiimdamas prievolę saugoti krovinį, tačiau krovinio apsaugą jis galėjo patikėti ir trečiajam asmeniui. Byloje nagrinėjamu atveju faktiškai taip ir įvyko.
CPK 327 straipsnis numato atvejus, kada apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, t. y. 1) kai nustatomi šio kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai; 2) kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, kadangi neatskleista bylos esmė ir bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme pagal pateiktus įrodymus (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, trūksta sprendžiant bylą reikšmingų įrodymų, kaip prekių saugojimo laikotarpiu keitėsi ieškovės teikiamų paslaugų įkainiai, o tokie duomenys gali būti reikšmingi sprendžiant dėl atlyginimo už teiktas paslaugas dydžio.
Taip pat teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir dėl to, kad byloje nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 329 str. 2 d. 2 p.). Teisėjų kolegija taip nusprendžia, nes, kaip jau nurodyta ir nutarties 18 p., vertintina, jog atsakovė krovinį ieškovės sandėlyje iškrovė ir perdavė saugoti remdamasi Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 16 straipsnio nuostatomis. Pagal jas krovinys saugomas disponuojančio kroviniu asmens sąskaita. Todėl, patenkinus ieškovės ieškinį ir priteisus jai iš atsakovės atlyginimą už prekių saugojimą ir kitas paslaugas, atsakovė kaip vežėjas turės teisę sumokėtų sumų reikalauti regreso tvarka iš disponuojančiu kroviniu asmens – krovinio siuntėjo arba, jei bus pateikti įrodymai apie tai, kad disponavimo teisė perėjo gavėjui, krovinio gavėjo.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija ieškovės apeliacinį skundą patenkina iš dalies, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir perduoda bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimo apeliacinės instancijos teismas nesprendžia. Šį klausimą privalės išspręsti byloje priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas.
CPK 87 str. 1 d. 8 p. nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai panaikinamas teismo sprendimas dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų. Panaikinus Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą CPK 326 str. 1 d. 1 p., 329 str. 2 d. 2 p. numatytu pagrindu, laikoma, jog sprendimas panaikintas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Todėl ieškovei grąžintinas jos paduodant apeliacinį skundą sumokėtas 113 Eur žyminis mokestis (CPK 87 str. 5 d.). Ieškovei paaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 3 d. ).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą patenkinti i š dalies.
Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti ieškovei UAB „Aviacijos paslaugų centras“ (j. a. k. 134135422) 113 Eur (vieną šimtą trylika eurų) žyminį mokestį, jos sumokėtą 2017 m. gegužės 25 d. į biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.