- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-21
- Bylos Nr.
- 2A-1194-232/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00188-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas, Liuda Uckienė, Aldona Tilindienė
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) P. B. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal P. B. ieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Resource development group“ dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
I. P. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui ir atsakovui priklausančius 2 žemės sklypus: 0,78 ha žemės sklypą, registro Nr., unikalus Nr., kadastrinis adresas Bėčiūnų k.v., ir 4,19 ha žemės sklypą, registro Nr.44/70811, unikalus Nr., kadastrinis adresas Bėčiūnų k.v, ieškovui iš atsakovo priteisiant 38/78 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. ir 201/419 dalis žemės sklypo, unikalus Nr., o atsakovui iš ieškovo 9 375 Lt kompensaciją; bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovas nesusitaria su atsakovu dėl naudojimosi žemės sklypais tvarkos, todėl nori savo dalį iš bendrosios nuosavybės atidalinti. Žemės sklypai yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl natūra jie negali būti padalinti, nes pagal Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalį valstybiniame parke esančio privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama padalinti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant. Vienintelis galimas atidalijimo būdas yra vienam iš bendraturčių gauti kompensaciją pinigais. Prašo, kad jam žemės sklypai būtų priteisti natūra, o atsakovui – kompensacija pinigais. Reikalavimą grindžia tokiais motyvais: 1) šalia nurodytų žemės sklypų yra ieškovo namų valdos žemės sklypas, kuriame yra namų valda, kuriame jis su šeima gyvena; 2) pagrindinė tikslinė žemės sklypų naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Ieškovas žemės sklypus nuo 2004 metų naudoja pagal tikslinę paskirtį, už tai gauna Europos Sąjungos išmokas, o atsakovas žemės sklypų faktiškai nenaudoja, todėl atsakovui tenkančių žemės sklypo dalių perdavimas natūra ieškovui, išmokant atsakovui kompensaciją pinigais, negali būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Pagal nepriklausomų turto vertintojų pateiktą žemės sklypų rinkos vertę už 0,78 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. Nr.4400-0104-1432, atsakovui tenkančią dalį priklausytų 1 632 Lt kompensacija, o už 4,19 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. Nr.4400-0104-1498, dalį – 7 723 Lt kompensacija.
Atsakovas UAB „Resource development group“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuosavybės teisę į paminėtų žemės sklypų dalį įgijo už 75 562,20 Lt, todėl atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovo siūlomu būdu – išmokant atsakovui prieš jo valią 9 375 Lt kompensaciją - atsakovo atžvilgiu būtų akivaizdus Konstitucijoje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimas. Pagal LAT formuojamą praktiką atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant bendraturčiui kompensaciją pinigais prieš jo valią galimas tik išimtinais atvejais, esant LAT nutartyse nurodytoms sąlygoms: 1) atidalijamo bendraturčio dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitų bendraturčių dalimis, yra gerokai mažesnė; 2) dėl mažos nuosavybės teisės apimties atidalijamas bendraturtis neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi; 3) atidalijamo savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus. Tokių išimtinių sąlygų ieškovas nenurodė ir jų nėra, todėl atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovo siūlomu būdu negalimas. Ieškovui nėra jokių kliūčių naudotis bendrąja daline nuosavybe, nes atsakovas netrukdo jam naudotis žemės sklypais, kurie yra šalių bendroji dalinė nuosavybė. Ieškovas, nesant jokių kliūčių naudotis bendrąja daline nuosavybe, reikalauja atidalinti atsakovą iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant kompensaciją, siekdamas patenkinti tik savo interesą įgyti nuosavybės teisę į visą šiuo metu su atsakovu bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą turtą, neatsižvelgdamas į atsakovo teisę savo nuožiūra disponuoti jam tenkančia dalimi bendrojoje nuosavybėje, todėl toks ieškovo elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise. Ieškovas nebandė nusistatyti naudojimosi sklypais tvarkos. Atsakovas sutinka, kad būtų atidalintas iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant ieškovui kompensaciją pinigais pagal ieškovo pateiktą turto įvertinimą.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ESMĖ.
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 6 d. sprendimu (b.l. 93-96) ieškovo P. B. ieškinį UAB „Resource development group“ dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atmetė.
Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau CK) 4.80 straipsnio 1,2 dalimis, 4.37 straipsniu, 4.93 straipsniu, Konstitucijos 23 straipsniu. Priėjo išvados, kad pagal Civilinio kodekso 4.80 straipsnio 2 dalį kompensaciją pinigais paprastai turi gauti atsidalijimo siekiantis bendraturtis, nes kompensacijos priteisimas atidalijimo nesiekiančiam bendraturčiui prieš jo norą nesuderinamas su savininko teise savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) formuojamą praktiką kompensacija už dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima tik išimtinais atvejis, kai daikto atskyrimas natūra negalimas ir esant tokioms sąlygoms: 1)atidalijamo bendraturčio dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitų bendraturčių dalimis, yra gerokai mažesnė. 2) dėl mažos nuosavybės teisės apimties atidalijamas bendraturtis neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi. 3) atidalijamo savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus. Paminėtų sąlygų šioje byloje teismas nenustatė. Taip pat, nurodė, jog bendraturčių dalys bendrojoje nuosavybėje praktiškai lygios. Nė vienam iš bendraturčių nėra kliūčių naudotis bendro daikto jam tenkančia dalimi. Jokių išskirtinių pirmenybės teisių naudoti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus nė vienas iš bendraturčių neturi. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad nuosavybės paėmimas iš atsakovo ir perdavimas ieškovui, nors ir teisingai atlyginant, laikytinas esminiu atsakovo nuosavybės teisių pažeidimu, nes pagal įstatymus visiems savininkams garantuojama vienoda teisių apsauga ir numatyta galimybė paimti nuosavybę teisingai atlyginant visuomenės poreikiams, bet ne galimybė paimti nuosavybę iš vieno bendraturčio kito bendraturčio poreikiams, todėl ieškinį atmetė.
III.APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
A. P. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, ieškovui iš atsakovo priteisti 38/78 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. bei 201/419 dalis žemės sklypo, unikalus Nr., esančių k., Ignalinos r., bei bylinėjimosi išlaidas, atsakovui iš ieškovo priteisti 9 375 Lt piniginę kompensaciją. Nurodė, jog teismas netinkamai aiškino CK 4.80 straipsnio 2 dalį, ieškovo teigimu šioje normoje nustatyta sąlyga, kad nesutariant dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, vieną iš jų pasirenka siekiantis bendrą turtą atidalyti asmuo, jis teismui turi įrodyti, kad pasirinktas atidalijimo būdas yra priimtiniausias, nepažeis bendraturčių teisių ar teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Atsakovas ginčo sklypų dalis iš ankstesnės savininkės įsigijo neskaidriu būdu, apeinant ieškovo pirmumo teisę pirkti sklypų dalis, manipuliuojant įstatymais ir teismo procesais. Taip pat atsižvelgtina į tai, jog žemės sklypai yra saugotinose teritorijoje, kurių įsigijimas ribojamas įstatymu, paliekant teisę tokius skypus įsigyti arba ten gyvenantiems ir namų valdas turintiems asmenims, arba valstybei, todėl vertinant ieškovo atsidalijimo būdą, teismas turėjo atsižvelgti į tai kokiu būdu atsakovas įsigijo ginčo sklypo dalis ir ar nuosavybės įsigijimas saugomoje teritorijoje atitinka įstatymą. Pažymėjo, jog ginčo sklypai funkciškai tampriai susiję su ieškovo sodyba bei prie jos esančiu ūkininko ūkiu ir sudaro vieną kompleksą. Ir viename ir kitame ginčo sklype yra ieškovo dirbamos ir deklaruojamos žemės plotai, be kurių iš asmeninio ūkio ieškovas pragyventi negalėtų. Ieškovas siekia atidalinti bendra daline nuosavybe su atsakovo valdomu sklypo dalis siekdamas tradiciniu būdu ūkininkauti, išlaikyti nuo seno toje vietovėje įsivyravusį šeimos ūkininkavimo būdą. Siekiant pakelti žemės našumą, reikalingą į ją investuoti, tačiau esant sklypams bendrojoje nuosavybėje ir ginčams su atsakovu, to neįmanoma padaryti. Todėl ieškovo siekis įsigyti iš atsakovo sklypo dalis ir sumokant už juos jų rinkos vertę atitinkančią kompensaciją susijęs ne tik su asmeniniais, bet ir visuomeniniais interesais, įtvirtintais LR Saugomų teritorijų įsatatymo nuostatose (20 str. 1 d. 3 d.). Pažymėjo, jog atsakovas nesinaudoja jam priklausančiomis žemės dalimis, niekaip nedeklaruoja jos įsigijimo tikslo, aiškios pozicijos dėl žemės naudojimo ir valdymo neišsako, todėl atsakovo nuosavybės teisė į ginčo sklypus jam nėra