- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-24
- Bylos Nr.
- N-575-1291-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-45-3-00918-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo E. S. administracinėje byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pirmą kartą į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) pilietis E. S. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) atvyko 2010 m. rugpjūčio 24 d., jis buvo įkurdintas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras); Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) sprendimu, jo prieglobsčio prašymas priimtas nagrinėti iš esmės, suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje. 2010 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas iš Užsieniečių centro išvyko ir negrįžo, todėl 2010 m. spalio 4 d. sprendimu Migracijos departamentas nutraukė jo prašymo nagrinėjimą.
2011 m. vasario 17 d. pareiškėjas buvo grąžintas iš Vokietijos pagal Dublin II reglamentą, vėl kreipėsi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir buvo apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre, netaikant jam judėjimo laisvės apribojimų. 2011 m. kovo 3 d. išvyko iš Užsieniečių registracijos centro ir negrįžo.
2011 m. gegužės 17 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui E. S. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“.
2012 m. birželio 8 d. pareiškėjas, kartu su keliais kitais (duomenys neskelbtini) piliečiais, buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pasienyje, dėl tyčinio, neteisėto, neleistinoje vietoje ir ne per Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir muitinės kontrolės punktus atlikto Lietuvos Respublikos sienos perėjimo iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 10 d. nutartimi E. S. vienam mėnesiui – nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2012 m. liepos 10 d. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2012 m. birželio 29 d. nutarimu pareiškėją paleistas į laisvę nuo 2012 m. liepos 2 d. 2012 m. liepos 16 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjas nubaustas 25 parų areštu, už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, padarymą. Į bausmės laiką buvo įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo metu išbūtas laikas, taigi, laikyta, kad pareiškėjas visiškai atliko jam skirtą bausmę.
2012 m. liepos 2 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriuje (toliau – Sienos kontrolės skyrius) buvo atlikta užsieniečio apklausa (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)) bei paimtas pareiškėjo paaiškinimas (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame pareiškėjas pasiprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Taip pat buvo priimtas sprendimas sulaikyti pareiškėją iki 48 valandų, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5 punkto bei 2 dalies pagrindu.
2012 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme buvo gautas Sienos kontrolės skyriaus teikimas (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo prašoma sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį E. S. Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams iki 2012 m. spalio 2 d., bet ne ilgiau iki kol bus išspręstas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
2012 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas sprendimu, dėl neteisėto atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje, nusprendė sulaikyti ir apgyvendinti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre nuo 2012 m. liepos 3 d. iki 2012 m. spalio 3 d. (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)).
2012 m. liepos 24 d. pareiškėjas ir keli kiti užsieniečiai, 2012 m. liepos 22 d pasišalinę iš Užsieniečių registracijos centro, buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)).
2012 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas dar kartą kreipėsi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. 2012 m. rugpjūčio 3 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (16/6-12)12PR-76 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui E. S. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)).
Pareiškėjas Migracijos departamento 2012 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)), bylos nagrinėjimas numatytas 2012 m. spalio 30 d. (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)).
Žemesnės instancijos teismas
2012 m. rugpjūčio 27 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas pakartotinai svarstyti dėl jo sulaikymo, kuriame prašoma panaikinti 2012 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl pareiškėjo sulaikymo (b. l .1-4).
Šalies argumentai
Prašyme pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra priimtas jo skundas dėl Migracijos departamento atsisakymo suteikti prieglobstį; remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras visą bylos nagrinėjimo administraciniame teisme laikotarpį negalės atlikti jokių veiksmų, todėl pareiškėjo sulaikymo klausimas turi būti persvarstytas. Pažymėjo, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis numato galimybę sulaikyti užsienietį esant minėtoje įstatymo nuostatoje nurodytoms sąlygoms, tačiau remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalimi, Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai. Nurodė, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta perkeliant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) 15 straipsnio 1 dalį ir įsigaliojo kartu su Įstatymo priedo 37 punktu, kas lemia, jog ši įstatymo nuostata turi būti aiškinama nepažeidžiant Direktyvos 2008/115/EB nuostatų; rėmėsi Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi, preambulės 9 punktu, Įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, analogiška 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2005/85/EB), 2 straipsnio d punktui, ir teigė, jog užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento ir netenka, kai yra priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį ir minėtu laikotarpiu yra laikomas teisėtai esančiu valstybėje narėje. Pareiškėjas yra apskudęs Migracijos departamento sprendimą nesuteikti jam prieglobsčio, Vilniaus apygardos administracinis teismas šio skundo dar nėra išnagrinėjęs. Nurodė, kad laikiną teritorinį prieglobstį E. S. užtikrina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 79 punktas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teigė, kad kol nėra įsigaliojęs Migracijos departamento sprendimas, pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo statusą Lietuvos Respublikoje, todėl neturėtų būti laikomas neteisėtai esančiu Lietuvos Respublikoje. Iš to seka, kad Direktyvos 2008/115/EB ir Įstatymo nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių sulaikymo pareiškėjui negali būti taikomos (tą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. (prašyme nurodyta 2009 m. lapkričio 9 d., bet tai laikytina rašymo apsirikimu) sprendimo byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) 45 punktas, LVAT formuojama praktika). Darė išvadą, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas yra išnykęs, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje ir kituose 1 dalies punktuose numatytų pagrindų nėra, todėl tolimesnis pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimas yra negalimas.
