Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas, eI3-335-554/2021

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-01-28
Bylos Nr.: eI3-335-554/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-02160-2020-7
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.

Teisėjai: Algis Markevičius (pirm.), Audrius Grauželis, Janina Vitunskienė
Pareiškėjas: S. P.
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

18.4.1Kaimo vietovėje esanti žemė

Administracinė byla Nr. e13-335-554/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02160-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; (S) 18.4.3; 18.6.1.5; 18.7; 18.9; 18.10; 20.2.3.2; 20.5; 55.1.1

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 28 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 24 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2020 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 7SD-157-(14.7.3.) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui E. K.“;

2) priteisti pareiškėjos S. P. naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra pretendento E. K. turtinių teisių perėmėja į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis Kauno apskrityje, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) valdytą 6,42 ha žemės plotą ir 0,16 ha miško plotą. 1991 m. rugsėjo 10 d. E. K. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę natūra – „susigrąžinti žemę buvusioje vietoje“. Atsakovė 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 7S-81 grąžino natūra bendrosios nuosavybės teise E. K. su M. Ž. po 0,28 ha žemės (bendras sklypo plotas 0,56 ha). Atsakovė 2020 m. liepos 16 d. raštu Nr. 7SD-4051-(14.7.104) „Dėl žemės nuosavybės dokumentų“ (toliau - Raštas) pateikė pareiškėjai 2020 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 7SD-157-(14.7.3.) (toliau - Sprendimas), kuriuo pareiškėjai į likusią neatkurtą 6.14 ha žemės ir 0,16 ha miško nuosavybės teises atkūrė išmokant kompensaciją pinigais - 1856 Eur.

Nurodė, kad atsakovei nepateikus jokių kitokių duomenų pareiškėjai, ji neturėjo pagrindo keisti ar tikslinti išreikštą valią ir pagrįstai tikėjosi, jog jai nuosavybės teisės natūra bus atkurtos pilna apimtimi atkuriant natūra ir į likusį 6,3 ha žemės plotą. Pareiškėja nebuvo informuota apie Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) pakeitimus ir galimybę iki 2013 m. liepos 1 d. arba iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tik 2020 m. rugpjūčio 1 d., gavusi Raštą, pareiškėja buvo informuota, kad LR Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotoms sėklininkystės, veislininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių sąrašų patvirtinimo“ buvusio savininko A. K. iki 1940 m. valdytos žemės buvo suteiktos naudotis mokslo ir mokymo reikmėms Lietuvos veterinarijos akademijai (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetui).

Pabrėžė, kad pareiškėjai nesuprantama prieštaringa atsakovės pozicija, kad LR Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026 buvusio savininko žemės buvo suteiktos Lietuvos sveikatos mokslų universitetui ir atkūrimas natūra nėra galimas, nors prašymas atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas 1991 m. rugsėjo 10 d. – gerokai dar iki priimant šį nutarimą ir nuosavybės teisių atkūrimas tuo metu buvo galimas pilna apimtimi. Jau galiojant šiam LRV nutarimui, pareiškėjai 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 7S-81 buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra buvusio savininko A. K. iki 1940 m. valdytos žemės ribose. Atsakovei delsiant vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, vėliau susidarė situacija, kai atkūrimas natūra nėra galimas, tačiau atsakovė apie šių aplinkybių atsiradimą laiku neinformavo pareiškėjos ir apskritai neinformavo pareiškėjos apie galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes pareiškėja būtų pasinaudojusi teise per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus pakeisti išreikštą valią. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) buvo reglamentuota, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Iš to seka, kad tuo atveju, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė arba nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemė atkūrimą, iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva galėjo parinkti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas (redakcija, galiojusi iki 2019 m. vasario 1 d. numatė, jog pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje buvo galima iki 2015 m. kovo 1 d.).

Nurodė, kad atsakovei, kaip viešojo administravimo institucijai, yra keliami ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nustatyti reikalavimai, kurio 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, ši institucija yra saistoma gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, jog administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas buvo priimtas pažeidus Atkūrimo įstatymo 18 str. 1 d., objektyvumo, lygiateisiškumo ir gero viešojo administravimo principus, todėl yra naikintinas ir, atsakovei neinformavus pareiškėjos apie faktinę situaciją, taip pat neinformavus apie patvirtintą LR Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą Nr. 1026, savo veiksmais arba neveikimu suponavus pareiškėjai teisėtus lūkesčius dėl galimybės atkurti nuosavybės teises natūra, sudaro pagrindą atnaujinti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą 6,42 ha žemę ir 0,16 ha mišką kitokiu būdu.

Pabrėžė, kad Atkūrimo įstatymo 18 str. 1 d. numato, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo su dokumentais atsakovei buvo pateiktas 1991 m. rugsėjo 10 d., tačiau atsakovė tik po 21 metų ir 8 mėnesių priėmė 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 7S-81, o dar po 7 metų ir 2 mėnesių priėmė 2020 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 7SD-157-(14.7.3.). Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas ne tik užkirto galimybę pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra visa apimtimi, o ilgas delsimas užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūra sukūrė pareiškėjai teisėtą lūkestį dėl nuosavybės teisių atkūrimo sukėlė ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos pareiškėjai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Dėl to pareiškėjos naudai priteistina 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš atsakovės dėl pernelyg ilgos administracinio proceso trukmės, pažeidus Atkūrimo įstatymo 18 str. 1 d. ir gero administravimo principą.

Atsiliepimas

Atsakovė teismo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovė nurodė, kad E. K. 1991 m. rugsėjo 10 d. Kauno rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti natūra (susigrąžinti žemę buvusioje vietoje) nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. (į savo tėvo) iki nacionalizacijos pagal dabartinį administracinį suskirstymą Kauno apskrityje, Kauno rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą 40 ha žemės plotą. Iš paminėto prašymo 2.3 papunkčio matyti, kad E. K. prašymo padavimo metu buvo žinoma, kad jo tėvo nusavintą žemę valdo Lietuvos Veterinarijos Akademija, tačiau nepaisant to, jis prisiėmė riziką ir išreiškė valią grąžinti žemę natūra. 1991-09-10 prašymo padavimo metu galiojo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Atstatymo įstatymo 10 straipsnyje buvo nurodyta, kad kartu su prašymu pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Atstatymo įstatymo 9 straipsnyje buvo nurodyta, kad nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais gali būti išrašai iš ipotekos knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizacijos aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Pagal tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" įgyvendinimo“ (toliau – Atstatymo tvarka) 4 punktą kartu su prašymu pateikiami pilietybę patvirtinantys dokumentai, o nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai gali būti pridedami kartu arba pateikiami vėliau.

Nurodė, kad E. K. 1991-09-10 prašymo 7 punktas „Prie prašymo pridedami šie dokumentai“ nėra užpildytas. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra Kauno valstybinio archyvo 1991-07-11 pažyma Nr. K-191 apie (duomenys neskelbtini) gyventoją A. K., M., todėl tikėtina, kad su prašymu kiti privalomi dokumentai apie buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemę nebuvo pridėti. Pagal Atstatymo įstatymo 19 straipsnį institucijos turėjo išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos. Kadangi dokumentai, įrodantys nuosavybės teisę su prašymu nebuvo pateikti, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra negalėjo vykti. Siekdama spartinti nuosavybės teisės į žemę atstatymo procesą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ patvirtino papildomų žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančių dokumentų sąrašą. Vykdant šį nutarimą, Žemės ūkio ministro 1993 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 601 „Dėl Žemės nuosavybės faktą įrodančių dokumentų ekspertizės rengimo tvarkos“ buvo patvirtinti Metodiniai nurodymai dėl žemės nuosavybės faktą įrodančių papildomų dokumentų ekspertizės (toliau - Metodiniai nurodymai), kurie reglamentavo Rajonų valdybų žemėtvarkos tarnybų bei rajonų valdybose apylinkių agrarinės reformos tarnybų darbinių grupių, kurios rengė pirminę dokumentaciją nuosavybės teisės į žemę atstatymui, reikalingą nagrinėjimui rajono (miesto) ekspertų komisijoje, darbo nurodymus, nagrinėjant Nutarimo Nr. 407 1.1.2–1.1.4 punktuose nurodytus dokumentus. Pagal minėtus Metodinius nurodymus darbo grupėms buvo rekomenduojama dokumentus rengti iš karto visam kaimui arba visai kadastrinei vietovei.

Pabrėžė, kad vadovaujantis Metodiniais nurodymais 1998-04-22 buvo parengtas Kauno rajono (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo planas, o Kauno rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti, išnagrinėjusi 1939 m. Rūšinį paskirstytų žemių sąrašą, 1998-05-14 pripažino, jog paminėto dokumento pakanka A. K. žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodyti, todėl priėmė pasiūlymą parengti pažymą piliečiui E. K. dėl buvusio savininko A. K. Kauno apskr. (duomenys neskelbtini) turėtos 39,50 ha žemės. Kauno apskrities viršininko administracija 1999-08-06 parengė Pažymą Nr. 159 pagal kurią E. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį - 6,42 ha žemės plotą ir 0,16 ha miško plotą. Kauno apskrities viršininko administracija 2001-07-09 raštu Nr. 162 informavo E. K., kad buvusio savininko A. K. žemė yra valstybės išperkama, nes naudojama Lietuvos Veterinarijos Akademijos. Minėtu raštu pareiškėjos palikėjui E. K. buvo nurodyta iki 2001-09-01 pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

Nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2006-11-30 raštu Nr. 263 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ informavo E. K. paveldėtojus apie nuosavybės teisių atkūrimą ir, siekiant tęsti šį procesą, paprašė įpėdinių pateikti paveldėjimo teisės liudijimą. Pareiškėja į minėtą atsakovės prašymą atsiliepė tik 2007-03-28. Nors E. K. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja paveldėjimo santykius įformino tik beveik po 10 metų, t. y. paveldėjimo teisės liudijimas jai buvo išduotas tik 2007-07-25. Kauno apskrities viršininko administracija 2008-12-02 raštu Nr. 129 „Dėl A. K. miško“ informavo pareiškėją iki 2009-01-15 pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą į miško plotą, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų pateikusi prašymą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Akcentavo, kad pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų tik NŽT 2020 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 7S-157-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui E. K.“ atkūrus nuosavybės teises E. K., atlyginant pinigais už 6,30 ha žemės, kurios vertė 1856 Eur. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas vykdomas griežtai pagal teisės aktuose nurodytas procedūras, o ne vien atsižvelgiant į pavienių pretendentų pageidavimus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir, kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Tvarka) 31 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai piliečio pateiktame prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimai (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Nagrinėjamu atveju sprendžiant NŽT 2020 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 7S-157-(14.7.3.) pagrįstumą, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėja buvo tinkamai informuota apie galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau tokia teise nepasinaudojo.

Pabrėžė, kad ginčijamas sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais (atsiradusios pasekmės) yra nulemtos tik pačios pareiškėjos pasirinkto pasyvaus elgesio (pvz. paveldėjimas buvo sutvarkytas tik praėjus 10 metų po mirties). Pareiškėjos elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu, todėl laikytina, kad pareiškėja, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, būtų pateikusi savalaikį prašymą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, galėjo pasidomėti apie realias galimybes sugrąžinti žemę natūra, taip pat savo teisėmis ir galimybe laiku pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo. Pareiškėja, žinodama kylančias teisines pasekmes nepakeitus nuomonės dėl nacionalizuotos žemės atkūrimo natūra, pasirinko nepakeisti savo tėvo E. K. išreikštos valios atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemę natūra, nesiėmė veiksmų dėl nacionalizuotos žemės atkūrimo kitais teisės aktų leidžiamais būdais. Anksčiau nacionalizuotos žemės nebuvo galima atkurti, kadangi dokumentai, įrodantys nuosavybės teisę, su E. K. prašymu nebuvo pateikti, todėl nuosavybės teisių atkūrimo – žemės atstatymo procedūra negalėjo vykti iš karto, o vėlesnis atsiliepime nurodytas teisinis reguliavimas institucijoms leido priimti Sprendimą tik išmokant kompensaciją pinigais, pareiškėjai laiku nepakeitus ir neišreiškus nuomonės dėl įstatymų leidžiamo kompensavimo būdo. LRV 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026 yra nustatyti mokslo ir studijų institucijų, šių institucijų įsteigtų viešųjų įstaigų, organizuojančių praktinį mokymą ir tyrimus, ir jų naudojamų žemės sklypų dydžiai. VĮ Lietuvos sveikatos mokslų universitetui priskirta bendras žemės sklypų dydis: 1 598,1903 ha žemės ūkio naudmenų, 1 501,9503 ha užstatytos teritorijos, užstatytos teritorijos 58,06 ha. Pareiškėjai atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra, būtų buvę galima tik tuo atveju, jeigu būtų pakeistas (sumažintas) VĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojamas plotas, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026.

Pažymėjo, kad nors E. K. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja paveldėjimo santykius įformino tik beveik po 10 metų (paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja, žinodama pasekmes, nesiėmė veiksmų dėl palikimo priėmimo ir buvo pasyvi nacionalizuotos žemės atkūrimo procese, todėl susidarė esama padėtis. Pareiškėjos delsimas išsiimti paveldėjimo liudijimą, atsakymų trūkumas į institucijų laiškus patvirtina žalos nebuvimo faktą. Priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala įvardijama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.247 str. nustatyta, kad priežastinis ryšys atsiranda, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pareiškėja, kuri reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir ją sudarančius elementus bei jos dydį. Teikiant reikalavimą atlyginti žalą, būtina pagrįsti, kad atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei tektų atsakomybė. Kaip patvirtina pateikti dokumentai, nėra ir nebuvo NŽT neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėtų susidaryti žala. Ilgas atkūrimo laikotarpis susidarė dėl pareiškėjos tėvo nepateiktų dokumentų, pareiškėjos pasyvumo atkūrimo procese. Skunde nėra įvardijami ar pagrindžiami įrodymais CK 6.250 str. 1 d. nustatyti elementai, nėra pagrindžiamas neturtinės žalos atsiradimas ir jos dydis, net nėra įrodinėjamas pažastinis ryšys tarp žalos ir atsakovės veiksmų, kuris būtinas nustatyti neturtinę žalą.

Pareiškėjos skundas patenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja yra pretendento atkurti nuosavybės teises E. K. turtinių teisių perėmėja. E. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į iki žemės nacionalizacijos buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis Kauno apskrityje, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) valdytą 6,42 ha žemės plotą ir 0,16 ha miško plotą (kaimo vietovėje esančią žemę bei mišką). 1991 m. rugsėjo 10 d. E. K. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę natūra. Pateiktame prašyme buvo išreikšta valia – „susigrąžinti žemę buvusioje vietoje“, taip pat nurodyta, kad prašymo padavimo metu žemę valdo Lietuvos veterinarijos akademija (ginčo nagrinėjimo teisme metu - Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). Pretendentas E. K. mirė (duomenys neskelbtini) Kauno apskrities viršininko administracija 2001 m. liepos 9 raštu Nr. 162 informavo E. K., kad buvusio savininko A. K. žemė yra valstybės išperkama, nes naudojama Lietuvos veterinarijos akademijos. Rašte taip pat buvo siūloma iki 2001 m. rugsėjo 1 d. pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 263 informavo E. K. paveldėtojus apie nuosavybės teisių atkūrimą ir paprašė įpėdinių pateikti paveldėjimo teisės liudijimą. Pareiškėja su šiuo dokumentu susipažino 2007 m. kovo 28 d., o paveldėjimo teisės liudijimas jai buvo išduotas tik (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 129 vėl informavo pareiškėją, kad iki 2009 m. sausio 15 d. pasirinktų kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau teismui nebuvo pateikta duomenų, pareiškėja būtų pateikusi prašymą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atsakovė 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 7S-81 grąžino natūra bendrosios nuosavybės teise E. K. su M. Ž. po 0,28 ha žemės plotą (bendras sklypo plotas 0,56 ha). Atsakovė taip pat ginčijamu byloje 2020 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 7SD-157-(14.7.3.) pareiškėjai į likusią neatkurtą 6.14 ha žemės ir 0,16 ha miško plotą atkūrė nuosavybės teises išmokant kompensaciją pinigais (1856 Eur).

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2020 m. liepos 13 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į turėtą žemę, išmokant kompensaciją pinigais.

Šalies argumentai

Pateikti duomenys patvirtina, kad E. K. (pareiškėja yra jo teisių perėmėja) 1991 m. rugsėjo 10 d. prašymu siekė atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Prašyme taip pat nurodė, jog žemę, į kurią jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises, valdo Lietuvos veterinarijos akademija (toliau – LVA).