esminė. Ieškovo interesas žemės valdymui ir naudojimui yra susijęs su esminiu jo šeimai interesu – pragyventi iš žemės dirbamo ir jos duodamų vaisių. Todėl ieškovo siūlomas atidalijimo būdas yra teisingiausias ir optimaliausias. Nesant deklaruotam nuosavybės įsigijimo tikslui, vengiant tai padaryti ir dėl to verčiant kitą bendrasavininkį jaustis neužtikrintai, laikytina atsakovą piktnaudžiaujant teise, todėl teismas į tokius atsakovo veiksmus turi neatsižvelgti ir parinkti optimaliausią atidalijimo būdą. Taip pat pažymėjo, jog derybų procese ieškovas buvo išreiškęs ketinimą atsakovui sumokėti ir didesnę kainą iki 40 000 Lt, minėta aplinkybė laikytina svarbia, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Resource development group“atsiliepimu prašė 2011-10-06 Ignalinos r. apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, jog ieškovas niekada nesiūlė nustatyti atsakovui ir ieškovui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų naudojimosi tvarkos, tokių įrodymų ieškovas nepateikė nei pirmosios instancijos teisme, nei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Atsakovo teigimu žemės skypų dalių įsigijimo aplinkybės šioje byloje nėra svarbios ir nėra šios bylos įrodinėtos aplinkybės. Nurodė, jog atsakovo interesas išsaugoti nuosavybę yra svarbus, kadangi tai yra privatus juridinis asmuo, siekiantis pelno, apdirbantis ir deklaruojantis turimus žemės sklypus. Atsakovas jokiu teisės aktu nėra įpareigotas vykdyti žemės ūkio veiklą žemės sklypuose. Ieškovo argumentas, jog atsakovo nuosavybės teisė į žemės sklypus nėra jam esminė, yra tik ieškovo prielaida, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais. Aplinkybė, jog ieškovas ūkininkauja bei puoselėja šias tradicijas nėra ir negali būti pagrindas paimti nuosavybę iš atsakovo prieš jo valią ir tai nėra visuomeninis interesas. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką atidalijimo atveju priteisti kompensaciją paprastai galima prašančiajam atsidalinti, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą sutinka gauti kompensaciją. Atsakovas turi galimybių ir sutinka išmokėti ieškovui kompensaciją. Atsakovas nesutinka gauti kompensaciją už jam priklausančias žemės sklypų dalis, kadangi neegzistuoja CK 4.802 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos.
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUSTATYTOS APLINKYBĖS IR ARGUMENTAI.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti faktinis ir teisinis pagrindai, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Ginčas byloje yra kilęs tarp dviejų sklypų savininkų dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kolegija konstatuoja jog teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą tinkamai taikė materialinės teisės normas. Apeliacinis skundas atmestinas. Ginčas byloje yra kilęs dėl bendrasavininkio teisės reikalauti atidalinti jį iš bendrosios dalinės nuosavybės.
CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo, pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. LAT praktikoje pabrėžiama, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiškas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas (LAT 2011 12 08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2011; 2008 11 11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). LAT minėtose nutartyse yra pažymėjęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės galimas šalių susitarimu; bendraturčiai gali sulygti dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo įvairiais būdais: išskiriant bendraturčiams tenkančias dalis natūra, parduodant bendrą daiktą ir pasidalijant už daiktą gautus pinigus, sumokant bendraturčiui kompensaciją už jam tenkančią dalį ir kt.
Pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, o nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata yra bendrojo reikalavimo atidalyti daiktą išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteisiama kompensacija pinigais (LAT 2008 11 11 nutartis civilinėje Nr. 3K-7-466/2008) Taigi, atidalijimas išmokant kompensaciją yra išimtinis atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra. Kai bendraturčio dalis nuosavybėje su kitais bendraturčiai yra lygi ir yra galimybė tą dalį išskirti natūra, išimtinio atidalijimo būdo (kompensacijos pinigais) taikymas laikytinas savininko teisių pažeidimu.