Žemesnės instancijos teismas
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pakartotinai svarstyti dėl jo sulaikymo, nusprendė E. S. prašymą tenkinti ir panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimą.
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 5 punkto bei 2 dalies pagrindu; Migracijos departamentas netenkino pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį, tačiau pareiškėjas šį Migracijos departamento sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris priėmė skundą nagrinėti. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamento sprendimas nėra įsigaliojęs, E. S. yra prieglobsčio prašytojas, todėl kol nėra priimtas galutinis sprendimas dėl jo prašymo suteikti prieglobstį, jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai ir negali būti pradėta jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra.
II.
Užsieniečių registracijos centras apeliaciniu skundu dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo, remdamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, prašo panaikinti skundžiamą Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą.
Nurodo, kad pareiškėjo tikslas – vykti į kitas Europos Sąjungos šalis, nes nesulaukęs galutinio sprendimo jis 2 kartus neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis; tyčia, piktybiškai pažeidė Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų, 135 straipsnio, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ III skyriaus 18.4 punkto bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių tvarkos taisyklių“ V skyriaus 8 punkto nuostatas.
Pažymi, kad pareiškėjas nesiekia gauti prieglobsčio būtent Lietuvos Respublikoje, o nelegaliais būdais bando įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje – nevaržomai keliauja į kitas Europos Sąjungos šalis bei už Europos Sąjungos ribų, piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, todėl jau trečią kartą pateiktas prieglobsčio prašymas bei Migracijos departamento sprendimo apskundimas yra tik priemonė vilkinti sprendimo įvykdymą.
Pabrėžia, kad pareiškėjas pažeisdamas Užsieniečių registracijos centro tvarkos taisykles, kartu su kitais užsieniečiais pasišalino iš Užsieniečių registracijų centro. Remiasi LVAT praktika ir nurodo, kad pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies normą, esant joje numatytoms aplinkybėms, užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti jį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos; priimant Migracijos departamento sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo arba nesuteikimo, be kitų, yra sprendžiamas ir klausimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; byloje esant duomenų, kad užsienietis gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir netaikant jo sulaikymo, sprendimo dėl jo išsiuntimo įvykdymas galėtų tapti neįmanomas, užsieniečio sulaikymas yra būtinas tam, kad sprendimas dėl jo išsiuntimo, jei jis nebus panaikintas ar pakeistas teisminio proceso metu, būtų įvykdytas; Migracijos departamento sprendimo vykdymo sustabdymas nedaro to sprendimo negaliojančiu, taigi, jo užtikrinimui reikalingos priemonės gali būti taikomos; Direktyva 2008/115/EB suteikia valstybei teisę pritaikyti jos nuostatas ir dėl teisėto asmenų buvimo užbaigimo.
