Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-125-241/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-03-24
Bylos Nr.: 2A-125-241/2015
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Danutė Milašienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių melioracija“
Atsakovas: B. J., K. A., V. Č.

Kategorijos

44.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-125/2015Proceso Nr. 2-58-3-00132-2013-0 Procesinio sprendimo kategorijos:

44.1.; 44.2.; 44.5.1.; 44.5.2.(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių melioracija“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių melioracija“ ieškinį atsakovams B. J., K. A. ir V. Č. individualiai įmonei dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 706 060 Lt nuostoliams atlyginti bei procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki prievolės visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad ieškovas be kitų veiklos sričių prekiauja iškastiniu smėliu ir žvyru iš jo eksploatuojamų karjerų. Ieškovo teigimu, bendrovės buhalterinių dokumentų, kuriuose užfiksuoti smėlio, žvyro kasimo darbų pirkimai bei smėlio ir žvyro pardavimai per 2009-2011 metus, analizė atskleidė faktą, jog vienam pirkėjui, t. y. V. Č. individualiai įmonei buvo suteikiamos išskirtinės sąlygos – iš jos smėlio kasimo paslaugos pirktos žymiai didesne kaina nei rinkos, o smėlis ir žvyras šiai įmonei buvo parduodami daugiau kaip du kartus pigiau nei kitiems įmonės klientams. Tokias bendrovei nenaudingas sutartis su V. Č. IĮ ieškovo vardu sudarė ir pardavimus bei paslaugų pirkimus organizavo tuometinis pagrindinis UAB „Šiaulių melioracija“ akcininkas ir ekonomikos direktorius B. J.. Dėl šių nesąžiningų susitarimų tarp V. Č. IĮ ir B. J. UAB „Šiaulių melioracija“ patyrė nuostolių ir negavo pajamų, kurias turėjo ir galėjo gauti. Nuostolių atsiradimą sąlygojo ir tuometinio įmonės direktoriaus K. A. netinkamas pareigų vykdymas. Dėl atsakovų kaltės ieškovas nurodytu laikotarpiu pardavė atsakovo V. Č. įmonei smėlį ir žvyrą mažesnėmis kainomis nei kitiems klientams, todėl negavo 627 177 Lt pajamų bei per 2010-2011 metus V. Č. įmonei permokėjo 78 883 Lt už smėlio krovimo paslaugas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovui B. J. iš ieškovo 4 840 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų bei 188,59 Lt kitų bylinėjimosi išlaidų; atsakovui V. Č. individualiai įmonei – 2 000 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų; priteisė valstybei iš ieškovo 118,06 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų; sprendimui įsiteisėjus, panaikino Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d., 2013 m. balandžio 10 d. ir 2013 m. birželio 17 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų B. J., K. A. ir V. Č. individualios įmonės turto areštą.

Teismas nurodė, kad sprendžiant, ar ieškovas aptariamu laikotarpiu (įvertinant tai, kad apart gamtos išteklių mokesčio, kitų išlaidų parduodamas smėlį V. Č. individualiai įmonei neturėjo) patyrė nuostolius (negavo naudos), ar turėjo naudos ir pelno, svarbi ta aplinkybė, kad įmonės, kurios turi teisę eksploatuoti smėlio ar žvyro karjerus ir pardavinėti ar naudoti savo reikmėms smėlį ar žvyrą (gamtos išteklius), privalomai sumoka valstybei tik šių gamtos išteklių naudojimo mokestį, kuris aptariamu laikotarpiu buvo 0,61 Lt už kubinį metrą. Kitos išlaidos (sąnaudos) yra susijusios su gavyba (iškasimu): atodangų padarymu, privažiavimo kelių įrengimu, iškasimu ir transportavimu bei kitomis pridėtinėmis išlaidomis. Teismas sprendė, kad ieškovo pateikta UAB „Auditas ir konsultacijos“ 2013 m. gegužės 27 d. specialisto išvada, kurioje nustatyta vidutinė smėlio kaina, nėra patikimas įrodymas, kadangi joje neįvertintos sąlygos ir aplinkybės, įtakojusios kainos sudarymo mechanizmą, neatliktas išsamus kainos vertinimas ir analizė, tik atlikti aritmetiniai skaičiavimai pagal pateiktas sąskaitas faktūras. Teismas pažymėjo, kad PVM sąskaitos faktūros, kuriose smėlio kaina nurodyta įskaičiavus ir jo transportavimo kainą, specialistei atliekant skaičiavimus bei pateikiant išvadas nebuvo eliminuotos, todėl konstatavo, kad išvados yra padarytos remiantis neteisingai įvertintais duomenimis, kurie neatitinka tikrovės, o iš neteisingų pradinių duomenų negalima padaryti teisingos ir pagrįstos galutinės išvados. Teismas atsižvelgė į atsakovo B. J. teismui pateiktus įrodymus (dokumentai ir sutartys), kurie patvirtina, kad didžiojoje dalyje ieškovo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, kurias UAB „Auditas ir konsultacijos“ nagrinėjo specialisto išvadoje ir jomis remdamasis suskaičiavo smėlio vidutinę kainą, kuria smėlis buvo parduodamas kitiems ieškovo klientams (išskyrus V. Č. individualiai įmonei), smėlio kaina yra nurodyta į ją įskaičiavus smėlio transportavimo į smėlio pirkėjo nurodytus objektus kainą, smėlis buvo iškastas ir pakrautas ieškovo. Teismas nustatė, kad tyrimą atlikusi specialistė įmonėms parduotą smėlį vertino tik kaip gryną produktą, neskaičiuodama, kad į jo kainą įtrauktas ir jo pakrovimas bei transportavimas. Teismas pažymėjo, jog sutartys leidžia pagrįstai spręsti, kad šiais atvejais, pagal nusistovėjusią bendrovės praktiką (sutiktina, kad ji ydinga) į smėlio kainą buvo įkalkuliuotos ir kitos paslaugos – smėlio pakrovimas ir jo atvežimas. Aplinkybę, kad į ieškovo išrašomų PVM sąskaitų faktūrų smėlio kainą dažniausiais atvejais buvo įtraukiama ir jo transportavimo bei pakrovimo kaina paliudijo buvusi UAB „Šiaulių melioracija“ finansininkė, atsakovas B. J., o liudytojais apklausti J. V. ir K. patvirtino, kad bendrovėje dirbo vairuotojai, buvo transportas, kuriuo smėlis buvo pristatomas klientams. Teismas nesutiko su ieškovo atstovo argumentais, kad sąskaitose faktūrose nesant nurodytos paslaugų kainos, laikytina, kad tų paslaugų nebuvo. Teismas pažymėjo, kad žala ir jos dydis nėra formalios kategorijos, jos turi būti tikros, realios ir įrodytos. Specialistės akte nustatytas didelis smėlio kainų svyravimas – nuo 6 Lt iki 30 Lt už kubinį metrą, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad sąskaitose faktūrose nebuvo atspindėtos visos ūkinės operacijos, todėl jų pagrindu nustatyta vidutinė parduodamo vieno kubinio metro smėlio už aptariamą laikotarpį kaina nėra teisinga. Teismo nuomone, šias aplinkybes patvirtina ir kiti byloje ištirti patikimi ir reikšmingi įrodymai – sutartys, sudarytos tarp UAB „Šiaulių melioracija“ ir UAB „Šiaulių plentas“. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad ieškovo teiktame rašytiniame įrodyme – UAB „Auditas ir konsultacijos“ 2013 m. gegužės 27 d. dokumente išvados dėl vidutinių kainų, kuriomis smėlis buvo parduodamas klientams, yra klaidingos, gautos darant klaidingą prielaidą, jog analizuojamose PVM sąskaitose faktūrose nurodytose smėlio kainose nėra įtraukta smėlio pakrovimo ir transportavimo kaina.

Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas atlyginti negautas pajamas yra nepagrįstas, nes ieškovas neįrodė nei padarytos realios žalos, nei jos dydžio. Teismas konstatavo, kad ieškovo patikslintame ieškinyje nurodoma bendrovės patirta 78 883 Lt turtinė žala, kaip permokėta atsakovui V. Č. individualiai įmonei už neatliktus darbus neįrodyta ir dėl šio reikalavimo ieškinys netenkintinas. Teismas pažymėjo, kad UAB „Auditas ir konsultacijos“ pateiktame dokumente nėra skaičiuojamos bendrovės išlaidos vykdant smėlio pardavimo veiklą, t. y. galimai patirtos arba nepatirtos išlaidos eksploatuojant karjerus.

Teismas atkreipė dėmesį, jog šio ieškinio iniciatorius J. V. tuo metu buvo bendrovės akcininkas ir valdybos narys, taigi akivaizdu, kad už bendrovės ūkinę finansinę veiklą buvo vienodai atsakingas su kitais valdybos nariais ir bendrovės vadovu. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad ginčo aktualiu laikotarpiu ieškovas nebuvo vieninteliu smėlio pardavėju regione, šalia smėlio karjerus turėjo kiti subjektai. Byloje yra pateikti įrodymai, kad jie smėlį ginčui aktualiu laikotarpiu pardavinėjo daug žemesnėmis kainomis nei ieškovo nurodytos, kuriomis esą ieškovas turėjo prievolę parduoti smėlį V. Č. individualiai įmonei, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovas galėjo pagrįstai ir patikimai tikėtis kitokių – t. y. žymiai didesnių pajamų ir tik dėl atsakovų kaltų ir nesąžiningų veiksmų jų negavo. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog atsakovai veikė neteisėtai, kad savo veiksmais ar neveikimu pažeidė bendrovės įstatus ar kitus įstatymus ar bendruosius sąžiningumo ir moralės principus. Teismas sprendė, kad bylos faktinių aplinkybių analizė paneigia ieškovo teiginius ir dėl atsakovų kaltės, ir dėl neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, parduodant smėlį aptariamu laikotarpiu V. Č. individualiai įmonei. Teismas nurodė, kad smėlio pakrovimo ir transportavimo paslaugų neįtraukimas į sąskaitą gali lemti netinkamą apskaitos tvarkymą bendrovėje, tačiau nepatvirtina aplinkybės, jog buvo padaryta reali žala.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepasisakė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, apsiribojo teiginiu, kad ši atsakomybės sąlyga neįrodyta. Atsakovų V. Č. IĮ ir B. J. neteisėti veiksmai pasireiškė susitarimu, pagal kurį iš V. Č. IĮ ieškovas brangiau nei rinkos kaina pirko paslaugas, tačiau smėlį parduodavo gerokai pigiau nei vidutinė kitiems klientams parduodamo smėlio kaina. Tokiu būdu atsakovai, elgdamiesi nesąžiningai ir siekdami sau finansinės naudos, pasipelnė ieškovo sąskaita. Susitarimas dėl tokių sandorių buvo abipusis – B. J. nebūnant pagrindiniu įmonės akcininku ir vadovaujančias pareigas užimančiu darbuotoju bei negalint kontroliuoti kitų įmonės darbuotojų, įmonės viduje koordinuoti sandorio vykdymą, V. Č. IĮ nebūtų galėjusi aiškiai mažesnėmis kainomis įsigyti iš ieškovo prekių ar nepagrįstai brangiai parduoti jai savo paslaugas, mat tokie sandoriai yra aiškiai nepalankūs, nenaudingi ieškovui, o B. J. neturint subjekto, su kuriuo galėtų būti sudaromi tokie susitarimai, žala įmonei taip pat nebūtų padaryta.

2. Atsakovų neteisėti veiksmai buvo pagrįsti leistinais įrodymais – vyriausiosios finansininkės rašytiniu paaiškinimu, V. Č. IĮ atstovo ir B. J. paaiškinimais, kad sąskaitas rašydavo vienas kitam be ekonominio pagrindimo, remiantis tarpusavio susitarimų pagrindu.

3. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose kėlė ir B. J., kaip UAB „Šiaulių melioracija“ darbuotojo, atsakomybės, kartu ir jo kaip darbuotojo neteisėtų veiksmų, klausimą, kadangi žalos atsiradimo metu jis įmonėje dirbo ekonomikos direktoriumi, tačiau teismas šio bylos aspekto neanalizavo.

4. K. A. neteisėti veiksmai kyla iš įmonės vadovui numatytų pareigų nevykdymo. ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas numato, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. K. A. neužtikrino bendrovės turto apsaugos, nekontroliavo sudaromų sandorių, jų sąlygų, leido bendrovės darbuotojui sudaryti aiškiai ieškovui finansiškai nenaudingus sandorius. Dėl skirtingo atsakomybės pobūdžio šio atsakovo neteisėti veiksmai turėjo būti vertinami atskirai, tačiau teismas dėl šio atsakovo atsakomybės nepasisakė ir su tuo susijusių įrodymų nevertino.

5. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismui neanalizavus atsakovų neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos, ignoravus su šiuo bylos aspektu susijusius įrodymus, jų nevertinus, bet ir neatmetus, teismo išvada dėl šios atsakomybės sąlygos nebuvimo laikytina nepagrįsta, nemotyvuota ir neteisinga, o tai turėjo tiesioginės įtakos neteisingo ir neteisėto sprendimo byloje priėmimui.

6. Teismas padarė neteisingą išvadą, teigdamas, esą ieškovas neįrodė žalos padarymo, o specialisto išvada kaip žalos dydžio įrodymas atmestina. Patirtus nuostolius ieškovas kildino iš to, kad V. Č. IĮ iš ieškovo nuo 2009 m. iki 2011 metų mažesnėmis nei rinkos kainomis pirko smėlį, o krovimo darbus ieškovui parduodavo brangiau nei įprasta. V. Č. įmonei parduodant smėlį, jo kaina buvo nurodoma mažesnė nei tą patį smėlį parduodant kitiems subjektams. Teismo teiginiai, kad esą mažesnė smėlio kaina buvo dėl to, kad jis pats smėlį išsikasdavo, pasikraudavo ir išsiveždavo, o kitiems klientams šios paslaugos buvo įskaičiuotos į smėlio kainą, laikytini nepagrįstais.