Ginčo išsprendimui svarbu ir tai, kad Konstitucinis teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime, paskelbtame konstitucinėje byloje Nr. 05/07, nustatė, jog žemės sklypas LVA suteiktas teisėtai ir toks suteikimas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis teismas pabrėžė, kad LVA dar nuo 1956 metų naudojosi atitinkamo dydžio žemės sklypu. Pagal Kauno rajono LVA mokomojo - bandomojo ūkio žemės naudojimo ribų planą, patvirtintą Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1983 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 143, LVA buvo paskirta ir įstaiga naudojo 3 363 hektarų žemės plotą. LVA naudotas 3 363 hektarų žemės plotas apėmė ir vėliau LR Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 LVA priskirtą 1 000 hektarų žemės ūkio naudmenų plotą bei LR Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 134, 1999 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 584 ir 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 LVA priskirtus jau sumažintus žemės ūkio naudmenų plotus (800 hektarų ir 767,5 hektaro). Konstitucinis teismas paminėtame sprendime taip pat akcentavo, kad 1991 m. liepos 30 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. I-1629 „Dėl Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo įsigaliojimo tvarkos“, kurio 3 punktu LR Vyriausybei buvo pavesta iki 1991 m. rugsėjo 15 d. sudaryti pagal šį įstatymą ir pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą privatizuojamų žemės ūkio įmonių ir neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių sąrašus ir, esant reikalui, nustatyti jų privatizavimo eilę“. Vykdydama šį Aukščiausiosios Tarybos nutarimą LR Vyriausybė 1991 m. gruodžio 9 d. priėmė nutarimą Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašas ir leista tikslinti sudarant žemėtvarkos planus neprivatizuojamos žemės plotą. Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąraše buvo įtvirtinta, kad LVA nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 1 000 hektarų. LR Vyriausybė 1992 m. vasario 27 d. priėmė nutarimą Nr. 134 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 ir 1992 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 59 dalinio pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 134), kurio 1 punktu pakeitė Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1991 m. gruodžio 9 d. redakcija) patvirtintą Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašą ir išdėstė jį nauja redakcija. Šiame sąraše (1992 m. vasario 27 d. redakcija) buvo įtvirtinta, kad Lietuvos veterinarijos akademijai nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 800 hektarų, t. y. LVA nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas buvo sumažintas nuo 1 000 iki 800 hektarų. Paminėtame nutarime Konstitucinis teismas akcentavo, kad žemės sklypą LVA naudojo ir mokymo bazę jame kūrė dar iki Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 priėmimo. Be to, teismui pateikti duomenys ir LR Vyriausybės 2001 m. kovo 8d. nutarimo Nr. 266 duomenys taip pat patvirtina, kad beveik visas žemės sklypas ir miško plotas, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, pateko į žemės plotą, suteiktą Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo ir mokymo tikslams (šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitetui).

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatuoja, jog 1991 m. rugsėjo 10 d. pretendento pasirinktas nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimo būdas (atkūrimas natūra), kuris vėliau teisės aktų nustatyta tvarka pakeistas nebuvo, dėl likusios natūra negrąžintos žemės yra neįgyvendinamas dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo. Šią aplinkybę pripažįsta pati pareiškėja, ją patvirtina atsakovės pateikti duomenys. Nesant teisės aktų nustatyta tvarka atliktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 ir jo priedų korekcijos žemės plotų dalyje, atitinkamai ir žemės (miško) ploto, į kurį pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises natūra, teisinis statusas negali pasikeisti. Dėl to teismas atmeta pareiškėjos argumentus apie žemės naudojimo teisėtumą kaip teisiškai nereikšmingus šioje ginčo stadijoje.

Ginčo teisinius santykius pagrinde reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – Atstatymo įstatymas), taip pat Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas, Įstatymas) bei jų normas įgyvendinanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka).

Atstatymo įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse (1991 m. rugsėjo 10 d. prašymo padavimo metu galiojusi redakcija) buvo numatyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas. Prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. 1991 m. rugsėjo 10 d. prašymo turinio analizė patvirtina, kad jis iš esmės atitiko tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. Atstatymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas reglamentavo, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnio nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu ji numatyta tvarka suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitokioms mokslo reikmėms. Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1, 2, 3 punktuose tuo metu buvo numatyta, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais: tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo. Nuo 1997 metų įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalys numatė, kad kaimo vietovėje žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktas reglamentuoja, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, profesinio mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotą veislininkystės bei sėklininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1, 4 punktai numato, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos).

Vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) ir Tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Galutinis terminas, iki kurio piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, buvo 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tais atvejais, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalėjo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Nuo 2012 m. lapkričio 22d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija), kuri jau nenumatė piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pabrėžia, kad tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Administracinėje byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo buvo nurodyta, jog visą žemę pretendentas pageidauja susigražinti buvusioje vietoje (prašo nuosavybės teises atkurti natūra). Šio prašymo grafose, kuriose apibūdinamos kitos galimos žemės grąžinimo vienos ar kiti grąžinimo būdai (tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai buvusioje vietoje; kitame ūkyje; gauti kompensaciją), jokių atžymų nepadarė. Šiuo prašymu pretendentas vienareikšmiškai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje, t. y. natūra. Joks kitoks nuosavybės teisių atkūrimo būdas ar kita galima žemės sugrąžinimo vieta prašyme nėra nurodytas. Duomenų apie kitokius E. K. ir jo teisių perėmėjos - pareiškėjos prašymus, kuriuose būtų nurodomas kitas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (ir mišką) būdas ar kaip nors keičiama pareiškėjos (ar jos palikėjo) valia, nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra.

Teismas, įvertinęs tiek pirminio prašymo turinį, tiek visų po to sekusių pareiškėjos veiksmų turinį, konstatuoja, jog pretendentas ir vėliau pareiškėja per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą yra deklaravę tik vieną jiems priimtiną nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą, t. y. nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Jokių duomenų apie tai, jog pareiškėja kada nors būtų pasirinkusi kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tame tarpe ekvivalentine natūra ar lygiaverčiu sklypu, mišku kitoje vietovėje, administracinėje byloje nėra. Šią teismo išvadą patvirtina pateikti duomenys ir situacijos teisinis reglamentavimas. Be to, pagal Tvarkos 105 punkto nuostatas asmuo, kuris pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, NŽT (anksčiau apskričių viršininkų administracijų) interneto tinklapyje skelbiamoje informacijoje apie laisvos žemės fondo žemę turi pasirinkti žemės sklypą, kuris gali būti projektuojamas neatlygintinam perdavimui, ir apie pasirinkimą informuoti žemėtvarkos skyrių (anksčiau apskrities viršininko administracija), kuris surašo išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų atlikusi kokius nors veiksmus siekdama realizuoti šį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pasirinkusi kokį nors žemės (vėliau ir miško) sklypą iš laisvos žemės fondo žemės ir apie savo pasirinkimą būtų informavusi NŽT. Atsakovė apie šią aplinkybę, t. y. negalimumą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ir būtinybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą, pareiškėją ne vieną kartą informavo - 2001 m. liepos 9 d. raštu Nr. 162, 2008 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 129. Vėliau teisės aktai nenumatė imperatyvios prievolės atsakovei siūlyti pretendentams kitus atkūrimo būdus. LVAT eilėje administracinių bylų taip pat pabrėžė būtinumą pretendentams būti aktyviems, domėtis nuosavybės teisių atkūrimu ir šio proceso teisiniu reglamentavimu. Dėl pareiškėjos argumentai dėl termino valiai dėl atkūrimo būdo pakeitimo, kuris yra naikinamasis, atnaujinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Esant išdėstytoms faktinėms aplinkybėms konstatuotina, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklostė Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2014 m. rugsėjo 25 d. Įstatymo redakcija Nr. XII-1150) numatyta situacija, kai šio įstatymo nustatytais terminais pareiškėja nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, kai prašyme nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių, todėl vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis pareiškėjai nuosavybės teisės pagrįstai buvo atkurtos atlyginant pinigais.

Paminėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad atsakovė, atsižvelgdama į tai, jog 1991 m. rugsėjo 10 d. prašyme nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo nurodytas susigrąžinti žemę buvusioje vietoje (atkūrimas natūra) ir žinodama, kad beveik visą žemę, į kurią norima atkurti nuosavybės teises natūra, yra valstybės išperkama, pagrįstai 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 7S-81 grąžino natūra bendrosios nuosavybės teise E. K. su M. Ž. po 0,28 ha laisvos ir valstybės neišperkamos žemės plotą (bendras sklypo plotas 0,56 ha). Taip pat pagrįstai 2020 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 7SD-157-(14.7.3.) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui E. K.“ nuosavybės teises už valstybės išperkamą žemę atkūrė pinigais.

Pareiškėja taip pat prašė priteisti jos naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėja nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo su dokumentais atsakovei buvo pateiktas 1991 m. rugsėjo 10 d., tačiau atsakovė tik po 21 metų ir 8 mėnesių priėmė 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 7S-81, o dar po 7 metų ir 2 mėnesių priėmė 2020 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 7SD-157-(14.7.3.). Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas ne tik užkirto galimybę pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra visa apimtimi, bet toks ilgas delsimas užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą taip pat sukūrė pareiškėjai teisėtą lūkestį ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Dėl to pareiškėjos naudai turi būti priteista 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš atsakovės Lietuvos valstybės dėl pernelyg ilgos administracinio proceso trukmės, pažeidus Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį ir gero viešojo administravimo principą.

Atsakovė su šiuo pareiškėjos skundo reikalavimu nesutiko ir nurodė, kad E. K. mirė (duomenys neskelbtini)., tačiau pareiškėja paveldėjimo santykius įformino tik beveik po 10 metų (paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas 2007 m. liepos 25 d.). Pareiškėja, žinodama pasekmes, nesiėmė veiksmų dėl palikimo priėmimo ir buvo pasyvi nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pareiškėjos delsimas išsiimti paveldėjimo liudijimą, atsakymų trūkumas į institucijų laiškus patvirtina žalos nebuvimo faktą. Pareiškėja pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir ją sudarančius elementus bei jos dydį. Teikiant reikalavimą atlyginti žalą būtina pagrįsti, kad atsakovės veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei tektų atsakomybė. Ilgas nuosavybės atkūrimo laikotarpis susidarė dėl pareiškėjos tėvo nepateiktų dokumentų, pareiškėjos pasyvumo atkūrimo procese.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo priteisti neturtinę žalą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant ir trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal Atstatymo įstatymo 19 straipsnį institucijos turėjo išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos. Siekdama spartinti nuosavybės teisės į žemę atstatymo procesą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ patvirtino papildomų žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančių dokumentų sąrašą. Vykdant šį nutarimą, Žemės ūkio ministro 1993 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 601 „Dėl Žemės nuosavybės faktą įrodančių dokumentų ekspertizės rengimo tvarkos“ buvo patvirtinti Metodiniai nurodymai dėl žemės nuosavybės faktą įrodančių papildomų dokumentų ekspertizės (toliau - Metodiniai nurodymai), kurie reglamentavo Rajonų valdybų žemėtvarkos tarnybų bei rajonų valdybose apylinkių agrarinės reformos tarnybų darbinių grupių, kurios rengė pirminę dokumentaciją nuosavybės teisės į žemę atstatymui, reikalingą nagrinėjimui rajono (miesto) ekspertų komisijoje, darbo nurodymus, nagrinėjant Nutarimo Nr. 407 1.1.2–1.1.4 punktuose nurodytus dokumentus. Pagal minėtus Metodinius nurodymus darbo grupėms buvo rekomenduojama dokumentus rengti iš karto visam kaimui arba visai kadastrinei vietovei. Nuo 1997 metų įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numatė, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos.

Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad vadovaujantis Metodiniais nurodymais 1998 m. balandžio 22 d. buvo parengtas Kauno rajono (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo planas, o Kauno rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti, išnagrinėjusi 1939 m. Rūšinį paskirstytų žemių sąrašą, 1998 m. gegužės 14 d. sprendimu pripažino, jog pakanka dokumentų A. K. žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodyti ir priėmė pasiūlymą parengti pažymą piliečiui E. K. dėl buvusio savininko A. K. Kauno apskr. (duomenys neskelbtini) turėtos 39,50 ha žemės. Kauno apskrities viršininko administracija 1999 m. rugpjūčio 6 d. parengė Pažymą Nr. 159 pagal kurią E. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį - 6,42 ha žemės ir 0,16 ha miško. Kauno apskrities viršininko administracija 2001-07-09 raštu Nr. 162 informavo E. K., kad buvusio savininko A. K. žemė yra valstybės išperkama, nes faktiškai naudojama mokslo įstaigos - Lietuvos Veterinarijos Akademijos. Minėtu raštu pareiškėjos palikėjui E. K. taip pat buvo nurodyta iki 2001 m. rugsėjo 1 d. pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Byloje nėra duomenų, kad į šį raginimą buvo sureaguota teisės aktų nustatyta tvarka. Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 263 vėl informavo E. K. paveldėtojus apie nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėja į minėtą atsakovės prašymą atsiliepė tik 2007 m. kovo 28 d. Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 129 informavo pareiškėją iki 2009 m. sausio 15 d. pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą dėl valstybės išperkamo miško, tačiau pareiškėja nepateikė prašymo pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atsakovė 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 7S-81 grąžino natūra bendrosios nuosavybės teise E. K. su M. Ž. po 0,28 ha žemės plotą (bendras sklypo plotas 0,56 ha).

Paminėtų duomenų analizė duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovė dar 2013 m. gegužės mėnesio pabaigoje turėjo visas galimybes užbaigti pareiškėjos atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procesą (po 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 7S-81 priėmimo). Į dalį žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos natūra, o dėl kitos žemės (miško) statuso atsakovė turėjo visus duomenis, kad tai yra valstybės išperkama žemė (taip pat ir miško plotas). Atsakovė iš esmės nepateikė teismui rimtų argumentų, kodėl šioje byloje ginčijamas Sprendimas Nr. 7SD-157-(14.7.3.) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui E. K.“ buvo priimtas tik 2020 m. liepos 13 d., o ne 2013 metais – iš karto po sprendimo atkurti nuosavybės teises į dalį žemės natūra.

Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad žemė grąžinama natūra nedelsiant. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis įpareigoja, kad institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos.

Pareiškėja patirtą neturtinę žalą pagrinde kildina iš viso užsitęsusio nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Teismo vertinimu, atsakovė iš dalies pagrįstai nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas užsitęsė ir dėl žemėtvarkos projektą rengusių specialistų veiksmų, taip pat ir dėl pareiškėjos veiksmų įforminant paveldėjimo teisinius santykius bei nereagavimo į teikiamus raštus, tačiau ši aplinkybė nepateisina administracinėje byloje nustatyto fakto, kad nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesas užtruko daugiau nei 7 metus, skaičiuojant nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises natūra į dalį žemės, kad tarp atitinkamų atliktų veiksmų yra nepagrįstai nepateisinamai ir neprotingai ilgi intervalai. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad viešojo administravimo subjektas nepateisinamai nuo 2013 metų vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Įvertinus LVAT praktiką neturtinės žalos nustatymo bylose bei vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, pripažintina, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nuo 2013 iki 2020 metų nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėja patyrė stipresnius bei emocingesnius neigiamus dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą. Taigi, asmuo (pareiškėja) patyrė neturtinę žalą, o tarp neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų ir pretendentės patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į LVAT praktiką ir pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjos teisės buvo pažeistos itin jautrioje nuosavybės teisių atkūrimo srityje, pareiškėjai buvo sukeltas neigiamas poveikis, kuris nepriimtinas asmens gero vertinimo ir valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu ir negali būti atlyginamas tik pažeidimo pripažinimu. Atsižvelgusi į pažeistų vertybių pobūdį, neteisėtos veikos sukeltų padarinių mastą, pobūdį ir trukmę bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjos patirtą neturtinę žalą įvertina 500 Eur suma, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės.

Likusieji tiek pareiškėjos, atsakovės ir jos atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1379,40 Eur už skundo surašymą.

Patirtos išlaidos grindžiamos 2020 m. gruodžio 11 d. PVM sąskaita-faktūra Serija APB20 Nr. 967, 2020 m. gruodžio 14 d. AB Swedbank mokėjimo nurodymu, iš kurių matyti, jog pareiškėja Advokatų profesinei bendrijai Černiauskas ir partneriai sumokėjo 1379,40 Eur.

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos). Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, šių koeficientų pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi skundą teismui pareiškėja pateikė 2020 m. rugpjūčio 26 d. (2020 m. trečias ketvirtis), sprendžiant dėl išlaidų, patirtų už skundo surašymą priteisimo, Rekomendacijose numatyto koeficiento pagrindu imamas 2020 metų pirmo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (1381 Eur). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimali už skundo parengimą galima priteisti suma yra 3452,50 Eur (1381 Eur (2020 m. pirmo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje) x 2,5 (koeficientas). Pareiškėjos prašoma priteisti 1379,40 Eur suma už skundo parengimą neviršija maksimalaus Rekomendacijose numatyto dydžio.

Taigi, pareiškėjai galėtų būti priteista 1379,40 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, tačiau LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai. Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., LVAT 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017).

Administracinė byla buvo nagrinėjama dėl dviejų pareiškėjos reikalavimų. Teismas sprendimu pareiškėjos reikalavimą dėl sprendimo panaikinimo atmetė ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš esmės patenkinamas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo tenkintas pareiškėjo iškeltas reikalavimas dėl neturtinės žalos jam atlyginimo, svarbiausia tai, jog galutiniu teismo sprendimu visgi buvo konstatuoti neteisėti valstybės institucijos (įstaigos) veiksmai, o neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymas, kaip ne kartą pažymėta administracinių teismų praktikoje, yra teismo prerogatyva, t. y., nustačius, kad valstybės institucija (įstaiga) veikė neteisėtai, asmens patirtą neturtinės žalos dydį, priešingai nei, pavyzdžiui, turtinės žalos atveju, nustato būtent teismas (bylose, kuriose reiškiamas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, svarbu, be kita ko, įrodyti patirtos turtinės žalos dydį) (LVAT 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-437-756/2017).

Taigi, pareiškėjos skundas patenkinamas ½ dalimi, todėl atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, maksimalias galimas priteisti sumas, į tai, kad šioje byloje pareiškėjos reikalavimas atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atžvilgiu buvo atmestas, iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pareiškėjai priteistina 689,70 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (ABTĮ 40 str. 2 d., 41 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos S. P. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje dalyje pareiškėjos S. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjos S. P. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 689,70 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 70 euro ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Regionų apygardos administraciniame teisme.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Audrius Grauželis Algis Markevičius Janina Vitunskienė