Atkreipia dėmesį, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 straipsniu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei spręsti iš esmės užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtumo klausimą. Tuo tarpu teismas vertino tik Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto užsieniečio sulaikymo pagrindo buvimą ar nebuvimą ir nusprendė, kad šiuo pagrindu pareiškėjas negali būti sulaikytas, tačiau neatsižvelgė į tai, kad E. S. buvo sulaikytas ir Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu, kuris nėra išnykęs. Nurodo, kad sprendimo vykdymo sustabdymas nepanaikina esamų sulaikymo pagrindų, išdėstytų Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje ir esant šioje įstatymo normoje nurodytoms aplinkybėms, užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos priėmimo, taigi, sprendimo įvykdymui reikalingos užtikrinimo priemonės naudojamos ir tuo metu, kol sprendimo vykdymas yra sustabdytas. Daro išvadą, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimas yra nepagrįstas, apsunkinantis Užsieniečių registracijos centro darbą (įvykdyti įsigaliojusį sprendimą dėl išsiuntimo). Pažymi, kad iš teismui pateiktos medžiagos akivaizdu, jog užsienietis gali pasislėpti – jis jau 2 kartus buvo pabėgęs iš Užsieniečių registracijos centro, neteisėtai keliavo į kitas Europos Sąjungos šalis, nelegaliai, ne per pasienio kontrolės punktą išvyko iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), po to taip pat nelegaliai vėl grįžo. Tokiais veiksmais pareiškėjas ne kartą pažeidė Europos Sąjungos valstybių migracijos įstatymus, jis nesiekia gauti prieglobsčio būtent Lietuvos Respublikoje, tiesiog ieško galimybių įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos šalyse.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo 2012 m. rugsėjo 10 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad apeliaciniame skunde Užsieniečių registracijos centro nurodytas Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų, 135 straipsnio, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ III skyriaus 18.4 punkto bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių tvarkos taisyklių“ V skyriaus 8 punkto nuostatų pažeidimas gali būti pagrindu administracinei atsakomybei kilti, tačiau byloje nėra duomenų apie tai ar pareiškėjas buvo baustas už šiuos Užsieniečių registracijos centro tvarkos pažeidimus. Pažymi, jog šie pažeidimai nėra ir negali būti teisiniu pagrindu taikyti užsieniečio sulaikymą.
Nurodo, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta perkeliant Direktyvos 2008/115/EB 15 straipsnio 1 dalį ir įsigaliojo kartu su Įstatymo priedo 37 punktu, kas lemia, jog ši įstatymo nuostata turi būti aiškinama nepažeidžiant Direktyvos 2008/115/EB nuostatų. Remiasi Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi ir preambulės 9 punktu, faktinėmis bylos aplinkybėmis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. (atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta 2009 m. lapkričio 9 d., bet tai laikytina rašymo apirikimu) sprendimo byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) 45 punktu ir teigia, kad Direktyvos 2008/115/EB ir Įstatymo nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių sulaikymo išsiuntimo tikslu pareiškėjui negali būti taikomos; sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui taikomas skirtingas teisinis režimas. Atkreipia dėmesį, kad minėtame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime pažymėta, jog „... kaip matyti iš direktyvos dėl grąžinimo 15 straipsnio 1 ir 5 dalių formuluočių, sulaikymas iki išsiuntimo turi trukti kuo trumpiau ir būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas dėl išsiuntimo. <...> asmens sulaikymas turint tikslą išsiųsti turi būti kuo greičiau nutrauktas ir tampa neteisėtas iš karto, kai išnyksta šiame straipsnyje apibrėžtos „esminės“ sulaikymo sąlygos, būtent tinkamai vykdomas pasiruošimas dėl išsiuntimo ir esama pagrįstos tikimybės išsiųsti.“ Nurodo, kad vertinant faktines aplinkybes pareiškėjo sulaikymas gali būti pripažintas neproporcinga priemone, nes jo išsiuntimas iš šalies yra nutrauktas (kadangi sustabdytas E. S. išsiuntimo sprendimo vykdymas), išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos data nėra apibrėžta, taigi, darytina išvada, kad asmens išsiuntimas iš šalies nebus vykdomas per protingus terminus. Mano, kad dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo sulaikymo trukmė gali tęsti dar neapibrėžtą laiką, tačiau tokia teisinė padėtis, kai nėra vykdomas Migracijos departamento sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos negali tęstis neribotą laiką ir kelti neigiamas pasekmes, varžant užsieniečio laisvę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Šioje byloje svarbu išsiaiškinti ar Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečių sulaikymo pagrindai yra taikytini prieglobsčio prašytojui ir jei taip, esant kokioms sąlygoms.
Įstatymo 113 straipsnyje, kuriame reglamentuoti užsieniečio sulaikymo pagrindai, naudojamas terminas „užsienietis“, o Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje numatyta, kad: „Užsienietis – asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios.“ Taigi, analizuojant šias Įstatymo nuostatas lingvistiniu ir sisteminiu metodais, darytina išvada, jog 113 straipsnyje numatyti sulaikymo pagrindai yra taikytini visiems užsieniečiams, nepaisant to ar jie yra pateikę prieglobsčio prašymą, ar ne. Tokią išvadą leidžia daryti ir tai, kad buvimas prieglobsčio prašytoju yra numatytas kaip Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo išlyga, kas suponuoja, jog kiti sulaikymo pagrindai yra taikytini visiems užsieniečiams, kaip šie yra apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje.
Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis numato, jog kai yra sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.). Taigi, sprendžiant dėl užsieniečio sulaikymo, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, turi egzistuoti joje numatyta sulaikymo sąlyga – būtinumas priimti ar vykdyti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo. Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu (tai atitinka Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią valstybėms narėms vienu administraciniu aktu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti). Šį klausimą sprendžia Migracijos departamentas. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad užsienietis yra laikomas prieglobsčio prašytoju, kai jis yra įstatymo nustatyta tvarka pateikęs prašymą suteikti prieglobstį, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamento sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nėra galutinis (jis gali būti skundžiamas teismui), laikytina, kad visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Iš to seka, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos – užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir panašiai. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad šios Įstatymo nuostatos taikymo sritis yra platesnė nei vien tik neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas, nes kaip jau minėta, ši norma taikoma visiems užsieniečiams (normoje nėra nurodyta, kad ji nėra taikoma prieglobsčio prašytojams – Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje vartojamas bendrasis terminas – „užsienietis“, apimantis ir prieglobsčio prašytojus), be to, ji taikoma kalbant tiek apie jų grąžinimą, tiek apie jų išsiuntimą, tiek ir apie įpareigojimą išvykti. Atsižvelgiant į tai, ši norma įgyvendina ne vien tik Direktyvą 2008/115/EB, tačiau ir kitas direktyvas.
2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2003/9/EB) 7 straipsnyje numatyta, kad prieglobsčio prašytojai gali laisvai judėti priimančios valstybės narės jiems paskirtoje zonoje; kai yra tikslinga, pavyzdžiui dėl teisinių priežasčių arba viešosios tvarkos sumetimais; valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka gali izoliuoti prieglobsčio prašytoją tam tikroje konkrečioje vietoje. Direktyvos 2005/85/EB 18 straipsnis numato, jog „Valstybės narės nesulaiko asmens tik dėl priežasties, kad jis yra prieglobsčio prašytojas. Kai prieglobsčio prašytojas yra sulaikomas, valstybės narės užtikrina greito teisminio proceso galimybę.“ Iš paminėtų direktyvų nuostatų matyti, kad šios direktyvos nedraudžia sulaikyti prieglobsčio prašytojų. Nustatomas tik draudimas sulaikyti asmenis vien dėl to, jog jie yra prieglobsčio prašytojai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja minėtų Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu.
Paminėtina, jog užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Reikalingumą taikyti užsieniečio sulaikymą siekiant minėtų tikslų teismai privalo nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdami į susiklosčiusias faktines aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju iš Užsieniečių registracijos centro apeliaciniame skunde bei pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjas ne kartą pasišalino iš Lietuvos Respublikos nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo, buvo grąžintas iš Vokietijos pagal Dublin II Reglamentą. Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, užsienietis, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. S. taikytinas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Teismų praktika nėra statiškas dalykas. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Tinkamai motyvuota teismų praktikos raida, kai ji nėra atsitiktinė, atitinka teisinės valstybės imperatyvą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pasikeitimus teisėje bei siekdama aiškesnės užsieniečių teisinės padėties, kol yra sprendžiama dėl pateiktų prieglobsčio prašymų, bei teismų praktikos vienodumo, nutaria keisti vyravusią teismų praktiką ir, nepaisant to, kad yra pasibaigęs skundžiamas sulaikymo terminas (t. y. yra išnykęs ginčo dalykas), išnagrinėjo sulaikymo teisėtumo klausimą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo procesiniu sprendimu ji išplėtoja teismų praktiką ginčuose dėl prieglobsčio prašytojų sulaikymo, tokiu būdu užtikrindama teisinį aiškumą ir veiksmingą. Tokia teismų praktikos raida, teisėjų kolegijos manymu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, be kita ko, siekiant garantuoti žmogaus teisių, kaip šiuolaikinės visuomenės esminės vertybės, apsaugą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą tenkinti.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – E. S. 2012 m. rugpjūčio 24 d. prašymą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.