Šioje byloje kilusio ginčo išskirtinumą sudaro tai jog, nekilnojamas turtas (žemės sklypai) yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje ir jų geografinė padėtis lemia tai, kad savininkų teises (valdymą ir disponavimą) į šio parko teritorijoje esančią žemę riboja specialus įstatymas Saugomų teritorijų įstatymas (toliau STĮ). Tame tarpe minėtas įstatymas riboja ir galimybę žemės savininkams rinktis atidalinimo iš bendrosios nuosavybės būdus. Pagal STĮ 31 straipsnio 9 dalį valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos. Ieškovas remdamasis minėta specialaus įstatymo nuostata teigia jog šiuo atveju atidalijimas iš bendrosios nuosavybės natūra iš viso negalimas, nes minėto įstatymo nuostata draudžia atidalinant sklypo bendrasavininkį suformuotą sklypą padalinant į dalis. Tačiau atkreiptinas dėmesys jog šalių nuosavybėje yra du sklypai, o įstatymas nedraudžia dalinti šalims priklausančios žemės natūra priskiriant kiekvienam iš savininkų po sklypą ir priteisiant kompensaciją savininkui, kuriam tenka mažesnio ploto sklypas. Tokiu būdu nebūtų pažeistos savininkų teisės.
Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto (LAT 2005 12 05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005). Įstatymo nuostatos, suponuojančios bendraturčio teisę reikalauti atsidalinti kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo principu ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis, todėl priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra. Šiuo atveju manytina, kad konstatuoti jog tokios galimybės buvo išnaudotos nėra pagrindo. LAT taip pat yra pažymėjęs jog
atsižvelgiant į būtinybę išlaikyti bendraturčių interesų pusiausvyrą, tokio pobūdžio bylose itin svarbus šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo klausimas. Bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų lygiaverčių bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklės bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo konkretinamos teismų praktikoje išaiškinant, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti (LAT 2008 11 11 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 11 09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009; kt.). Šalių įrodinėjimo pareiga svarbi ne tik sprendžiant dėl geriausio bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo, tačiau taip pat nustatant teisingą kompensacijos pinigais dydį. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad abi šalys nesutiko jog joms būtų išmokėta kompensacija, bet reikalavo atidalinti priteisiant abu sklypus natūra vienam savininkui, kitam išmokant kompensaciją, todėl teismas, kuriam buvo pateiktas tik toks atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas iš esmės teisingai išsprendė bylą ir pagrįstai atmetė ieškinį. Tačiau toks teismo sprendimas neužkerta šalims kelio kreiptis į teismą pateikiant ieškinį dėl atidalinimo iš bendrosios nuosavybės, siūlant tokį atidalinimo būdą, kuris nepažeistų savininkų teisių į atidalinimą natūra sumokant vienam iš savininkų kompensaciją už jam atitenkantį didesnį sklypą.
Apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas neskaidriai įgijo nuosavybę į sklypus nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kol sandoriai ir juridiniai faktai, kurių pagrindu atsakovas tapo bendrasavininkiu nėra nuginčyti, atsakovas laikytinas teisėtu bendrosios dalinės nuosavybės subjektu.
Apeliacinio skundo argumentai paremti žemės sklypo naudojimo tikslais ir būdais (tai kad ieškovas nurodo puoselėjąs tradicinį ūkininkavimą, kad sklypai randasi netoli jo sodybos, kad jis iš to gyvena ir kt.), nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.
Atsiliepimas
Vadovaujantis CPK 93 straipsniu atmetus apeliacinį skundą atsakovui priteistinos jo apeliacinėje instancijoje turėtos išlaidos, advokato pagalbai surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, apmokėti. Atsakovas yra pateikęs įrodymus jog yra sumokėjęs maksimalią pagal Teisingumo ministerijos rekomendacijas, patvirtintas 2004 04 02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85, rekomenduotiną sumą – 1200. Kolegija atsižvelgdama į bylos bei atsiliepimo apimtis ir sudėtingumą mažina priteistiną sumą, ir priteisia 600 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija
NUTARIA:
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo P. B. atsakovo UAB „Resource development group“ naudai 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidų.