- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-20
- Bylos Nr.
- e2A-553-739/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-15-3-00230-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- L. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Biržų skyriui
- Kategorijos
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-2764-434/2022 pagal pareiškėjos L. M. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Biržų skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja L. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis P. Š. (Š./Š.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 7,2804 ha ir 5 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini).
2. Paaiškino, kad 2020 m. kovo 6 d. Regionų apygardos administracinio teismo sprendimu jai buvo atnaujintas praleistas terminas paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. Š. (Š./Š.) valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) ir pateikti buvusio savininko nuosavybės teises ir giminystės ryšius su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Nurodė, kad ji yra P. Š. vienintelė anūkė, o senelis mirė (duomenys neskelbtini) Tai, kad iki nacionalizacijos senelis turėjo 7,2804 ha žemės sklypą, patvirtina Žemės ūkio rūmų archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkimų sąrašų 1927 m. byloje esančio (duomenys neskelbtini) seniūnijos rinkikų sąrašo kopijoje esantis (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos rinkikų sąrašas, kurio 43 punkte yra įrašas „Š. P. 37 „7,2804“ 12“. Senelis šiame sąraše įrašytas šalia savo šeimos, t. y. tėvo ir kitų brolių. Be to, jo tėvas A. Š. (Š.) 1936 m. spalio 10 d. sudarytu testamentu savo sūnui P. Š. paliko 5 ha žemės sklypą. Jos duomenimis šio testamento pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės S. A. (P. Š. sesuo) įpėdiniams, o ji yra tokia pati P. Š. anūkė, todėl suinteresuoto asmens prašė atkurti nuosavybės teises jai į abu šiuos žemės sklypus, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba tą atsisakė padaryti, nurodydama, kad nepakanka duomenų apie pareiškėjos senelio turėtą 7,2804 ha žemės sklypą, o 5 ha jis iki žemės nacionalizacijos nebuvo paveldėjęs, nes jo tėvas - testatorius A. Š. mirė vėliau.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Biržų skyrius atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos pareiškimu, nes iki žemės nacionalizavimo 1940 m. pareiškėjos senelis nevaldė 5 ha žemės sklypo, kadangi testatorius – pareiškėjos senelio tėvas A. Š. mirė (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu pareiškėjos nurodomam argumentui patvirtinti, kad jos senelis nuosavybės teise valdė dar ir 7,2804 ha žemės, nepakanka duomenų, nes iš 1927 m. esančio (duomenys neskelbtini) seniūnijos rinkikų sąrašo kopijos negalima nustatyti, kad 43 eilutėje ties įrašu P. Š. stulpelyje nurodomas žemės plotas yra valdomas nuosavybės teise, be to, nėra patvirtinančių duomenų, kad šis asmuo yra tas pats, į kurio nekilnojamąjį turtą siekia pareiškėja atkurti nuosavybės teises, nes iš į bylą pateiktų archyvinių dokumentų matyti, kad (duomenys neskelbtini) kaime yra nurodomas P. Š. kartu su broliais J. ir P., J. sūnumis, todėl prašė pareiškimo netenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmai 2022 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos prosenelis A. Š. (Š.) (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 17,33 ha žemės, sklypo Nr. 37, kurį 1936 m. spalio 10 d. testamentu po savo mirties paliko testamente nurodytiems vaikams, tame tarpe ir pareiškėjos seneliui P. Š. 5 ha žemės iš turimos 17,33 ha. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad testatorius A. Š. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. jau po žemės nacionalizavimo 1940 m., kas rodo, kad šios nacionalizuotos žemės savininku nacionalizacijos metu buvo A. Š. (Š.), o ne pareiškėjos senelis P. Š. (Š.), dėl ko sprendė, kad prašymas dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, kad P. Š. (Š., Š.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), negali būti tenkinamas.
6. Dėl pareiškėjos nurodomo 7,2804 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurį, jos teigimu, nuosavybės teise iki žemės nacionalizavimo valdė jos senelis P. Š. (Š./Š.), pareiškėja rėmėsi Žemės ūkio rūmų archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkimų sąrašų 1927 m. byloje esančio (duomenys neskelbtini) seniūnijos rinkikų sąrašo kopijoje esančiu (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos rinkikų sąrašu, kurio 43 punkte yra įrašas „Š. P. 37 „7,2804“ 12“, nurodydama, kad jis šiame sąraše eina po visos savo šeimos: tėvo A., brolių J. ir A.. Tačiau su tokiais pareiškėjos argumentais teismas nesutiko, nes kiti byloje pateikti dokumentai tokios išvados nepatvirtino.
7. Nurodė, kad Š. P. (A. sūnaus), (duomenys neskelbtini) kaimo žemės sutvarkymo projekte ir jo sąraše, eksplikacijoje ir žemės plotų suskirstymo rūšimis sąraše bei žemės ištyrimo žiniaraščiuose ir sutartyse nėra. Visuose šiuose žemės nuosavybės teises patvirtinančiuose dokumentuose Š. pavardės eina viena po kitos iš eilės (išskyrus sutartis, kurios yra pateiktos kaip atskiri nesunumeruoti dokumentai). Tačiau visuose šiuose dokumentuose yra aiškiai nurodyta, kad Š. P. 11,18 ha valdo kartu su savo broliais J. ir P. (J. sūnūs), t. y. jis nėra pareiškėjos senelis.
8. Sprendė, kad pareiškėjos vienintelis argumentas, jog rinkikų sąrašo 43 punkte nurodytas P. Š. yra būtent jos senelis, A. sūnus, nes yra įrašytas einantis iš karto po A., J. ir A. Š., niekuo nepagrįstas. Dėl to konstatavo, kad remtis vien šiuo dokumentu, iš kurio negalima padaryti pagrįstos išvados, jog šiame punkte nurodytas P. Š. iš tiesų yra pareiškėjos senelis, nes to nepatvirtina jokie kiti įrodymai, teismas negali. Be to, atkreipė dėmesį ir į tai, kad 1927 m. rinkikų sąrašo 43 punkte nurodyto P. Š. amžius yra nurodytas 37 m., kuris nesutampa su pareiškėjos senelio amžiumi, nes pareiškėjos senelis P. Š. gimė (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini), būdamas 66 metų amžiaus.
9. Be to, teismas nurodė, kad iš byloje pateikto A. Š. (Š.) 1936 m. spalio 10 d. testamento projekto taip pat negalima daryti išvados, kad iki žemės nacionalizavimo pareiškėjos senelis būtų valdęs kažkokį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise, nes iš jo matyti, kad jis savo sūnui P. Š. po mirties palieka 5 ha žemės, sūnui A. Š. – 4 ha žemės, dukrai S. A. – likusius 8,33 ha, 2 punkte paaiškinant tokio elgesio motyvus: „savo dukteriai P. Č. šiuo testamentu nieko neskiriu, nes priklausančią jai dalį pilnai esu atidavęs, o sūnums P. ir A. Š. skiriama mažiau žemės, nei dukteriai S. A. todėl, kad vienam iš jų duota dalies sąskaiton pinigais, o antram padėta pasistatydinti trobėsiai“. Testamente nurodyta, kad sūnui P. buvo pervesti į sąskaitą pinigai, o A. padėta pasistatyti trobesiai. Ir jokios užuominos apie tai, kad iki tol sūnums jau buvo padalinta po kažkiek tai žemės.
10. Nors teismo posėdyje apklausta liudytoja V. A. V., A. Š. dukra, parodė, kad jai iš tėvų pasakojimų yra žinoma, jog A. Š. savo trims sūnums padalino po 7 ha, tačiau nieko konkrečiau negalėjo nurodyti, nei kuriais metais tai buvo padaryta, nei kaip. Todėl tokiais abstrakčiais parodymais teismas nesirėmė. Tuo labiau, kad 2020 m. kovo 6 d. Regionų apygardos administracinio teismo sprendime užfiksuota, jog ji šiame teisme, apklausiama liudytoja, parodė, kad jai yra žinoma, jog A. Š. turėjo apie 17 ha žemės, kurią išdalino savo vaikams, tarp jų – ir P. Š., kuriam buvo skirta 5 ha (testamentu). Tuo tarpu apie jokių dar ir po 7 ha dydžio žemės sklypų padalinimą ji tuo metu nenurodė.
11. Esant visoms šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas pareiškėjos prašymą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, kad P. Š. (Š., Š.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 7,2804 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) rajone, taip pat atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Apeliaciniu skundu pareiškėja L. M. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. birželio 9 d. sprendimų ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos L. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkinti visiškai.
12.1. Apeliantė teigia, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad P. Š. turėjo 7,2804 ha žemės. Žemės ūkio rūmų archyviniame fonde esančio (duomenys neskelbtini) rinkikų sąrašo 43 punkte yra įrašas Š. P. – turintis 7,2804 ha žemės. Jis eina šiame sąraše prie savo tėvo A. ir brolių J. ir A.. P. Š. tėvas A. Š. turėjo žemės. Šis pagal tuo metu galiojusius papročius vyriškos lyties suaugusiems sūnums P., J. ir A. padalino 1/2 turėtos žemės lygiomis dalimis savo sūnums po 7,2804 ha, o sau pasiliko 21,8400 ha žemės. Toks padalinimas atitiko tuo metu vyravusius papročius. Padalinimo faktą patvirtina ir kiti įrodymai: pagal 1929 m. rugsėjo 14 d. sutartį A. Š. (P. Š. tėvas) už 24 ha 11 arų žemės gavo 16,78 ha žemės, pagal 1929 m. rugsėjo 27 d. sutartį Š. J., A. sūnus, vietoje išmatuotų 8.03 ha ploto žemės gauna 8.0 ha ploto, pagal 1929 m. rugsėjo 28 d. sutartį Š. A., A. sūnus, gauna vietoje 8.03 ha 10 ha žemės. Jokių dokumentų archyvuose apie tai, kad P. Š., A. sūnus, būtų sudaręs analogišką sutartį nėra, tačiau šie duomenys patvirtina tai, kad A. Š. savo vaikams padalino 1/2 savo žemės, lygiomis dalimis. Duomenų apie tai, kad P. Š., A. sūnus, būtų perleidęs savo žemę, nėra. Byloje yra 1936 m. spalio 10 d. testamento projektas, kuriame nurodyta, kad reikšdamas valią tėvas A. Š. palieka savo turtą po mirties savo sūnums ir dukterims, tėvas aiškiai paaiškina savo motyvus dėl žemės ir turto padalijimo po mirties iš vaikų lygybės pozicijos, nes motyvuoja, dėl ko vienam vaikui tenka daugiau žemės nei kitiems (vienam išmokėta sąskaiton pinigais, kitam padėti pastatyti trobesiai), todėl tai taip pat patvirtina aplinkybės realumą apie tai, kad tėvas A. Š. padalijo vaikams dar būdamas gyvas po 7,2804 ha žemės, kadangi 1936 m. sūnaus P. neišskyrė sudarydamas testamento, vadinasi nebuvo jokio pagrindo vaiko išskirti ir dalinant turtą po 7,2804 ha ploto. Be to, buto ūkio lape, sudarytame Vokietijos okupacinės valdžios 1943 m., nurodyta, kad P. Š. yra ūkininkas, nors žemės kiekio nenurodyta, tačiau ūkininkas yra asmuo turintis žemės, todėl tai netiesiogiai patvirtina tą aplinkybę, kad P. Š. turėjo žemės.
12.2. Teigia, kad žemės padalijimą patvirtino ir liudytoja V. A. V., A. Š. dukra. Teismas atmetė jos parodymus, kad jai iš tėvų pasakojimų yra žinoma, jog A. Š. savo trims sūnums padalino po 7 ha, kadangi ši, anot pirmosios instancijos teismo, nieko konkrečiau negalėjo nurodyti, nei kuriais metais tai buvo padaryta, nei kaip. Pabrėžia, kad liudytoja tiesiogiai tose dalybose nedalyvavo, apie patį faktą girdėjo iš tėvų, jos tėvai seniai mirę, pati yra garbaus amžiaus, bet apie patį faktą jai žinoma. Byloje dėl termino atnaujinimo jos niekas apie turto padalijimą neklausė, byloje buvo nagrinėjama apie žemę, priklausiusią pagal testamentą, tos aplinkybės buvo ir aiškinamos. Tokiu būdu, atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, yra įrodyta, kad P. Š., A. sūnus, valdė 7.2804 ha žemės.
12.3. Nors teismas nurodė, kad prašymas dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, kad P. Š. (Š., Š.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) rajone, negali būti tenkinamas, su tuo pareiškėja kategoriškai nesutinka, kadangi ji yra P. Š. anūkė kaip ir S. A. anūkai, o jiems atidavė žemę. Biržų žemėtvarkos skyrius jau žemėtvarkos projekte buvo numatęs, kur grąžins 5 ha žemės, tą patvirtina ištrauka iš 2000 m. (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekto, (duomenys neskelbtini) kaimas, ir jame pažymėtas visas sklypas Nr. 37, iš kurio 5.0 ha priklausytų M. L..
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Biržų skyrius prašo atmesti L. M. apeliacinį skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti iš apeliantės visas bylinėjimosi išlaidas.
13.1. Teigia, kad teismo sprendimu nustatyta, jog „buvęs žemės savininkas A. Š. (Š.) mirė (duomenys neskelbtini)“. Dėl šių priežasčių, Biržų skyrius mano, jog ši faktinė aplinkybė leidžia daryti vienintelę išvadą, kad 1940 m. liepos 22 d. Lietuvoje įvykusios visuotinės žemės nacionalizacijos metu A. Š. (Š.) dar buvo gyvas, todėl nacionalizacijos momentu (1940 m. liepos 22 d.) jo sūnus (pareiškėjos senelis) P. Š. negalėjo būti A. Š. (Š.) turto dalies (5 ha) nuosavybės teisių turėtoju, nes iki nacionalizacijos momento nebuvo įvykęs A. Š. (Š.) nuosavybės teise valdyto turto ir turinių teisių paveldėjimas testamento pagrindu.
13.2. Mano, kad pareiškėjos pateiktoje Žemės ūkio rūmų archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) rinkimų sąrašų 1927 m. byloje esančio (duomenys neskelbtini) seniūnijos rinkikų sąrašo kopijoje matyti, jog 43 eilutėje ties įrašu „P. Š.“, stulpelyje „Valdomas žemės plotas hektarais“ nurodytas skaičius „7,2804“. Tačiau, iš 1927 m. (duomenys neskelbtini) seniūnijos rinkikų sąrašo kopijos negalima nustatyti, kad šioje dokumento ištraukos kopijoje minimas asmuo „P. Š.“ nurodytą žemės plotą valdo nuosavybės teise bei nepatvirtina faktinės aplinkybės, kad dokumente nurodytas asmuo yra būtent tas asmuo į kurio išlikusį nekilnojamąjį turtą teismo sprendimu pareiškėjai buvo atnaujintas terminas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
13.3. Abejones dėl to, kad 1927 m. (duomenys neskelbtini) seniūnijos rinkikų sąrašo kopijoje minimas ne pareiškėjos senelis P. Š. sustiprina pareiškėjos į bylą pateikti archyviniai dokumentai, kuriuose (žr. pvz.: pradinio pareiškimo pdf dokumento 13, 21, 22, 23 puslapius) nurodomas P. Š. kartu su J. ir P., kurie visi trys yra J. sūnūs, o pareiškėjos senelis P. Š. buvo A. Š. (Š.) sūnus. Dėl šių priežasčių, Biržų skyrius daro išvadą, jog pareiškėjos byloje pateiktuose archyviniuose dokumentuose, kuriuose yra minimas asmuo „P. Š.“, yra ne tas asmuo, į kurio išlikusį nekilnojamąjį turtą teismo sprendimu pareiškėjai buvo atnaujintas terminas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų.
15. Byloje buvo sprendžiamas pareiškėjos prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nuosavybės teisių atkūrimo tikslu.
16. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis P. Š. (Š./Š.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 7,2804 ir 5 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).
18. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis P. Š. (Š./Š.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 7,2804 ir 5 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Dėl prašymo dalies, susijusios su 5 ha žemės sklypu, pareiškėja teigia, kad jos senelio tėvas A. Š. (Š.) 1936 m. spalio 10 d. sudarytu testamentu savo sūnui P. Š. paliko 5 ha žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad testatorius A. Š. mirė (duomenys neskelbtini) jau po žemės nacionalizavimo 1940 m., todėl šios nacionalizuotos žemės savininku tuo metu dar buvo A. Š. (Š.), o ne pareiškėjos senelis P. Š. (Š.), dėl ko sprendė, kad pareiškimas dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, kad P. Š. (Š., Š.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), negali būti tenkinamas.
19. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu kategoriškai nesutinka, kadangi, pasak apeliantės, ji yra P. Š. anūkė kaip ir S. A. anūkai, o jiems atidavė žemę. Tačiau tokie pareiškėjos argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų teisingų išvadų.
20. Visų pirma, įstatymų leidėjas Lietuvoje nustatė specialius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra numatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atkūrimo tvarka).
21. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nustačius žemės valdymo nuosavybės teise iki jos nacionalizavimo faktą, asmuo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuris nuosavybės teisių atkūrimo subjektu įvardija turto savininką, pagrindu galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y., atsirastų pasekmės, nurodytos CPK 444 straipsnio 1 dalyje. Tačiau sprendžiant, kas buvo turto savininkas, kuriam galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, būtina nustatyti, kam turtas nuosavybės teise priklausė būtent jo nacionalizavimo metu (1940 m. liepos 22 d.). Tai nustatyta ir Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte, savininką apibrėžiant kaip asmenį, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, turto savininkas turėtų būti suprantamas kaip asmuo, kuriam turtas nuosavybės teise priklausė turto nacionalizavimo momentu ir kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam priklausęs turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Dėl to ir teismas, nagrinėdamas bylą dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi aiškintis, ar turtas, dėl kurio prašoma nustatyti atitinkamą faktą, priklausė nuosavybės teise tam tikram asmeniui būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas to turto nacionalizavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2008, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2013).
22. Žemė buvo nacionalizuota Liaudies Seimui 1940 m. liepos 22 d. priėmus deklaraciją, tačiau pareiškėjos prosenelis A. Š. (Š.) mirė (duomenys neskelbtini), t. y. jau po žemės nacionalizavimo, todėl, akivaizdu, kad pareiškėjos senelis P. Š. iki 1940 m. liepos 22 d. objektyviai negalėjo būti testatoriaus testamente, sudarytame 1936 m., nurodyto turto – 5 ha žemės, savininku. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Atkūrimo įstatymu ir Atkūrimo tvarka siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistas teises. Šiais įstatymais pirmiausia siekiama apginti asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus, nes juose asmeniu, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pirmiausiai įvardijamas būtent savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2010). Kadangi P. Š. iki 1940 m. liepos 22 d. visuotinės turto nacionalizacijos 5 ha žemės sklypo pagal testamentą savininku nebuvo, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos prašymas dėl šios dalies negali būti tenkinamas.
23. Pareiškėja taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis P. Š. (Š./Š.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 7,2804 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), motyvuodama tuo, kad Žemės ūkio rūmų archyviniame fonde esančiame (duomenys neskelbtini)rinkikų sąrašo 43 punkte yra įrašas: „Š. P., 37 (grafoje - amžius) „7,2804“( grafoje - valdomos žemės plotas) „12“(grafoje - nuo kurio laiko valdo) metų valdo), senelis šiame sąraše įrašytas šalia savo šeimos, t. y. tėvo ir kitų brolių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos prašomo nustatyti juridinę reikšmę fakto nepatvirtina jokie kiti įrodymai, todėl ir dėl šios dalies pareiškimo netenkino.
24. Apeliantė mano, kad byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad P. Š. turėjo 7,2804 ha žemės, pasak apeliantės, pagal tuo metu galiojusius papročius, vyriškos lyties suaugusiems sūnums P., J. ir A. tėvas padalino 1/2 turėtos žemės lygiomis dalimis po 7.2804 ha, o sau pasiliko 21.8400 ha žemės. Tačiau nurodydama tokius teiginius apeliantė jų niekaip nepagrindžia (CPK 178 straipsnis), byloje nėra jokių leistinų įrodymų, kurie leistų daryti bent tikėtiną prielaidą dėl pareiškėjos prosenelio sprendimo padalinti po lygiai sūnums dalį turėtos žemės. Visų pirma, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad A. Š. turėjo daugiau žemės, nei patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (17,33 ha (24,11 ha iki 1929 m. rugsėjo 14 d. sutarties)). Pagal pareiškėjos deklaratyvius teiginius, jos prosenelis A. Š. turėjo turėti virš 40 ha žemės (21.8400 ha pasiliko sau, po 7.2804 ha padalino trims sūnums), tačiau tokių duomenų byloje nėra.
25. Pasak apeliantės, padalinimo faktą patvirtina tai, kad pagal 1929 m. rugsėjo 14 d. sutartį A. Š. (P. Š. tėvas) už 24 ha 11 arų žemės gavo 16,78 ha žemės, pagal 1929 m. rugsėjo 27 d. sutartį Š. J., A. sūnus, vietoje išmatuotų 8.03 ha ploto žemės gauna 8.0 ha ploto, pagal 1929 m. rugsėjo 28 d. sutartį Š. A., A. sūnus gavo vietoje 8.03 ha 10 ha žemės. Nors P. Š., A. sūnus nesudarė analogiškos sutarties, tačiau, pasak apeliantės, šie duomenys patvirtina tai, kad A. Š. savo vaikams padalino 1/2 savo žemės, lygiomis dalimis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad kiti du A. Š. sūnūs turėjo po 8.03 ha žemės, niekaip neįrodo, kad tiek, ar mažiau (pagal pareiškimą 7,2804 ha žemės), žemės turėjo ir pareiškėjos senelis. Kad pagal Eksplikaciją 47 numeriu pažymėtą sklypą valdė pareiškėjos senelis paneigia šiame ir kitame dokumente – 1929 m. Žemės tvarkymo projekto pateikimo protokole, prie „Š.: P., J. ir P.“ esantis prierašas „J. sūnūs“, tas pats matyti ir prie žemės suskirstymo rūšimis, kur savininkais nurodomi P., J. ir P. Š., todėl labiau tikėtina, kad 47 žemės sklypas priklausė ne P. Š., A., bet P. Š., J.. Svarbu ir tai, kad byloje yra tiek A. Š., tiek J. Š., tiek A. Š. žemės ištyrimo žiniaraščiai, o P. Š. žemės ištyrimo žiniaraščio archyviniuose dokumentuose nėra. Dėl šios priežasties tenkinti pareiškėjos reikalavimo, remiantis vieninteliu šaltiniu, t. y. 1927 m. (duomenys neskelbtini) rinkikų sąrašo 43 punktu, kuriame yra įrašas apie P. Š. valdomos žemės plotą, nesant jokių kitų dokumentų, objektyviai patvirtinančių, kad būtent A. Š. (Š.) sūnus P. Š. (Š.) buvo įgijęs nuosavybės teisę į dokumente nurodytą žemės plotą ir nuosavybės teise valdė 7,2804 ha žemės (duomenys neskelbtini) iki 1940 metų žemės nacionalizacijos, nėra pagrindo, kadangi šis dokumentas tokių aplinkybių nepatvirtina.
26. Nors apeliantė nesutinka, kad teismas nesirėmė jos kviestos liudytojos parodymais, pažymėtina, kad teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Kadangi liudytojos duoti parodymai nebuvo konkretūs ir tikslūs, jie, nagrinėjamu klausimu, nesisiejo su jokiais kitais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė šiuo liudijimu, sprendžiant klausimą iš esmės, nesiremti.
27. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas daugiau pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja, o išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliantė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė.
Dėl bylos procesinės baigties
28. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir bylų dėl juridinę reikšmė turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar keisti teisėto sprendimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.