7. Pasisakydamas dėl žalos, kaip atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netaikė teisės normų, kurios turėjo būti taikomos, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai atmetė specialisto išvadą kaip ieškovo patirtos žalos įrodymą bei nepagrįstai sprendė, jog žala ir jos dydis byloje neįrodyti. Teismas pripažino, kad sąskaitose, kurias išanalizavusi specialistė padarė išvadą dėl ieškovui padarytos žalos dydžio, nėra užfiksuota, kad kitiems ieškovo klientams be smėlio pardavimo buvo teikiamos kokios nors kitos paslaugos (kasimo, pakrovimo, vežimo ar pan.). Važtaraščių bei atitinkamų įrašų sąskaitose nebuvimas reiškia, kad jos nebuvo suteiktos. Nors dalyje sąskaitų kaip ūkinė operacija įvardintas tik smėlio pardavimas, kitose sąskaitose buvo nurodyta, kad klientams teiktos ir transportavimo paslaugos. Ši aplinkybė patvirtina, kad tuo atveju, jeigu ieškovas teikdavo papildomas paslaugas, jos būdavo fiksuojamos sąskaitose. Išvadą parengusi specialistė pagrįstai sprendė, jog sąskaitose, kuriose neįvardintas kitokių paslaugų teikimas, buvo parduodamas tik smėlis, todėl tokiose sąskaitose nurodyta kaina pagrįstai galima vadovautis sprendžiant apie ieškovui padarytą žalą ir jos dydį V. Č. įmonei pardavus smėlį žymiai mažesnėmis kainomis.

8. Net jei būtų laikoma, kad kitiems ieškovo klientams parduodant smėlį į jo kainą buvo įskaičiuotos ir smėlio kasimo, pakrovimo ar kt. paslaugos, žala ieškovui vis tiek būtų padaryta. Ieškovas pardavė V. Č. IĮ smėlį, tuo pačiu laikotarpiu pirkdamas iš šios įmonės krovimo paslaugas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pagal V. Č. įmonei teiktų krovimo darbų kiekį valandomis, už kuriuos ieškovas sumokėjo, buvo pakrautas ne tik atsakovo, bet ir visų kitų ieškovo klientų pirktas smėlis. Vadinasi, teismo argumentai, esą V. Č. IĮ įsigytą smėlį pasikrovė savo lėšomis, neatitinka tikrovės, nes už visiems klientams, įskaitant ir V. Č. IĮ, atliktus krovimo darbus ieškovas sumokėjo. Jei kitiems įmonės klientams šios paslaugos buvo įtrauktos į sąskaitas kaip smėlio kainos dalis, analogiškos patirtos sąnaudos turėjo būti įskaičiuotos ir į V. Č. IĮ išrašomas sąskaitas už šiai įmonei parduotą smėlį. To nepadarius, turėtų būti laikoma, kad ieškovo patirti finansiniai praradimai yra net didesni nei paskaičiuota.

9. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio dalis dėl tiesioginių nuostolių dydžio neįrodyta. Specialisto išvada patvirtina, kad ieškovas sumokėjo V. Č. IĮ ne tik už visus smėlio krovimo darbus, įskaitant smėlio, parduoto pačiai V. Č. IĮ, krovimą, bet ir papildomai sumokėjo (permokėjo), nes per sąskaitose nurodomą laiką turėjo būti pakrautas (taigi ir parduotas) kur kas didesnis smėlio kiekis, nei realiai buvo pakrauta ir parduota. Nepagrįsta teismo išvada, kad šie duomenys nėra patikimi, nes minėti skirtumai galėjo susidaryti dėl meteorologinių sąlygų, paruošiamųjų darbų kasimui ir pan. Nėra aišku, kuo remdamasis teismas darė tokias išvadas. Byloje nėra tokias aplinkybes objektyviai patvirtinančių duomenų. Spręsdamas dėl reikalavimo priteisti tiesioginius nuostolius teismas nepaisė įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, todėl nepagrįstai konstatavo, jog nei tiesioginių nuostolių patyrimas, nei jų dydis ieškovo nebuvo įrodytas.

10. Teismas nesprendė dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei žalos egzistavimo, byla išspręsta nevisapusiškai, todėl priimtas sprendimas neatitinka jam keliamų imperatyvių reikalavimų ir turi būti naikinamas. Jei atsakovai nebūtų nesąžiningai susitarę dėl gerokai mažesnių smėlio pardavimo kainų V. Č. IĮ, o smėlį šiam subjektui būtų pardavinėję tokiomis pat vidutinėmis kainomis kaip kitiems ieškovo klientams, K. A. būtų tinkamai vykdęs savo kaip įmonės vadovo pareigas ir netoleravęs tokio kitų atsakovų elgesio, ieškovas nebūtų patyręs nuostolių.

Atsiliepimas

Atsakovas V. Č. IĮ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

1. Apeliantas teismui nepateikė naujų įrodymų, kurie ginčą leistų spręsti kitaip, neginčija per 2009-2011 metus ieškovo ir atsakovo V. Č. IĮ sudarytų sandorių, neprašo jų pripažinti negaliojančiais. Kol sudaryti sandoriai nenuginčyti, jų sukeltos teisinės pasekmės laikytinos galiojančiomis.

2. Ieškovo ir V. Č. IĮ sudaryti sandoriai pagal pridėtas prie ieškinio PVM sąskaitas faktūras per 2009-2011 metus (išskyrus dalį sandorių, pagal kuriuos ieškovas pirko smėlio kasimo paslaugas ir iki galo neatsiskaitė) yra įvykdyti ir pasibaigę. Šalys laikėsi aptartų sąlygų, teikė paslaugas, prekes, atliko mokėjimus, todėl ieškovas negali reikalauti nuostolių atlyginimo CK 6.245 straipsnio 3 dalies pagrindu. Ieškovas neįrodinėja, kad atsakovas būtų neįvykdęs ar netinkamai vykdęs sutartis su ieškovu. Deliktinė atsakomybė atsakovui netaikytina, nes ginčas grindžiamas sutartiniais santykiais.

3. Apeliantas neigia sutarties laisvės principą. Visi smėlio kasimo paslaugų, smėlio ir žvyro pirkimo sandoriai sudaryti tarp privačių juridinių asmenų. Šių sandorių kainų imperatyvios normos nereglamentuoja. Nustatyti sandorių kainas galėjo ir dabar jas nustatyti turi teisę tik šios srities laisvos rinkos dalyviai.

Šalies argumentai

4. Ieškovas klaidina apeliacinės instancijos teismą teigdama, kad smėlio kubo savikaina 2009-2010 buvo apie 8 Lt (2011 m. 8,68 Lt). Tokio dydžio kaina, kaip savikaina, niekur neapibrėžta. Praktikoje laikoma, kad smėlio savikaina susideda iš valstybės nustatyto mokesčio už valstybinius žemės išteklius ir techninių darbų išlaidų (smėlio krovimo, privažiavimo kelių įrengimo ir pan.). Valstybinių žemės išteklių mokestį už smėlio kubą sudarė: 2009 m. – 0,24 Lt, 2010 m. – 0,64 Lt, 2011 m. – 0,67 Lt. Kita savikainos dalis priklausė nuo to, kas ir kokia technika kraus smėlį (smėlio krovimas).

5. Pagrindinis įrodymas, kuriuo ieškovas įrodinėja savo reikalavimus, yra UAB „Auditas ir konsultacijos“ 2013 m. gegužės 27 d. specialisto išvada, tačiau šis dokumentas nėra informatyvus, nes bendrovė neatliko ekonominio tyrimo, išsamaus ginčo vertinimo, analizės. Atlikti tik aritmetiniai skaičiavimai pagal ieškovo pateiktas sąskaitas faktūras. Specialistė vertino ne visas sąskaitas faktūras ir sutartis, tai taip pat lėmė klaidingą išvadą.

6. V. Č. individuali įmonė ir ieškovas 2009-2011 metų sandorių kainas nustatinėjo atsižvelgdami į rinkoje buvusias kainas bei į tarpusavio bendradarbiavimą. Ginčo laikotarpiu nedideliu atstumu (iki 5 km spinduliu) veikė net penki smėlio karjerai, kas skatino konkurenciją bei nulėmė žemesnes smėlio kainas.

7. Iki atsakovui pradėjus smėlio krovimo darbus Arvydiškės karjere ieškovas tam pačiam darbui atlikti naudojo ekskavatorių bei buldozerį. Rinkoje šių abiejų mechanizmų bendra valandos kaina – 200 Lt. Šie mechanizmai stovėjo karjere ir tada, kai jais nebuvo dirbama (naktį, švenčių bei poilsio dienomis). Dviejų mechanizmų darbuotojams bei sargui pristatyti į karjerą bei juos išlaikyti reikėjo lėšų. Tuo tarpu V. Č. individuali įmonė naudojo našesnę ir pažangesnę kasimo techniką bei technologiją. Jei ieškovo buldozeris su ekskavatoriumi (du darbuotojai) galėjo per dieną į sunkvežimius pakrauti iki 700 m³ smėlio ar žvyro, tai atsakovo naudojamas frontalinis krautuvas (vienas darbuotojas) – iki 2 000 m³. Atsižvelgiant į tai, atsakovo naudoto krautuvo darbo valandos kaina (apie 150 Lt) buvo didesnė už ieškovo ekskavatoriaus (apie 120 Lt), tačiau visumoje (įvertinus ieškovo buldozerio, ekskavatoriaus, sargo kaštus) atsakovo teikiama smėlio pakrovimo paslauga buvo pigesnė.

Atsiliepimas

Atsakovai K. A. ir B. J. atsiliepimuose ieškovo apeliacinį skundą prašo atmesti, nurodydami šiuos argumentus:

1. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog nebuvo įrodyti atsakovų neteisėti veiksmai. Komercinių santykių tarp ieškovo ir V. Č. IĮ priežastis buvo siekimas padidinti bendrovės našumą, konkurencingumą.

2. Ieškovo pateikti įrodymai, tarp jų ir UAB „Auditas ir konsultacijos“ išvada, nepatvirtina ieškovo teiginio, kad ieškovas už parduotą smėlį galėjo ir turėjo gauti didesnes pajamas, nei gavo dėl komercinių santykių su V. Č. IĮ. Teismas pagrįstai nurodė, kad specialisto išvadoje specialistė, nustatydama vidutinę smėlio kainą, kuria buvo parduodamas smėlis kitiems vartotojams, neatliko išsamaus smėlio kainos vertinimo ir analizės.

3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad specialisto išvada nėra patikimas įrodymas vien dėl to, jog joje neįvertintos visos sąlygos ir aplinkybės, įtakojusios kainos sudarymo mechanizmą.

4. Ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog ieškovas realiai galėjo tikėtis, kad smėlis bus perkamas didesnėmis kainomis, kuriomis ieškovas vadovavosi, apskaičiuodamas patirtą žalą, kadangi šios kainos buvo didesnės nei tuometinės rinkos kainos, todėl pagrįsta teismo išvada, kad ieškovo teiktame rašytiniame įrodyme išvados dėl vidutinių kainų, kuriomis smėlis buvo parduodamas ieškovo klientams, yra klaidingos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2009-2010 metais pardavė atsakovui V. Č. IĮ smėlio už 170 067,91 Lt, vidutinė vieno m³ kaina – 2,34 Lt (1 t., 30, 31-45 b. l.), 2011 metais ieškovas šiam atsakovui pardavė smėlio už 125 201,57 Lt, vidutinė vieno m³ kaina – 2,52 Lt (1 t., 47, 48-59 b. l.). Ieškovas 2010 metais pirko iš V. Č. IĮ 730 valandų smėlio krovimo paslaugų už 132 406,67 Lt, vidutiniškai 149,90 Lt/val. (1 t., 61, 62-69), o 2011 metais – 644 valandų už 116 808,56 Lt, vidutiniškai už 149,90 Lt/val. (1 t., 70, 71-80 b. l.). Pagrindinis ieškovo akcininkas B. J. su savo sutuoktine R. J. 2012 m. balandžio 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė 185 461 paprastųjų vardinių ieškovo akcijų (beveik 52 procentus) UAB „Trotas“ (1 t., 123-126 b. l.). Pasikeitus pagrindiniam bendrovės akcininkui, buvo peržiūrėti ir įvertinti bendrovės buhalteriniai dokumentai už keletą praėjusių metų. Tyrimo metu nustatyta, kad smėlio kasimo paslaugos iš V. Č. IĮ pirktos žymiai didesne nei rinkos kaina, o smėlis ir žvyras šiai įmonei parduodami daugiau kaip du kartus pigiau nei kitiems įmonės klientams. Atsakovui V. Č. IĮ smėlis buvo parduodamas nuo 1,50 Lt/m³ iki 2,85 Lt/m³ (7 t., 142 b. l.), o kitiems pirkėjams – nuo 2,59 Lt/m³ iki 45 Lt/m³ (7 t., 153 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo fakto bei dydžio, todėl ieškovo ieškinį atmetė. Tokį teismo sprendimą ieškovas kvestionuoja, teigdamas, kad teismas neanalizavo atsakovų veiksmų neteisėtumo, o spręsdamas dėl žalos fakto ir jos dydžio netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nesivadovavo ekspertės atliktais paskaičiavimais.

Ieškovas neteisėtus atsakovų veiksmus kildina iš per mažos nuo 2009 iki 2011 metų atsakovui V. Č. IĮ parduoto smėlio kainos. Ieškovas įrodinėja, kad atsakovas B. J., susitaręs su V. Č. IĮ, nustatė pernelyg mažą atsakovui V. Č. IĮ parduodamo smėlio kainą; atsakovas V. Č. IĮ per pigiai iš atsakovo pirko smėlį; o atsakovas K. A. netinkamai vykdė vadovo pareigas, neužtikrino įmonės turto apsaugos, nekontroliavo įmonės sudaromų sandorių ir jų sąlygų. Taigi ieškovo įrodinėjami neteisėti atsakovų veiksmai glaudžiai susiję su parduodamo smėlio kainos nustatymo aplinkybėmis. Ieškovo manymu, teismas nepagrįstai nenustatė atsakovų neteisėtų veiksmų, nors byloje buvo pakankamai įrodymų tokių faktų konstatavimui.

Dėl atsakovo B. J. neteisėtų veiksmų

Ieškovas teigia, kad procesiniuose dokumentuose kėlė B. J. kaip darbuotojo materialinės atsakomybės klausimą, tačiau teismas šio bylos aspekto neanalizavo. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad teismas, spręsdamas dėl B. J. atsakomybės, darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų netaikė, tačiau daro išvadą, kad ši aplinkybė neturi įtakos teisingai teismo išvadai dėl B. J. neteisėtų veiksmų nebuvimo. Atsakovas B. J. bendrovėje ėjo ekonomikos direktoriaus pareigas (1 t., 11 b. l.). Byloje nustatyta, kad smėlio pardavimo bendrovėje kainas atsakovui V. Č. IĮ nustatydavo atsakovas B. J.. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo nurodytos žalos padarymo metu B. J. ir bendrovę siejo darbo teisiniai santykiai, kad žalos padarymą ieškovas įrodinėja netinkamu B. J. kaip ekonomikos direktoriaus pareigų vykdymu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad sprendžiant dėl B. J. atsakomybės taikytinos darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuojančios darbo teisės normos. Darbuotojo materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas. Ji kyla iš darbuotojo pareigos rūpestingai ir atsargiai elgtis su darbdavio turtu ir nepažeisti šio konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamybę. Nurodytos atsakomybės tikslas – kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Darbuotojo materialinės atsakomybės pagrindas – teisės pažeidimas, kuriuo darbuotojas, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, padaro darbdaviui žalos (DK 245 str.). DK 245 straipsnyje nurodytas materialinės atsakomybės pagrindas konstatuojamas tada, kai nustatoma šio teisės pažeidimo elementų – materialinės atsakomybės sąlygų, išvardytų DK 246 straipsnyje, – visuma: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Ieškovas neįrodė, kad B. J., būdamas ekonomikos direktoriumi, neturėjo teisės nustatyti smėlio kainų ir kad atsakovui V. Č. IĮ nustatydamas smėlio kainą viršijo savo įgaliojimus. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pasiūlyta pateikti B. J. pareigybės aprašymą, tačiau šių dokumentų ieškovas nepateikė, todėl nėra galimybės tiksliai nustatyti B. J. kaip ekonomikos direktoriaus atliekamų funkcijų. Kita vertus, B. J. vykdant ekonomikos direktoriaus pareigas bendroji taisyklė jas vykdyti taip, kad darbdaviui nebūtų padaryta žalos, yra suprantama ir papildomai neįrodinėtina. B. J. neteisėti veiksmai vertintini tuo aspektu, ar V. Č. IĮ nustatyta smėlio kaina buvo be pagrindo maža lyginant ją su kitiems pirkėjams nustatyta kaina.

Įrodinėdamas, kad atsakovui V. Č. IĮ smėlis buvo parduodamas už pernelyg mažą kainą, ieškovas šios kainos dydį lygina su kitiems ieškovo klientams nustatyta smėlio kaina, tačiau neneigia aplinkybės, kad V. Č. IĮ teikė ieškovui smėlio kasimo paslaugas. Byloje nustatyta, kad V. Č. IĮ smėlis buvo parduodamas nuo 1,50 Lt/m³ iki 2,85 Lt/m³ (7 t., 142 b. l.), o kitiems pirkėjams – nuo 2,59 Lt/m³ iki 45 Lt/m³ (7 t., 153 b. l.). Nurodyti skaičiai patvirtina ieškovo įrodinėjamą aplinkybę, kad V. Č. įmonei smėlis buvo parduodamas pigiau nei kitiems klientams, tačiau ši aplinkybė savaime neįrodo atsakovų neteisėtų veiksmų, kadangi sprendžiant dėl nustatytos kainos pagrįstumo svarbu įvertinti susidariusių kainų skirtumo aplinkybes. Byloje nustatyta, kad V. Č. IĮ smėlį iškasdavo, jį pasikraudavo, šiai įmonei ieškovas smėlio nepristatydavo į paskirties vietą, todėl į smėlio kainą nebuvo įskaičiuotos smėlio iškasimo, pakrovimo ir atvežimo išlaidos, todėl negalima daryti išvados, kad V. Č. įmonei nustatyta smėlio kaina buvo nepagrįstai maža, kadangi jos sumažinimą sąlygojo objektyvios aplinkybės ir ieškovui tai nekainavo papildomų sąnaudų. Šios aplinkybės sudarė pagrindą V. Č. įmonei smėlį parduoti žymiai pigiau. Atsakovo B. J. pateikti bendrovių, kurioms ieškovas ginčo laikotarpiu parduodavo smėlį, raštai patvirtina atsakovo B. J. įrodinėjamą aplinkybę, kad kitiems ieškovo klientams į smėlio kainą buvo įskaičiuotos smėlio transportavimo į pirkėjo nurodytą vietą išlaidos, todėl jiems nustatyta kaina buvo didesnė (8 t., 4, 6, 8, 10, 12, 14, 16, 18, 23, 25, 27, 32, 34, 36, 44, 54, 55 b. l.). Taigi, nurodytuose raštuose ieškovo klientai patvirtino, kad iš ieškovo nupirktas smėlis jiems buvo pristatytas į paskirties vietą, kad buvo teikiamos smėlio transportavimo paslaugos. Su UAB „Šiaulių plentas“ sudarytoje sutartyje nustatyta smėlio atvežimo kaina kartu su smėlio kaina bei atskirai nustatyta smėlio pakrovimo kaina (8 t., 39-40, 88-89, 90-91 b. l.). Teismo posėdžio metu liudytoja Z. Š., kuri bendrovėje dirbo vyr. finansininke, nurodė, kad ji išrašydavo sąskaitas, kad kainą pasakydavo B. J.; kad kaina skyrėsi priklausomai nuo to, ar smėlis buvo vežamas bendrovės transportu, ar pirkėjo transportu; kad sąskaitose neatsispindėjo, kas įeina į kainą (8 t., 138-139 b. l.). Nurodytos aplinkybės pagrindžia V. Č. įmonei ir kitiems ieškovo klientams nustatytų smėlio kainų skirtumą ir paneigia ieškovo įrodinėjamą aplinkybę – atsakovo veiksmų neteisėtumą, kad V. Č. IĮ buvo nepagrįstai nustatyta tokia maža smėlio pardavimo kaina, kadangi mažesne kaina smėlis buvo parduodamas esant tam objektyviam pagrindui. Atsižvelgiant į tai, kad V. Č. įmonei nebuvo teikiamos papildomos paslaugos – į parduodamo smėlio kainą nebuvo įskaičiuojamos iškasimo, pakrovimo ir atvežimo išlaidos, nes šių paslaugų ieškovas šiam atsakovui nesuteikė, smėlį išsikasdavo pats atsakovas, ieškovas turėjo pagrindą V. Č. įmonei parduoti smėlį mažesne nei kitiems klientams kaina. Šios aplinkybės paneigia ieškovo argumentus dėl neteisėtų atsakovo B. J. veiksmų.

Apeliantas teigia, jog teismas nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Ieškovas nurodo, kad buhalteriniuose dokumentuose nesant užfiksuotos ūkinės operacijos ar įvykio, laikytina, kad jo nebuvo. Apelianto manymu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl kitiems pirkėjams parduoto smėlio kainos ir padarė nepagrįstą išvadą, kad į PVM sąskaitose faktūrose nurodytą smėlio kainą įeina ir smėlio pristatymo išlaidos, nors tokios paslaugos sąskaitose faktūrose nenurodytos.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir turėjo pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad į kitiems klientams nurodytą smėlio kainą buvo įskaičiuotos pristatymo paslaugos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad darydamas ieškovo ginčijamą išvadą dėl aplinkybės, kad kitiems klientams išrašytose PVM sąskaitose faktūrose į smėlio kainą buvo įtrauktos ir papildomos transportavimo ar smėlio kasimo išlaidos, teismas vertino byloje esančių įrodymų visumą – atsakovui V. Č. IĮ nustatytą smėlio kainą, aplinkybę, kad ši įmonė pati kasė smėlį ir jį pasikrovė, kad jai nebuvo teikiamos smėlio vežimo paslaugos; vyr. buhalterės paaiškinimus, kad sąskaitose neatsispindėdavo, kas įeina į kainą; kad bendrovėje dirbo vairuotojai, buvo smėlio transportavimo mašinos; kad smėlis buvo vežamas pirkėjams; smėlį pirkusių bendrovių atsiųstus raštus, kurie patvirtina, kad smėlis buvo pristatytas į vietą, kad buvo teikiamos transportavimo paslaugos; į didelį smėlio kainų kitiems pirkėjams skirtumą, – todėl turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, kad kitiems pirkėjams į sąskaitose nurodytą smėlio kainą buvo įtrauktos papildomos paslaugos (smėlio kasimo ir transportavimo). Būtent ši aplinkybė paaiškina kitiems ieškovo klientams parduoto smėlio kainos didelį svyravimą, t. y. nuo 2,59 Lt/m³ iki 45 Lt/m³, ir neleidžia sutikti su ieškovo argumentais, kad sąskaitose faktūrose, kuriose nurodyta tik smėlio kaina ir nėra įrašų apie kitų paslaugų suteikimą, laikytina, kad kitos paslaugos nebuvo suteiktos ir jose nurodyta tik smėlio kaina. Kitiems klientams parduodamo smėlio kaina pati savaime paneigia šį teiginį, kadangi kitiems klientams yra išrašytos tokios sąskaitos, kuriose smėlio kaina nurodyta 33 Lt/m³, 40 Lt/m³ ar net 45 Lt/m³, todėl akivaizdu, kad tai negali būti vien smėlio, į ją neįtraukus papildomų paslaugų, kaina. Tai, kad PVM sąskaitose faktūrose atskirai šių paslaugų kaina nenurodyta, nereiškia, kad šios paslaugos nebuvo įskaičiuotos į smėlio kainą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad į smėlio kainą buvo įskaičiuotos ir kitos paslaugos, tačiau sąskaitose faktūrose jos neatsispindėjo, tokią bendrovės praktiką pripažino ydinga, pažymėjo, kad tai patvirtina tik netinkamą ieškovo sąskaitų išrašymo aplinkybę, bet negali paneigti fakto, kurį patvirtina byloje esančių įrodymų visuma, dėl nurodytų paslaugų teikimo ir jų kainos įskaičiavimo į smėlio kainą. Nurodytos aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad PVM sąskaitose faktūrose, kurias vertino specialistė, nurodyta ne tik smėlio kaina, bet į šią kainą yra įtrauktos smėlio atvežimo paslaugos. Šie faktai paneigia ieškovo įrodinėjamą aplinkybę, kad V. Č. įmonei smėlis buvo parduodamas už pernelyg mažą kainą. Dėl šių priežasčių negalima sutikti su ieškovo įrodinėjama aplinkybe, kad specialistės tirtose sąskaitose faktūrose, kuriose nurodyta tik smėlio kaina, ieškovo klientams kitos paslaugos nebuvo suteiktos ir nebuvo įskaičiuotos į smėlio kainą, kadangi tokias ieškovo įrodinėjamas aplinkybes paneigia aukščiau aptartų įrodymų visuma. Aptartos aplinkybės paneigia apelianto argumentus, jog teismas nesivadovavo įstatymais, kuriais privalėjo vadovautis (Buhalterinės apskaitos įstatymu) ir pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Atsakovų B. J. ir V. Č. IĮ neteisėtus veiksmus ieškovas įrodinėjo jų susitarimu dėl per mažos V. Č. IĮ parduodamo smėlio kainos. Spręsdamas dėl šių atsakovų veiksmų teismas vertino kainos nustatymo V. Č. įmonei aplinkybes bei konstatavo, kad šiam atsakovui nustatyta smėlio kaina buvo mažesnė nei kitiems klientams dėl to, kad V. Č. įmonė pati smėlį išsikasdavo, pasikraudavo ir jai smėlio pristatymo paslaugų ieškovas neteikė. Teismo nustatytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų bei aplinkybės, jog V. Č. įmonei buvo nustatyta nepagrįstai maža smėlio pardavimo kaina. Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovų į bylą pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, šalių procesinius dokumentus, t. y. įvykdė viską, kas tokiu atveju buvo objektyviai įmanoma, siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą. Įvertinusi skundžiamą sprendimą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl atsakovo K. A. neteisėtų veiksmų

Atsakovo K. A. neteisėtus veiksmus ieškovaskildina iš jo, kaip bendrovės direktoriaus, neveikimo. Ieškovas teigia, kad atsakovas neužtikrino, jog bendrovei nenaudingi ir nuostolingi sandoriai nebūtų sudaryti. Ieškovas žalos atsiradimo laikotarpį nurodo nuo 2009 metų pabaigos iki 2011 metu pabaigos. Byloje nustatyta, kad atsakovas K. A. UAB „Šiaulių melioracija“ direktoriaus pareigas ėjo nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. (1 t., 22-25 b. l.), todėl jo kaip vadovo atsakomybė už visą ieškovo nurodytą laikotarpį negali kilti. Jeigu būtų nustatytos visos K. A. kaip įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygos, jis būtų atsakingas už bendrovei padarytą žalą tik už tuo laikotarpiu padarytą žalą, kuomet ėjo bendrovės direktoriaus pareigas. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 str.). Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse. Jose nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad vadovui, organizuojančiam kasdienę bendrovės veiklą (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 8 d.), tenka pareiga nuolat stebėti įmonės sutarčių naudingumą, o nustačius jų nenaudingumą – imtis teisėtų ir protingomis pastangomis prieinamų priemonių, kurios padėtų sumažinti patiriamus nuostolius. Tokios pareigos nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, dėl kurio gali atsirasti žala vadovo vadovaujamai įmonei ir kuri, esant kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, gali būti priteisiama iš įmonės vadovo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Byloje nustatyta, kad smėlio pardavimo bendrovėje kainas atsakovui V. Č. IĮ nustatydavo atsakovas B. J.. Jeigu būtų įrodyta, kad V. Č. įmonei buvo nustatomos nepagrįstai mažos smėlio pardavimo kainos, tuomet būtų pagrindas spręsti dėl atsakovo K. A., kaip bendrovės vadovo, netinkamo funkcijų vykdymo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad B. J. neteisėti veiksmai nenustatyti, t. y. konstatuota, jog smėlio kaina V. Č. įmonei buvo mažesnė dėl objektyvių priežasčių, nėra pagrindo sutikti su ieškovo įrodinėjama aplinkybe dėl atsakovo K. A., kaip bendrovės vadovo, netinkamo pareigų vykdymo, t. y. nepakankamo bendrovės sudaromų sandorių ir jų sąlygų kontroliavimo.

Dėl atsakovo V. Č. IĮ neteisėtų veiksmų

Pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 str. 2 d.). Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagal nurodyto straipsnio 4 dalį deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Ieškovą ir atsakovą V. Č. IĮ siejo sutartiniai pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Šis atsakovas iš ieškovo pirkdavo smėlį bei teikdavo ieškovui smėlio kasimo paslaugas. Pagal CK 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalį kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (1 d.); asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (2 d.). Pagal tarp šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas privalėjo priimti perkamą smėlį ir sumokėti prekės kainą. Pagal paslaugų teikimo sutartį atsakovas turėjo pareigą tinkamai ir laiku teikti šalių sutartas paslaugas. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartines pareigas ir dėl šių priežasčių atsakovas patyrė žalos. Ieškovas teigia, kad žala padaryta atsakovų bendrais neteisėtais veiksmais, o atsakovo V. Č. IĮ neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis per pigiai pirko smėlį. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Sutarčių teisėje galiojantis sutarčių laisvės principas suteikia šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 1.56 str. 4 d.). Sudarydami sutartis asmenys derasi dėl sutarties sąlygų, tarp jų ir kainos. Nei įstatymas, nei bendro protingo ir apdairaus elgesio standartai neįpareigoja pirkėją sudarant sutartis prekes įsigyti už kuo didesnę kainą. Priešingai, sudarydamas sutartis pirkėjas derasi dėl kuo mažesnės kainos, o pardavėjas stengiasi prekę parduoti kuo brangesne kaina. Pasiekusios kompromisą, t. y. abiem šalims priimtiną pasiūlymą, šalys sudaro sutartį. Taigi nei sutartis, nei įstatymas nenumato atsakovo pareigos kuo brangiau iš ieškovo įsigyti perkamas prekes, šiuo atveju smėlį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo V. Č. IĮ neteisėtų veiksmų ar sutartinių prievolių pažeidimo fakto jam už šalių sutartą kainą perkant iš ieškovo smėlį, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų šio atsakovo civilinei atsakomybei taikytinų sąlygų, kadangi nesant atsakovo neteisėtų veiksmų jam civilinė atsakomybė negali kilti. Kita vertus, aukščiau aptartos kainos nustatymo aplinkybės paneigia ieškovo teiginius, kad kaina buvo nepagrįstai maža palyginus ją su kitiems pirkėjams parduodamo smėlio kaina. Byloje nustatyta, kad V. Č. įmonei parduodamo smėlio kaina buvo mažesnė todėl, kad šis atsakovas pats smėlį išsikasdavo ir pasikraudavo, o smėlio atvežimo paslaugos jam nebuvo teikiamos.

Atsakovo V. Č. IĮ neteisėtus veiksmus ieškovas įrodinėja ir aplinkybėmis, kad už smėlio krovimo darbus atsakovui buvo sumokėta daugiau nei suteikta paslaugų. Pradiniu ieškiniu ieškovas be negautų pajamų prašė priteisti solidariai iš atsakovų ir 47 944 Lt tiesioginių nuostolių, kurie susidarė B. J. susitarus su V. Č. IĮ iš šios įmonės pirkti smėlio krovimo darbus brangiau nei rinkos kaina. Ieškovas nurodė, kad smėlio krovimo darbų rinkos kaina pagal interneto svetainės www.stela.lt duomenis buvo 115 Lt/val., o ieškovas iš atsakovo šiuos darbus pirko už 149 Lt/val., todėl nupirkęs 1 374 valandų darbų permokėjo 47 944 Lt ir dėl to patyrė nuostolius (1 t., 5 b. l.). Patikslintu ieškiniu ieškovas pakeitė šio reikalavimo faktinį pagrindą bei patikslino iš atsakovų priteistiną tiesioginių nuostolių sumą ją padidindamas iki 78 883 Lt (7 t., 137 b. l.). Ieškovas nurodė, kad per 2010-2011 m. už smėlio krovimo darbus ieškovas permokėjo V. Č. įmonei 78 883 Lt, kadangi už smėlio krovimo darbus sumokėta daugiau nei faktiškai parduota smėlio.

Ieškovas, vadovaudamasis specialistės paskaičiavimais, teigia, kad ieškovas pardavė smėlio visiems savo klientams mažiau nei faktiškai per atsakovo V. Č. IĮ sąskaitose nurodytas valandas buvo galima pakrauti ir tokiu būdu skaičiuoja permokėtas sumas. Šią išvadą ieškovas grindžia atsakovo naudoto frontalinio krautuvo techniniais parametrais, pagal kuriuos per dieną krautuvas gali pakrauti iki 2 000 m³, arba apytiksliai 18 m³ per penkias minutes. Ieškovas tokiomis aplinkybėmis įrodinėja netinkamą atsakovo V. Č. įmonės smėlio krovimo darbų sutarties vykdymą, t. y. kad atsakovas neatliko tokio kiekio darbų, už kuriuos buvo sumokėta. Teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė, pripažinęs jį neįrodytu. Ieškovo įsitikinimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio dalis dėl tiesioginių nuostolių neįrodyta, o specialisto išvada patvirtina, kad ieškovas sumokėjo V. Č. įmonei ne tik už visus smėlio krovimo darbus, įskaitant smėlio, parduoto pačiai V. Č. IĮ, krovimą, bet ir sumokėjo papildomai (permokėjo), nes per sąskaitose nurodomą laiką turėjo būti pakrautas (taigi ir parduotas) kur kas didesnis smėlio kiekis, nei realiai buvo pakrauta ir parduota. Ieškovas sumokėjo V. Č. IĮ už 1 374 valandas smėlio krovimo darbų 205 963 Lt. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės smėlio krovimo paslaugų sutarties. Iš išrašytų sąskaitų faktūrų matyti, kad atsakovui buvo mokama ne už pakrauto smėlio kiekį, o už darbo valandas, todėl nesant šalių susitarimo, jog per vieną darbo valandą atsakovas privalo pakrauti krautuvo gamykliniuose parametruose nurodytą smėlio kiekį, atsakovas negali būti laikomas pažeidusiu prievolę. Tai, kad atsakovas per nurodytas valandas pakrovė mažesnį smėlio kiekį nei nurodyta krautuvo gamykliniuose parametruose, nepatvirtina ieškovo įrodinėjamos aplinkybės, kad atsakovas realiai paslaugų atliko mažiau nei už jas buvo sumokėta. Ieškovas, skaičiuodamas patirtus nuostolius, negali vadovautis atsakovo naudoto krautuvo gamykliniais parametrais, kadangi jie parodo krautuvo technines galimybes esant idealioms sąlygoms. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad skaičiuojant galimą pakrauti smėlio kiekį per atsakovo dirbtas valandas nebuvo įvertintos šios aplinkybėms – privažiavimo kelių pasidarymas, saugaus pakrovimo reikalavimai, meteorologinės sąlygos, atodangų pasidarymas. Tiesioginius nuostolius ieškovas grindžia lentele, kurioje nurodo atsakovo dirbtas valandas, smėlio kiekį, kurį galima būtų pakrauti per nurodytas valandas, atsakovo pakrauto smėlio kiekį, šį skirtumą bei apskaičiuoja permokos sumą (7 t., 169 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, kad skaičiuojant visą ieškovo parduotą smėlio kiekį buvo įtrauktas tik tas smėlio kiekis, kuris nurodytas specialistės vertintose PVM sąskaitose faktūrose. Minėta, kad specialistė vertinto tik sąskaitas faktūras, kuriose papildomai nebuvo nurodytos pristatymo išlaidos, todėl pažymoje (7 t., 169 b. l.) nurodytas netikslus 2010-2011 m. ieškovo parduoto smėlio kiekis, t. y. neatsispindi visas V. Č. įmonės pakrautas smėlis. Dėl šių priežasčių nepagrįstas ieškovo argumentas, kad V. Č. įmonei buvo mokama už jam parduoto ir paties išsikasto smėlio iškasimo darbus. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, kad atsakovas nesuteikė paslaugų, už kurias ieškovas sumokėjo, neįrodė 78 883 Lt tiesioginių nuostolių fakto bei V. Č. įmonės netinkamos kasimo darbų prievolės vykdymo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl šių nuostolių neįrodymo yra teisinga.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą išvadą dėl atsakovo V. Č. IĮ neteisėtų veiksmų nebuvimo.

Dėl padarytos žalos fakto ir dydžio

Civilinė ir materialinė atsakomybė galimos tik tuomet, kai yra nustatyta visų būtinų atsakomybei kilti sąlygų visuma. Nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo nagrinėti kitų atsakovų atsakomybės sąlygų buvimo ar nebuvimo. Tačiau teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino ieškovo įrodinėjamą žalos dydį ir faktą, o apeliantas šias teismo išvadas kvestionuoja, pasisako dėl jo argumentų, susijusių su įrodinėjamos žalos dydžiu ir su tuo susijusių įrodymų vertinimu.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Didelę ieškinio reikalavimo dalį sudaro ieškovo įrodinėjama žala negautų pajamų forma. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė nei realios žalos, nei jos dydžio. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai nesivadovavo specialistės skaičiavimais, kuriuose nustatytas ieškovo patirtos žalos negautų pajamų forma dydis. Ieškovas negautas pajamas skaičiuoja pagal smėlio vidutinių kainų skirtumą parduodant jį kitiems pirkėjams ir V. Č. įmonei. Minėta, kad specialistė atliko skaičiavimus dėl vidutinės kitiems ieškovo klientams parduodamo smėlio kainos, neatsižvelgdama į tai, kad į kitiems ieškovo klientams parduodamo smėlio kainą buvo įskaičiuotos ir smėlio pristatymo paslaugos, nors sąskaitoje tai neatsispindėjo. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad specialistė, neįvertinusi šios aplinkybės, padarė nepagrįstą išvadą dėl kitiems klientams parduodamo smėlio kainos, todėl nepagrįstai V. Č. įmonei ir kitiems klientams parduoto smėlio kainų skirtumą pripažino ieškovo negautomis pajamomis. Teismas teisingai nurodė, kad tokie skaičiavimai yra iš esmės neteisingi ir negali įrodyti padarytos žalos, kadangi kitiems klientams parduoto smėlio kaina nėra grynoji smėlio kaina, nes kaip ankščiau konstatuota, į jo kainą yra įskaityta vežimo paslaugų kaina. Šios aplinkybės sudaro pagrindą sutikti su teismo išvadomis, kad iš neteisingų pradinių duomenų specialistė negalėjo padaryti teisingos išvados dėl žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į teismų praktikoje suformuluotus negautų pajamų priteisimo kriterijus ir padarė teisingą išvadą, kad ieškovas neįrodė negautų pajamų realumo, t. y. aplinkybės, kad ieškovo prašomą priteisti sumą ieškovas galėjo gauti atsakovui V. Č. IĮ parduoto smėlio kiekį pardavęs kitiems klientams. Viena iš negautų pajamų įrodinėjimo aplinkybių yra šių pajamų realumas, tačiau jis nebuvo įrodytas. Nėra jokių duomenų, kad būtent toks kiekis būtų parduotas kitam pirkėjui, ar kad dėl ginčo aplinkybių negalėjo būti parduotas kitam pirkėjui, kadangi ieškovas daugiau smėlio neturėjo, jo nepakako, būtent dėl to, kad jį pardavė V. Č. IĮ. Byloje nėra duomenų, kad V. Č. įmonei parduoto smėlio kiekį už didesnę kainą būtų nupirkusi kita bendrovė ir dėl šiam atsakovui parduoto tam tikro smėlio kiekio ieškovas jo nepardavė kitiems klientams.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė atsakovų civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, padarė teisingas išvadas dėl atsakovų neteisėtų veiksmų nebuvimo, žalos fakto ir dydžio neįrodymo, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 263 str., 326 str.1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovo apeliacinį skundą atmetus jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).

Atsakovai nepateikė apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl jų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKazys KailiūnasDanutė Milašienė